Abiejų parodų autoriai pasidalijo mintimis apie savo ekspozicijas.

„Motyvams renkuosi gana tipiškus, dažnai „atvirukinius“ vaizdus: tai bažnyčios, tiltai, geležinkelių stotys, jūros ar marių peizažas. Tai, kas buvo ir vis dar išlieka atpažįstama kaip Klaipėdos krašto topografija. Nuvalkiota? Banalu? Argi kavinės ir šiaip viešos vietos neužzulintos tokiais atvirukais, išpopuliarėjusiais paskutinį dešimtmetį? Ar esama juose išlikusios tikrosios, autentiškos vietos sielos? Ar egzistuoja toks dalykas, kaip „vietos siela“? Ir ką tai sako žvelgiantiems į tuos vaizdus, kai tie žvelgiantieji neturi asmeninės patirties su tais praeities vaizdais?.. Pernelyg daug ir dažnai eksploatuojami dalykai tampa nematomi, suvartojami, praranda gyvybę... O ar aš, tapydamas tuos suvartotus vaizdelius, irgi neprisidedu prie jų naikinimo? Man neduota į tai atsakyti. Tapydamas užsiimu topopsichografija: dematerializuoju objektus – pastatams prarandant mūro svorį, tampant sąmonės atminties buveinėmis, žvelgiu pro jų langus į tą praeities pasaulį ir matau juos, tuos nutapytus namus, stotis, bažnyčias, tiltus – kaip sielas iš praeities, klajojančias ir ieškančias savo vietos po amžinu dabarties dangumi. Ir viliuosi, kad tos sielos prieglobstį suras į jas žvelgiančių akių šviesoje“, – teigė T. Kiauka.

T. Kiaukos tapyba. / Organizatorių nuotr.

„Slinktys – netikėti pokyčiai, matomi ir nematomi judesiai, transformacijos, atsiskleidusios keramikoje ir natūraliai vykstančios gamtoje bei žmogaus gyvenime. Nuolatinis kitimas, nesuvaldoma laiko tėkmė, akimirkos nepagavumas – tai dalykai kurie jaudina ir į kuriuos krypsta mano dėmesys. Geologines formas ir gamtos darinius reflektuojančiais kūriniais per faktūrų žymes, įrėžius, trūkius bandau atskleisti ne tik molio grožį, bet ir akivaizdžiai neišsakomas, gilesnes prasmes. Juntu, kad pastaraisiais metais pasaulyje vyksta ne tik natūralūs poslinkiai ar cikliškumai, bet ir tektoniniai lūžiai... – sakė R. Leipuvienė – Parodoje pristatau Rytų keramikos tradicijas, estetiką ir technologijas atliepiančius darbus iš ciklų „Vieneri metai“ (2020–2021 m.), „Kiti laikai“ (2022 m.) bei naujus, šiemet gimusius kūrinius. Skulptūrinė keramika, tikiuosi, atkreips dėmesį netikėtomis formomis, šamote išryškintu pirmapradiškumu, natūralumu.“

Abi parodos Baroti galerijoje (Didžioji Vandens g. 2) veiks iki sausio 24 d.