LDK reformacijos tyrimams du dešimtmečius skyrusi Vilniaus universiteto profesorė atkūrė pagrindinių Lietuvos reformacijos veikėjų portretus ir ryšius su Europos protestantizmo židiniais, įvertino Lietuvoje plitusias protestantiškąsias idėjas ir italų evangelizmo įtaką.

– Kokios Lietuvos reformacijos ištakos ir eiga? Ar pas mus šis judėjimas plito panašiai kaip ir kitose Europos valstybėse?

– LDK, stambaus politinio ir kultūrinio vieneto Centrinės ir Rytų Europos naujųjų laikų istorijoje, reformacijos eiga sulaukė ypatingo tyrėjų dėmesio, ji vertinama kaip šio Europos regiono modernėjimo ir europėjimo veiksnys. Jos tyrimams daug dėmesio skyrė XX a. Lenkijos, Vokietijos, Italijos, JAV ir kitų užsienio šalių tyrėjai, o štai Lietuvos istorikai – nepalyginti mažiau.

Vienas pradinių mano tikslų buvo išsiaiškinti, kas subrandino religinių reformų idėjas ir prielaidas vos antrą šimtmetį skaičiuojančios LDK katalikiškoje kultūroje, kurioje, beje, jau buvo įsitvirtinusi ir gili bizantiškosios krikščionybės tradicija.

Reformacijos gimimo ir sklaidos keliai Europos šalyse buvo gana įvairūs. Jos centriniu židiniu tradiciškai laikomoje Vokietijoje tai buvo intensyvus politinis ir sociokultūrinis procesas, įtraukęs visus visuomenės sluoksnius bei sukėlęs pilietinius karus. Su germaniškąja kultūra susijusios šalys – Prūsija, Livonija, Skandinavijos valstybės – patyrė tiesioginį reformacijos sklaidos iš Vokietijos impulsą, jų posūkis į protestantizmą buvo iš dalies politinis sprendimas, ilgainiui paskatinęs socialinę konversiją. Visuomenės protestantizacijos procesai šiose šalyse nebuvo staigūs ir apėmė beveik visą XVI a. Lietuvoje šis liuteriškosios reformacijos variklis veikė nežymiai ir radikaliau neangažavo nei politinio elito, nei juo labiau žemesniųjų visuomenės sluoksnių.

Nors Vitenbergo universitetas ir suvaidino svarbų vaidmenį pirmųjų Lietuvos intelektualų Stanislovo Rapolionio, Abraomo Kulviečio ir kitų biografijose, vokiškasis liuteronizmas LDK reformacijos istorijoje netapo pagrindiniu jos plėtros postūmiu. Ieškodama LDK reformacijos impulsų, detaliai tyriau pirmųjų svarbiausių LDK reformacijos veikėjų intelektualinę aplinką, europinės tinklaveikos intensyvumą. Manau, pavyko įrodyti, kad ji ir lėmė reformacijos užuomazgas šalyje, kurioje tuo metu nebuvo nei universiteto, nei filosofinės ir teologinės minties tradicijos.

– Plačiau papasakokite apie savo tyrimus. Ką naujo, netikėto atradote?

– Reformacijos tyrimams renkuosi skirtingas priemones, perspektyvas. Pirmiausia jungdama į visumą ir vertindama naujausią užsienio istoriografiją, žvelgdama į Lietuvos reformaciją tiek pagrindinių protestantiškųjų doktrinų centrų (Vokietijos, Šveicarijos), tiek Italijos religinių procesų šviesoje, atradau anksčiau mūsų istoriografijoje neidentifikuotus europietiškuosius Lietuvos reformacijos židinius ir tinklus. Tai ankstyvasis italų evangelizmas, Europos religiniai disidentai, bėgantys nuo inkvizicijos Italijoje, naujosios protestantiškosios disciplinos Šveicarijoje grupės, LDK reformacijos lyderio ir Bažnyčios įkūrėjo M.Radvilos Juodojo įvairialypės – liuteroniškosios, kalvinistiškosios ir antitrinitoriškosios – tinklaveikos pobūdis ir kt.

Kitas itin svarbus mano tyrimo tikslas buvo atskleisti reformacijos raštijoje užfiksuotą religinę ir filosofinę mintį, jos raidą. XVI a. Lietuvoje filosofinė mintis formavosi tik reformacinių įtampų pagrindu, tačiau šiuo požiūriu, o ir daugeliu kitų Lietuvos Renesanso ir reformacijos minties šaltiniai beveik netyrinėti. Pirmiausia tyriau ankstyviausio Lietuvos reformacijos teksto autoriaus A.Kulviečio intelektualinę aplinką ir jo "Confessio fidei" (liet. "Tikėjimo išpažinimas") atsiradimo aplinkybes. Vėliau analizavau pirmojo į reformaciją pasukusio Lietuvos politinio elito lyderio, Evangelikų bažnyčios įkūrėjo M.Radvilos Juodojo religinę veiklą, mintį, santykius ir tinklaveiką su protestantiškosios Europos elito atstovais. Dar vėliau – pagrindinių radikalių reformacijos minties srovių atstovų (Petro Gonezijaus, Simono Budno) minties refleksiją.

Parodžiau, kaip Lietuvos reformacija per gana trumpą kelių dešimtmečių laikotarpį patyrė itin daugialypius impulsus, iki tol LDK kultūroje neregėtą religinės krikščioniškosios minties intensyvumo ir įvairovės bangą, kuri nulėmė jos pirmą didžiulį kultūrinį proveržį ir, krikščioniškojo elito vertinimu, buvusiai "barbarų" valstybei sudarė sąlygas įsilieti į Europos intelektualinį kontekstą. Intelektualinių jėgų fragmentacija, kuri iš dalies kilo dėl intensyvios minties plėtros XVI a. antrojoje pusėje, prisidėjo prie galutinės Kontrreformacijos pergalės XVII a. LDK reformacija laikytina ne tiek realizuota institucine sistema, kiek pirmu galingu krikščioniškosios minties refleksijos procesu, kurio variklis buvo nepriklausomos asmenybės, daugiausia pasauliečiai.

Atliekant tyrimus beveik viskas buvo netikėta. Niekada nesiimu tikėtinų ir saugių sričių, nesu ir vienos temos tyrėja. Jau daugiau nei 20 metų tyrinėju Lietuvos reformacijos tekstus ir kontekstus, jos religinės minties vingius. Per tą laiką man reikėjo ne tik daryti apibendrinimus, bet ir mokytis įgyjant iki tol visiškai neturėtų ir filologijos studijų metu neugdytų kompetencijų. Buvo įdomu, nes akino smalsumas. Buvo jaudinamų patirčių dirbant Belgijos, Italijos, Švedijos, Lenkijos archyvuose. Vis dėlto tikriausiai labiausiai mane stebino reformacijos proceso įvairovė ir šakotumas, dinamika ir prieštaringumas. Tai labai nevienalytis, sudėtingas ir, be jokios abejonės, įdomiausias bei spalvingiausias Vakarų krikščionybės istorijos procesas, kurį galima palyginti nebent su krikščionybės pradžia.

– Tyrinėjote Lietuvos reformacijos pradininko A.Kulviečio, šio judėjimo lyderio M.Radvilos Juodojo asmenybes, veiklą. Ką išsiaiškinote?

– Rekonstravau ankstyviausių LDK reformacijos skelbėjų biografijas ir jų intelektualinę aplinką, nagrinėjau pirmuosius Lietuvos reformacijos šaltinius. Pirmiausia tyriau Lietuvos reformacijos pradininko A.Kulviečio gyvenimą, jo parengto pirmojo Lietuvos reformacijos teksto "Confessio fidei", kuris parašytas kaip laiškas karalienei Bonai Sforzai, atsiradimo aplinkybes. Vėliau analizavau M.Radvilo Juodojo aplinką ir tekstus. Pastarasis buvo vienintelis LDK politinis lyderis, ne tik siekęs realizuoti reformaciją valstybiniu mastu, bet ir sukūręs europinio atgarsio sulaukusių religinių tekstų. Šie du reformacijos Lietuvoje pirmeiviai buvo neįvertinti kaip religinės asmenybės, o jų minties pobūdis menkai reflektuotas. Itin inovatyvių rezultatų davė A.Kulviečio tyrimas: pavyko nustatyti ir iki tol neatrastais archyviniais duomenimis pagrįsti jo studijas Liuvene (Nyderlandai) ir doktoratą Sienoje (Italija), ištirti jo "Confessio fidei" parašymo aplinkybes ir sąsajas su italų ankstyvojo evangelizmo mintimi.

Europos reformacijos istoriografijos mastu tai nauji atradimai, dėl jų iki šiol sulaukiu didelio tarptautinio dėmesio. Tyrimo rezultatai leido kitaip pažvelgti į itališkojo evangelizmo Rytų Europoje istoriją. Džiaugiuosi, kad, remiantis detaliomis šaltinių studijomis, pavyko kvestionuoti ir pasenusį, Lietuvos reformacijos padėtį neadekvačiai nušviečiantį požiūrį į M.Radvilos Juodojo religinę tapatybę bei jo reformacinius tikslus. Viliuosi, įrodžiau, kad mūsų istoriografijoje kartoti teiginiai apie nuolatines LDK reformacijos lyderio religines konversijas, jo religinės sąmonės paviršutiniškumą ir naudos siekimą yra nepagrįsti. Radvila entuziastingai išpažino reformacijos idealus, siekė sukurti nepriklausomą Lietuvos evangelikų bažnyčią, telkiančią ir religinės, ir politinės nepriklausomybės dėmenis. Remdamasi tyrimų rezultatais, jį vertinu kaip Lietuvą į Europą vedusią, XVI a. LDK religinę tapatybę formavusią asmenybę, laikytiną reformacijos Rytų Europoje lyderiu.

– Lietuvos reformacijos istoriografijos paveikslas pasikeitė, kai ištyrėte Italijos protestantiškosios minties vaidmenį. Koks buvo tas vaidmuo Lietuvos reformacijai ir kaip pakreipė jos eigą?

– Šie klausimai buvo vieni pagrindinių, jiems skyriau didelį dėmesį, daug darbo metų. Kelias buvo ilgas dėl įvairių priežasčių: labai retų šaltinių, sunkiai aptinkamos ir kartais dar sunkiau perskaitomos dokumentacijos. Nesustoti skatino tai, kad Lietuvos reformacijos istoriografijoje tai buvo visiškai neįvertintas, nepelnytai netirtas aspektas.

LDK reformacija laikytina pirmu galingu krikščioniškosios minties refleksijos procesu, kurio variklis buvo nepriklausomos asmenybės, daugiausia – pasauliečiai.

Italijos evangelizmo ir protestantizmo raidos pažinimas yra esminis Reformacijos tyrimų elementas. Romos bažnyčios širdyje XVI a. vyko itin didelio užmojo reformacinis judėjimas, kuriame dalyvavo visų visuomenės sluoksnių atstovai – pradedant kardinolais, baigiant amatininkais, tačiau 1542 m. atkurtos Italijos inkvizicijos pastangomis per keletą dešimtmečių buvo visiškai sunaikintas. Klaidinga manyti, kad reformacinė dvasia neplito Italijoje – dėl protestantizmo (vadinamųjų liuteronizmo, anabaptizmo ir kitų erezijų) Italijoje mirties bausmėmis inkviziciniai teismai nuteisė daugiau asmenų nei bet kurioje kitoje Europos šalyje.

Kuo labiau gilinausi, tuo didesnę mačiau italų protestantizmo įtaką Lietuvos ir Lenkijos reformacijai. Mano tyrimas parodė, kad italų protestantizmas yra esminis LDK Reformacijos raidos elementas jau nuo šio judėjimo ištakų – A.Kulviečio ir M.Radvilos Juodojo veiklos.

– Jūsų darbai – pirmasis istoriografinis bandymas Lietuvoje įvertinti reformacijos periodo Lietuvos evangelinės minties istoriją. Kodėl anksčiau niekas to netyrė ir kodėl jūs to ėmėtės?

– Šiek tiek paradoksalu, kad viena labiausiai pasaulį dominančių humanitarikos sričių, dėl kurios Lietuvos istorija ir intelektualinis paveldas yra tarptautinio susidomėjimo objektas, Lietuvoje sulaukė tik dalinio dėmesio. Daug priežasčių, kodėl tokie tyrimai nebuvo pakankamai išplėtoti. Sovietiniais metais religinės minties tyrimai buvo ideologizuoti. Reformaciją reikėjo tirti kaip "pažangų" socialinį, bet jokiu būdu ne religinį ar idėjinį procesą, ir tai iškreipė šio proceso esmę ir priėmimą visuomenėje. Bažnyčios socialinių ydų, jos dogmų kritika, kuria ypač pasižymėjo ankstyvoji reformacija, visiškai nereiškė, kad tai buvo antireliginis judėjimas, tačiau toks jis iš dalies buvo vaizduojamas. To pavyko išvengti Lenkijoje, kur XX a. antroje pusėje buvo parašyta daug iškilių šios srities darbų. Antra, istoriografiniai konfesinės raidos tyrimai dažnai yra asmeniškai ir kultūriškai angažuoti, todėl valstybėje, kurioje dominuoja katalikiškosios tradicijos, katalikybės tyrimai dominuoja, yra populiaresni. Dėl daugelio priežasčių aš elgiuosi priešingai – tyrinėju reformaciją nebūdama nei kilme, nei kaip nors kitaip kultūriškai ar konfesiškai susijusi su protestantizmu.

XX a. gilesnė LDK reformacijos tyrimų tradicija nesusiformavo ir dėl didelio šaltinių trūkumo. Pavyzdžiui, Lietuvoje nėra nė vieno Jeano Calvino, Heinricho Bullingerio ir kitų Vakarų reformacijos lyderių raštų rinkinio. Pasitaiko ir kuriozinių atvejų, kai reti šaltiniai dingsta: prieš maždaug 20 metų vienoje Vilniaus bibliotekoje naudojausi Theodoro Wotchke’s Lietuvos ir Lenkijos protestantų korespondencijos su šveicarais rinkiniu, bet ilgainiui kataloguose jo neliko. Dabar šį trūkumą jau kompensuoja elektroniniai ištekliai. Apskritai Lietuvoje ir kitose šalyse, kur protestantizmas neįsigalėjo, pavyzdžiui, Italijoje, jo tyrimus apsunkina sunkiai prieinami šaltiniai arba išsklaidyta dokumentacija. Vis dėlto matau, kad pastaraisiais dešimtmečiais situacija keičiasi, turime subrendusių LKD reformacijos lietuvių tyrėjų užsienyje, daugėja gerai parengtų šaltinių.

Parodos „Maištaujančios knygos“ ekspozicijoje – XVI–XVII amžiaus knygos, saugomos bibliotekos fonduose.

Goethe’s instituto vadovas Detlefas Gerickė džiaugėsi pirmą kartą pamatytu Martyno Mažvydo katekizmu.

„Šioje bibliotekoje – sukaupti didžiuliai lobiai. Tačiau ne mažesnis lobis yra čia dirbantys žmonės, kurie iš saugyklų prikėlė ir taip įdomiai pristatė reformacijos laikų turtus“, – parodos organizatorių darbą įvertino svečias iš Vokietijos.

Daugiau nei du dešimtmečius reformaciją Lietuvoje tyrinėjanti Vilniaus universiteto profesorė Dainora Pociūtė atkreipė dėmesį, kad ekspozicijoje pristatyti visų reformacijos krypčių – liuteronų, kalvinistų, antitrinitorių (radikaliųjų reformacijos atstovų) darbai ir net kontrreformatoriškos knygos, katalikų teologų atsakas į Reformacijos knygas.

„Tai neabejotina parodos sėkmė, gylis ir geras laidas“, – pabrėžė profesorė.

Parodoje reformaciją galima ne tik pamatyti, bet ir užuosti – eksponuojamas specialiai sukurtas reformacijos kvapas.

„Užuosti 500 metų istorijos dulkes, užuosti knygas, odą, tuos žmones, kurie jas skaitė, nepamiršti, kad tai buvo ir draudžiamų, deginamų knygų ir bažnyčių kvapas, kitaip mąstančių, kitaip tikinčių kankinimai ir žudymai... Reformacija kaip niekas kitas darė įtaką mūsų pojūčiams, panaikino šventeiviškumo kvapą, įleido laisvės aromato, o Dievo žodis pradėjo kvepėti knyga“, – sakė kvapų kultūros specialistė parfumerė Laimė Kiškūnė.

Paroda „Maištaujančios knygos“ atvira lankytojams iki gruodžio 18 dienos.

Šiemet Lietuvoje minimos 500-osios reformacijos metinės. Jos pradžia laikomi 1517 metai, kai Martynas Liuteris Vitenberge paskelbė savo garsiąsias 95 tezės, prikalęs jas prie bažnyčios durų.

Lapkričio 7 d. (antradienį) 15 val. fakulteto bendruomenė ir visi besidomintys kviečiami VDA į Klaipėdos fakultetą (Daržų g.18), kur vyks pirmos lietuviškos knygos Martyno Mažvydo „Katekizmas“ originalios kopijos – faksimilės pristatymas, bus kalbama apie reformacijos įtaką pačioms įvairiausioms mūsų gyvenimo sritims.

Faksimilės autorės, spaustuvės „Petro ofsetas“ rinkodaros vadovės Kamilės Kalibataitės, sukurtos knygos išskirtinumą liudija ilgas ir nelengvas trejų metų gamybos procesas bei ribotas 100 vienetų tiražas. Aukštos kokybės faksimilės požymiai – į originalą panaši popieriaus faktūra, pergamento nelygumai, netolygus siuvimas, laiko padaryti įtrūkimai. Vilniaus dailės akademijos bibliotekos įsigyta reikšmingo leidinio faksimilė nuo šiol bus saugoma bibliotekos senų ir retų spaudinių skyriuje. Nuo lapkričio 7 d. iki lapkričio 14 d. su išskirtine knyga galės susipažinti VDA Klaipėdos fakulteto bendruomenė ir visi klaipėdiečiai.

Apie Martyno Mažvydo „Katekizmo“ originalią kopiją – faksimilę  renginio metu plačiau papasakos VDA bibliotekos direktorė Rūta Kuodienė.

Taip pat renginyje dalyvaus Vokietijos Federacinės Respublikos Garbės konsulas, VDA Klaipėdos fakulteto dėstytojas doc. dr. Arūnas Baublys.  Dr. A. Baublys  pristatys įdomų ir aktualų pranešimą  „Reformacija Klaipėdoje – dvasiniai, kultūriniai ir socialiniai aspektai.“ 

Pasak dr. A.Baublio, reformacija dažnai laikoma tik dvasiniu fenomenu, kurio pasėkoje greta Romos katalikų bažnyčios atsirado anglikonų, liuteronų ir evangelikų reformatų bažnyčios. Tačiau reformacija neapsiribojo tik dvasinių poveikiu. Jos idėjos plačiai prasiskverbė į pasaulietinį gyvenimą ir veikė pačiose įvairiausiose srityse. Kultūra, menas, ypač architektūra ir taikomieji menai, kasdieninė buitis, darbo teisė ir darbo etika bei politinė mintis – tai tik nedidelė dalis sferų, kurioms įtaką darė reformacinė mintis.

Doc. dr. A. Baublys – muziejininkas, archeologas, istorikas. Gimė šiaurės Lietuvoje, Biržų mieste. 1983 m. baigė Vilniaus universitetą. Dirbo Lietuvos MA Vrublevskių bibliotekoje, Biržų krašto muziejuje „Sėla“. Klaipėdos universitete 2000-2014 m vadovavo evangelikų teologijos katedrai.  

Dr. A. Baublio mokslinių tyrimų kryptys – paribio kultūros istorijos problemos, evangelikų bažnyčių bei jų teologijos istorija, Prūsijos kultūros paveldo problematika.

Nuo 2013 metų vasario 7 dienos paskirtas pirmuoju Baltijos šalyse Vokietijos Federacinės respublikos garbės konsulu.

Palangos kurorto muziejaus bei Šilutės H. Šojaus muziejų tarybų narys. L. Rėzos kultūros centro Juodkrantėje kuratoriumo narys.  

Minint reformacijos metines prie pirmųjų mokyklų – Salamiesčio, dabar esančios Kupiškio rajone, Biržų, Nemunėlio Radviliškio ir Papilyje – atidengtos skulptūros. Projektui ruoštasi iš anksto –, surengtas skulptorių pleneras, keturios skulptūros sukurtos vis kito menininko, pritaikytos konkrečiai vietai. Pavyzdžiui, Papilyje skulptūra pastatyta netoli evangelikų reformatų bažnyčios. atidengiant jas dalyvavo miestelio bendruomenės ir moksleiviai.

„Moksleiviai irgi jau įrašyti šitame paminkle, nes jie yra tie, kurie lanko šitą mokyklą. Galbūt čia įrašyti ir seneliai, galbūt ir proseneliai, nes daugiau nei 400 metų jau būta mokyklos šitame krašte. Jie [mokiniai] dabar pajuto, kad yra šios istorijos maža grandis, dalis, kad po jų bus dar tęsiama istorija, kurią rašys jų vaikai“, – sako Biržų krašto muziejaus „Sėla“ direktorės pavaduotoja Edita Landsbergienė.

XVI a. buvusioje Biržų kunigaikštystėje pirmųjų mokyklų kartu su evangelikų reformatų bažnyčiomis statybą rėmė kunigaikščiai Radvilos. Reformatai reikalavo, kad pamaldos ir pamokos vyktų gimtąja kalba. Mokiniai mokėsi tikybos, kaligrafijos, geografijos, lietuvių, lenkų, rusų kalbų ir aritmetikos.

„Tai, kad kunigaikščiams Radviloms kilo mintis prie bažnyčių įsteigti parapines mokyklas, reiškia, kad jie turėjo labai tolimą matymą, tolimą žvilgsnį, ko reikia  norint, kad valstybė klestėtų. Pirmoje eilėje turi būti švietimas, mokslas. Žmonės turi būti išmokyti savo rašto, savo kultūros, istorijos“, – tikina Lietuvos reformacijos istorijos ir kultūros draugijos pirmininkas Donatas Balčiauskas.

Reformacijos pradžia – 1517 m. Vokietijoje kilęs sąjūdis pasiekęs ir Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę, pažadino lietuvių kalbos, tautiškumo ir valstybingumo idėjas.

„Šūkiu „Kurstyk mąstymą“ siekiame žadinti žiūrovų, dalyvių vaizduotę, asmeninį kūrybiškumą, trinti tradicines muziejinių radinių pažinimo ribas. Šiame projekte siekiame prieš akis matyti ne daiktus, o juos kūrusias bendruomenes, gyvus procesus. Norint juos suvokti, tenka ieškoti naujų formų. Mes siūlome savąją, netikėtą.“ – pasakojo viena iš projekto autorių, Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto archeologė dr. Raimonda Nabažaitė.

Projektą sudaro dvi vieną kitą papildančio dalys: keturių metrų aukščio krosnies instaliacija ir šokio spektaklis. Spektakliai vyks pagal tvarkaraštį, o krosnį rugsėjo 27-spalio 1 d. bus galima tyrinėti savarankiškai. Čia miestiečių lauks „kalbanti“ ir šviečianti krosnis, prikelsianti permainų ir kultūros reiškinį – reformaciją. Instaliacija bus įjungta rugsėjo 27 d. 18.30 val. projekto atidarymu metu.

Kartu su šokio teatru „PADI DAPI Fish“ ir projekto idėjos bendraautore, choreografe Agnija Šeiko sukurtame šokio spektaklyje žiūrovų laukia koklių ikonografijų herojus įgarsinę aktorių balsai ir šiuolaikinio šokio atlikėjai įprasminsiantys protestantiškos reformacijos pradininką Martyną Liuterį bei jo idėjų šalinininkus. Reginyje atkurta XVI a. grafikos ir spaudos revoliucija padės susitikti su įtakingu  Europos menininku Luku Kranachu vyresniuoju, kurio kūryba tapo įkvėpimo šaltiniu Klaipėdos krosnių gamintojams. Istorinis detektyvas atskleis koklių siužetų sąsajas su  Egipto civilizacija ir palies nūdienai aktualias pabėgėlių ir jų prieglobsčio problemas. Iš šono teks stebėti 1540 m. Klaipėdos miesto gaisrą, po kurio miestiečių atnaujintose krosnyse atsiranda protestantiškos kultūros ženklai. 

Pasirodymų laikas:

Rugsėjo 27 d. 18.30 ir 19.30 val.

Rugsėjo 30 d. 20 val.

Spalio 1 d. 12.30 val.

Instaliacijos ir spektaklių vieta: buvusi šv. Jono bažnyčios vieta, Turgaus g. 24, Klaipėda.

Spektakliai ir krosnies lankymas nemokami.

Lietuvių raštijos pradininkui, teologui S. Rapolioniui prieš du dešimtmečius pastatytas paminklas Eišiškių rajone, gimtosiose Gornostajiškėse. Tačiau paminklas apleistas. Saugantis vandalizmo, iš jo prieš kurį laiką išimtas bronzinis S. Rapolionio biustas saugomas Eišiškių gimnazijoje, kuri pavadinta iškilaus lietuvio vardu. Biustas puošia ir Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto vestibiulį, Vilniuje ir Eišiškėse yra jo vardo gatvės.

Tačiau Karaliaučiuje, į kur S. Rapolionis drauge su Abraomu Kulviečiu buvo ištremti iš Vilniaus, nėra net atminimo ženklo. S. Rapolionis buvo pirmasis lietuvis Karaliaučiaus universiteto teologijos profesorius.

Jo atminimą norima įamžinti atstatytoje Karaliaučiaus katedroje. Lietuvos diplomatams užsakius buvo pagamintas atminimo lentos eskizas. Atminimo lenta būtų pritvirtinta šalia Prūsijos hercogo Albrechto Brandenburgiečio ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Boguslavo Radvilos atminimo lentų. Tačiau Lietuva lėšų tam nesurado.

„Buvo duota paraiška Kultūros tarybai, nesurinko pakankamai balų, liko kažkur už ribos. Profesoriaus galvos biusto epitafijos pagaminimas reikalauja, tikrai nepabijosiu to žodžio,  juokingų lėšų – 5–6 tūkst.“, – sako Lietuvos generalinis konsulas Kaliningrado srityje Olegas Skinderskis.

„Panoramai“ pradėjus domėtis raštijos pradininko S. Rapolionio atminimo įamžinimu, Kultūros ministerija vis dėlto žada lėšų ieškoti.

„Iš esmės pakelsime visą reikalingą dokumentaciją, visą susirašinėjimą ir tikrai išspręsime šią problemą. Tai grynai techninis klausimas“, – žada kultūros viceministras Renaldas Augustinavičius.

Pasak diplomatų, atminimo lentą S. Rapolioniui būtų galima atidengti dar šiemet, minint reformacijos 500 metų sukaktį.

Lietuvos dailininkų sąjunga skelbia skulptūrinių-architektūrinių idėjų konkursą – paminklą ketinama pastatyti Reformatų parkelyje greta Pylimo gatvės.

Kaip nurodė Vilniaus miesto savivaldybė, kuriant paminklą Lietuvos reformacijos ir lietuviškos raštijos pradininkams įamžinti svarbu aktualizuoti reformacijos esmę, atskleisti ją per istoriją, dabartį ir ateitį jungiančius kodus, šiuolaikinėmis priemonėmis išreikšti reformacijos gyvybingumą per asmenybių atliktų darbų raišką.

Paminklas turi atitikti reformatų akcentuotas vertybes, t. y. pagarbą pirminiams tikėjimo šaltiniams, gimtosios kalbos vartojimui, moderniai valstybės kultūros ir socialinei politikai.

Paminklo idėja – skatinti visuomenės toleranciją, pakantumą kitaip mąstantiesiems, ugdyti švietimą, puoselėti demokratiją.

Vertinant projektus, pagrindiniai kriterijai bus skulptūros idėjinių-plastinių sprendinių meninė kokybė, meninės idėjos originalumas bei skulptūros ir architektūros sprendinių ansambliškumas ir dermė su istorine aplinka.

Vilniaus savivaldybė nurodė, kad bus išrinkti trys geriausiai įvertinti projektai, įvardijant kiekvienos vietos laimėtoją. Pasiūlymų laukiama iki spalio vidurio.

Idėją palaiko Kultūros ministerija, Lietuvos reformacijos istorijos ir kultūros draugija.

2017-uosius Seimas yra paskelbęs Reformacijos metais.

Jo metu vyks paskaita žygio žingsniu, kurios metu sužinosime daug naudingos informacijos apie M. L. Rėzos asmenybę nuo vaikystės iki mokslo aukštumų ir jo nuveiktų darbų svarbą ne tik Lietuvos bet ir visos Europos kultūrai.

Birželio 10 d. 19 val. Juodkrantės Evangelikų Liuteronų bažnyčioje ir birželio 11 d. 13 val. Nidos Evangelikų Liuteronų bažnyčioje bus galima pasiklausyti B. Kutavičiaus oratorijos „Paskutinės pagonių apeigos“, kurią atliks Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Mišraus choro merginų grupė (vadovai: doc. Dainius Puišys, prof. Jurijus Kalcas, doc. Gintautas Venislovas), sopranas Lina Dambrauskaitė, vargonininkė Renata Marcinkutė Lesieur bei valtornų kvartetas: Greta Barkauskaitė, Karolina Janulevičiūtė, Rūta Montvilaitė, Egidijus Stanelis, diriguos Jurijus Kalcas. Juodkrantėje muzikologė doc. dr. Judita Žukienė skaitys paskaitą tema „Apeigos pagal B. Kutavičių“.

Šešių dalių B. Kutavičiaus oratorija „Paskutinės pagonių apeigos“ parašyta pagal Sigito Gedos poeziją. Kompozitorius čia užčiuopė, sakytume, archajišką lietuviškumą, kurio skambesys tuo pat metu modernus – ne veltui B. Kutavičius lyginamas su Amerikos minimalistais.

Muzikos kūrinys atspindi dramatišką dviejų religijų – pagonybės ir krikščionybės – susidūrimą. Per visą oratoriją auginamas judančio erdvėje, klausytojus apsupančio choro skambesys, papildytas solistės išgaunamais užkeikimo šūksniais. Kūrinio finalas – kai į „pagoniškąjį“ skambesį grėsmingai įsirėžia vargonai su protestantiškąjį choralą primenančia tema.

Jame numatyta organizuoti Lietuvos reformacijos ir lietuviškos raštijos pradininkų atminimo įamžinimo paminklo sostinės Reformatų parke skulptūrinių –architektūrinių idėjų konkursą.

Vyriausybė taip pat numato, kad kitąmet turės būti parengti turistiniai maršrutai reformacijos atminties keliais: „Protestantiškieji Radvilų keliai“, „Reformacija ir K. Donelaičio kelias“, „Lietuva ir reformacinė Europa: Vilnius-Vitenbergas-Siena-Vilnius“ ir išleistas kelionių vadovas.

Be kitų iniciatyvų, planuojama parengti ir išleisti evangelikų liuteronų ir evangelikų reformatų kompaktinę plokštelę bei giesmių rinktinę.

Be šių darbų taip pat numatyta organizuoti įvairius seminarus, plenerus, diskusijas ir parodas reformacijos tema, leisti apie ją leidinius.

Reformacija yra religinis sąjūdis, egzistavęs XV – XVII amžiaus Europoje. Jis siekė reformuoti Romos katalikybės doktriną, kultą ir bažnyčią. Reformacijos pradžia laikomi 1517 metai, kai Martinas Lutheris (Martynas Liuteris) šiųmetinės Vokietijos mieste Vitenberge paskelbė savo garsiąsias 95 tezes, prikalęs jas prie bažnyčios durų.