Vengė karinio konflikto
Tuometinis Kauno policininkų vadas Jonas Liaudanskas pasakojo, kad visi tarnybos žmonės praktiškai tris paras 1991-ųjų sausio dienomis buvo savo darbo vietose.
"Virš tūkstančio įvairaus rango pareigūnų gyveno kareivinių režimu – vieni kitus išleisdavo tik maisto nusipirkti. Mes kontroliavome padėtį mieste, didžiausią dėmesį skirdami prieigoms prie kareivinių, nors ir žinojome apie Kauno ir karinių dalinių vadų susitarimą nenaudoti karinės jėgos. Be to, ir mes patys nemažai nuveikėme, kad ta jėga nebūtų panaudota – ieškojome ir radome nemažai mišrių kariškių šeimų, kuriose vyras ar žmona dirbo kariniuose daliniuose. Kalbėjomės su jais, prašydami vengti smurto. Reikia pripažinti, kad ir jie patys nenorėjo, kad būtų pralietas kraujas", – sakė J.Liaudanskas.
J.Liaudansko, Kaune buvo provokatorių, norėjusių, kad būtų pralietas kraujas.
Pasak pašnekovo, anuomet policija buvo labiau susitelkusi, labiau vieninga nei miesto valdžia, kurioje Sausio agresijos dienomis atsirado besiblaškančių, abejojančių. Kaip sakė J.Liaudanskas, jam buvo žinomi provokatoriai Kaune. Jų buvo ir kituose miestuose – apie tai kalbėtasi telefonu su anuometiniu vidaus reikalų ministru Marijonu Misiukoniu. Tačiau Kaune, priešingai nei kituose didmiesčiuose, provokatoriams veikti dirva buvo itin prasta.
Karštų galvų netrūko
"Mes siekėme, kad Kaune nebūtų keliamas toks šaršalas, koks susidarė, pavyzdžiui, Vilniuje. Bet Kaune provokatoriams jau ir anksčiau nelabai buvo kas veikti. Juk laikinojoje sostinėje masiniai mitingai, vedę nepriklausomybės atkūrimo link, prasidėjo anksčiau nei Vilniuje. Ir žmonės Kaune buvo vieningesni nei sostinėje, kur virė daug politinių aistrų. Tačiau Sausio 13-osios naktį ir Kaune buvo galima laukti visko.
Ultrapatriotai rinkosi prie kareivinių, statė barikadas prie išvažų iš karinių dalinių – reikėjo elgtis su jais taip, kad neįsižiebtų konfliktas su kariškiais. Tai mums pavyko. Pavyko nuraminti ir tuos, kurie reikalavo iš miesto valdžios ginklų, organizuoti karinį pasipriešinimą. Reikėjo tokioms karštoms galvoms aiškinti, kur gali nuvesti tokie nepagrįsto patriotizmo reikalavimai. Žinoma, tarp jų buvo ir provokatorių, norėjusių, kad būtų pralietas kraujas, ir tokių, kurie tiesiog neįvertino situacijos. Beje, karštakošių buvo ir savivaldybėje – prašė manęs ginklų, bet pasitaręs su M.Misiukoniu nutariau jų neduoti. Šiandien galiu pasakyti, kad ir anuomet, ir dabar buvo ir yra visko – ne visi anuomet vieningai siekė nepriklausomybės ir ne visa visuomenė dabar susiskaldžiusi", – pastebėjo J.Liaudanskas.
Užėmė žuvusiojo vietą
"Žmoną palikau stovėti atokiau nuo TV bokšto, o pats atsidūriau priešais šarvuotą sovietų techniką, už kurios formavosi desantininkų grupė. Už mūsų, vyrų, nugarų, prie TV bokšto stovėjo moterys. Visą bokštą juosė gyvas žmonių žiedas. Buvo Sausio 13-osios pradžia… Desantininkai mėgino mus išsklaidyti metaliniais strypais, šautuvų buožėmis, bet to padaryti jiems nepavyko. Tada jie metė į beginklius žmones kelis sprogmenis, ir minia pakriko… Desantininkai, suformavę pleištą, brovėsi į bokšto vidų, stumdydami pakeliui stovėjusius ar besigrūmusius su jais žmones. Keli desantininkai buvo pargriauti minios, kurios aktyviu nariu buvau ir aš. Tada pasigirdo šūviai – dvi kulkos peršovė abi mano šlaunis.
Griuvau vietoje lyg pakirstas. Aplink gulėjo kiti sužeistieji. Desantininkai jau veržėsi į bokštą. Priėjęs prie manęs kažkoks vyras ragino keltis – juk desantininkai šaudo tuščiais šoviniais. Aš jam paprieštaravau – mano rankos buvo kruvinos, nes jomis liečiau savo peršautas kojas. Žmonės nunešė mane į greitosios pagalbos automobilį, iš kurios ką tik buvo iškeltas žiauriai sumaitotas mirusio Rimanto Kavoliuko kūnas. Aš užėmiau jo vietą automobilyje", – prisiminimais dalijosi dabar Vilniuje gyvenantis Vyčio Kryžiaus ordino kavalierius verslininkas Robertas Gradauskas, anuomet buvęs Kauno technologijos universiteto Mašinų gamybos fakulteto trečiakursis.
Robertas su mažąja dukrele Vaiva Kaune dar prieš kruvinus Sausio įvykius Vilniuje.
Jis, išlaikęs matematikos egzaminą, su jaunute žmona Rasa ir pusės metų dukrele iš Kauno išvažiavo į Vilnių pas tėvus, nes negalėjo likti tik Sausio agresijos stebėtoju.
Žmonės Kaune buvo vieningesni nei sostinėje, kur virė daug politinių aistrų. Tačiau Sausio 13-osios naktį ir Kaune buvo galima laukti visko.
Kariuomenė neperauklėjo
Robertas neslepia, kad patriotiniai jausmai pasireiškė ne 1991-ųjų sausį, o kur kas anksčiau.
"Dar 1988 m. dalyvavau Vasario 16-osios minėjime prie Maironio paminklo Kaune. Ten pirmą kartą susidūriau su kagėbistais – jie tada mane su draugais pasodino dešimčiai parų į rūsį pastato, kur dabar veikia Kauno apskrities vyriausiasis policijos komisariatas. Tada mes, suimtieji, paskelbėme bado streiką. Apie jį kažkaip sužinojo Vakarų pasaulio radijo stotys – pranešė apie badaujančius jaunuolius ir tuometinis rektorius Vladislavas Domarkas gavo KGB nurodymą išbraukti mane iš studentų sąrašo. Tačiau laimingas atsitiktinumas lėmė, kad likau studentu", – prisiminė Robertas.
Po to, R.Gradauskas buvo paimtas atseit perauklėti į sovietų kariuomenę, bet jos politrukams nepavyko to pasiekti – Robertas buvo laisvės gynėjų gretose ne tik Sausio 13-ąją, bet ir pučo dienomis.
"Sovietų kariuomenėje tarnavau Vilniuje, Šiauriniame miestelyje, – grojau kariniame orkestre. Tarnybos metu mačiau, kaip vyko pasirengimas būsimoms kovoms Vilniuje – plečiami kariniai daliniai, atvežama karinės technikos, kareivių. Iš sovietinės armijos buvau atleistas 1989 m. rudenį pagal specialų nutarimą, kuriuo iš kariuomenės buvo atleisti visi studentai", – prisiminė Robertas.
Paslėpė medikai
R.Gradauskas pasakodamas sugrįžta į kruvinuosius Sausio 13-osios įvykius. Jis neatsimena, kaip ilgai peršautomis kojomis gulėjo greitosios medicinos pagalbos automobilyje.
"Žinau, kad medikai negalėjo išvažiuoti iš tos vietos, kur stovėjo, nes kelią buvo užtvėrę sovietų tankų sutraiškyti smėlio barstytuvai. Kai automobilis pagaliau pajudėjo, nuvežė į Šv.Jonų bažnyčią, kuri priėmė sužeistuosius, bet ten jau nebebuvo vietos tokiems kaip aš. Tad buvau nuvežtas į Santariškių klinikas", – pasakojo Robertas
Tuomet pasklido gandas, kad sužeistieji bus grobiami sovietų kariškių.
"Buvau išvežtas iš palatos į kažkokias patalpas. Štai todėl žmona nerado manęs nei bažnyčioje, nei ligoninėje, nei morge", – prisiminė Robertas. Jis tik po savaitės sugebėjo atsistoti su ramentais prie lovos po abiejų kojų sudėtingų operacijų.
Nors gydytojai, operavę Robertą, nieko gero jam nežadėjo ateityje, bet vyras po šešerių metų reabilitacijos, aktyvaus sporto, kuris tapo jo hobiu, nustojo šlubuoti.
Paklaustas apie žuvusius Sausio 13-ąją KTU studentus Virginijų Druskį ir Rimantą Juknevičių, Robertas sakė jų nepažinojęs. Jų nebuvo šalia Roberto tarp sužeistųjų prie Vilniaus TV bokšto – tai patvirtina vėliau sudaryta schema, kurioje buvo pažymėtos laisvės gynėjų žuvimo vietos. Iš sužeistųjų Robertas yra sutikęs tik Arūną Ramanavičių, kuris pašautas gulėjo šalia jo prie TV bokšto.
Nėra abejonės, kad Robertas ir dabar, jei iškiltų pavojus Lietuvos laisvei, būtų jos gynėjų gretose, nes tam įpareigoja prievartą ir netektis per pusšimtį sovietinio režimo metų patyrusi tauta, jos istorija.
Ugniagesių naktis
Kauno priešgaisrinės apsaugos viršininko dimisijos pulkininko Vito Rimkaus žinioje 1991-ųjų sausio agresijos dienomis buvo apie 250 darbuotojų, apie 30 specialios paskirties automobilių, keli pistoletai ir sportinio tipo šautuvai.
V. Rimkus pasakojo, kad tą istorinę naktį visa ugniagesių tarnyba buvo sukelta ant kojų.
"Mes tą naktį negavome jokių ypatingų nurodymų iš miesto valdžios. Tiesa, tuometis mero pavaduotojas Saulius Gricius, vienas pagrindinių tuo metu Kauno gynybos organizatorių, paprašė dviejų priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos automobilių įvažai į Kauno radijo ir televizijos redakciją S.Daukanto gatvėje užblokuoti. Žinoma, tai ir padarėme. Skambino ir iš VRM, Priešgaisrinės apsaugos departamento direktoriaus pavaduotojas, tačiau ir jis ypatingų nurodymų nedavė. Tik paprašė sustiprinti tarnybą ir pranešti Kauno savivaldybės vadovams, kad tuo atveju, jei būtų nutrauktas telefono ryšys, miesto savivalda galės naudotis mūsų tarnyboje buvusiomis radijo stotelėmis", – prisiminė V.Rimkus.
Sausio 13-osios naktį visi ugniagesiai buvo ant kojų. Papildomai iškviesta 30 karininkų.
"Niekam jokių ginklų nedaviau, nes jaučiau didžiulę atsakomybę dėl jų panaudojimo. Dauguma mūsų tarnybos karininkų atėjo apsivilkę civiliniais drabužiais, nes pabūgo vilkėti karinę uniformą – ji dar nebuvo pakeista į lietuvišką. Nuo sovietinės skyrėsi tik ženkliukais, kitomis detalėmis. Tad patamsyje žmonės galėjo ir neatskirti savų nuo svetimų... Labiausiai nesinorėjo tą naktį provokacijų mieste, tyčinių padegimų, tačiau to ir nebuvo. Mūsų tarnybos žmonės naktį praleido prilipę prie radijo imtuvų, televizorių, o rytą jų žmonos džiaugėsi pamačiusios savo vyrus gyvus ir sveikus", – sakė V.Rimkus.
Byla perduota Apeliaciniam teismui
Sausio 13-osios byla šį trečiadienį perduota nagrinėti Lietuvos apeliaciniam teismui, pranešė Vilniaus apygardos teismas.
Jis taip pat pranešė šioje byloje gavęs 61 apeliacinį skundą.
Aukštesnės instancijos teismui pernai kovą paskelbtą nuosprendį apskundė tiek nukentėjusieji, tiek nuteistieji, tiek advokatai ir prokurorai.
Lietuvos apeliacinis teismas Sausio 13-osios bylą ketina pradėti nagrinėti kovo 26 d.
Teismui nagrinėti buvo perduota daugiau nei 760 bylos tomų, iš kurių šešiolika – kaltinamasis aktas.
Sausio 13-osios bylą išnagrinėjusi Vilniaus apygardos teisėjų kolegija pernai kovo pabaigoje dėl nusikaltimų žmoniškumui ir karo nusikaltimų paskelbė nuosprendžius iš viso 67-iems Rusijos, Baltarusijos ir Ukrainos piliečiams, jiems skirtos bausmės nuo ketverių iki keturiolikos metų.
Tarp nuteistųjų – 94 metų buvęs sovietų gynybos ministras Dmitrijus Jazovas, jam už akių teismas skyrė dešimties metų laisvės atėmimo bausmę. Keturiolikos metų laisvės atėmimo bausme nuteistas ir buvęs sovietų armijos Vilniaus garnizono vadas Vladimiras Uschopčikas, buvusiam KGB karininkui Michailui Golovatovui skirta dvylika metų nelaisvės.
Dauguma kaltinamųjų nuteisti už akių, nes Rusija ir Baltarusija atsisakė juos išduoti.
1991 m. sausio 13-osios naktį Sovietų Sąjungos kariniams daliniams šturmuojant Vilniaus televizijos bokštą bei Radijo ir televizijos komiteto pastatą žuvo keturiolika žmonių.
Sovietų tankai prie užgrobtų Lietuvos radijo ir televizijos pastatų S.Konarskio gatvėje.
Sovietai karine jėga mėgino nuversti teisėtą Lietuvos valdžią, 1990-ųjų kovo 11 d. paskelbusią šalies nepriklausomybę nuo Sovietų Sąjungos.
Šaltinis: BNS
