Dveji metai kalėjimo
– Dragūnų batalione tarnaujate apie 25 metus. Papasakokite, kokia buvo jūsų karjeros pradžia?
– Siekti karjeros niekada negalvojau. Tai nebuvo prioritetas ir pagrindinis tikslas. Tarnybą Lietuvos kariuomenėje laikau pareiga. Todėl iš pradžių mąsčiau tik apie tai, kaip kuo geriau atlikti savo darbą. Tik vėliau, kai pradeda sektis, pagalvoji ir apie ateities perspektyvas.
– Kuriuo gyvenimo momentu apsisprendėte tapti kariu?
– Tiesą sakant, tarnauti kariuomenėje nenorėjau. Mat prieš tai turėjau nemalonios patirties sovietų armijoje. Parvažiavęs iš sovietinio kalėjimo pasakiau sau, kad niekada ten negrįšiu. Bet Lietuvos ir sovietų kariuomenės – nesulyginami dalykai. Kaip balta ir juoda. 18-os mane dar vaiką atplėšė nuo šeimos ir išvežė į buvusią komunistinę Rytų Vokietiją dvejiems metams. Ką tik vidurinę mokyklą baigusiam jaunuoliui tai buvo didelis smūgis.
– Ko gero, tais laikais tai buvo ne pats blogiausias scenarijus.
– Iš tikrųjų man pasisekė, kad tarnavau būtent Vokietijoje, ryšių dalinyje. Sienos buvo arčiau Vakarų, turėjome progų pažinti pačią šalį, gaudavome geresnį maitinimą nei Sovietų Sąjungos postuose.
Plėšydavo laiškus
– Kaip sekėsi tarnauti Rytų Vokietijoje?
– Į aptvertą dalinio teritoriją buvome suvaryti su kitataučiais iš visos Sovietų Sąjungos. 15 "broliškų respublikų": tadžikai, turkmėnai, kazachai, gruzinai ir taip toliau. Bet neslėpsiu, geriausiai vertinamos buvo Baltijos šalys: ne tik lietuviai, bet ir latviai, estai. Per tuos metus buvo daugiau ašarų nei šypsenų. Bet kokiu atveju džiaugiuosi, kad tarnavau sovietų kariuomenėje, nes ši patirtis užgrūdino mane kaip plieną. Turbūt tai vienintelis teigiamas dalykas.
– Minėjote, kad po tų dvejų metų karinė tarnyba nebeviliojo. Kas paskatino persigalvoti?
– Dar būnant Vokietijoje tėvai man atsiųsdavo ištraukų iš laikraščių, žinojau, kad Lietuvoje prasidėjo sujudimas. Tiesa, mūsų laiškų turinį sekdavo sovietų karininkai. Nors nelabai mokėjo lietuviškai, bet iš trispalvių suprasdavo, apie ką kalba. Todėl plėšydavo ir drausdavo skaityti. 1989-ųjų lapkritį iš sovietinės kariuomenės grįžau namo. Mane sukrėtė tai, kaip Vilniuje buvo pasielgta su mūsų laisvės gynėjais – po sausio 13-osios įvyko vidinis sprogimas. Supratau, kad manęs reikia Lietuvos kariuomenei. Tokia buvo mano tarnybos pradžia. Besikuriančiai Lietuvos kariuomenei trūko žmonių, todėl patekau gana nesunkiai. Pažįstami nukreipė tinkama linkme, nes pats dar nebuvau apsisprendęs, kokios rūšies dalinyje noriu tarnauti. Atsidūriau tuomečiame Klaipėdos jūrų uosto apsaugos batalione. Pradžia buvo įdomi, viduje ruseno didelė ugnis. Dabar jau neįsivaizduoju savo gyvenimo kitokiame amplua. Nežinau, ką reikės veikti, kai baigsis tarnyba. Batalionui priklausau jau ketvirtį amžiaus. Dabar jis man – antrieji namai.
– Sprendžiant iš pavardės, esate tikras žemaitis. Kur gimėte, užaugote?
– Kretingos rajono Lazdininkų kaime. Ten vis dar gyvena mama su broliu. Niekada neslepiu, kad esu tikras žemaitis ir žemaitiškai nekalbu tik todėl, kad pavaldiniams nereikėtų versti mano šnekų į norminę lietuvių kalbą.
– Kaip atsidūrėte Klaipėdoje? Ar niekada nekilo minčių tęsti tarnybą kitoje vietoje?
– Po metų Klaipėdos jūrų uosto apsaugos batalionas buvo išformuotas, todėl nuo 1993-iųjų pradėjau tarnauti dabartiniame Dragūnų batalione. Anuomet jis vadinosi kitaip – "Geležinio vilko" batalionu. Pirmasis vadas amžinatilsį pulkininkas leitenantas Rimantas Baltušis vadovavo batalionui iki pat savo mirties, 2000-ųjų. Kariais jis rūpinosi tarsi savo vaikais, buvo neeilinė asmenybė požiūriu į žmogų, ir tik vėliau – į antpečius. Prie jo lipome it bitės prie medaus. Todėl net neturėjau minčių keisti tarnybos vietos. Dabar tvarka yra kiek pasikeitusi, karininkai rotuojami, tam tikrą laiko tarpą atitarnavę viename dalinyje turi pereiti į kitą.
– Kas atsitiko R.Baltušiui?
– Liga. Visi labai liūdėjome, nes tokių žmonių dažnai nesutinki.
Išmoksta giedoti himną
– Už ką Dragūnų batalione esate atsakingas?
– Vadovauju vairuotojams, kurie veža karius į pratybas, taip pat mano pavaldume tiekimo skyrius – sandėlininkai. Kaip ir visiems tarnaujantiems batalione, diena prasideda rytine rikiuote 8 val. Vyksta patikrinimas, karių apžiūra, ar visi yra susirinkę. Aš vadovauju tik profesionaliems kariams – mūsų kuopoje nėra šauktinių. Mano vadovaujamame būryje yra devyniolika karių nuo 22 iki 35 metų. Pasiskirstę užduotis einame dirbti. Profesionalus karys turi oficialias darbo valandas, bet atliekame ir papildomas užduotis. Neskaičiuojame laiko, jeigu reikia, dirbame ir ilgiau. Pratybų metu budime paromis ir po dvi, tris savaites. Pavyzdžiui, šiuo metu batalione vyksta štabų mokymai, tobulėjame, treniruojamės.
– Ar batalione jaučiamas išskirtinis sujudimas artėjant Rusijos ir Baltarusijos karinėms pratyboms "Zapad"?
– Neslėpsiu, nuolat girdime iš žiniasklaidos apie tas pratybas. Tam mes čia ir esame. Atliekame savo pareigą ir esame pasiruošę, kad nepasikartotų 1940 m. įvykiai. Jei reikės, išbūsime iki galo. Bet, tikėkimės, to neprireiks. Nemanau, kad kiti žmonės nepagalvotų apie savo gyvenimą ir šeimas. Kiekviena kariuomenė ruošiasi ir organizuoja savo pratybas. Lygiai taip pat ir mes. Turime savo planus, kuriuos vykdome.
– Jūsų manymu, reikalinga privalomoji karo tarnyba?
– Be abejonių. Patys minimaliausi dalykai, kuriuos jaunuolis išmoksta – nelaikyti rankų kišenėse. Tai yra manierų, tvarkos, mandagumo, disciplinos, pagarbos vyresniems, giedoti himną. Jau nekalbu apie fizinį sustiprėjimą, savigynos įgūdžius. Žodžiu, žmogus pasikeičia kardinaliai. Klausimas, ar užtenka tų devynių mėnesių. Aš pats iki šiol kiekvieną rytą atlieku mankštą ir, jeigu leidžia oro sąlygos, į tarnybą važiuoju ir grįžtu namo dviračiu. Į vieną pusę – apie 11 km. Sugaištu maždaug tiek pat, kiek ir miesto autobusu. Stengiuosi palaikyti formą. Reikia būti pasiruošusiam ir nenusileisti savo kariams.
Gyvenimas tarp moterų
– Kokių pomėgių turite, kuo užsiimate po darbo?
– Savaitgaliais su šeima dviračiais keliaujame prie jūros, mėgstu krepšinį bei "Formulės-1" lenktynes. Anksčiau teko pačiam groti būgnais, todėl esu neabejingas ir muzikai. Buvau savamokslis – namuose katilus daužydavau. Mokykloje ir dar kurį laiką po baigimo mušiau būgnus ansamblyje. Kol išėjau tarnauti.
– Ar sunku vienam vyrui tarp trijų moterų namuose?
– Gaila, neturiu sūnaus, kuris galėtų mane pakeisti. Kadangi šeimoje vienos moterys, įsigijau katiną. Jis pas mus vienintelis vyriškos lyties atstovas. Vyresnioji dukra jau penkeri metai mokosi ir dirba Vokietijoje. Ji baigė H.Zudermano gimnaziją, gerai išlaikė vokiečių kalbos egzaminą, todėl nusprendė tęsti tobulėjimą toje šalyje. Trumpiau tariant, emigravo ne dėl ekonominių sunkumų. Dukra tėvus aplanko dažnai, tad stipriai neliūdime. Bet to, ir mes pas ją nuvažiuojame. Mažoji – dvylikos metų, dar eina į mokyklą. O žmona Vaida, pajuokausiu, turėjo priprasti prie mano santvarkos.
– Namuose irgi įvedėte griežtą tvarką?
– Ne, namie vadovauja žmona. Aš stengiuosi išsilieti darbe.
Vizitinė kortelė
Gimė 1969 m. spalio 5 d. Kretingos rajono Lazdininkų kaime.
Mokėsi Darbėnų J.Šimkaus vidurinėje mokykloje.
1987 m. lapkričio 11 d. pradėjo tarnauti sovietų kariuomenėje.
1992 m. rugsėjo 15 d. ėmė tarnauti Lietuvos kariuomenėje.
Mokėsi puskarininkių mokykloje Kaune.
Vedęs, turi dvi dukras, žmona Vaida.
