Taip prieš pat pasaulio baltarusių susitikimą Vilniuje apie mūsų kaimynės galimybes priartėti prie vakarietiškų vertybių kalba istorikas prof. Alfredas Bumblauskas.

Stiprinti pilietinę visuomenę

Baltarusija nepriklausomos nevyriausybinės organizacijos „Freedom House“, kuri stebi demokratijos procesus visame pasaulyje, pilietinių ir politinių teisių indekse jau ilgus metus, traktuojama „nelaisva šalimi“. 2015 metais civilinių laisvių srityje šalis buvo įvertinta 6,5 balo, kai 7 balai žymi blogiausią situaciją demokratinių laisvių atžvilgiu. Ekspertai teigia, kad per pastaruosius du dešimtmečius Baltarusija nedaug pasistūmėjo demokratijos ir žmogaus teisių srityje.

Pagrindinis veiksnys situacijai Baltarusijoje pagerinti – aktyvi pilietinė visuomenė. Jauni žmonės, turintys mažą darbo patirtį, arba net visai jos neturintys, dažnai stokoja asmeninių savybių ir įgūdžių, kurie padėtų neprarasti pasitikėjimo savimi, susikurti savo vietą visuomenėje ir veikti demokratinių teisių ir laisvių labui.

Būtent todėl birželio 26 d. – liepos 1 d. dienomis vyksiantis pasaulio baltarusių susitikimas Vilniuje sieks vystyti jaunosios baltarusių kartos mąstymą ir įgūdžius, taip pat įtraukti baltarusių diasporą į Baltarusijos ateities scenarijų kūrimą bei skatinti patirties jaunajai kartai perdavimą.

Šis renginys turi sąsajų su panašia Lietuvos diasporos tradicija susitikti ir dalintis įvairiomis patirtimis, kaip disidentų potyriais sovietinės okupacijos metais ar svarbiausiomis visuomeninėmis aktualijomis šiandien. Tokius susitikimus organizuoja „Santara-Šviesa“ – neformalus įvairaus amžiaus Lietuvos ir pasaulio kultūrininkus, intelektualus, akademinį jaunimą vienijantis forumas. Jo tradicinėse kasmetinėse konferencijose keliami ir svarstomi Lietuvai aktualūs politikos, kultūros, visuomeninio gyvenimo klausimai. 1954 m. lietuvių studentų išeivijoje sukurta „Santaros-Šviesos“ organizacija nuo 1993-ųjų kasmet savo suvažiavimus rengia ir Lietuvoje – prieš metus Alantoje vyko jau 23-asis santariečių susitikimas.

Nuo 2007 m. VŠĮ „Rytų Europos studijų centras“ (RESC) organizuoja kasmetinius Vieningų Baltarusijos studentų sąskrydžius, kurių metu susiburia apie 30 aktyvių Baltarusijoje ir kitose šalyse studijuojančių jaunuolių. Lietuvoje susirinkę studentai gilina tarpkultūrinius gebėjimus, planuoja ateities veiklas, susijusias su pilietiškumo Baltarusijoje skatinimu bei lyderyste. Susitikimų metu 2014 m. buvo įkurtas sąskrydžiuose dalyvavusių alumnų tinklas, – Global Belarusian Leaders – tapęs platforma pradėtoms veikloms tęsti po akademinių studijų baigimo.

Nuo 2013 m. RESC įgyvendina Baltarusijos tyrėjų tarybos (angl. k. Belarus Research Council) projektą, skirtą stiprinti Baltarusijos tyrėjų ekspertines žinias, o kartu ir pilietinę visuomenę.

Bendra praeitis

Neatsiejama minėtų iniciatyvų dalis – kasmėnesinis analitinis naujienlaiškis „Bell“, kuriame baltarusių tyrėjai analizuoja ir tarptautinei bendruomenei pristato šiandieninius procesus Baltarusijoje. Taip pat svarbūs tokie projektai, kaip 2013 m. vykdytas pradedančiųjų Baltarusijos tyrėjų kompetencijos kėlimo projektas, pagal kurį dešimt baltarusių stažavosi Baltijos, Šiaurės šalių ir Lenkijos tyrimų centruose.

RESC projektai ne tik padėjo atskleisti baltarusių visuomenę kaip savitą ir išskirtinę, tačiau ir pritraukti ją arčiau tarptautinės bendruomenės. Artėjantis pasaulio baltarusių susitikimas Vilniuje padės toliau vystyti tarpkultūrinį dialogą, didesnį dėmesį skiriant tyrėjų ir studentų sąveikai bei diasporos įtraukimui į Baltarusijos ateities scenarijų kūrimą.

RESC projektų vadovė Agnė Jenuševska teigia, kad pagrindiniai šio projekto tikslai – apžvelgti ir prisiminti Lietuvos ir Baltarusijos bendrą praeitį, apčiuopti ir aptarti Baltarusijos europinę tapatybę bei sąsajas su Lietuva. „Dėl žinomų priežasčių Baltarusijoje tokius susitikimus, kai bandoma surinkti kuo daugiau diasporos žmonių, yra sudėtinga suorganizuoti, dėl to pamanėme, kad Vilnius tam yra puikus taškas. Iki šiol esame vadinami kita baltarusių sostine, todėl esame jiems artimi“, – tiki A.Januševska.

Kitas svarbus tikslas yra baltarusių kultūros puoselėjimas, kadangi ji yra pakankamai artima Lietuvai. „Tai paskatino pradėti žiūrėti į kultūrą iš istorinės perspektyvos, stengtis vengti padėties politizavimo ir imtis identiteto klausimų. Norime suvokti, kur ji yra europinė, ir skatinti baltarusišką tapatybę tarp diasporos žmonių, primenant jiems jų kultūros svarbą ir grožį, bei suburiant juos į vieną vietą. Norime priminti, kas yra tas baltarusis ir Baltarusija“, - apie reikšmingus tikslus pasakoja A.Januševska.

RESC atstovė teigia, kad šio projekto metu bus konsultuojamasi su baltarusių studentų sąskrydžiu. Surinkta 20 baltarusių studentų – pusė jų atvyks iš Baltarusijos, o kita pusė – iš Europos ir Amerikos. „Kalbėsimės su jais tapatybės ir istorijos klausimais. Stengiamės juos šviesti, supažindinti su įvairiais žmonėmis, kurie užsiima įvairiomis veiklomis tiek Lietuvoje, tiek visoje Europoje. Norime įkvėpti jaunimą, supažindinti ir su ekspertais“, - teigia ji.

Menas ir konsensusas

Liepos 1 dieną vyks diskusija, kurioje bus kalbama apie istoriją ir Baltarusijos tapatybę bei sąsajas su Europa. „Norime įtraukti jaunąją kartą į diskusiją su ekspertais. Į šią diskusiją kviečiami Lietuvos istorikai, Baltarusijos istorikai iš šalies ir dirbantys Lenkijoje bei kitose Europos valstybėse“, - sako A.Januševska.

Pasaulio baltarusių susitikimo metu visi bus kviečiami į parodas, kurios atkeliaus iš Minsko. „Tai stipri kai kurių dalininkų, skulptorių, fotografų ir kitų sričių menininkų paroda. Atvyks ir muzikinė grupė, kuri groja ir tautiškus, ir šiuolaikinius motyvus“, - apie kultūra alsuojančius planus pasakoja A.Januševska pridurdama, kad tomis dienomis bus organizuojama ir ekskursija Baltarusijos pėdsakais Vilniuje.

„Tai yra atviras renginys, galimybė pamatyti Baltarusiją per Lietuvą. Taip pat bus rodomi filmai, kuriais siekiame paskatinti kūrėjus, o dalyviams baltarusiams parodyti, ką jie turi, kadangi ne visi domisi savo tautiečių darbais. Šie filmai yra gavę įvairių apdovanojimų“, - unikaliomis susitikimo galimybėmis dalinasi viena pagrindinių projekto vykdytojų.

Kitas svarbus faktorius, kuris vienu metu ir sujungia, ir skiria Lietuvą nuo Baltarusija, yra svarbios istorinės sąsajos. „Norime pamiršti nesutarimus, pavyzdžiui, dėl Baltarusijos istorikų teiginių, kad LDK priskiriama Baltarusijai ir mūsų istorija priklauso būtent jai. Mes norime to išvengti, kalbėti apie tai, kas yra bendra, kas yra gera, stengtis eiti į dialogą, o ne peštis dėl istorijos“, – ketinimų neslepia A.Januševska.

Pirmiausia – suprasti

Vilniaus universiteto (VU) istorikas prof. A. Bumblauskas pripažįsta, kad tarp Baltarusijos istorikų yra tokia linija kaip LDK, kuri priklausė Baltarusijai, o dabar, lyg ir netikėtai, Vilnius tapo valdomas lietuvių. A. Bumblauskas įsitikinęs, kad Lietuvai pačiai reikia dar daug ką suprasti ir įvertinti iš naujo. „Lietuvai labai trūksta normalios baltarusistikos, kadangi jos praktiškai net ir nėra. O kiek turime lituanistų? Daug. Tai reikia suvokti, analizuojant Baltarusijai svarbius aspektus“, – sako prof. A. Bumblauskas.

„Reikia bendradarbiauti, pažinti baltarusius, kad tikrai galėtume jiems padėti. Tada tiksliai žinotume, kaip mums reikia bendrauti su jais, ir galėtume susitarti dėl kai kurių istorijos interpretacijų“, – priduria istorikas.

Paklaustas, ar šiandieninė politinė situacija Baltarusijoje gali atvesti prie vakarietiškų-europinių vertybių, A. Bumblauskas atsakė, kad vilties yra. „Jei Baltarusijos humanitarinis elitas, kuris tikrai yra ir kuris turi dialogišką šiuolaikinę laikyseną, nulems Baltarusijos orą, aš tikiu, kad scenarijus gali būti geras. Mes iš tikrųjų esame bendras civilizacinis regionas su 682 kilometrų bendra siena, kuri ilgesnė už Ispanijos ir Prancūzijos bendrą sieną ir apskritai yra ilgiausia Europoje. Neaišku, kaip taip susiraičiusi, bet ta siena kada nors, – noriu tuo tikėti, – gali tapti kažkuo panašiu į Šengeną“, – mano istorikas.

„Reikia kelti klausimą, ar bolševizmas yra toks maras, kad išdusino 500 metų patirtį. Gal. Jei išdusino, tai taip – situacija vargiai gali keistis. Bet barokinėje Baltarusijos erdvėje žmonės prisimena, kad reikia gerti kavą, o ne arbatą, ir kad moterims reikia dovanoti nelyginį gėlių skaičių. Taip atsiranda vidurio Europos idėja. Tai jau yra skirtumas. Ir Naugarduke vaikštantys senukai su skrybėlėmis taip pat suteikia optimizmo, primena Čekiją ar Vengriją. Vilčių yra, tik klausimas, ar didysis kaimynas nedarys įtakos“, – atvirauja A. Bumblauskas pridurdamas, kad kryptis, kuria keliaus šalis, yra Baltarusijos apsisprendimo reikalas.

Istorikas taip pat neabejoja, kad šiuo atveju svarbi ir Europa – kaip ji supranta, kad Baltarusija yra jos regionas. Prof. A. Bumblauskas teigia, kad tiek Baltarusija, tiek Ukraina yra Europos civilizacinė erdvė, nors ir daug praradusi, tačiau neginčijamai priklauso Europai, ir į tai reikia atkreipti dėmesį.

Europos vienybė Rusijos atžvilgiu yra viena didžiausių jos stiprybių, tačiau ji yra gan trapi, sutinka LRT.lt kalbinti tarptautinės politikos ekspertai. Grėsme ES solidarumui pašnekovai laiko korupciją ir ekonominius atskirų kompanijų, verslo grupių interesus.

„Nemanau, kad Europos vienybė yra ilgalaikė. Stebint užkulisius, ne tik ES sprendimus, matyti, kad noro ir supratimo, jog reikia pratęsti sankcijas Rusijai, daugelyje Europos valstybių nėra. Pagrindinis veiksnys, lemiantis tai, kad vienybė yra išlaikoma – Rusijos elgesys. Rusija iki šiol nesustabdė karo Ukrainoje, o ES tarptautinėje arenoje negalėtų paaiškinti savo elgesio, jei, nesustabdžius karo, sankcijos būtų atšaukiamos.

Manau, kad Rusija karinę fazę Ukrainoje norėtų sustabdyti ir veikti kitomis priemonėmis, o kai taip nutiks, ES vienybė subyrės labai greitai. Antras ne mažiau svarbus veiksnys – Vokietijos pozicija: kol Vokietija imasi lyderystės šioje sferoje, laikosi tvirtos pozicijos, tol mes galime tikėtis vienybės“, – tvirtina Rytų Europos studijų centro (RESC) analitikas Marius Laurinavičius.

Verslas randa spragų sankcijų mechanizme

Viena iš pagrindinių grėsmių RESC analitikas Laurynas Kasčiūnas įvardija ekonominius atskirų kompanijų, verslo grupių interesus. Pašnekovo teigimu, ypač daug reikšmės jie gali turėti tuose sektoriuose, kuriuose bendradarbiavimas su Rusija yra itin ekonomiškai naudingas, o Rusijos pajėgumai ir derybinė galia yra daug didesnė.

„Praeitą savaite visi „Nord Stream“ partneriai, pradedant „Gazprom“, baigiant vokiečių kompanija E.ON, pasirašė memorandumą dėl vamzdynų plėtros. Kompanijos aiškiai ieško būdų, kaip apeiti sankcijas, yra skylių sankcijų mechanizme.

Natūralu, kad verslas bando rasti praėjimo taškus sankcijų mechanizme, o Rusija tai pateikia kaip mažas savo pergales“, – teigia L. Kasčiūnas.

Kitas veiksnys, anot pašnekovo, – tam tikrų ES šalių, pirmiausia tų, kurios su Rusija visada yra linkusios ieškoti sugyvenimo recepto, galimas noras vaduotis iš uždaro sankcijų rato ir galvoti apie sugrįžimą prie bendradarbiavimo.

„Vokiečiai visuomet norėjo, kad Rusijos galios augimas būtų suderinamas su tarptautine teise, todėl sako, kad ją reikia įtraukti. Bet, kaip rodo praktika, tai žlunga.

Tam tikrų valstybių įtikėjimas, kad sankcijos yra neva neveiksmingos (tai palaiko ir Rusijos propaganda), manymas, kad geriau grįžti prie sugyvenimo modelio, natūralu, pirmiausiai reikštų sankcijų naikinimą“, – tikina L. Kasčiūnas.

Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (VU TSPMI) dėstytojas politologas Tomas Janeliūnas pagrindine grėsme Europos solidarumui laiko korupciją. „Rusija šią kortą gerai išnaudoja, yra sukūrusi įtakingą korumpuotą tinklą įvairiose tarptautinėse ir įvairių šalių nacionalinėse organizacijose“, – kalba politologas.

M. Laurinavičius: „atsakomosios sankcijos“ neturi reikšmės

Šią savaitę, reaguodamas į ES sankcijų pratęsimą, Kremlius pratęsė kai kurių maisto produktų embargą iš ES. Rusijos ministro pirmininko atstovai tvirtino, kad tai daroma ne iš politinių, o iš ekonominių paskatų, iš dalies tenkinant Rusijos ūkininkų prašymus.

Šios „atsakomosios sankcijos“, anot LRT.lt pašnekovų, negali skaldyti ES vienybės. T. Janeliūno manymu, jei dėl „atsakomųjų sankcijų“ Europos šalims imtų „skaudėti“ labiau, vienybę tai gali netgi sutvirtinti.

„Atsakomųjų sankcijų“ poveikis gali lemti ne norą nuolaidžiauti Rusijai, bet ir norą išlaikyti savigarbą ir bandyti išsiaiškinti, kad Rusija neturėtų nusipelnyti kažkokių išlygų, jei ji elgiasi necivilizuotai.

Ilgesniu laikotarpiu net ir neutraliai ar pozityviai į Rusiją žiūrinčius veikėjus tai galėtų įtikinti, kad Rusija tikrai nėra toks patikimas partneris, su kokiu įprasta bendrauti Vakaruose. Tas suvokimas kaip tik turėtų skatinti vieningesnį požiūrį Europoje“, – mano T. Janeliūnas.

Savo ruožtu M. Laurinavičius pažymi, kad „Rusija jau padarė išimtis dėl atsakomųjų sankcijų šalims, kurios labiausiai verkia arba nesupranta, kodėl sankcijos yra įvestos“. „Aš manau, kad Rusijos „atsakomosios sankcijos“ dabartiniu metu neturi jokios reikšmės“, – sako jis.

Naujų agresijos proveržių Ukrainoje neprognozuoja

„Dabartiniame etape, manau, Rusijos tikslas yra užbaigti karinę stadiją Ukrainoje ir iki kitos agresijos jai iš naujo pasiruošti, susitvarkyti su tomis problemomis, kurių prisikūrė.

Artimiausiu metu, nors buvo prognozuojami puolimai, aš neprognozuočiau jokių puolimų, nes ne toks yra Rusijos tikslas“, – kalba M. Laurinavičius.

Pasak RESC analitiko, Rusija norėtų grįžti prie įprastinių santykių su Vakarais. „Nebus naujo „perkrovimo“, bent jau jis nebus taip pavadintas. Bet vienaip ar kitaip bus grįžta prie įprastinių santykių. Manau, labai realu, kad Rusija gali tai pasiekti“, – svarsto M. Laurinavičius.

Savo ruožtu L. Kasčiūnas teigia manantis, kad Ukrainoje Rusija save yra įspraudusi į kampą. „Ji gal ir žino, ką norėtų padaryti su okupuotu Donbasu, bet ukrainiečiai jos žaidimo nežaidžia. Rusija norėtų formaliai grąžinti teritorijas Ukrainai, išlaikydama jų kontrolę.

Jei Rusija matytų, kad byra europiečių vienybė, ji siektų, kad Vakarų šalys stumtų Kijevą į Ukrainai nepalankų kompromisą“, – sako L. Kasčiūnas.

Vizitu į Vengriją Vladimirui Putinui svarbu parodyti, kad Rusija ne tik nėra izoliuota, bet ir turi draugų Europos Sąjungoje (ES), sako Rytų Europos studijų centro (RESC) analitikas Linas Kojala. Jis priduria, kad sykiu V. Putinas gali pademonstruoti, jog valstybės linkusios susitarti su Rusija ir galbūt net išsiderėti sau palankias sąlygas. „Tai, aišku, yra kabliukas, ant kurio kabinsis ir kitos šalys“, – mano L. Kojala.

Rusijos prezidentas V. Putinas vyksta į Budapeštą, kur susitiks su Vengrijos ministru pirmininku Viktoru Orbanu. Šis politikas laikomas vienu iš artimiausių Maskvos sąjungininkų Europoje. Teigiama, kad Rusijos prezidentas į Vengriją vyksta, nes baigiasi dujų tiekimo sutartis tarp šių šalių. Tačiau tiek Vengrijos, tiek Lietuvos politologai mato ir daugiau šio vizito tikslų.

LRT Radijo bendradarbė Budapešte Liucija Lenkauskaitė pasakoja, kad vengrų nuotaikos prieš šį vizitą yra gana aršios – protestai šalyje vyko visą savaitę. „Vakar vakare vyko paskutinis protestas prieš V. Putino atvykimą. Į gatves išėjo keli tūkstančiai žmonių. Jie taikūs, tačiau jų plakatai skelbia: „Putinui – ne, Orbanui – ne, Europai – taip!“ Žmonės nusiteikę gana priešiškai prieš šio politiko atvykimą į Budapeštą“, – tikina L. Lenkauskaitė.

Jos teigimu, Vengrijos politologai pastebi, kad V. Putinui šis vizitas galbūt yra net svarbesnis nei Vengrijos premjerui V. Orbanui. „Anot jų, V. Putinas siekia užtikrinti, kad tarp ES ir NATO šalių būtų nors kažkas, kas jį užtaria ir paprieštarauja ES įvestoms sankcijoms Rusijai. Manoma, kad tokiu būdu Rusijos prezidentas nori pademonstruoti pasauliui, jog Rusija nėra tokia izoliuota, kaip visi sako“, – teigia LRT Radijo bendradarbė Budapešte.

RESC analitikas Linas Kojala sako, šis V. Putino ir V. Orbano susitikimas liudija – Europoje yra valstybių, kurios nacionalinius interesus iškelia virš Europos arba saugumo sistemos intereso. L. Kojalos manymu, faktas, kad V. Putinas pirmą kartą po praėjusių metų vasaros atvyksta dvišalio susitikimo į Vengriją, rodo, kad iš tikrųjų šalis kažko tikisi iš Rusijos. O lūkesčiai esą labai paprasti – palankesnėmis sąlygomis prasitęsti dujų tiekimo sutartį.

„Vengrijai yra labai svarbu naujai susitarti sau palankiomis sąlygomis, nes Rusija apskritai yra viena iš svarbiausių Vengrijos prekybos partnerių. Dabartinėmis aplinkybėmis, aišku, yra galimybė išsiderėti palankesnes sąlygas, ypač rodant, kad V. Putinas yra priimamas kaip šalies vadovas, V. Putinas nėra ignoruojamas, į Rusiją yra žvelgiama visų pirma kaip į partnerę, o ne kaip į agresorę“, – pabrėžia RESC analitikas.

L. Kojala priduria, kad ir pačiai Rusijai šis vizitas simboliškai yra labai svarbus. „Rusijai labai svarbu simboliškai parodyti, kad šalis ne tik nėra izoliuota, bet ir turi draugų, o valstybės yra linkusios rasti susitarimą su Rusiją bei galbūt net išsiderėti sau palankias sąlygas. O tai, aišku, yra kabliukas, ant kurio kabinsis ir kitos šalys“, – mano L. Kojala.

Vakarams nerodant pakankamai vidinės galios ir motyvacijos imtis Rusijos atgrasymo, kitų agresyvių šalių lyderiams gali kilti minčių naudoti jėgą, sprendžiant geopolitinius konfliktus, ginant savo teritorines ambicijas, teigia Rytų Europos studijų centro (RESC) analitikas Linas Kojala. „Jei tik bus juntama, kad virvelės yra tampomos laisviau ir nebėra tų, kurie gali atkurti tvarką, kai į ją kėsinamasi, tai tikrai lems stabilumo grėsmes ne tik atskiruose regionuose, bet ir visame pasaulyje“, – portalui LRT.lt sako analitikas.

Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (VU TSPMI) dėstytojas, karinių studijų ekspertas Deividas Šlekys mano, kad Rusijos veiksmai meta iššūkį  tarptautinei sistemai, sukurtai po Šaltojo karo, Jungtinių Tautų (JT) statusui.

„Kai pati JT Saugumo Tarybos narė elgiasi agresyviai, meluoja, tai kelia klausimą, ar Saugumo Taryba dar yra veikiantis institutas. Tarptautinius susitarimus sulaužiusi šalis verčia abejoti ir tokių sutarčių veiksmingumu. Rusijos veiksmai yra iššūkis vakarietiškai anglosaksiškai tarptautinei sistemai, kurios receptais (sankcijomis, ribota karine pagalba) Vakarai bando duoti atkirtį“, – pažymi D. Šlekys.

L. Kojalos teigimu, nors šiandieną karinė jėga nebėra laikoma tarptautinės politikos instrumentu, nes tam yra diplomatija, ekonominiai ryšiai, politinės derybos, Rusija bando tai pakeisti ir į tarptautinę politiką grąžinti tankus.

„Jei Rusija matys, kad atvira karine agresija ji gali keisti politinius sprendimus ir netgi Europos Sąjungos (ES) strategijas, pavyzdžiui, jei tai lemtų Rytų partnerystės politikos susitraukimą, tai reikštų, kad tikrai grįžtame prie tų laikų, kai karinė jėga yra laikoma vienu iš tarptautinės politikos instrumentų“, – kalba L. Kojala.

Savo ruožtu VU TSPMI dėstytojas politologas Tomas Janeliūnas pabrėžia, kad Rusijos agresija jau dabar nesulaukia veiksmingo atgrasymo.

„Rusijai jau dabar leidžiama pakankamai lengvai išsisukti: matome, jog niekas nieko nesiima, kad užkirstų kelią jos agresijai. Todėl iš dalies galima sutikti, kad tai yra precedentas, kuris gali paskatinti kitas agresyvias šalis geopolitinius klausimus spręsti jėga“, – sako T. Janeliūnas.

Vakarų atsaką į Rusijos agresiją stebi kinai ir teroristai

Pasak D. Šlekio, įvykius Ukrainoje bei Vakarų, o ypač Jungtinių Amerikos Valstijų (JAV) reakciją į juos labai atidžiai stebi Kinija. Ši šalis turi savų intencijų Ramiojo vandenyno salose, dėl kurių kyla ginčai tarp Kinijos, Japonijos, Filipinų, Malaizijos, Vietnamo. Čia pastebimas ir karinių dalinių judėjimas.

L. Kojalos manymu, jei bus matoma, kad Rusijos agresijos akivaizdoje svarbiausias tarptautinis veikėjas – JAV atsitraukia, o Europa nerodo pakankamai vidinės galios ir motyvacijos stabdyti tuos procesus, kol jie dar nėra įsibėgėję, kitų agresyvių šalių lyderiams gali kilti minčių naudoti jėgą, sprendžiant geopolitinius konfliktus, ginant savo teritorines ambicijas.

„Dabar galime kalbėti apie Rusiją ar kitas šalis, bet po penkių–dešimties metų Kinija bus dominuojantis veikėjas. Šalys, kurios turi tam tikrų teritorinių nesutarimų su kinais, jaučia tą grėsmę ir nori matyti didesnį JAV aktyvumą“, – kalba L. Kojala.

RESC analitiko teigimu, kalbant apie pasaulio agresorius, verta paminėti „Islamo Valstybę“ (ISIS), kurios suklestėjimą iš dalies lėmė Vakarų traukimasis iš tam tikrų regionų.

„Net ir nebūdami valstybe, tokie dariniai, kaip ISIS, veikia politinius procesus ne mažiau, nei kai kurios šalys. Yra sakoma, kad Amerika yra pasaulio policininkas. Daug kam tai nepatinka, bet faktas, kad JAV veikimas po Antrojo pasaulinio karo, pradedant Maršalo planu, baigiant NATO plėtra, buvo labai svarbus stabilizacinis veiksnys. Jei Amerikos lyderystė mažės, bus tikrai daugiau chaoso pasaulio politikoje“, – pažymi L. Kojala.

Savo ruožtu T. Janeliūnas teigia manantis, kad tarptautinės bendruomenės atsakas į Rusijos agresiją ISIS pernelyg nedomina, nes jie veikia nepaisydami civilizuoto pasaulio normų.

„ISIS nėra valstybė, jai negalioja jokios tarptautinės teisės normos, įsipareigojimai, kurių jie dažniausiai nesilaiko ir nesiekia laikytis. Visos kitos valstybės į juos žiūri kaip į teroristus, kovą prieš juos laiko kova prieš terorizmą, o ne prieš kažkokį kitą valstybinį veikėją. Galbūt kaip tik jei Vakarai, JAV labiau įsitrauktų į konfliktus su kitomis didžiosiomis valstybėmis, tai sukurtų palankesnę terpę visokiomis teroristinėms organizacijoms šiek tiek labiau nebaudžiamoms siekti savo tikslų“, – svarsto politologas.

Karo studijų ekspertas D. Šlekys pabrėžia, kad Rusija smogė silpnai valstybei, kurios galios vakuumą turi užpildyti Vakarai, tuo metu Kinijos ar kitų agresorių kaimynės nėra tokios silpnos, todėl agresijos tikimybė yra gerokai mažesnė.

„Ramiajame vandenyne yra kitokia situacija. Japonija – ne Ukrainos kariuomenė, ji yra stipri karinė valstybė, turinti karingai nusiteikusį, patriotišką premjerą, kuris yra linkęs permąstyti Japonijos užsienio politiką ir daryti ją karingesnę, jei tik reikės. Ir kituose regionuose, kur yra agresyvesnės valstybės, kaimynės nėra tokios silpnos“, – sako pašnekovas.

Grėsmės nebėra tik regioninės

Jei nestabdoma Rusijos agresija pažadintų kitų didžiųjų pasaulio galybių karinius veiksmus dėl ginčijamų teritorijų, tai nebūtų tik regioninė grėsmė, sako RESC analitikas L. Kojala. Jo teigimu, jei tik bus juntama, kad virvelės yra tampomos laisviau ir nebėra tų, kurie gali atkurti tvarką, kai į ją kėsinamasi, tai tikrai lems stabilumo grėsmes ne tik atskiruose regionuose, bet ir visame pasaulyje.

„Šiais laikais kalbėti apie regioninius konfliktus labai sudėtinga, ypač jei kalbame apie Kiniją. Tai yra valstybė, turinti milžiniškus interesus visame pasaulyje. Jei dabar labiau akcentuojame Japoniją, Ramiojo vandenyno regioną, tai po kelerių metų gali būti jau kiti klausimai. 

Manau, konfliktų ir agresijos globalumą parodė ISIS grėsmė, nes daug yra žmonių, prisidedančių prie ISIS kovotojų, jos politikos vykdymo, kurie yra atvykę iš Europos ir lygiai taip pat gali ten sugrįžti“, – kalba L. Kojala.

Ar Vakarai ryšis griežtinti toną?

Anot L. Kojalos, Baracko Obamos lyderystės stoka, Europos lėtumas reaguojant į įvykius leidžia manyti, kad atsiranda realpolitik grįžimo į tarptautinę politiką prielaidų, tačiau saugumo sistema dar tikrai nesugriuvo.

„Turime pakankamai stiprias tarptautines organizacijas. Jos taip greitai savo svertų nepraras, tiesiog reikia matyti tam tikras neigiamas tendencijas ir stengtis užkirsti joms kelią, kol yra galimybių tai padaryti be skausmingų pasekmių“, – kalba L. Kojala.

RESC analitikas pažymi, kad ES sugebėjo pritaikyti trečio lygmens ekonomines sankcijas Rusijai ir parodė, kad, nepaisant pažeidžiamų atskirų valstybių interesų, ji gali reaguoti ganėtinai griežtai. Taip pat, pasak L. Kojalos, galima pastebėti, kad JAV užsienio politika vėl tampa dominuojančiu vidaus politikos veiksniu.

„Tai parodo, kad amerikiečiai neprarado suvokimo, kokį jie vaidmenį atlieka globaliai. Netrukus jie gali grįžti prie sau įprastesnės politikos – neužsidaryti savyje, nenusitaikyti į vieną regioną, veikti procesus visame pasaulyje“, – sako L. Kojala.

Savo ruožtu D. Šlekys teigia netikintis griežtesniu Vakarų atsaku į Rusijos agresiją: „Aš netikiu, kad Vakarai atsakys Rusijai karinių veiksmų grėsme. Tai yra prieš visą vakarietišką liberalią teisinę sistemą, Vakarų filosofiją. Kita vertus, pagalvokime, ar Vakarų valstybių vadovai tikrai nori, kad būtų nuverstas V. Putino režimas? Ar tikrai į valdžią atėję žirinovskių vedami žmonės nepablogintų situacijos pačioje Rusijoje? Manau, yra labai tikėtina, kad tokius klausimus kelia Vašingtone, Londone, Berlyne sėdintys politikai, vadovai.“

Arkties regionas dėl savo neišnaudotų energetinių išteklių su ja besiribojančių šalių dėmesį traukia jau seniai, tačiau didžiausias ambicijas regione reiškia Rusija. „Ji labai aiškiai bando demonstruoti savo pretenzijas į šį regioną, duodama ženklą, kad tai yra jos ir savo interesus ji gins netgi karinėmis priemonėmis. Konfliktų Arktyje gali būti bet kada, tačiau smarkiai abejoju, kad dėl dominavimo regione šalys ryžtųsi konvenciniam karui“, – sako politologas Tomas Janeliūnas.

Jungtinių Amerikos Valstijų (JAV) Energetikos informacijos administracijos duomenimis, Arktyje yra 22 proc. neatrastų pasaulio energetikos išteklių. 78 proc. jų sudaro gamtinės dujos, 22 proc. – nafta. Analitikai Arktį jau nuo 2007 metų, kai Rusijos mokslinės ekspedicijos metu jūros dugne ties Šiaurės ašigaliu buvo įsmeigta Rusijos vėliava, vis dažniau įvardija kaip potencialiai naują „karštąjį tašką“, dėl kurio energetinių išteklių šalys alkūnėmis ramstytis pradės vis aktyviau.

Į Arkties regioną ir energetinius turtus pretenduoja su juo besiribojančios JAV, Kanada, Norvegija, Danija ir Rusija. Dėl šiltnamio efekto tirpstantys Arkties ledynai atveria naujus jūrų kelius bei vis didesnes galimybes išgauti regiono energetinius išteklius, taigi natūralu, kad pretenzijos į regioną vis aštrėja.

„Regionas dėmesį pritraukia jau gana seniai. Šalis domina teritorinės ribos, kurios yra plečiamos tikintis, kad bus galima pretenduoti į jose esančius energetinius resursus. Dar viena interesų sritis – potencialūs jūriniai keliai Arkties regione“, – pažymi Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (VU TSPMI) dėstytojas T. Janeliūnas.

Agresyviausiai elgiasi Rusija

2008 m. Rusijos Federacijos Federalinės saugumo tarnybos priimtoje naujojoje Arkties strategijoje įtvirtinamas Rusijos siekis iki 2020 m. paversti Arktį pagrindine Rusijos gamtinių išteklių strategine baze ir išlaikyti Rusijos, kaip pagrindinės Arkties valstybės, statusą.

Kaip publikacijoje „Arkties reikšmė Rusijos užsienio politikoje: kodėl Arkties klausimai aktualūs ir Baltijos šalims“ Rytų Europos studijų centro (RESC) leidinyje „Rytų pulsas“ 2009-aisiais rašė analitikas Vytautas Sirijos Gira, Rusija taip pat linkusi gana aktyviai propaguoti karinės jėgos panaudojimo Arktyje galimybę.

„Rusijos nacionalinio saugumo strategijoje Arktis pirmą kartą tiesiogiai susiejama su Rusijos nacionalinių interesų gynimu. Rusijos Arkties strategijoje numatoma Arktyje dislokuoti specializuotas karines pajėgas („Arkties pajėgų grupę“), kurios užtikrintų rusiškojo arktinio sektoriaus kontrolę ir būtų pavaldžios Rusijos Federalinei saugumo tarnybai“, – rašo analitikas.

Savo planų Arktį paversti energetine-karine oaze Rusija neatsisako. Antradienį „RIA Novosti“, cituodama Rusijos gynybos ministrą Sergejų Šoigu, pranešė, kad jau šiais metais Rusija dislokuos savo pajėgas visame Arkties regione, bus atgaivintos senos karinės bazės ir steigiamos naujos.

„Mes tikrai aktyviai plečiame pajėgas Arktyje. Jau šiais metais apsupsime zoną nuo Murmansko iki Čiukčių pusiasalio gynybiniu žiedu“, – sakė gynybos ministras S. Šoigu.

Arkties zonoje, Šiaurės laivyno karinėje bazėje, kuriama speciali operatyvinė-strateginė vadavietė „Šiaurė“, iš kurios bus vadovaujama kariniams veiksmams. Šis centras bus iki galo suformuotas iki 2017 metų. Prie šių karinių dalinių prisijungs specialiai tokioms užduotims atšiauriomis sąlygomis ruošti kariai. Tokiu būdu rusai teigia norintys sustabdyti NATO plitimą.

Kaip pažymi politologas T. Janeliūnas, Rusijos spaudimas tarptautinei bendruomenei dėl Arkties teritorijų yra akivaizdus.

„Rusija tarptautiniu lygiu bando  smarkiai spausti Jungtinių Tautų komisiją, su Arkties tarybos šalimis bando dalintis resursais, teritorijų ribomis, pastaruoju metu labai intensyviai vysto savo šiaurines karines pajėgas. Pastaraisiais metais buvo skirtas finansavimas Šiaurės jūros laivyno galimybėms padidinti, iki 2014 metų pabaigos Vladimiras Putinas buvo nurodęs sukurti naują strateginės karinės vadovybės padalinį, skirtą Rusijos Arkties regionui. Rusija labai aiškiai bando demonstruoti savo pretenzijas į šį regioną, duodama ženklą, kad tai yra jos ir savo interesus ji gins netgi karinėmis priemonėmis“, – teigia T. Janeliūnas.

Ginčysis, bet stengsis bendradarbiauti

RESC analitikė Dovilė Šukytė pažymi, kad nors daugiausiai pretenzijų į Arkties teritorijas demonstruoja Rusija, nė viena iš likusių keturių Arkties šalių nepasakytų, kad dėl Arkties teritorijų santykiai su Rusija yra prasti.

„Pastaraisiais metais Norvegija su Rusija sutarė dėl buvusių jūrų sienų demarkavimo nesutarimų. Kanada su JAV iki šiolei nenustato tam tikrų tarpusavio jūrų sienų. Taigi keturios šalys su Rusija Arkties klausimu pakankamai gerai bendrauja“, – sako D. Šukytė.

Nepaisant akivaizdžių Rusijos ambicijų Arkties regione, nei LRT.lt portalo kalbintas T. Janeliūnas, nei D. Šukytė neįžvelgia karinio konflikto dėl šių teritorijų galimybės, tačiau, kad auganti įtampa susidūrimų sukelti gali, neatmeta.

„Neprognozuoju karinio konflikto Arktyje, tačiau noriu pastebėti, kad Arktis visada buvo svarbi ir ji visada buvo apginkluota. Pavyzdžiui, Šaltojo karo metu Arktis garsėjo kaip viena labiausiai militarizuotų zonų pasaulyje. Karinėse Arkties regiono bazėse buvo dislokuojami branduoliniai povandeniniai laivai bei strateginiai bombonešiai.

Joje taip pat buvo įkurtos oro erdvės gynybinės sistemos, išbandoma nauja ginkluotė ar organizuojamos karinės pratybos. Tačiau strateginių taškų įtvirtinimas nereiškia karo eskalavimo, labai dažnai tai yra būdas užkirsti kelią konfliktui“, – kalba RESC analitikė.

Pasak D. Šukytės, Rusijos pareiškimo dėl atgaivinamų senų ir steigiamų naujų karinių bazių nereikėtų ignoruoti, tačiau likusios keturios arkties šalys tai supranta ir atitinkamai investuoja į savo arktinių teritorijų saugumo užtikrinimą. Tačiau tai, anot RESC analitikės, veikiau yra savo sienų ir teritorijų saugumo didinimas, o ne ruoša ginkluotam konfliktui.

Savo ruožtu T. Janeliūnas pažymi, kad kovos karinėmis priemonėmis dėl dominavimo regione tikėtis nereikėtų, tačiau konfliktų, jėgos demonstravimo atvejų pasitaikyti gali.

„Galima tikėtis, kad Rusija bandys apsunkinti kitų šalių veiklą tame regione, bandys sulaikyti laivus, vykdyti areštus, kelti ieškinius net neturėdama kažkokių konkrečių teisinių argumentų. Tačiau jei yra siekiama komercinės naudos iš ten esančių energetinių resursų, juos pasidalinti verta taikiai, nes karas dėl jų kaštus gali labai smarkiai padidinti.

Net jei rusai ketina plėsti resursų gavybą šiose teritorijose, jiems labai reikia bendradarbiauti su Vakarų šalimis, ieškoti investicijų, kapitalo, technologijų, nes jie patys pripažįsta, kad tiems ištekliams pasiekti savo technologinių ir finansinių resursų neužtenka“, – sako T. Janeliūnas.

Situacija Arktyje – svarbi ir Lietuvai

Pasak D. Šukytės, greičiau nei klausimus dėl Arkties energetinių išteklių teks spręsti klausimus dėl atsiveriančių Šiaurės jūrų kelių. Šie gali neigiamai paveikti Lietuvos užmojus sukurti logistinę grandinę tarp Vakarų ir Rytų.

„Prognozuojama, kad vasaros sezonu 2020–2040 metais Šiaurės jūrų keliai jau bus atviri ir tai yra šiandienos rūpestis. Įsivaizduokite, jei Kinija savo prekes plukdytų nebe pro Sueco kanalą, o Šiaurės rytų keliu, arba jei kelionės vyktų ne per Panamos kanalą, o palei Kanadą Šiaurės vakarų keliu. Tai keičia ekonominius transportavimo kaštus, o tai gali stipriai pakeisti su jūrų prekyba susijusių šalių biudžeto pajamas.

Čia atsiranda ir Arkties svarbos faktorius Lietuvai: prekių tranzitas gali aplenkti Baltijos jūrą. Todėl, tarkime, Lietuvos projektas – šaudyklinis traukinys „Saulė“, kuriuo norima transportuoti krovinius į Kiniją – ar kiti siekiai tapti logistikos centru tarp Vakarų Europos ir Azijos gali stipriai nukentėti net neįsivažiavę“, – pažymi RESC analitikė.

Aukščiausiąją Radą šią savaitę rinksianti Ukraina greičiausiai neišvengs provokacijų ir protestų. Didžiausi diversijų taikiniai bus Rytų Ukrainos regionai, kur gali būti siekiama užkirsti rinkimams kelią, įteigti vietiniams gyventojams, kad Ukrainos parlamente jiems atstovaujama nebus. Taip naujienų portalui LRT.lt sako Rytų Europos studijų centro (RESC) analitikas Linas Kojala.

„Esminis iššūkis Ukrainai yra struktūrinės reformos, kurias ji turi įgyvendinti, ir pasirengimas asociacijos [su ES] susitarimui – europietiškų standartų ir normų perėmimui. Siekiant tą procesą stabdyti, be abejo, gali būti vėl kalbama apie tai, kad parlamentą puola fašistai, kad galbūt bus bandoma susidoroti su rusakalbiais gyventojais. Kuriami tie mitai, kurie tarsi vėl įteisins bet kokias provokacijas ir priešinimąsi tam, kas vyksta“, – kalba L. Kojala.

Analitiko teigimu, rinkimai Ukrainoje bus sudėtingi, nes juos bus bandoma surengti ir tuose regionuose, kurie dabar realiai yra kontroliuojami prorusiškų pajėgų. Pasak L. Kojalos, diversijų ir provokacijų tikrai gali būti vien jau todėl, kad, pagal apklausų rezultatus, apie trečdalį balsų turėtų gauti Petro Porošenkos partija.

„Tai leistų prezidentui konsoliduoti politinę įtaką, nes po konstitucinių reformų didesnę galią turi įstatymų leidžiamoji valdžia ir vyriausybė. Taigi akivaizdu, kad ta kryptis, kurią renkasi Ukrainos piliečiai ir konsoliduota politinė grupė žmonių, galinčių vykdyti reformas, Rusijai yra neparanki“, – sako pašnekovas.

Diversijų taikinys – Rytų Ukrainos gyventojai ir kariai

Anot L. Kojalos, nors ukrainiečių apklausos rodo, kad ir Rytų regionų gyventojai nepritaria Rusijos veiksmams Ukrainoje, jie gana jautriai reaguoja į tai, kad galbūt jiems nepakankamai atstovaujama Kijeve. Todėl, analitiko manymu, daugiausia diversijų galima tikėtis būtent Ukrainos rytuose.

„Diversijų taikiniai galėtų būti rinkimai, jei jie įvyks, rytinėje Ukrainos dalyje. Gali būti siekiama užkirsti jiems kelią ir parodyti vietos gyventojams, kad jiems nebus atstovaujama parlamente. Neva parlamentas bus uzurpuotas fašistinių arba Amerikos sutelktų politikų ir jie priims Rytų Ukrainos gyventojams nepalankius sprendimus. Taigi pirmasis taikinys galėtų būti Ukrainos rytai, kur būtų bandoma parodyti, kad rinkimai ten arba neįvyko, arba buvo nesėkmingi ir tie žmonės paliekami likimo valiai“, – pažymi L. Kojala.

RESC analitikas Laurynas Kasčiūnas taip pat neabejoja, kad Aukščiausiosios Rados rinkimai bus neramūs. Pasak L. Kasčiūno, provokatoriai gali pamėginti manipuliuoti ir Ukrainos kariais.

„Yra tam tikras Rytų Ukrainoje kariavusių karinių pajėgų nusivylimas valdžia ir kariuomenės vadovybe dėl korupcijos, išdavysčių bei atsakymų trūkumo apie tai, kas vyko Ilovaiske, kur nukentėjo ir likimo valiai buvo palikti Ukrainos kariai. Tie žmonės tikrai yra herojai, bet kai kas gali bandyti jais manipuliuoti, jiems to net nežinant“, – sako analitikas.

Taip pat, pasak L. Kasčiūno, labai tikėtinas naujas Maidanas, tik tas Maidanas jau būtų visiškai kitoks, režisuojamas visai kitų veikėjų. Tikėtina, kad bus stengiamasi sužlugdyti P. Porošenkos autoritetą.

„Galima kalbėti apie tai, kad Rusijai nepavyko teritoriškai suskaldyti valstybės, tačiau jai pavyko įšaldyti konfliktą ir dabar ji gali bandyti ieškoti būdų, kaip naudotis nepasitenkinimu, skilimu, žlugdyti P. Porošenkos autoritetą. Ir, nors naujausios ukrainiečių apklausos rodo, kad P. Porošenka ir jo partija vertinami labai palankiai, autoriteto žlugdyti Rusijai nesiseka, šiek tiek laiko dar yra“, – pažymi L. Kasčiūnas.

Rytų Ukrainos partijos liks už borto

LRT.lt pašnekovai sako, kad, nors naujoji Rada bus labai marga, joje dominuos provakarietiškos partijos, o Rytų Ukrainos partijos greičiausiai liks už borto.

Rugsėjį atlikto Tarptautinio respublikonų instituto užsakyto tyrimo duomenimis, P. Porošenkos partiją Ukrainoje palaiko 32, Oleho Liaško Radikalų partiją – 10, Julijos Tymošenko „Tėvynę“ (Batkivščyna) – 7 proc. gyventojų. O Petro Symonenkos Komunistų bei Viktoro Janukovyčiaus Regionų partijas tepalaiko 3 ir 2 proc. ukrainiečių.

„Tradiciškai rytuose sėkmė lydėdavo Regionų partiją, kuri dabar realiai nebefunkcionuoja, ir komunistus. Jie sudarydavo pakankamai didelę dalį arba valdančiąją daugumą parlamente. Dabar akivaizdu, kad Regionų partija išnyks iš politinio žemėlapio, komunistai, tikėtina, taip pat į parlamentą nepateks. Galbūt atskiri politikai pateks ir įsilies į tam tikras jėgas, bet partijų atstovavimo parlamente nebus. Tačiau tai nereiškia, kad nebus atstovaujama Ukrainos rytams“, – teigia L. Kojala.

RESC analitikas pažymi, kad jau Prezidento rinkimai parodė, jog Rytų Ukrainos gyventojai kartu su vakariečiais pakankamai aiškiai palaiko P. Porošenką ir jo valdžią. Tai atsispindi ir dabartinėse apklausose,  kurių duomenimis, P. Porošenkos partija rinkimuose surinks apie 32 proc. balsų. Balsai ateis ir iš Rytų Ukrainos, todėl nebus galima teigti, kad Rytų Ukrainai nėra atstovaujama, jei nėra išrenkama Regionų partija.

L. Kasčiūnui ir L. Kojalai nerimą kelia Oleho Liaško Radikalų partija. Ši, apklausų duomenimis, bus antroji pagal balsų skaičių.

„O. Liaško partija nėra tokia prognozuojama, kaip „Laisvė“ (Svoboda), kurios rinkėjų balsus ji greičiausiai ir perims. „Laisvė“ įrodė savo prognozuojamumą įvairiais lūžiniais momentais: partijos vadovas Olehas Tiagnibokas su Vitalijumi Klyčko ir Arsenijumi Jaceniuku buvo trečias politinis lyderis Maidane. Jis netgi padarė viską, kad tą ukrainietišką nacionalizmą pakreiptų europietiškumo linkme, palaikė integraciją į Europą. O dabar ateina O. Liaško, kuris yra mažiau prognozuojamas, – svarsto L. Kasčiūnas. – Jokiu būdu nenoriu pasakyti, kad O. Liaško yra prorusiškas, Ukrainos labui jis padarė daug, pats važiavo į Donbasą, suimdavo, tardydavo teroristus, tiesiogiai dalyvavo tuose įvykiuose, ir tai lėmė padidėjusį jo populiarumą. Tačiau jo veiklą prognozuoti sunkiau.“

Analitikai šiuose rinkimuose taip pat prognozuoja Julijos Tymošenko politinės karjeros saulėlydį, tačiau neabejoja, kad naujoji Rada bus daugiausia proeuropietiška.

Oligarchai įtaką šalyje išlaikys

Nors naujai išrinktas Ukrainos parlamentas bus labiau provakarietiškas, pasak LRT.lt pašnekovų, niekas negali būti tikras dėl įtaką šalies politikai darančių oligarchų, netgi paties P. Porošenkos.

„Oligarchai vieną kartą gali būti proeuropietiški, kitą kartą jų interesai tokie nebus, ir tai niekur nedingo. Nauja A. Jaceniuko ir Oleksandro Turčynovo partija labai remiama oligarcho Igorio Kolomoiskio. Tad oligarchija niekur nedingsta, bet viskas labai aiškiai juda į provakarietišką pusę“, – sako L. Kasčiūnas.

Savo ruožtu L. Kojala pažymi, kad net ir paties P. Porošenkos provakarietiškos politinės orientacijos nėra neabejotinos: „Taip, jis yra provakarietiškas politikas, bet taip pat jis – oligarchinio sluoksnio politikas, oligarchas. Politikai Ukrainoje visuomet derino ne tik politiką, bet ir valstybės ekonomiką su oligarchų interesais. Ir ta sankloda, panašu, išjudinta nebus.“

Pasak L. Kojalos, nors Ukrainos oligarchai prisitaikė prie kintančių sąlygų, daugelis jų netgi rėmė kovą prieš separatistus, jų įtaka išliks didelė, todėl ekonomikos skaidrėjimas vyks labai lėtai arba nevyks visai. O kaip tik tokią kleptokratinę ekonomiką išlaikyti Ukrainoje yra vienas iš Kremliaus tikslų. Klestinti kleptokratija, anot analitiko, yra aiškus ženklas, kad Ukraina negali susilieti su Vakarais, nes Vakarai nori skaidrumo, demokratijos ir laisvos rinkos.

Ukrainos parlamento sprendimai priklausys ir nuo Kremliaus

LRT.lt pašnekovai teigia, kad naujai išrinktos Ukrainos Aukščiausiosios Rados sprendimams įtaką turės ne tik oligarchai. Jau dabar dalį Ukrainos teritorijos per separatistines jėgas kontroliuojantis Kremlius šaliai diktuos vidaus ir užsienio politikos taisykles.

„Per separatistines jėgas Rusija realiai kontroliuoja apie trečdalį Ukrainos teritorijos. Tą pripažino ir Kijevas, sėsdamas prie derybų stalo su tais teroristais. Sprendimas atidėti asociacijos sutarties laisvos prekybos dalies įgyvendinimą atitinka Rusijos, tačiau iš dalies ir Ukrainos oligarchų interesus. Jų pagrindinis tikslas yra eksportuoti į Europą neprisitaikant prie europietiškų standartų. Kartu su tuo Rusijos įtaka ir toliau bus didelė, nes de facto kontroliuodama dalį teritorijos ji galės kliudyti Kijevo sprendimams įgyvendinti šaliai labai reikalingas struktūrines reformas“, – tikina L. Kojala.

Analitiko teigimu, Maidanas buvo puiki proga įgyvendinti skausmingas reformas ir pereiti į vakarietišką ekonomiką, tačiau taip neįvyko. Tikėtis, kad reformas pavyks įvykdyti, kai itin ryžtingos Maidano nuotaikos atslūgusios, o Rusija išlaiko įtaką, yra sunku.

„Vyko Oranžinė revoliucija, valdžioje buvo Viktoras Juščenka ir J. Tymošenko, kurie lygiai taip pat kalbėjo apie reformas ir Europą. Tačiau kadangi kleptokratinė ekonomika nebuvo pažabota, realių sprendimų jie padaryti negalėjo. Ukrainos parlamento virsmas į provakarietišką yra geras žingsnis, bet kitos aplinkybės rodo, kad tikėtis didelių stebuklų sunku. Panašu, kad Ukraina ir toliau bus pakibusi tarp dviejų krypčių: atvirai deklaruos provakarietišką kryptį, bet ten žengti realiai negalės, nes veiksnys iš Rytų turi per didelę įtaką“, – apgailestauja L. Kojala.

Ukrainos gyventojų preferencijos rinkimuose. Tarptautinio respublikonų instituto duomenys