Minint Lietuvos narystės NATO penkiolikos metų sukaktį Didžiojo Lietuvos etmono Jonušo Radvilos Mokomojo pulko vadas neabejoja: aljanso partneriams Lietuva tikrai nėra našta.
Lietuvos kariuomenėje R.Dumbliauskas tarnauja beveik nuo pat jos atkūrimo – dar būdamas nepilnametis jis sugebėjo įstoti į tuometę Savanoriškąją krašto apsaugos tarnybą, saugojo Aukščiausiosios Tarybos pastatą 1991-aisiais kruvinųjų sausio įvykių metu ir įtemptu laikotarpiu po jų, vėliau baigė studijas Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijoje.
– Kaip jums atrodė Lietuvos kariuomenė, kai pradėjote tarnybą?
– Kariuomenė mane, o aš ją pačioje atkūrimo pradinėje stadijoje atradau prie Aukščiausiosios Tarybos, dabar Seimo rūmuose, 1991 m. sausio 12 d. Tai buvo meilė iš pirmo žvilgsnio. Dauguma tuomečių gynėjų buvo apsirengę civiliais drabužiais, tik vieną kitą galėjai pamatyti su juoda krašto apsaugos departamento uniforma. Mano uniforma tąkart buvo skautiški marškiniai ir geltonas kaklaraištis. Šaunamųjų ginklų turėjome vos kelis, daugiausia – žvejyboje naudojamų povandeninių spyruoklinių šautuvų, improvizuotų buzdyganų (šaltasis ginklas, buožė – red.), buvo apsiginklavusių ir suardytų laiptų turėklų strypais. Dujokaukę GP5 greitai radau (šių buvo pilnos dėžės!), o ginklo, deja, ne. Nebuvo laiko, kada delsti, todėl iškart daviau priesaiką ir buvau paskirtas saugoti Seimo rūmų sektorių prie vitražo galerijos. Pradžioje gynėjų buvo tikrai daug, bet vėliau, kai sovietų kariuomenė jėga užėmė Televizijos bokštą, įtampa ėmė augti. O kai kunigas Ričardas Grigas visus palaiminęs davė paskutinį patepimą – kiekvienas viduje aiškiai suvokėme realią grėsmę gyvybei. Dalis gynėjų, matyt, neatlaikę įtampos, o gal vidinių baimių ar prieštaravimų, apleido postus. Sumažėjus mūsų gretoms, atsirado ir laisvų ginklų, tad pasiėmiau armatūros gabalą – tam tikrą jėgos daugiklį, kurį, beje, turiu išsaugojęs iki šiol. Viduje tvyrojo šioks toks nerimas, tačiau kovinė dvasia paėmė viršų. Tada išgyvenome tikros vienybės žydėjimą, galbūt tą, apie kurį giedame himne.
– Lankydavotės užsienyje nuo pat tarnybos pradžios. Koks požiūris buvo į lietuvius, ar jis keitėsi?
– Teko šiek tiek ir kitus pamatyti, ir save parodyti. Buvo toks bendradarbiavimo formatas, NATO PfP– Partnerystė dėl taikos (angl. Partnership for peace). Tai toks tarsi karinis "viskas įskaičiuota" paketėlis, nes NATO apmokėdavo visas išlaidas. Pamenu, gūdūs 1994-ieji, pirmosios PfP formato pratybos Aljanso teritorijoje, Nyderlanduose: tūkstantis karių iš dvylikos šalių dalyvavo taikos palaikymo pratybose. Lietuva delegavo motyvuotų kariūnų būrį, aš buvau paskirtas kulkosvaidininku viename iš skyrių, vyko trumpas pasirengimas. Logistika tuomet buvo skurdi, vos neišvažiavom pasaulio juokinti su raudonarmiečių daiktamaišiais. Taip taip, tais, kur viršuje maišo reikia mazgą užsirišti. Pasak tų dienų intendantų: "Bus gerai, nes būtent tokiais aprūpintos kai kurios armijos Berlyną paėmė." Likus kelioms dienoms iki išvykimo, vis dėlto "istorinius" daiktamaišius pakeitė į modernesnes – sovietinių desantininkų – kuprinaites. Kitas rūpestis buvo sausi maisto daviniai, juk reikėjo vežtis maisto. Vėl teko improvizuoti: juodame šiukšlių maiše – puskepalis juodos duonos, jautienos ir žuvies konservai, svogūno galva ir... taškas. Aišku, tą kartą organizuoto sausų davinių parodoje prizinių vietų nepelnėme, bet tikrai nemenko susidomėjimo susilaukėm. ką noriu pasakyti? Pradinis įvairių priemonių trūkumas, matyt, kažkiek formavo vakariečių požiūrį, bet kareiviai mes buvome geri – neišlepę ir ryžtingi.
Dalyvaudami pratybose taip pat pademonstravome "basas toliau kasas" kovinę parengtį: greičiausiai už visus įveikėme gana sudėtingą kliūčių ruožą, kai kulkos švilpė virš galvos, o vielinėse užtvarose buvo įjungta elektros srovė. Tiesa, šaudymo pratybose rezultatai mūsų irgi buvo aukšti.
"Laukinės Rytų Europos" stereotipus vakariečiai gal buvo kiek išlaikę, tačiau tai stabiliai mažėjo. Bet taip ir turėjo būti, juk jau daug laiko kartu bendradarbiaujame. O šiaip nesvarbu, kurios šalies kariai, tai specifinė publika – su savitu humoru, o tam tikras subalansuotas valiūkiškumas netgi vertinamas.
Priėjo vadavietės vadas JAV generolas, spaudžia man ranką ir sako: "Jūs, lietuviai, vieninteliai galite greitai ir efektyviai reaguoti į pasaulinius saugumo iššūkius.
– Paskutinieji metai iki Lietuvai tampant NATO nare – ką tuo metu veikėte ir kas vyko jūsų tarnybos aplinkoje?
– Grįžau iš žvalgybos kurso JAV į Vakarų karinę apygardą Klaipėdoje tęsti tarnybos. Vadovybė sako: "Būsi Krašto apsaugos savanorių pajėgų Juozo Lukšos mokymo centro viršininkas. O ten iškart prasidėjo intensyvūs mokymai. Nuo 2003 m. rudens iki 2004 m. pavasario praleidau NATO JHQ centre (Jungtinių pajėgų vadavietėje – red. past.), Vokietijoje, kaip stažuotojas. Būdamas vadavietėje Lietuvos įstojimą į NATO ir sutikau.
– Kokias pareigas užėmėte tarnaudamas užsienyje? Ką teko daryti?
– Tarnavau NATO JHQ centre, vėliau reformuotame į CC Heidelberg, vėliau į CC-LandHeidelberg, o po to ši vadavietė buvo iš viso likviduota. Kaip sakoma, tarnybos vieta – laimės dalykas. Nauja tarnybos vieta, naujos funkcijos, pirmo įspūdžio testas, kompetencijos patikra, t.y. dažniausiai duoda nuobodų darbelį arba sudėtingą ir nesuprantamą. Būtina sąlyga – ribotas laikas užduočiai atlikti. Bloga žinia, kad pirmam įspūdžiui sudaryti antro šanso nėra, o iš kompetencijos vežimo gali iškristi ir veiksmui vykstant. Tuo metu buvo taikomas toks būdas "oro plytų siena", kai vilčių nepateisinę įvairių šalių atstovai, įvardijami kaip "miręs svoris", mandagiai apmūrijami nematomomis sienomis. Buvau aš paskirtas į Žvalgybos skyrių, o pirmas darbas – "sunkus ir nesuprantamas". Reikėjo parengti techninę būsimų NATO oro žvalgybos platformų antžeminės stoties dokumentaciją. Tada tikrai nebuvome pirmaujantys oro žvalgyboje, bet nesutrikau, o skubiai nusiurbiau reikiamą informaciją iš kompetentingųjų toje srityje. Žodžiu, atsiskaičiau prieš laiką ir man sako: "Sveikas atvykęs į NATO." Dirbau įvairius darbus kaip štabo karininkas, vidurinės grandies vadovas, keletą projektų įgyvendinome. Tempas didelis, įtemptas, kartą per metus vadavietei organizuojamos pratybos, kartą per ketvirtį vadavietė organizuoja pratybas NATO deleguotiems korpusams su visais planavimo ir pasirengimo renginiais, teikiama parama likusiems PfP.
Prieš keletą metų buvau paskirtas į NATO Vyriausiąją jungtinių pajėgų Europoje vadavietę (SHAPE) Belgijoje – aukščiausio lygmens karinę NATO vadavietę. Ten tarnavau Analizės centre nekarinėms grėsmėms analizuoti NATO pietiniame ir rytiniame flange.
– Su kokiu sąjungininkų požiūriu į lietuvių tarnybą teko susidurti jums asmeniškai?
– Dabar, kai Lietuva yra NATO sudėtyje, tarptautiniuose daliniuose mes nebe nacionaliniai, o NATO kariai. Nors, aišku, šioks toks susiskirstymas į regionus, šalis egzistuoja. Anglų kalbos mokėjimo lygis irgi svarbus. Vėliava ant peties labai įpareigoja, nes ten nebėra jonų, peterių, dylanų, ten – lietuvis, danas ar ispanas. Gerai atlieki užduotis – šlovė tavo šaliai ir NATO vadavietei, jeigu blogai – tuomet atvirkščiai. Tiesą sakant, mus – lietuvius – vertina, juolab kad būdami užsienyje dar labiau pasitempiame, esame disciplinuoti, neišrankūs užduotims, laiku jas atliekame. Atsimenu vieną tokį įvykį, kai reikėjo skubiai važiuoti į Afganistaną perimti vadovavimą ISAF misijai metams. Vyko šalių apklausa: kiek procentų personalo gali važiuoti, kuriam maksimaliam laikui gali vykti, kokie šalių apribojimai. Surinkome visą reikiamą informaciją, užpildėme lenteles ir laukėme peržiūros rezultatų. Ir ką gi, lietuvių kandidatai buvo tik keturi, tačiau visų kandidatūros patvirtintos, vadinasi, 100 proc., misijos laikas – metai, jeigu prireiks – ir ilgiau, jokių apribojimų nėra. Po šio susirinkimo priėjo vadavietės vadas JAV generolas, spaudžia man ranką ir sako: "Jūs, lietuviai, vieninteliai galite greitai ir efektyviai reaguoti į pasaulinius saugumo iššūkius."
– Ko mes patys, jūsų nuomone, jau galėtume pamokyti kitus?
– Labiau gerbti realybę, įvertinti realias grėsmes ir nepasiduoti iliuzijoms.
– Kokie yra dabartinės Lietuvos kario tarnybos ypatumai jūsų akimis?
– Mes turime kovotojo geną, greitai adaptuojamės ir galime pateikti paprastų bei inovatyvių sprendimų. Turėdami mažai, gebame padaryti daugiau ir esame universalesni, lyginant su didelių kariuomenių pajėgumais. Jau penkiolika metų esame patikima bei naudinga NATO bendruomenės dalis ir tikrai ne našta Aljansui.
