Valdoma demokratija?
Lietuvos socialdemokratų partijos (LSDP) lyderio rinkimai – tik formalumas: kaip gerais senais laikais konkursas suvažiavime bus vienas iš vieno, o ne tiesioginių rinkimų būdu. Nors LSDP skyriai iškėlė tris kandidatus: du Europos Parlamento (EP) narius – Viliją Blinkevičiūtę ir Juozą Oleką, taip pat Jonavos rajono merą Mindaugą Sinkevičių, pastariesiems dviem nutarus nekandidatuoti, dabartinė LSDP lyderė V. Blinkevičiūtė liko vienintelė.
Paradoksas: Socialdemokratų partiją žmonės norėtų matyti valdžioje, bet jos lyderė V. Blinkevičiūtė nelabai matoma kaip prezidentė ar premjerė. (Ž. Gedvilos/BNS nuotr.)
Tačiau net jei ji turėtų konkurentų, dabartinės lyderės pergale niekas neabejoja. Tarp bičiulių, kaip socialdemokratai kreipiasi vienas į kitą, vyrauja pakili nuotaika, net euforija, nes V. Blinkevičiūtei perėmus partijos vairą socialdemokratai atsigavo po fiasko 2020-ųjų Seimo rinkimuose, nugalėjo savivaldos rinkimuose, iškopė į visuomenės nuomonės apklausų lyderius. Tad aštrios opozicijos partijos pirmininkei nėra. Jos kandidatūrą iškėlė 44 LSDP skyriai, M. Sinkevičių – keturiolika, J. Oleką – šeši.
Vis dėlto socialdemokratai nėra vieno asmens partija, čia yra vidinės kritikos kai kuriais klausimais, tad partijos pirmininko rinkimų kampanija galėjo būti puiki platforma vidinėms diskusijoms, deja, nebuvo.
Gal nėra reikalo vaidinti demokratijos, kai lyderio rinkimų rezultatai iš anksto daugiau nei aiškūs? Beje, ir antra pagal gausumą partija Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai (TS-LKD) 2021 m. pasirinko rinkimus be rinkimų: kai visi iškelti kandidatai, išskyrus Gabrielių Landsbergį, atsisakė konkuruoti, tą vienintelį likusį nutarta suvažiavime patvirtinti net be balsavimo. Tiesa, tuo metu siautė COVID-19 pandemija.
„Konservatoriai turėjo bent pasiteisinimą. Dabar ir tokio nėra, tai reikia suvaidinti rinkimus. Nesant LSDP nariu ar tikslingai nesidomint apskritai net negalima įsivaizduoti, kad tuoj pat vyks šios partijos lyderio rinkimai“, – konstatuoja Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) docentas Ignas Kalpokas.
Pasak politologo, viena vertus, partijoje visiškai akivaizdi lyderė, su kuria ir prasidėjo dabartinis LSDP atgimimas. Antra vertus, atrodo, kad šie rinkimai rengiami tik todėl, kad taip numatyta partijos dokumentuose, ir iš vieno kandidato.
„Tai rodo šiokią tokią žanro krizę, nes aiškiai matyti, kad socialdemokratai dabar turi V. Blinkevičiūtę, ateityje į šią poziciją ruošiamas M. Sinkevičius, gal net su kitos Seimo kadencijos pradžia, mat puse lūpų kalbama, kad pergalės Seimo rinkimuose atveju jis gal būtų keliamas į ministrus pirmininkus. Toks organizuotas valdžios pasikeitimas atrodo beveik kaip valdomos demokratijos tradicija“, – mano I. Kalpokas.
Kelia susirūpinimą
V. Blinkevičiūtę lydere bičiuliai pasirinko po skaudaus pralaimėjimo Seimo rinkimuose 2020-aisiais, kai jie pelnė mažiausiai mandatų per pastaruosius 20 metų. Tuometis pirmininkas Gintautas Paluckas atsistatydino. Partijoje anuomet buvo didelių įtampų, tad ieškota labiau taikytojo, nei modernaus vizionieriaus. Pasitraukus kitiems trims kandidatams, varžytis liko du tam tinkantys veteranai – J. Olekas ir V. Blinkevičiūtė. Intriguojanti kova baigėsi 56:44 proc. pastarosios naudai.
Jos pergalė netruko atnešti sėkmę ir visai partijai: V. Blinkevičiūtė, skirtingai nei jos pirmtakas, ne tik pati šovė į visuomenės nuomonės apklausų reitingų viršūnes, kur yra lig šiol, bet ir atvedė socialdemokratus į pergalę savivaldybių tarybų ir merų rinkimuose, visuomenės nuomonės apklausos jiems prognozuoja sėkmę ir Seimo rinkimuose.
I. Kalpoko nuomone, socialdemokratams buvo palankios ir pačios aplinkybės. Valstiečių ir žaliųjų sąjunga (LVŽS) iš pradžių patyrė natūralų reitingų kritimą po buvimo valdžioje, paskui – dalies partijos narių atsiskyrimą į Demokratų partiją „Vardan Lietuvos“ ir vidines rietenas. Konservatoriai labai greitai sudegino nemažai populiarumo pandemijos, paskui – migrantų krizės kontekste. „Socialdemokratai buvo ta partija, kuri nelabai ką darė, tad nelabai kam ir užkliuvo. Jie tiesiog gražiai išlaukė ir dabar skina to išlaukimo nieko per daug nedarant vaisius“, – mano I. Kalpokas.
Politologas pastebi ir ženklų, kurie socialdemokratams turėtų kelti susirūpinimą. Jo vertinimu, labai didelės V. Blinkevičiūtės lyderystės, bent jau viešojoje erdvėje, nematyti. Tam įtakos turi tai, kad ji yra Briuselyje, o kai politiškai patogu, grįžta padaryti kokio pareiškimo, ir tai partijai kelia problemų. Ji pati aiškina, kad tikrai daug laiko būna Lietuvoje, o į Briuselį ar Strasbūrą išvyksta tik EP sesijų metu, bet faktas, kad dalį laiko Lietuvoje jos nėra.
Taip, V. Blinkevičiūtės pasitikėjimo reitingas aukštas – naujausiose apklausose ji antra po Prezidento Gitano Nausėdos, ir dar pakilo tiek jos, tiek ir visos partijos po sėkmingų savivaldos rinkimų. „Tačiau, kai klausiama, ką žmonės matytų prezidentu ar ministru pirmininku, V. Blinkevičiūtė neblizga, atsilieka net nuo savo pačios partijos vertinimų. Paradoksas: partiją žmonės norėtų matyti valdžioje, bet jos lyderė nelabai matoma prezidentės ar premjerės poste“, – I. Kalpoko nuomone, tai signalizuoja, kad per artimiausią pusmetį jai reikia apsispręsti, kur jos politinė ateitis, – ar nori dar kadenciją ramiai praleisti Briuselyje, ar būti labiau matoma Lietuvoje, vadinasi, kandidatuoti tiek prezidento rinkimuose, tiek vesti partiją į Seimo rinkimus.
Rezervas – merai
Vis dėlto, jei V. Blinkevičiūtė nuspręstų vėl kandidatuoti į EP, ką dar socialdemokratai galėtų kelti į prezidentus? „M. Sinkevičius – per jaunas, jis greičiausiai vestų sąrašą į Seimą, o į prezidentus politiškai brandaus amžiaus politikų, kurie būtų gerai vertinami ir žinomi visuomenėje, be V. Blinkevičiūtės, kaip ir nėra, tik šiek tiek jaunoka karta“, – konstatuoja politologas.
Artėjančiuose Seimo rinkimuose, kuriuose socialdemokratams prognozuojama pergalė (žinoma, jei nenutiks koks skandalas), I. Kalpoko nuomone, jiems reikia ne kiek laimėti, kiek nepralaimėti, nes situacija LSDP palanki: recesijos sąlygomis paaštrėja socialinės apsaugos klausimai, kurie palankūs socialdemokratams. Be to, krizės niekada gerai nepaveikia valdančiųjų. „Tad situacija socialdemokratams kol kas klostosi kaip geriausioje pasakoje“, – sako I. Kalpokas.
Tačiau jis sako kol kas matantis tik socialdemokratų euforiją po savivaldos rinkimų, o netrukus reikės suteikti rinkėjams aiškumo, kokia bus ta platforma, su kuria socialdemokratai eis į Seimo rinkimus, ir kas bus jų sąrašo pradžioje.
„Didžioji dalis tų, kurie matomi kaip šios partijos ateities lyderiai ir kurie galėtų vaidinti svarbų vaidmenį Seimo rinkimų kampanijoje – M. Sinkevičius, Nerijus Cesiulis, Povilas Isoda, dabar ir Robertas Duchnevič, – iš savivaldos. Reikia palaukti, ar skandale dėl išmokų savivaldybių tarybų nariams nepradės lįsti su jais susiję skeletai iš spintos, kurie galėtų sujaukti sklandžiai dėliojamas rokiruotes. Tad iš kur ateis smogiamoji LSDP sąrašo jėga Seimo rinkimuose, dar neaišku, nes partijos frakcijoje Seime – tie patys, su kuriais jau ne kartą nesublizgėta rinkimuose. Asmenybių problemų LSDP turi jau kurį laiką“, – mano politologas.
Seimo rinkimuose socialdemokratai su savo partijos vėliava ketina kviesti dalyvauti ir nevyriausybininkus, įvairių profesinių grupių atstovus. Tačiau 2020-ųjų rinkimai parodė, kad pirmiausia reikia remtis savo partijos nariais: vienas didžiausių rinkimų kozirių – garsus ekonomistas Romas Lazutka, įrašytas penktas sąraše, paskutiniu momentu nutarė nekandidatuoti, o jo vieton prisikviesta edukologė Vilija Targamadzė, jau išrinkta į Seimą, iškeitė socialdemokratų frakciją į „Vardan Lietuvos“.
Beje, LSDP mažėja ir narių gretos: nors tebėra didžiausia partija Lietuvoje ir jungia per 14,3 tūkst. narių, per V. Blinkevičiūtės vadovavimo laikotarpį jų sumažėjo per 2 tūkst. Aptrupėjo ir kitos senosios partijos. Socialdemokratai aiškina, kad orientuojasi į kokybę, o ne kiekybę, priima ne bet ką, užsinorėjusį tapti partijos nariu, todėl partijoje daug aktyvių narių.
Padėtų naujas veidas
Šiemet lyderių rinkimai laukia dar trijų partijų – Laisvės, Liberalų sąjūdžio ir Regionų. Tačiau ir jose intriga neprognozuojama.
Jau netrukus, birželio 10-ąją, vyks „laisviečių“ suvažiavimas. „Planuoju“, – į klausimą, ar kandidatuos trečiai kadencijai, „Kauno dienai“ sakė jų lyderė Aušrinė Armonaitė.
Nepakeičiama: „Planuoju“, – į klausimą, ar kandidatuos trečiai kadencijai, „Kauno dienai“ sakė Laisvės partijos lyderė A. Armonaitė. (Ž. Gedvilos/BNS nuotr.)
Partijos administracijos vadovė Asta Padagaitė sakė, kad anketas registruotis kandidatais į partijos valdymo organus, taip pat ir pirmininkus, paskelbė gegužės 11 d. „Tai nėra vieno žmogaus partija. Yra stiprių lyderių, ir tik jų pasirinkimas, ar jie norės dalyvauti pirmininko rinkimuose“, – sako A. Padagaitė. Iki šio ketvirtadienio tokių dar neužsiregistravo nė vienas. Pareikšti norą kandidatuoti galima iki pat suvažiavimo. Jo dieną bus balsuojama elektroniniu būdu ir tą pačią dieną paaiškės rezultatai.
Prieš dvejus metus dėl posto A. Armonaitė konkurentų neturėjo. Pasak I. Kalpoko, ir dabar nelabai matyti judesių, kurie indikuotų, kad partijoje bręsta konkurencija dėl lyderystės. Nors, jo manymu, iš keturių partijų, šiemet renkančių pirmininkus, būtent šiai yra prielaidų, kodėl jį reikėtų keisti: savivaldos rinkimai nebuvo sėkmingi, visuomenės apklausų reitingai nežada labai lengvų ir Seimo rinkimų, tad norėtųsi naujo veido, naujo postūmio.
Politologo pastebėjimu, kilus skandalui dėl vieno iš tuomečių Laisvės partijos ir jos lyderės vadovaujamos ministerijos vadovybės asmenų žmonos paskyrimo į atsakingas pareigas „Lietuvos geležinkeliuose“ buvo pradėjęs susidaryti įspūdis, kad kai kurie „laisviečiai“ bando aplinką.
„Partija gana stipriai stojo tiek už A. Armonaitę, tiek už kitus partijos atstovus, bet analizuojant to laikotarpio tiek Ewelinos Dobrowolskos, tiek Tomo Vytauto Raskevičiaus komunikaciją, buvo ir nepaslėptos kritikos, susidarė įspūdis, kad gal bręsta kažkoks konfliktas ar konkurencija. Tačiau nuo to laiko daugiau jokių judesių nebuvo. Tad nemanau, kad šįsyk pirmininko rinkimuose bus rimta konkurencija ir ar apskritai ji bus“, – prognozuoja I. Kalpokas ir priduria, kad visai įsivaizduotų, pavyzdžiui, T. V. Raskevičių kaip gana autentišką partijos lyderį, kuris dar labiau sustiprintų vieną iš Laisvės partijos arkliukų – LGBT+ teisių kortą. „Kol kas vyksta gyvybinė ar būrimosi aplink lyderį stadija, kur visi bando susiimti į vieną kumštį ir kažkaip išgyventi“, – stebi I. Kalpokas.
Keisti neverta
Liberalų sąjūdžio pirmininkė Viktorija Čmilytė-Nielsen taip pat jau viešai pasakė, kad rugsėjį planuojamame suvažiavime sieks būti perrinkta dar vienai kadencijai.
Planai: V. Čmilytė-Nielsen rugsėjį taip pat sieks būti perrinkta dar vienai kadencijai. (P. Paleckio/BNS nuotr.)
I. Kalpoko manymu, prielaidų keisti lyderę liberalams nėra. Nors šių metų pradžia V. Čmilytei-Nielsen buvo sunki, Kristijono Bartoševičiaus skandalo metu pasitikėjimas ja, kaip Seimo pirmininke, visuomenės nuomonės apklausose sušlubavęs, bet dabar jis sugrįžo, reitingai neprasti, o savivaldos rinkimai liberalams buvo sėkmingi.
V. Čmilytė-Nielsen Liberalų sąjūdžio lydere buvo išrinkta 2019-aisiais, po dvejų metų perrinkta. Tuomet ji turėjo vieną konkurentą – Seimo narį Andrių Bagdoną, kurį nesunkiai nugalėjo.
Rugsėjo 24-ąją rengiamame suvažiavime kažin ar pirmininką pakeis ir Regionų partija. „Kandidatuosiu. Jei atsiras daugiau norinčių, bus labai gerai“, – apie savo planus „Kauno dienai“ pasakoja dabartinis jos lyderis Jonas Pinskus.
Jo pergale I. Kalpokas neabejoja: „Visi supranta, kad tai Pinskų šeimos partija, ir tikrai nematau prielaidų, kad joje vyktų didelių pokyčių. Jei dabartinis pirmininkas kandidatuos, tai ir laimės.“
Konservatoriai turėjo bent pasiteisinimą. Dabar ir tokio nėra, tai reikia suvaidinti rinkimus.
Naujumas ar patirtis
Kitąmet pirmininkų rinkimai laukia Lietuvos lenkų rinkimų akcijos-Krikščioniškų šeimų sąjungos (LLRA-KŠS), Darbo partijos, 2025-aisiais – konservatorių, „valstiečių“, demokratų. „Jei vis dėlto būtų surengti pirmalaikiai Seimo rinkimai, nors mažai tikėtina, gal jų rezultatai paskatintų ir daugiau partijų peržiūrėti, ar tam asmeniui yra atidavę lyderio vėliavą“, – sako I. Kalpokas.
Beje, visose keturiose šiemet pirmininkus rinksiančiose partijose jų kadencija – dveji metai. Pavyzdžiui, konservatorių, „valstiečių“, LLRA-KŠS – ketveri, demokratų – treji. Socialdemokratai taip pat jau daug metų vis padiskutuoja, kad lyderis turėtų ateiti visam politiniam ciklui – ketveriems metams, bet kol kas esamos kadencijos nekeičia.
Tiesa, neretai partijos lyderių kaitą lemia ne kadencijos trukmė: daugelis pirmininkų prisiima atsakomybę, jei rezultatai rinkimuose būna prasti. Tačiau ne visi. Kai kur jis išlieka vienvaldis, ar partija aukštumose, ar žemumose. Štai Valdemaras Tomaševskis prie LLRA-KŠS ištakų – nuo 1994 m., kai buvo šios politinės organizacijos įkūrimo iniciatyvinės grupės koordinatorius ir pirmininko pirmasis pavaduotojas, o nuo 1999-ųjų jai vadovauja. Ramūnas Karbauskis Valstiečių partijos (dabar – LVŽS) pirmininkas su viena aštuonerių metų pertrauka nuo 1997-ųjų.
Kaip „Kauno dienai“ yra sakiusi politologė Jūratė Novagrockienė, yra du faktoriai, leidžiantys taip ilgai išsilaikyti poste – arba politinis svoris, arba pinigai.
Žinoma, ne vien nuo lyderio priklauso partijos sėkmė, bet, pasak J. Novagrockienės, net empiriškai patvirtinta, kad naujas veidas, šviežias kraujas, įsiliejęs į partijos elitą, yra tam tikras atsigavimo veiksnys, nes rinkėjams patinka, kai atsiranda naujų, nenusibodusių veidų. Kai tokių neranda vadinamosiose sisteminėse partijose, balsuoja už prieš rinkimus atsirandančius naujus darinius.
Žinoma, jei žmonės pasitiki ir partija, ir jos pirmininku, tokį lyderį reikia branginti.
