Pritaikė aukštaitiškas melodijas

Romansus dainuojantys žmonės moka ne vieną dainą, kurios žodžius parašė savamokslė poetė.

Mažai kas žino, kad populiarios dainos "Dar neseniai tu man kalbėjai", "Sapnas", "Tu toks gražus buvai, bernioke", "Partizanų himnas" gimė G.Janulytės-Karpavičienės eilėraščiams pritaikius aukštaitiškas liaudies dainų melodijas.

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro vyriausiojo istoriko Gintaro Vaičiūno žodžiais tariant, prisimenant žuvusius mūsų krašto partizanus bei pagerbiant jų atminimą, G.Janulytės-Karpavičienės eilės labai tinka skaityti ar dainuoti renginiuose, partizanų žūties bei pagerbimo vietose.

Partizaniškų eilių rinktinė pavadinta vieno eilėraščio pirmaisiais žodžiais – "Šv. Onos naktį…". Ji – gausiai iliustruota partizanų ir jiems talkinusių žmonių nuotraukomis, be to, autorius pateikė eilėse aprašytų pokario kovotojų likimo istorijas.

Vienas tokių personažų – poetės mylimasis, Žaibo būrio partizanas Jonas Bernatavičius-Rasputinas.

Žaibo būrio partizanai juos rėmusių Mincių sodyboje švenčia Petro Šimkaus-Trenksmo varduves. (G. Vaičiūno asmeninio archyvo nuotr.)

1949 m. gruodžio 20-osios naktį Užupušių kaime, Juozo Pranio sodyboje, pranešus šnipui, įvyko Vyčio apygardos Briedžio rinktinės Žaibo būrio penkių partizanų susidūrimas su stribų būriu.

J.Bernatavičių-Rasputiną sužeidė į alkūnę, dar du jo bendražygiai buvo nukauti. Po poros dienų stribai rado bunkeryje pasislėpusį J.Bernatavičių-Rasputiną.

Partizanas nepasidavė, atsišaudė, o paskutine kulka nusišovė. Jo kūnas buvo paguldytas Taujėnuose ant grindinio. Vėliau palaikai užkasti, partizano palaidojimo vieta nežinoma iki šiol.

Tema – neužbaigta

Partizanų ryšininkės eilėse R.Patamsis pasistengė rasti kaip įmanoma daugiau detalių.

Gydytojo R.Patamsio tyrinėjimai, skirti partizanų kovoms, yra jo duoklė savo kraštui ir garbingai jo praeičiai. (Vytauto Liaudanskio nuotr.)

Antai Rasputino slapyvardį pasirinkusį partizaną autorius aprašo kaip kultūringą, inteligentišką, romantiškos sielos jaunuolį, turėjusį puikų balsą.

Galima spėti, kad tada vos 23 m. Genovaitė labai skaudžiai išgyveno mylimojo žūtį. Ji ištekėjo tik po penkerių metų.

Dėl knygoje pateikiamų detalių ir iš nuotraukų į skaitytojus žvelgiančių jaunų, dažniausiai besišypsančių veidų, vartant eilėraščių rinktinę, gerklę gniaužia ašaros.

Aprašyti partizanai, apie kuriuos daugelis XXI a. žmonių žino tik iš knygų, tampa artimi, o jų žūties prasmė – suprantama ir kelianti pasididžiavimą.

"Kad ir kiek daug tyrinėjimų atlikta ir knygų parašyta, visuomenės reakcijos rodo, kad partizaninio judėjimo Lietuvoje tema – neužbaigta. Viena visiškai aišku – tie žmonės kovojo už laisvę. Vieni paaukojo viską: namus, šeimas ir net gyvybę. Kiti jautė pareigą jiems padėti. Dar kiti nenorėjo nieko aukoti. Tuo žmonės ir skiriasi. Kažkas dar vis aiškina, kad partizanai iš jų paėmė duonos kepalą ar paltį lašinių, nors kovotojams tai buvo vienintelis būdas išgyventi, – apie motyvą savo ir artimiausių draugų bei kolegų Vytauto Toliušio bei Arvydo Dargevičiaus lėšomis išleisti knygą kalbėjo R.Patamsis. – Pokario propaganda buvo labai rafinuota, jos palikimą jaučiame ir šiandien, būtent todėl neturime nutylėti faktų."

Paklaustas, kodėl ėmėsi leisti eilėraščių rinktinę, svarią ir išsamią monografiją apie partizaninį judėjimą Lietuvoje prieš kelerius metus išleidęs gydytojas atsakė nedvejodamas: todėl, kad žino, – niekas kitas to nepadarys.

Grėsė ilgas įkalinimas

Pokariu daugybė žmonių bandė eiliuoti.

Rašė, kas tik galėjo, tai buvo širdies šauksmas, tokie žmonės buvo tikrieji liaudies poetai, kūrė sau ir savo artimiesiems. Daugelis jų turėjo tik pradinį išsilavinimą.

G.Janulytė-Karpavičienė buvo baigusi gimnaziją. Jos kūryba sklido ir atliepė daugybės žmonių jausmus, bet kartu tai buvo labai pavojinga veikla.

R.Patamsio išleistoje rinktinėje yra apie 80 eilėraščių, vienoje knygoje visi autorės eilėraščiai dar niekada nebuvo publikuoti.

Tai yra antrasis rinkinys, pirmasis iškeliavo į Ameriką, bet žmonės, pažadėję jį išleisti, pažado neįvykdė.

G.Janulytė-Karpavičienė gimė Panevėžio apskrityje, Raguvos valsčiuje, netoli Traupio miestelio (dabar Anykščių r.), Mickūniškių kaime. Iš to paties krašto kilęs ir R.Patamsis.

Klaipėdoje gyvenantis gydytojas žino, kad uostamiestyje yra daugiau jo kraštiečių, kuriems knyga gali būti įdomi kaip savojo krašto praeities atspindys.

R.Patamsiui neteko sutikti 2013 m. mirusios G.Janulytės-Karpavičienės. Sudarytojas iš matymo pažinojo jos brolį Albiną ir seseris Aldoną bei Jadvygą. Poetė buvo vyriausia.

"Apie eilėraščiuose minimus partizanus girdėjau savo krašto žmonių pasakojimus. Juos vadino vardais, lyg tai būtų giminaitis ar kaimynas. Tai yra gyva krašto istorija. Pokariu kovojo ištisi kaimai. Pagal kaimų pavadinimus vadinosi ir partizanų būriai", – prisiminė R.Patamsis.

Grėsė kalėjimas

Tai, kad plačiai pasklidusių eilėraščių autorė yra G.Janulytė-Karpavičienė, žinojo tik keli žmonės.

Eilėraščius platino jos sesuo. Daugumą eilių jaunimas persirašydavo į savo užrašus. Tada tai buvo labai populiaru. Tik niekada nebuvo pažymėta, kas autorius.

R.Patamsis prisiminė, kad net jo pusseserė turėjo G.Janulytės-Karpavičienės eilių, bet nė nenutuokė, kad jas sukūrė vos už trijų kilometrų gyvenanti mergina.

Iš artimiausios poetės jaunų dienų draugės ir kaimynės R.Patamsis sužinojo, kad Genovaitė kurdavo labai greitai – vos tik jų krašte įvykdavo koks svarbus, žmones sukrėtęs įvykis, tuoj pat apie jį atsirasdavo eilėraštis, o jo žodžius imdavo dainuoti vietos jaunimas. Iš lūpų į lūpas dainos sklisdavo po apylinkes, po Aukštaitiją ir visą Lietuvą.

Autorės niekas neišdavė. Viena vertus, ji laikėsi konspiracijos, o ir žmonės žinojo, kad apie tokius dalykus nereikia plepėti. Pokariu už šiuos eilėraščius autorei galėjo grėsti mažų mažiausiai 10 metų kalėjimo.

G.Janulytė-Karpavičienė galėjo būti pavadinta propagandinio karo dalyve, agitavusia prieš tarybų valdžią, ir nuteista už kontrrevoliucinę veiklą. Žinant, kad Genovaitė dar buvo ir partizanų ryšininkė, jai grėsė įkalinimas ir 25 metams.

Istoriko G.Vaičiūno žodžiais tariant, G.Janulytės-Karpavičienės eilės labai tinka skaityti ar dainuoti renginiuose, partizanų žūties bei pagerbimo vietose.

Kratų metu stribai peržiūrėdavo net menkiausias popieriaus skiautes, ieškojo atsišaukimų ar eilėraščių. Kartą Genovaitės mama, sąsiuvinius pakišusi tvarte po pašarais, tik per plauką išgelbėjo pluoštą dukros kūrybos.

Šeima buvo įtariama, stribai budėdavo prie sodybos pasalose, įsiverždavo į namus anksti ryte, gąsdindavo, kad atėjo vežti į Sibirą.

Kartą G.Janulytė-Karpavičienė buvo sulaikyta ir tardoma, kelias paras ji praleido už grotų, bet, neradus įrodymų, buvo paleista.

Buvo aišku, kad merginai geriau bėgti iš savo krašto, todėl 1952 m. ji išvyko į Kavarską, kur įsidarbino paruošų kontoroje. Ten ji susipažino su Jonu Karpavičiumi, po poros metų jiedu susituokė.

Kai kontoros viršininkas sužinojo apie galimus Genovaitės ryšius su partizanais, jaunavedžiai iš darbo buvo atleisti. Jie apsigyveno Taujėnuose, kurį laiką glaudėsi moters tėviškėje, 1958 m. pora persikėlė į Panevėžį, kur gyveno iki gyvenimo pabaigos.

Gabi literatūrai moteris dirbo su kūryba nesusijusį darbą. Pora užaugino dvi dukras. G.Janulytė-Karpavičienė mirė 2013 m.

Sąsiuvinį laikė rūsyje

Per savo giminaičius tėviškėje R.Patamsis susirado poetės dukrą, gyvenančią Panevėžyje.

"Žinojau, kad G.Janulytė-Karpavičienė yra vieno eilėraščio autorė. Tada dar neturėjau supratimo apie jos kūrybą. Pamaniau, kad toks kūrybingas žmogus negalėjo nepalikti savo eilių. Susitikau su jos dukra, sąsiuvinį su mamos rankraščiais ji atnešė iš rūsio. Atiduosiu jį Anykščių kraštotyros muziejui. Labai džiaugiuosi, kad sąsiuvinis nepražuvo. Juk iš rūsio jis galėjo iškeliauti į šiukšlių konteinerį. Iš dukros gavau ir nuotraukų albumą. Kai kurios jų bus vertingos ir Genocido centrui", – pasakojo R.Patamsis.

Kai kurios G.Janulytės-Karpavičienės eilės tapo liaudies dainomis, žmonės pakeisdavo žodžius, juk neretai buvo užrašomos iš atminties. Taip tekstai buvo dar labiau nugludinami, nudailinami.

Knygelėje pateikiami kai kurių eilėraščių originalūs ir žmonių pakeisti variantai.

Yra vilčių, kad Klaipėdos krašte šias dainas atgaivins ansamblis "Mingė". Jau dabar aišku, kad į savo repertuarą įtrauks dainą, kurią partizanai, nenorėdami, kad šeimininkai išsigąstų, užtraukdavo atėję į kokią nors sodybą.

"Labai viliuosi, kad šių laikų kapelos ir ansambliai pasigaus šias dainas. Tikiuosi, kad kiekvienas įtrauks į savo repertuarą sau priimtiniausius, tinkamiausius eilėraščius", – atviravo knygos autorius.

Knygą "Šv. Onos naktį…" platina pats autorius. Jis nori, kad eilėraščių rinktinė ne gulėtų lentynose, o būtų reikalinga žmonėms, taptų skaitoma.

R.Patamsis dalį tiražo išdalijo Anykščių krašto bibliotekoms, mokykloms, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro darbuotojams, visuomeniškiems žmonėms, kurie patys perskaitys ir duos kitiems.

Kai kurias dainas G.Janulytė-Karpavičienė įdainavo į magnetines kasetes.

R.Patamsiui pasirūpinus pagamintas pluoštas DVD kompaktinių plokštelių ir kelios laikmenos su šiais įrašais. Visa tai knygos autorius dalija dainuojantiesiems ir ketinantiesiems įtraukti šias dainas į savo repertuarą.

Nenorėjo meluoti

R.Patamsį pažįsta daugybė žmonių, jo šypseną atmintyje išlaikė tūkstančiai pacientų, kurie pabuvojo kabinete, kuriame, pasitelkęs sudėtingą kompiuterinės tomografijos ir magnetinio rezonanso techniką, gydytojas diagnozuoja ligas.

Kai kurie klaipėdiečiai dar prisimena faktą, kad 2005 m. Klaipėdoje kompiuteriniu tomografu buvo tiriama delfinė Gilė. Jūrų gyvūną tada tyrė R.Patamsis.

Nors gydytojo profesija reikalauja nuolat mokytis, ypač sparčiai tobulėjant diagnostikos mokslui bei technikai, medikas randa laiko gilintis į Lietuvos istoriją ir imasi nelengvos misijos – rašyti didelės apimties knygas.

"Istorija domiuosi nuo pradinės mokyklos. Visą gyvenimą rinkau medžiagą apie Lietuvos istoriją, kaupiau viską, kas įmanoma. O kai pasirodė informacijos apie Lietuvos rezistenciją, perskaičiau ne mažiau 90 procentų visko, kas buvo išspausdinta. Pamenu, mano tėvų namuose susirinkę kaimynai, draugai kalbėdavo apie partizanus. Tokie iki vėlyvos nakties užtrukdavę pašnekesiai man buvo lyg įdomiausi nuotykiai. Žuvusiuosius jie vadindavo vardais, kalbėjo apie juos kaip apie savus, minėjo kovotojus pasakodami apie savo gyvenimą, tad ir partizanai buvo to gyvenimo dalis. Nors tai buvo tarybiniai laikai, žmonės žinojo, su kuo šneka, gal todėl nesibaimino išdavysčių. Tebebuvau vaikas, kai skaičiau tokias rimtas knygas kaip "Vanagai iš anapus", "Niurnbergo epilogas". Tai buvo propagandiniai kūriniai, bet manyje jie pagimdė norą domėtis partizanų tema", – atviravo R.Patamsis.

Anksti susidomėjęs praeities įvykiais R.Patamsis, dar mokydamasis mokykloje, svarstė galimybę studijuoti istoriją.

Tačiau supratęs, kad sakyti ir rašyti tiesos negalės, atsisakė tos minties ir pasirinko mediciną.

Rašyti ėmė laivuose

Įdomiausi išgyvenimai ant popieriaus sugulė dar tada, kai R.Patamsis penkerius metus plaukiojo pasaulio vandenynuose ir dirbo laivo gydytoju.

Tada jis pradėjo rašyti. Lengvai skaitomi tekstai apie jūrininkų gyvenimo ir darbo aktualijas tapo keliais rinkiniais.

Jūroje jam teko išgyventi sudėtingiausią laiką, kai Lietuva vadavosi iš sovietų, ir pirmaisiais nepriklausomybės metais.

Vyras galėtų valandų valandas pasakoti apie tai, kaip įgulos nariai reagavo į neįtikėtinus įvykius Lietuvoje ir Rusijoje, kaip lūžo ir keitėsi jų pažiūros.

Prieš ketverius metus R.Patamsis išleido knygą "Paskutinis iš Žemaičių legiono štabo".

Tai biografinė knyga, kurios pagrindinis herojus – partizanas, politinis kalinys, dimisijos kapitonas Stepas Grybauskas.

Pats autorius tikino, kad tai tebuvo apšilimas prieš imantis antrosios.

Antrąją savo knygą "Lietuvių pasipriešinimas", neseniai išvydusią dienos šviesą, R.Patamsis parašė per porą metų.

Autorius prisipažįsta, kad nėra tas žmogus, kuris negali nerašyti.

Didžiuoju postūmiu imtis grandiozinio darbo tapo noras, kad gyvi istorijos įvykių dalyvių liudijimai būtų užfiksuoti ir pasiektų ateities kartas, kad tiesa neliktų nutylėta.

Prisiminimai su kontekstu

"Nežinau, kaip čia yra, kad profesionalai nesugeba, o gal nenori padaryti savo darbo išsamiai ir teisingai. Kartais net atrodo, kad jie tyčia meluoja, nes yra parsidavę svetimiems. Tokios knygos, kaip mano, lopo profesionalų paliktas skyles, – neslėpė požiūrio į istorikų darbus gydytojas. – Negana tiesiog prieš žmogų pastatyti mikrofoną. Kai pašnekovas yra kalbinamas, jam užduodami klausimai, jis supranta, kad klausiančiajam įdomu, kad jis suvokia, apie ką kalbama, tada labiau atsiveria."

Gyvus prisiminimus gydytojas norėjo pateikti ne "plikus", o su kontekstu, paaiškindamas, kodėl ir kaip gimė partizaninė kova, kokia buvo to meto situacija Lietuvoje ir kaimyninėse šalyse, nušviesdamas ir tarptautinę situaciją, nes taip lengviau susigaudyti istoriniame kontekste.

Todėl sunku net pasakyti, kiek laiko buvo renkama medžiaga šiai knygai.

Rašydamas apie partizanus autorius siekė parodyti, kodėl žmonės ėjo į mišką, kaip jie mąstė, kokia buvo jų pasaulėžiūra.

Autorius taip pat detaliai aiškina, kas yra partizaninis judėjimas kaip kariavimo būdas, nagrinėjami atskiriems nacionaliniams partizaniniams judėjimams būdingi ypatumai.

Knygoje aprašomas ir palyginamas Lietuvos partizaninis judėjimas su sovietinių partizanų veikla, sovietiniai partizaniniai judėjimai Rusijoje, Baltarusijoje, Ukrainoje, ukrainiečių nacionalinio išsivadavimo judėjimas, latvių ir estų pasipriešinimo judėjimai.

Autorius atviravo, kad dažnai savo pašnekovus kalbinęs telefonu.

"Partizanai buvo optimistai, todėl skaitant mano knygas galima rasti vietų, verčiančių nusišypsoti ar nusijuokti. Tie žmonės tikėjo tuo, ką daro. Ir mano knyga, nepaisant visų joje aprašytų siaubų, yra optimistinė. Kalbinti herojai yra partizanų vardą šiemet ugninga kalba gynęs Jonas Kadžionis, Lietuvos katalikų bažnyčios kronikos leidėjas Petras Plumpa, disidentas, politinis kalinys Sergejus Kovaliovas, mano paties šeimos nariai, daug kitų žmonių. Norėjau gyvai parodyti, kaip pokariu žmonės mąstė. Dabar mums labai lengva būti gudriais ir patarinėti, kaip ir ką reikėjo daryti. Rašiau ne tik apie stalininius, bet ir chruščiovinius bei brežnevinius lagerius, apie "Amerikos balsą" ir netesėtus pažadus, apie sovietinį folklorą, kuris jau faktiškai yra išnykęs, apie tautinius santykius Lietuvoje. Nieko nelaužiau iš piršto, viską rašiau remdamasis dokumentais ir šaltiniais", – tikino knygos autorius.

Knygą skyrė jauniems žmonėms

Autorius atviravo, kad didelės apimties knygą rašęs ne iš eilės, o atskirais gabaliukais. Galiausiai visą mozaiką teko sudėti į vieną daiktą.

Jeigu dabar ši knyga nebus įvertinta, aš nenusiminsiu. Ateis laikas, kai žmonės ieškos medžiagos ir ras ją mano surašytą.

"Savo knygą skiriu mažai visuomenės daliai, žmonėms, kuriems įdomios detalės. Tikrieji skaitytojai ne praryja knygą vienu ypu, o skaito ilgai ir atidžiai. Jeigu dabar ši knyga nebus įvertinta, aš nenusiminsiu. Ateis laikas, kai žmonės ieškos medžiagos ir ras ją mano surašytą, knyga jiems pasitarnaus kaip šaltinis, nes joje – gyvi liudijimai. Noriu, kad ją skaitytų jauni žmonės. Tikiu, kad jie ne tik sužinos faktus, bet ir pajus mano herojų emocijas", – vylėsi autorius.

Jis apgailestavo tik dėl vieno – kad pernelyg vėlai ėmėsi kalbinti ir aprašinėti partizanus, daugelis herojų jau iškeliavo anapilin.

Vieną savo knygą gydytojas padovanojo istorikui Alfredui Bumblauskui.

Autorius viliasi, kad bent dalį apie Telšius iš šio miesto kilęs profesorius bus perskaitęs, tačiau kol kas jokių atsiliepimų iš garsiojo istoriko R.Patamsis dar nesulaukė.

12 knygų buvo palikęs Viliaus universiteto knygyne, o neseniai sulaukė prašymo atsiųsti jų daugiau.

R.Patamsis pasakojo, kad jo žmona, kuri tokių knygų paprastai neskaito, pirmąją knygą perskaitė ir ją pagyrė.

Antrosios dar neatsivertė, sakė viską jau ir taip žinanti, nes sutuoktinis rašydamas jai daugelį dalykų pasakojo.

Autoriaus dukra tikino tėvą, kad būtinai perskaitys jo knygą, ypač tas dalis, kuriose ji atpažins savo giminaičius.

Gydytojo knygas skaitė keli jo kolegos, prisipažinę, kad tam reikėjo nemažai laiko. Skaitė ir knygos herojai. Jam malonu, jog išmanantys žmonės pagiria ir patikina, kad imsis skaityti ją ir antrą kartą.

Vienas garbaus amžiaus vyras net prasitarė bijantis, kad R.Patamsio nenušautų, jo akimis, knyga itin atvira, neglaistanti aštriųjų istorijos kampų.

Knygą perskaitęs kolega be didesnių išvedžiojimų paskatino gydytoją: "Rašyk, žmogau, rašyk!"

Rodys tikrus ginklus

Klausiamas apie planus rašyti dar ką nors panašaus, R.Patamsis tikina, kad daugiau dokumentinių knygų nebeplanuojantis, nes jau pasakė viską, ką norėjo, išdėstė šaltinius, kuriais rėmėsi.

Jei dar sėstų prie rašomojo stalo, gydytojas norėtų parašyti grožinį kūrinį, jame būtų parodyta viena partizanų būrio diena, kuriame taip pat pramanų nebūtų.

500 egzempliorių knygos tiražo leidybą daugiausia finansavo pats autorius. Pora tūkstančių eurų parėmė gimtojo R.Patamsio krašto Anykščių savivaldybė, 600 eurų paaukojo vienas herojų J.Kadžionis. Knygą išspausdino S.Jokužio spaustuvė.

Knygą turėjo sudaryti gerokai daugiau nei 700 puslapių, bet pasitaręs su leidėjais autorius nusprendė prieduose sudėtą istorinę dalį spausdinti gerokai mažesniu šriftu ir taip pavyko suploninti knygą iki 609 puslapių.

Gegužės 17 d. I.Simonaitytės bibliotekoje turėtų vykti knygos "Lietuvių pasipriešinimas" pristatymas.

Renginys turėtų būti spalvingas, kadangi jame dalyvaus karybos istorijos klubo nariai, apsirengę taip, kaip rengdavosi partizanai. Jie demonstruos ir kovotojų už Lietuvos laisvę naudotus rusiškus ir vokiškus ginklus.