Prieš premjerą su režisieriumi susitikusi Vytauto Didžiojo universiteto Menų fakulteto profesorė, teatrologė Jurgita Staniškytė kalbėjosi apie jo darbo metodus, neblėstantį kūrybiškumą.

– Mūsų pokalbį norėčiau pradėti nuo klausimo apie jūsų Nacionaliniame Kauno dramos teatre pastatytą spektaklį „Dorianas“. „Doriano“ premjera jau įvyko Diuseldorfe ir ten spektaklis sulaukė labai palankių recenzijų. Kuo skyrėsi darbas Diuseldorfe ir Kaune, vertinant patį pastatymo procesą, darbą su aktoriais ir tiesiog teatro kultūrą?

– Pastatymas Lietuvoje kitoks nei Diuseldorfe. Didžiausias skirtumas tas, kad Vokietijoje vaidino tik vienas aktorius, o Kaune vaidmenį atlieka du. Visad maniau, kad šio kūrinio esmė yra skaičius du – du išties sudaro vienį. Juk turime dvi rankas, kairę ir dešinę, ir nors jų funkcijos skiriasi, jos priklauso vienam kūnui. Taip pat turime kairiąją ir dešiniąją smegenų dalis, bet sąmonė yra viena.

Antra, didžiulį skirtumą lemia ir kalba. Vokiečių kalba leidžia žodžius ištarti kiek aštriau, tarsi įkąsti. Kaune vyrauja visai kitas atspalvis, kitoks ritmas ir kitoks žodžių formavimas. Tad ir muzikaliai spektakliai yra skirtingi.

Taigi taip, spektaklis Kaune kitoks, bet idėja išlieka ta pati. „Dorianas“ paremtas mano darbu Diuseldorfe, kur pirminę pastatymo versiją repeticijose atlikau aš pats. Pirmąją repeticijų dieną pirmąją sceną 34 minutes repetavau tyloje, be jokio teksto, nes norėjau įsitikinti, ar sugebėsiu išlaikyti žiūrovų dėmesį vien judesiais, norėjau perprasti scenos choreografijos žemėlapį. Bandžiau tai pajusti savo kūnu, kad vėliau viską perduočiau vokiečių aktoriui Christianui Friedeliui. Žinoma, jo kūnas skiriasi nuo manojo, tad viskas buvo kitaip, bet paremta tuo, ką pirmiausia atlikau aš.

NKDT aktoriai fiziškai labai skiriasi nuo Ch.Friedelio, tad nors jie ir laikėsi mano originalaus plano, istorija kai kuriais aspektais pakito. Joks režisierius negali valdyti aktorių jausmų ar nurodyti jiems, ką galvoti, – jie turi savus jausmus ir mintis. Štai kodėl spektaklis tampa aktorių, o ne mano kūryba.

– Daugelyje interviu teigėte, kad lėtumas ir judesys – tai du svarbiausi jūsų kūrybos elementai. Ar galima teigti, kas toks paradoksalus atlikimo būdas, teatro pasaulyje dar žinomas kaip vilsoniškasis judesys, gali tapti nelengva užduotimi psichologinės mokyklos aktoriams. Gal galite pakomentuoti, ar tai tikrai tampa iššūkiu, o gal tai tik stereotipas?

– Kai kurie antropologai tiki, kad žmogus pirmiau pradėjo judėti, o tik tada kalbėti. Judesys sukūrė garsą. Visi mano ankstyvieji darbai buvo nebylūs. Savo pirmąsias pjeses parašiau su kurčnebyliu berniuku, kuris nelankė mokyklos ir nemokėjo jokių žodžių. Viskas buvo paremta tik jo tyliu pasaulio stebėjimu. Iš jo labai daug sužinojau apie klausymą ir matymą. Jo ausų būgneliai nieko negirdėjo, bet kūnas jautė garso vibracijas, tad, galima teigti, kad girdėjo jo kūnas.

Nuo tada, kurdamas šimtus kitų savo spektaklių, jų pastatymą įprastai scenoje pradėdavau tyliai, o tik paskui viską papildydavau tekstu. Labai įdomu, kad mums teatras pirmiausia reiškia kalbamą ir parašytą tekstą, o vizualiąją, vaizdinę teatro pusę mes suvokiame tik kaip papildymą, papuošimą, dekoraciją. Mes visa tai net ir vadiname scenos dekoracijomis. Manau, kad teatras turėtų būti architektūriškas.

Kai pirmą kartą išvydau Brodvėjaus spektaklius ir apsilankiau operoje, visad regėdavau iliustracijas to, ką girdžiu, tačiau aš manau, kad tai, ką matome, yra lygiai taip pat svarbu kaip ir tai, ką girdime. Šiame „Doriano“ pastatyme, kaip ir visuose kituose mano darbuose, mes matome viena, o girdime visai ką kita. Ir šie elementai nėra tiesiog atsitiktiniu būdu priešpriešinami vienas kitam, savo dualizmu ir paralelėmis jie vienas kitą sustiprina. Taigi, atsakant į jūsų klausimą, beveik visiems aktoriams, ypač vakariečiams, sunku sakyti viena, o daryti visai ką kita.

Lyg žiūrėdami televizorių išjungtumėte garsą – tada į žinių pranešėją pažvelgtumėte visai kitomis akimis. Arba, kai klausotės radijo, galite įsivaizduoti, kaip atrodo studija ar kalbėtojas. Taip atveriama erdvė fantazijai ir interpretacijoms. Taigi iš dalies galima sakyti, kad mano kūryba yra radijo teatro ir nebyliojo kino mišinys.

Joks režisierius negali valdyti aktorių jausmų ar nurodyti jiems, ką galvoti, – jie turi savus jausmus ir mintis. Spektaklis tampa aktorių, o ne mano kūryba.

– Kalbėdamas apie savo spektaklius pabrėžiate, kad jiems būdinga klasikinė struktūra, pripildyta abstrakčių vaizdinių. Kaip manote, kodėl teatre abstraktumas vis dar susiduria su tam tikru atmetimu? Kažkada pats minėjote šios situacijos paradoksalumą: tapyboje ar šokyje abstraktus mąstymas mums priimtinas jau beveik šimtmetį, bet teatre tai tebėra neįprasta. Galbūt tai lemia vakarietiška teatro tradicija ar kitos priežastys?

– Taip, tai vakarietiškas mąstymas. Mano kūryba artimesnė Rytų filosofijai. Dzenbudizme egzistuoja laisvos asociacijos principas, kai viską galima apmąstyti iš skirtingų perspektyvų. Vakaruose didžioji dalis mąstymo yra paremta graikų filosofija – priežasties ir pasekmės dėsniu. Man nereikia priežasties, kad imčiausi to, ką darau. Jei pradėsi dėl priežasties, sukelsi pasekmę. Bet gali pradėti nuo pasekmės ir, jei nori, tada susigalvoti motyvą ar priežastį.

Mano teatras yra patirčių teatras. Viena iš didžiausių teatro problemų yra tai, kad dažniausiai jis egzistuoja kieno nors galvoje: režisieriaus arba aktoriaus. Jie galvoja, o man tai kelia nuobodulį. Mano kūryba labiau primena gyvūnų elgesį: protas yra raumuo, padedantis suprasti ir jausti. Kaip karvė sužino apie artėjantį žemės drebėjimą? Kaip dramblys savo pėdomis pajaučia žemę? Kaip šuo prisėlina prie paukščio? Jie klausosi ne tik ausimis, o savo pėdomis, liečiančiomis žemę, savo nugaromis ir uodegomis – visu savo kūnu.

Psichologija pernelyg susitelkia į tai, kas vyksta galvoje. Mane gi labiau domina regos ir klausos patirtys. Man daug įdomiau paklausti: „Kas čia?“, o ne tiesiog pasakyti, kas tai yra. Dažnai atrodo, kad režisierius, aktorius ar scenografas teatre man bando kažką pasakyti. Tai didaktiška, tai kaip nevykusi mokykla. Manau, kad meno esmė klausti: „Kas tai?“.

Jei pažvelgsite į Williamo Shakespeare'o tekstus, pvz., „Hamletą“, kurį ir pačiam yra tekę vaidinti, W.Shakespeare'as iki galo nesuprato, ką parašė. Todėl kad meno ir negalima suvokti iki galo – tai kažkas, apie ką gali galvoti ir mąstyti amžinai. Vieną vakarą „Hamletą“ suvoki vienaip, o kitą vakarą gali apie jį galvoti visai kitaip. Po dešimties metų į jį vėl gali pažvelgti visai kitomis akimis. Jame tiek daug įvairiausių reikšmių, į jas gali žvelgti iš skirtingų pusių, ir tai labai primena dzenbudizmo filosofiją.

Galite tai vadinti abstrakcija arba ne, nesu tuo tikras. „Einstein on the Beach“ su Philipu Glassu arba mano naujausias kūrinys „H –100 Seconds to Midnight“ Hamburgo „Thalia“ teatre paremti klasikine temos ir variacijos struktūra. Žmonės sakė, kad visa tai abstraktu, bet taip nėra. Jie kalbėjo, kad tai labai radikalu ir nauja. Visai ne. Tai tik tema ir jos variacija – žmonės tai daro per amžių amžius.

– Sukūrėte vieną labiausiai atpažįstamų šiuolaikinio teatro stilių ir pastatėte daugiau nei 200 spektaklių įvairiose šalyse. Kaip puoselėjate savo kūrybiškumą? Kokia jūsų ilgalaikio kūrybiškumo paslaptis?

– Na, tai gyvenimo būdas. Juk ryte atsikėlęs ir apsirengęs neinu dirbti į biurą, o grįžęs nežiūriu televizoriaus. Mano gyvenimas yra mano darbas – tai kaip kvėpavimas. Jei būčiau lankęs teatro mokyklą, kurios taip ir nelankiau, tikrai nekurčiau tokio teatro kaip dabar.

Vaizdas: R.Wilsonas akcentuoja spektaklių vizualumą – anot jo, teatras turi būti architektūriškas.

Man buvo 27 metai. Ėjau Samito gatve Naujajame Džersyje ir išvydau, kaip policininkas ruošiasi vožti juodaodžiui berniukui per galvą lazda. Pagriebiau jo ranką ir tariau: „Kodėl muši šį berniuką?“. Policininkas atsakė: „Ne tavo reikalas.“ Tariau: „Mano. Esu atsakingas pilietis.“ Praėjo šiek tiek laiko, nuslūgo įtampa ir eidamas gatve su berniuku suvokiau, kad jo skleidžiami garsai primena kurčiojo... Galiausiai aš jį įsivaikinau, nes jis neturėjo jokio globėjo, ir parašiau su juo savo pirmąsias pjeses. Viskas įvyko atsitiktinai. Tiesiog ėjau gatve ir netikėtai išvydau šią situaciją, kuri pakeitė mano gyvenimą.

Po kelerių metų mane supažindino su autistu berniuku Christopheriu Knowlesu, kuris buvo pakliuvęs į įstaigą, skirtą vaikams su smegenų sutrikimais. Jis dėstė savo mintis matematiškai, tačiau jo raštus taisydavo arba naikindavo. Man jie pasirodė įdomūs ir maniau, kad jį reikia paskatinti rašyti daugiau. Galiausiai, pritarus jo tėvams, jis paliko tą instituciją ir persikėlė gyventi pas mane. Su juo sukūriau savo pirmąsias pjeses su kalbamu tekstu. Jis parašė Philipo Glasso operos „Einstein on the Beach“ tekstą. Tekstas buvo sudėliotas matematiškai, vyravo tema ir variacijos. Vėlgi Christopherį sutikau atsitiktinai, taip mano gyvenimas ir mąstymo būdas dar kartą pasikeitė. Taigi gyvendamas mokausi. Nebūtina kažką perskaityti knygoje ar lankyti mokyklą, kad tave kažko išmokytų. Man visa tai nutiko tiesiog einant gatve ir netikėtai susitikus žmogų, pakeitusį mano gyvenimo kryptį.

– Esate vaidinęs ne viename savo spektaklyje. Norėčiau išgirsti jūsų nuomonę apie vaidybą šiuolaikiniame teatre. Kaip aktorius gali išreikšti savo kūrybinę laisvę griežtos režisieriaus koncepcijos ribose?

– Laisvė glūdi mechaniškume. Galite išvysti šimtus „Gulbių ežero“ ar „Žizel“ pastatymų, kur baleto šokėja atlieka XIX a. paruoštą choreografiją. Bet kodėl viena šokėja prikausto dėmesį ir yra paveikesnė už kitą? Jos atlieka tuos pačius judesius, muzika ta pati – viskas priklauso nuo to, kaip jos jaučiasi toje formalioje choreografijoje, ir joks režisierius negali joms paliepti, kaip jaustis.

Maždaug per 50 metų, kuriuos dirbu teatre, niekada aktoriui nesu nurodinėjęs, ką galvoti. Jie gauna labai formalias nuorodas, bet jų mintys, kaip ir jų jausmai, priklauso tik nuo jų pačių. Esmė ne pati forma, o tai, kaip joje jautiesi.

Įprastai sceną repetuoju labai daug kartų. Kartoju ją tol, kol ji tampa mechaniška. Taip ir įgyjama laisvė – viską atliekant kuo mechaniškiau. Charlie's Chaplinas savo filmuose kartais nufilmuodavo 275 tos pačios scenos kadrus, kad pasiektų tą tikrąją laisvę.

Mano kūryba vizuali. Ji suformuota taip, kaip kompozitorius kuria muziką: ji turi savo temą ir variacijas.

Kartą pagrindinės Niujorko miesto baleto šokėjos paklausiau, kaip jai pavyksta atlikti George'o Balanchine'o „Symphony in C“. Ji atsakė: „Neįsivaizduoju, bet kai šoku, tai žinau.“ Ji užprogramavo savo raumenis, o raumuo ir yra sąmonė. Šokdama ji žino, ką daro, bet visa tai slypi ne jos galvoje, o raumenyse.

Atlikėjui reikia treniruoti savo raumenis, o tai galima padaryti tik per kartojimą. Ir net kartojant kiekviena sekundė visada bus kitokia. Vienintelis pastovus dalykas – tai kaita. Nors mechaniškai kiekvieną vakarą darai tą patį, visada išeina kitokia versija, nes kiekviena sekundė visada būna kitokia. Gal, kai viską atlieki mechaniškai, šie nuolatiniai pokyčiai tampa dar akivaizdesni.

Pojūtis: akimirka iš R.Wilsono spektaklio "Dorianas".

– Savo studentams sakau, kad R.Wilsonas radikaliai pakeitė teatro sampratą. Jūsų spektakliai suteikė galimybę pažvelgti į teatrą kitaip, ne per literatūrinio teksto, bet per audiovizualinio peizažo prizmę. Įdomu, ar jūsų vis dar prašo paaiškinti savo spektaklius, atsakyti, kodėl juose vaizdas neiliustruoja teksto?

– Žvelgiant į teatro istoriją, pvz., senovės graikų teatrą, matome, kad aktoriai vaidindavo su kaukėmis. Žiūrovai tekstą girdėdavo iš už jų. Panaši ir klasikinės Indijos Kathakali teatro tradicija ar klasikinio Kinijos teatro, Pekino operos situacija: matome kaukę ir girdime garsą, kuris sklinda iš už jos. Mano kūryba yra tarsi scenos paveikslas, veikiantis kaip kaukė, iš už kurios sklinda tekstas. Dėl to ji yra labai klasikinė ir tradicinė.

Man natūralizmas – kai scenoje žmogus bando vaidinti natūraliai – visada atrodo itin dirbtinai. Buvimas scenoje visada yra dirbtinis. Scenoje dainuoji ne taip, kaip duše, scenoje nestovi taip, kaip stovi gatvėje, laukdamas autobuso. Scena yra ypatinga erdvė, ji neįprasta, nenatūrali.

Labai daug išmokau iš Marlene Dietrich. 1971 m. su ja susipažinau Paryžiuje, kur daug kartų mačiau ją atliekant savo monospektaklį. Jos pasirodymą mačiau septyniolika kartų ir viską ištyrinėjau: jos judesiai kiekvieną vakarą buvo beveik tokie patys. Pakviečiau ją pavakarieniauti ir ji atsakė: „Mielai.“ Vakarieniavau su M.Dietrich ir prie stalo priėjęs vyriškis tarė: „Ak, panele Dietrich, pasirodymų metu jūs viską atliekate taip šaltai.“ Ji atsakė: „Nesiklausėte mano balso.“ Tai buvo tiesa. Nors scenoje ji ir jos judesiai atrodė lediniai, balsas buvo karštas ir seksualus – tai ir buvo jos tikroji galia. Apskritai, kai matau viena, o girdžiu visai ką kita, jie vienas kitą sustiprina, net ir vienas kito neiliustruodami.

Japonijoje stačiau spektaklį su nuostabiu no teatro aktoriumi Hideo Kanze. Jis mane nusivedė į XIV a. no teatro spektaklį. Mane labai sudomino aktorių judesiai tame spektaklyje ir H.Kanze man paaiškino, kad jie yra saviti ir nepriklausomi, neseka tekstu. Jie neiliustruoja teksto, tai tiesiog yra judesys dėl judesio. Ir tai XIV a. sukurtas spektaklis. Tai įrodo, kad psichologinis ir natūralistinis teatras, kuris man atrodo nuobodus ir veidmainiškas, įsivyravo gana neseniai. Taigi mano kūryba yra daug artimesnė klasikinėms teatro tradicijoms.

Mano kūryba vizuali. Ji suformuota taip, kaip kompozitorius kuria muziką: ji turi savo temą ir variacijas. Arba kaip choreografas kurtų šokį. Tai laiko ir erdvės konstrukcijos, kurios neprivalo iliustruoti istorijos ar teksto. Manau, kad viena iš priežasčių, kodėl mano kūryba priimama daugybėje skirtingų šalių, yra būtent jos vizualumas – tau nereikia vertimo, nes svarbu tai, ką regi. Esu vizualus menininkas ir tai suteikia man galimybę dirbti visame pasaulyje.

Spektaklis „Dorianas“ sukurtas kartu su „D’haus“ teatru („Düsseldorfer Schauspielhaus“), esančiu Diuseldorfe, Vokietijoje. Premjera yra programos „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ dalis.

Spektaklis – sąmoningas sapnas

R.Wilsono vardas pasaulyje tapo plačiai minimas XX a. aštuntame dešimtmetyje, kai jis pristatė pirmuosius spektaklius, kuriuose susijungė šokis, performanso menas, vaizduojamasis menas, muzika.

Architektūros ir tapybos studijas baigusiam režisieriui įprastas teatras atrodė nuobodus ir nesuprantamas, todėl jis ėmėsi scenoje kalbėti vaizdų, judesių ir garsų kalba. Jo spektakliuose paprastai nėra įprastų dialogų, konfliktų, tiesioginių realybės atspindžių – galima išvysti į sapnus panašų pasaulį, kuriame veikia keistai atrodančios ir judančios figūros, apšvietimu sukuriama daugiasluoksnė erdvė, scena suskaidoma į kelias ar daugiau veiksmo linijų, taip sugriaunant veiksmo vientisumą.

Dorianai vienu metu scenoje tiesiogiai nesusitinka, vieno emocinė būsena keičia kitą.

Kūrėjas skiria daug laiko spektakliams ir kelia aukštus reikalavimus aktoriams ir kitiems kūrėjams, kad būtų puikus galutinis rezultatas:   scenoje viskas kruopščiai apgalvota ir tikslu. Niujorko valstijoje režisierius yra įsteigęs tarpdisciplininę menų ir mokslo laboratoriją „Watermill Center“, kurioje kūrybinius eksperimentus atlieka talentingiausi menininkai iš viso pasaulio.

R.Wilsono kūryba dar vadinama postantropocentriniu teatru: žmogus čia virsta bendro sceninio peizažo dalimi, jis yra ne valdantis pasaulį, o  jo dalis. Aktorių veidus dažnai dengia teatrališkas baltai juodas grimas. Spektakliuose konfliktus keičia veikėjų būsenų perteikimas. Į šį personažų virsmo procesą įsiveržia mitologiniai įvaizdžiai, prisiminimai, gamtos fragmentai.

Tokie spektakliai leidžia į žmogų pažvelgti kaip į nežmogiškos prigimties jėgų valdomą būtybę. Ne veltui kiekvienas R.Wilsono spektaklis – paveiki estetiškai siurrealistinė patirtis.

Daugelį šių esminių režisieriaus kūrybos bruožų galima pamatyti ir Kaune pastatytame „Doriane“. Vis dėlto kai kas pasirodė kitaip. Spektaklyje galima justi vykstantį dialogą tarp R.Wilsono kuriamo vizualinio teatro ir lietuviško teatro tradicijos. Mūsų teatrų scenos regėjusios daugybę realybę atspindinčių realistiškų, psichologinių pastatymų, kuriuose personažai tarpusavyje bendrauja, atrodo ir elgiasi taip, kaip mes įpratę matyti kasdienybėje. Žinoma, juose yra daug kalbama, įvykiai, veikėjų emocijos pasakojamos daugiausia žodžiais, gestais.

R.Wilsono personažai labiau komunikuoja neverbaline kalba, o neretai nekalba iš viso. Šioje „Doriano“ versijoje kalbama daug ir spektakliui įsibėgėjus ima atrodyti, kad jis toks ir bus, tačiau kūrėjas dekonstruoja tokį spėjimą ir toliau leidžia panirti į įspūdingą sapnų šou.

Du Dorianai

Spektaklyje veikia tik vienas veikėjas, tiksliau, dvi jo pusės – du Dorianai, kuriami skirtingų kartų puikių Lietuvos teatro aktorių – Dainiaus Svobono ir Manto Zemlecko. Taip drauge įkūnijamos ir skirtingų kultūrų teatro mokyklos.

M. Zemleckas kupinas energijos, pasitikėjimo, puikiai varijuoja balsą, geba atlikti fizinės ištvermės reikalaujančias scenas.

Spektaklio istoriją kūręs JAV dramaturgas, rašytojas, literatūros kritikas Darrylas Pinckney remiasi žymiuoju airių rašytojo Oscaro Wilde'o kūriniu „Doriano Grėjaus portretas“, paties O.Wilde'o biografijos faktais, ypač – jo šlovės ir audringo gyvenimo Londone momentais, kai jis, jaunas ir gražus, virsta savo paties šešėliu, kai dėl savo seksualinės orientacijos nuteisiamas kalėti, iš kalėjimo išeina išsekęs, pažemintas ir bankrutavęs.

M.Zemleckas kuria jaunojo, sėkmės lydimo Doriano portretą, D.Svobonas – tamsųjį.

Romane „Doriano Grėjaus portretas“ vaizduojama, kaip pozuotojas Dorianas trokšta, kad vietoj jo sentų jo portretas. Vieną dieną Doriano noras išsipildo, tačiau jis nebesijaučia savimi: atrodo, lyg būtų viduje miręs, o jo kūne apsigyveno nevaldoma demoniška esybė. Arba – kaip įvardijama spektaklyje – Dorianas virsta laukiniu katinu, neskiriančiu gėrio nuo blogio.

Šį O.Wilde'o kūrinio motyvą dramaturgas D.Pinckney papildo žymiam XX a. anglų dailininkui Francis'iui Baconui nutikusia keista istorija – į jo dirbtuves įsilaužė vagis George'as Dyeris ir taip likimas susiklostė, kad jis tapo dailininko modeliu, o tarp jų užsimezgė itin artimas ryšys.

Vis dėlto dailininkui nepavyko vagies įtikinti ryžtis kitokiam gyvenimo būdui: šis net susirgo depresija ir po kurio laiko nusižudė. Šis jaunas pozuotojas stipriai prisidėjo prie dailininko šlovės. Įdomu dar tai, kad F.Becono gyvenimas ėmė panašėti į O.Wilde'o herojaus likimą: jis mėgavosi gyvenimu ir pripažinimu, svarbiausia, jo kūnas seno itin lėtai, pasižymėdamas neįtikėtinu gyvybingumu ir atsinaujinimu.

Spektaklio pradžios scenoje regime dailininko dirbtuvę, panašią į nuotraukose išlikusią F.Beckono studiją, kurioje veikia D.Svobono Dorianas – juodu paltu ir juoda skrybėlė vilkintis vyras blyškiu veidu, kuris pasakoja Doriano istoriją įprasta vaidyba. Dorianai vienu metu scenoje tiesiogiai nesusitinka, vieno emocinė būsena keičia kitą.

Pateisinti lūkesčiai

Abu aktoriai vaidina puikiai, tačiau mūsų teatro kontekste išsiskiria scenos su aktoriumi M.Zemlecku, kuris tikrai leidžia patikėti, kad O.Wilde'ą ar F.Beconą iš tiesų valdė nematomos jėgos. Jis spektaklyje ir šoka, ir dainuoja, ir vaidina, ir kartais atlieka kone akrobatinius triukus. Visur M.Zemleckas kupinas energijos, pasitikėjimo, puikiai varijuoja balsą, geba atlikti fizinės ištvermės reikalaujančias scenas.

M.Zemleckas jau seniai pasižymėjo išskirtiniu gebėjimu kiekvieną vaidmenį sukurti skirtingai ir įtikinimai, tad kartais, atėjęs į naują premjerą, net suabejoji, ar tikrai vaidina jis. „Doriane“ aktoriaus ir muzikanto talentas atsiskleidžia su kaupu. Jis tampa lietuviškuoju Dorianu, scenos žvaigžde, akivaizdžiai pavergusia susižavėjimo spektaklyje neslepiančią publiką. Iki šiol mintyse aidi fragmentai iš M.Zemlecko dainuotų dainų, kurias kūrė vokiečių aktorius, dainininkas Christianas Friedelis ir jo grupė „Woods of Birnam“.

R.Wilsonas su bendražygių užsienio kūrėjų būriu NKDT scenoje sukuria žaismingą, patrauklų ir bauginantį Doriano pasaulį, kuriame susimaišo tikri ir mįslingi rašytojo ir dailininko gyvenimų faktai ir kūrybinė vaizduotė. Galima grožėtis ir stebėtis tarptautinės komandos kūrybiškumu.

Scenoje veriasi nenuspėjami, įspūdingi sceniniai sprendimai, it šiuolaikinėmis technologijomis kuriamame kino filme, kuriantys daugiamatę vaidinimo tikrovę, stipriai virpinančią žiūrovų emocijas. Kartu leidžia skleistis senojo teatro, ypač amerikiečių miuziklo, dvasiai ir magijai. Kaip byloja garsiausių JAV miuziklų istorijos, jie būdavo statomi norint rodyti ilgai, todėl į juos investuota ypač daug žmogiškųjų ir finansinių išteklių. Atrodo, toks pat likimas lydi ir „Dorianą“.

Vokiškoji versija: tokia pati ir kitokia

Legendinio režisieriaus R.Wilsono spektaklis vainikavo trejus metus trukusį koprodukcijos, kurios partneriai yra „D’Haus“ teatras (Diuseldorfas, Vokietija), „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ ir Nacionalinis Kauno dramos teatras (NKDT), procesą.

Pasaulinė spektaklio premjera birželį įvyko Diuseldorfe. Skirtingai nei lietuviškoje versijoje, vokiškoje scenoje pasirodo vienas aktorius – Christianas Friedelis. Jis yra gerai žinomas iš televizijos serialų ir filmų „Babilonas Berlynas“ (rež. Tomas Tykweris), „Elser“ (rež. Oliveris Hirschbiegelis) ir „Baltasis kaspinas“ (rež. Michaelas Haneke), taip pat yra grupės „Woods of Birnam“ vokalistas.

„Doriano“ premjera Vokietijoje itin palankiai sutikta žiūrovų, kurie įspūdingą finalą palydėjo nenutrūkstamais plojimais, o teatro kritikai recenzijose akcentavo neblėstančią režisieriaus meistrystę.

„Bet kuri dramaturginė medžiaga, prie kurios prisiliečia režisierius Robertas Wilsonas, tampa išskirtinė, – rašė „Ddorf-Aktuell“ autorė Birgita Koelgen. – Publika dievina 80-metį scenos magą, jo fantastinius vaizdinius, meninę formą ir abejingumą visokioms socialinėms ir pedagoginėms teatro funkcijoms. Diuseldorfo žiūrovus sužavėjo įmantrus, savireflektyvus „Dorianas“, susiejantis rašytoją Oscarą Wilde‘ą ir tapytoją Francis‘ą Baconą, jų kūrybą ir meilę. R.Wilsono ansamblis – vienas aktorius, Christianas Friedelis, kuris tampa klounu ir demonu, meilužiu ir narcizu. O dar jis dainuoja.“

Kritikai vieningai akcentavo aktoriaus Ch.Friedelio meistrystę: „Puikios, sutelktos vaidybos šedevras“ („Süddeutsche Zeitung“); „Tokio išskirtinio aktorinio pasirodymo seniai nemačiau. Ypatingas vakaras. Publika šėlo iš džiaugsmo“ (Stefanas Keimas iš „Deutschlandfunk Kultur“); „Kultūra švenčia – R.Wilsono kūrinys „Dorianas“ įspūdingas. Jeigu šį vakarą nekalbate apie Ch.Friedelį, vadinasi, pražiopsojote kažką svarbaus“ („Rheinische Post“).

Pats R.Wilsonas yra sakęs, kad kurdamas Vokietijoje žinojo: spektaklis Nacionaliniame Kauno dramos teatre bus visai kitoks, tad į Kauną atvyko jau turėdamas konkrečią idėją. „Dangus ir pragaras nėra du pasauliai – tai vienas. Aš turiu kairę ir dešinę ranką, jos atlieka skirtingas funkcijas, bet yra vieno kūno dalis. Turiu kairę ir dešinę smegenų pusę, ir jos atlieka skirtingas funkcijas, tačiau tai yra vienas protas. Tai buvo savotiška pagrindinė idėja, kurią nuo pat pradžių nešiojausi savyje apie „Doriano“ spektaklį“, – sakė režisierius.

Klausiamas apie atrankos metodus, kuriais rėmėsi rinkdamasis aktorius spektakliui NKDT, R.Wilsonas sakė: „Pirmas dalykas, kurio paprašau sutikto aktoriaus, – pastovėti scenoje penkias minutes. Stebėdamas jį stovintį sužinau labai daug. Kitas dalykas, kurio prašau, – vaikščioti. Klausiu aktoriaus, ar jis gali per tris minutes nueiti nuo taško A į tašką B, tai gali būti ir 1 m. Neprašau nieko suvaidinti, noriu, kad aktorius paprasčiausiai eitų, valdytų savo kūną. Tuomet klausiu, ar aktorius gali skaityti. Nors ir paprasčiausią laikraštį. Man svarbu išgirsti aktoriaus balso spalvas.“

Premjerai skirtoje spaudos konferencijoje spektaklį pristatė koncepcijos autorius, režisierius, scenografas ir šviesų dailininkas R. Wilsonas, „Kaunas 2022“ vadovė Virginija Vitkienė, NKDT generalinis direktorius Egidijus Stancikas bei teatro meno vadovas, teatrologas Edgaras Klivis.

„Kaunas 2022“ vadovė V. Vitkienė pabrėžė, kad NKDT tai yra ypatingas įvykis – darbas su pasaulinio garso režisieriumi R. Wilsonu, užmegzta partnerystė su Vokietijos Diuseldorfo teatru, naujos tradicijos teatre, įgūdžiai, o spektaklio „Dorianas“ premjera neabejotinai yra vienas svarbiausių „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ programos įvykių.

Teatrologas E. Klivis susirinkusiesiems akcentavo, jog R. Wilsonas – vienas garsiausių avangardinio teatro kūrėjų ir scenografų.

„Jis gyvas postmodernistinės režisūros klasikas ir vienas svarbiausių atstovų tokių šiuolaikinio teatro krypčių kaip vaizdinių teatras, vizualinis teatras, postdraminis teatras. Jis yra figūra, kurios neįmanoma „apeiti“, kada kalbame apie XX amžiaus pabaigos – XXI amžiaus pradžios teatrą.“

Spektaklis „Dorianas“ yra monospektaklis, vaizduojantis vieno individo psichologinę kelionę per kelių skirtingų asmenybių prizmę. Čia pasakojimas supintas iš rašytojo O. Wilde’o, jo personažo Doriano Grėjaus ir anglų tapytojo F. Bacono išgyvenimo motyvų. Tyrinėjamas savęs suvokimo komiškumas ir narcisizmo tragizmas bei tobulos išvaizdos siekio destruktyvumas. Kartu jame atsiskleidžia kūrėjo ir kūrinio santykis, kiek jie vienas nuo kito laisvi, ar kūrinys gali pranokti kūrėją?

L. Jansch nuotr.

„Tai viena iš svarbiausių mūsų teatro dienų. Esu labai dėkingas Robertui Wilsonui ir jo nuostabiai komandai už „Doriano“ spektaklį. Tai dovana ir neįkainojama patirtis ne tik mūsų žiūrovams, bet ir mūsų teatro komandai, kuri įrodė, kad yra kūrybinga ir profesionali“, – teigė NKDT vadovas E. Stancikas.

Kalbėdamas apie teatro prasmę režisierius R. Wilsonas pabrėžė: „Aš nekenčiu psichologinio teatro, teatras man yra kažkas, ką mes patiriame. Aš galiu paliesti vandens stiklinę – ji šalta, aš galiu paliesti savo kaktą – ji šilta. Tai tiesa. Teatras neturi nieko bendro su psichologija, tai laiko ir erdvės konstrukcija.“ Prisiminęs „Doriano“ gimimą, režisierius prisiminė epizodą: pirmąją repeticijų dieną Vokietijoje, kai buvo kuriama pirmoji  scena, jis jau turėjo paruoštą scenografiją, šviesas, bet neįsivaizdavo, kas joje vyks. Režisierius, įžengęs į sceną, joje praleido maždaug 35 minutes tyloje – kad įsitikintų, ar gali išlaikyti žiūrovų dėmesį judėdamas scenoje. Tokiu būdu atsirado jos choreografija.

Dviejų aktorių pasirinkimas monospektakliui

Prieš metus dramos teatre režisierius vykdė aktorių atranką ir paklaustas apie atrankos metodus atsakė, jog jam svarbūs keli aspektai.

„Pirmas dalykas, kurio paprašau sutikto aktoriaus – pastovėti scenoje penkias minutes. Stebėdamas jį stovintį sužinau labai daug. Kitas dalykas, kurio prašau, – vaikščioti. Klausiu aktoriaus, ar jis gali per tris minutes nueiti nuo taško A į tašką B, tai gali būti ir vienas metras. Neprašau nieko išreikšti, noriu, kad aktorius paprasčiausiai eitų, valdytų savo kūną. Tuomet klausiu, ar aktorius gali skaityti. Nors ir paprasčiausią laikraštį. Man svarbu išgirsti aktoriaus balso spalvas.“

Kurdamas Vokietijoje, R. Wilsonas žinojo, kad spektaklis NKDT bus visai kitoks, tad į Kauną atvyko jau turėdamas konkrečią idėją.

„Dangus ir pragaras nėra du pasauliai – tai vienas. Aš turiu kairę ir dešinę ranką, jos atlieka skirtingas funkcijas, bet yra vieno kūno dalis. Turiu kairę ir dešinę smegenų pusę, ir jos atlieka skirtingas funkcijas, tačiau tai yra vienas protas. Tai buvo savotiška pagrindinė idėja, kurią nuo pat pradžių nešiojausi savyje apie „Doriano“ spektaklį.“

Režisierius yra patenkintas Dainiaus Svobono ir Manto Zemlecko pasirinkimu, kadangi jie itin skirtingi ir savo skirtumais vienas kitą papildė. Robertas Wilsonas pripažįsta, kad per visą savo karjerą niekada nėra aiškinęs aktoriui, ką šis turi galvoti. Repeticijų metu jis pateikia tik labai tikslius ir formalius nurodymus: veikti griežčiau, aštriau, minkščiau, garsiau, tyliau ar ekstravagantiškiau.

L. Jansch nuotr.

„Žingsniai išmokstami, o ilgainiui atsiranda ir jausmas, kurį aktorius jaučia tuos žingsnius atlikdamas. Kai techniniai dalykai išmokti, žmogus tampa laisvas jausti ir galvoti bet ką. Neturiu supratimo, ką galvoja šie aktoriai, ir nenoriu žinoti – tai jų reikalas“, – sakė režisierius ir kaip  pavyzdį paminėjo vieną populiariausių baletų pasaulyje, XIX a. šedevrą „Žizel“, kuriame naudojama ta pati choreografija, bet kiekviename pastatyme atlikėjų šokis labai skiriasi. „Joks režisierius, choreografas ar kompozitorius negali pasakyti atlikėjui, kaip jis turi jaustis“, – tvirtino R. Wilsonas.

Spektaklį padėjo sukurti gausi profesionalų komanda

Prie premjeros sukūrimo Kaune prisidėjo ilgametė R. Wilsono bendrarežisierė Ann-Christin Rommen, scenografijos dailininkė Stephanie Engeln, šviesų dailininkas Marcello Lumaca, režisieriaus asistentas iš Diuseldorfo teatro Robertas Zeigermannas, fotografė Lucie Jansch, prodiuseris Christophas Schletzas, spektaklio koordinatorė Edita Laurinaitienė, režisieriaus asistentas Aivaras Micius, kostiumų dailininko asistentė Birutė Jašinskaitė, perukų ir grimo  asistentė Monika Bertulė, šviesų dailininko asistentas Džiugas Vakrinas, visų teatro tarnybų darbuotojai, kurie scenoje atlieka svarbias ir reikšmingas funkcijas.

Kelno universitete teatro, kino ir televizijos meno subtilumus studijavusi A.-Ch.Rommen dirbo režisieriaus asistente Kelno teatre „Schauspielhaus“. Nuo 1983 m. ji glaudžiai bendradarbiauja su R.Wilsonu, su kuriuo visame pasaulyje režisavo daugiau kaip 50 spektaklių. A.-Ch.Rommen režisūros darbai rodyti Europoje, Azijoje ir Australijoje. Ji taip pat dėstė Norvegijos teatro akademijoje.

– Tai antrasis jūsų vizitas Kaune ir Nacionaliniame Kauno dramos teatre. Esate labai užsiėmusi, nes vyksta repeticijos, bet galbūt turėjote galimybę pažinti miestą. Kokie įspūdžiai apie jį?

– Turėjau šiek tiek laiko – man labai patiko vaikštinėti ir matyti tiek daug gyvybės miesto gatvėse. Tiek daug kavinių ir restoranų. Man sunku prisiminti kitą tokį miestą, kuriame būtų tiek daug gyvybės miesto gatvėse. Labai patiko pasivaikščioti Kauno senamiesčiu ir apžiūrinėti senuosius pastatus, manau, kad čia labai ypatinga ir autentiška architektūra. Yra nuostabu, kad „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ padeda išryškinti modernizmo pastatus, atkreipti visuomenės dėmesį į juos. Kai kurie tų pastatų buvo renovuoti, o kiti žavi savo esamu grožiu. Jaučiu labai šiltus jausmus Lietuvai ir Kauno miestui, man čia labai patinka.

– Pakalbėkime apie jūsų bendradarbiavimą su R.Wilsonu. Gal galite prisiminti pirmąjį susitikimą? Kaip pradėjote dirbti kartu?

– Tai buvo labai seniai. Dar studijavau Kelne, atlikau praktiką teatre kaip asistentė. Vieną dieną man paskambino dramaturgas ir pasakė: „Čia atvažiuoja amerikietis, jis labai reiklus, mums reikia dviejų asistentų, tad, jei turi laiko, ateik.“ Man R.Wilsonas ir jo kūryba jau buvo šiek tiek žinoma, tad labai apsidžiaugiau ir nusprendžiau priimti šį pasiūlymą. Tuo metu jis kūrė daugiakultūrę operą „Pilietiniai karai“, 12 valandų trukmės kūrinį, skirtą 1984 m. vasaros olimpinių žaidynių atidarymui. Skirtingos jos dalys buvo repetuojamos ir sukurtos Japonijoje, Prancūzijoje, Nyderlanduose, Vokietijoje ir JAV. Kūrinys kalbėjo apie įvairius karus: tariamus ir istorinius, taip pat ir asmeninius, vykstančius šeimose. Jame atsispindėjo Frydricho Didžiojo, Abraomo Linkolno ir daugelio kitų istorinių asmenybių išgyvenimai. Kūrinys buvo labai abstraktus, bet kartu nuostabus – kažkas labai nematyto Vokietijos teatro scenoje.  R.Wilsonas jau buvo puikiai įvaldęs šviesos techniką, kuri atrodė labai magiška ir niekur kitur neregėta. Vėliau R.Wilsonas paprašė vykti dirbti kartu su juo į Niujorką. Dėl to nutraukiau studijas, bet niekada nesigailėjau šio sprendimo.

Išraiška: A.Ch.Rommen prodiusuoto performansų parodų ciklo „Kambariai“ akimirka. / L. Limos nuotr.

– Vietų ir teatrų, kuriuose dirbote, sąrašas yra įspūdingas, esate aplankiusi daugybę skirtingų pasaulio scenų: „Berliner Ensemble“, Barbakano menų centre Londone, Spoleto teatre Italijoje, Pompėjos didžiajame teatre ir t.t. Žvelgiant iš jūsų patirties taško, kokie pagrindiniai veiksniai lemia puikų teatro spektaklį?

– Iš tikrųjų daug mūsų spektaklių buvo pakviesti į festivalius, pavyzdžiui, su Berlyne pastatyta „Opera už tris skatikus“ gastroliavome Australijoje, Brazilijoje, Honkonge, Paryžiuje, Niujorke, Spolete, Stambule ir dar daug kur kitur. Daug veiksnių nulemia nuostabaus teatro kūrinio sukūrimą. Tam reikalingos geros darbo sąlygos, talentingi aktoriai, muzikantai, dailininkai – daug pasitikėjimo ir inspiracijos ir, be abejo, teatro dievų palankumas.

– Yra daug mitų apie R.Wilsono preciziškumą ir griežtumą teatro scenoje. Ar galėtumėte apibūdinti režisieriaus darbo metodą?

– Jis tiesiog turi viziją, žino, ką nori pasiekti, ir stengiasi ją įgyvendinti. Jis lengvai nesileidžia į kompromisus. Įprastai pirmiausia susėdame kartu prie stalo ir skaitome pjesę arba kartu aptariame scenas. Robertas kuria erdves jas piešdamas. Taip gimsta kiekviena konkreti scena, kai mes surenkame vaizdinę informaciją – visa tai yra pirminė pasiruošimo stadija. Kitas žingsnis – darbas repeticijų erdvėje, kai aktoriai išbando scenas, yra pirminė scenografija. Tai itin svarbus kiekvieno spektaklio kūrimo proceso elementas. Kartais nepradedame iškart dirbti prie teksto, nes norime pajusti pjesės situacijas ir pabandyti suvokti, kaip aktoriai jaučia ir reaguoja vienas į kitą. Kai sceniniai kostiumai ir dekoracijos yra pagaminti, galiausiai pridedamas tekstas. Tai tarsi svogūno lupimas, nes atskleidžiama vis daugiau sluoksnių, kol galiausiai pasiekiamas pats centras.

Su Robertu Wilsonu bendradarbiaujanti režisierė Ann-Christin Rommen: tik maksimaliai susikaupęs aktorius gali perduoti sukurtą emociją nuo scenos žiūrovui.

R.Wilsonas dažnai dirba itin susikaupęs, vadinasi, ir visiems aplinkiniams svarbu išlikti tyliems ir susikaupusiems. Galbūt todėl žmonės mano, kad jis toks griežtas. Jis būna ir labai linksmas, mėgsta pajuokauti, sukuria šiltą atmosferą, gerbia kiekvieną, tačiau jį itin trikdo, kai žmonės nesusikaupia dirbdami. R.Wilsono manymu, nėra visiškos tylos – net ir pačioje tyliausioje erdvėje vis tiek yra garsas. Ir nėra buvimo be judesio. Judesys yra akies mirksnyje, kvėpavime. Tik  maksimaliai susikaupęs aktorius gali perduoti sukurtą emociją nuo scenos žiūrovui.

– Negalima pamiršti, kad jūs, kaip kūrybinės dalies prodiuserė, prisidėjote prie performansų parodų ciklo, kuris vadinosi „Kambariai“ (angl. „Rooms“): „12 kambarių“ (Esenas, Vokietija, 2012), „14 kambarių“ (Bazelis, Šveicarija, 2014) ir „15 kambarių“ (Šanchajus, Kinija, 2015), kuriuos rengė garsūs kuratoriai Hansas Ulrichas Obristas ir Klausas Biesenbachas. Ar galite apie jas trumpai papasakoti?

– Tai buvo meninis bendradarbiavimas, prasidėjęs Mančesterio festivalyje su „11 kambarių“. Šio projekto kuratoriai buvo H.U.Obristas ir K.Biesenbachas. Ekspoziciją sudarė vienuolika kambarių (5 x 5 m). Performanso menininkas arba vizualaus meno kūrėjas buvo kviečiamas daryti, ką tik nori. Jie galėjo parengti ir parodyti bet ką, bet negalėjo dalyvauti patys. Mes, organizatoriai, turėjome surasti tinkamus atlikėjus, pasirūpinti šviesomis, atrinkti tinkamus vizualiuosius elementus. Pasirodymai truko tris keturias savaites nuo ryto iki vakaro. Performansų parodos vyko muziejuose, galerijose: kiek kambarių – tiek skirtingų performansų. Vieni pasirodymai kartodavosi, bet pasipildydavo naujais.

Menininkų idėjos buvo pačios netikėčiausios ir jas įgyvendindavome su dalyviais savanoriais. Štai, pavyzdžiui, Kubos menininkų pora Allora & Calzadilla sumanė projektą „Besisukančios durys“ (angl. „Revolving Door“) su dešimčia šokėjų. Jie turėdavo atlikti specifinę choreografiją. Prireikė net dviejų savaičių ir trijų šokėjų grupių, kad būtų parengtas toks numeris. Kai šį performansą ruošėme Kinijoje, į atrankas atėjo kelis šimtai savanorių, bet tik keletas kandidatų atitiko kriterijus. Tinkamus atlikėjus šiam projektui atsirinkome iš šokio mokyklos. Visada būdavo didžiausias iššūkis kiekvienoje šalyje rasti dalyvių projektui. Kitam performansui mums reikėjo trijų porų identiškų dvynių, o menininko iš Afrikos Otobong Nkanga projektui ieškojome juodaodžių moterų, galinčių ant galvos nešti vazoną su augalu.

Atmintin įstrigo neeilinis brazilų menininkės Lauros Limos kūrinys „Man = Flesh / Woman = Flesh – Flat“, kuriame dalyvavo paralyžiuoti žmonės, galintys bendrauti tik akių mirksėjimu. Menininkė sukūrė labai žemą namą, tad žiūrovams tekdavo atsisėti ar atsigulti, kad galėtų bendrauti su ant žemės gulinčiais performanso dalyviais. Tai kėlė daug etinių klausimų, bet menininkė labai tiksliai apsibrėžė savo performanso tikslą, o visiems projekto dalyviams šis įvykis buvo labai reikšmingas ir svarbus.

– Artėja spektaklio „Dorianas“ premjera Nacionaliniame Kauno dramos teatre. Kuo šis spektaklis jums ypatingas?

– Manau, kad itin ypatingas. Tai monologas, parašytas vienam asmeniui, tačiau Kaune turime du labai skirtingus aktorius. Bus įdomu išvysti, kaip auditorija priima du žmones kaip vieną. Spektaklyje yra ir daugiau asmenybių. Man asmeniškai prireikė nemažai laiko, kad suprasčiau spektaklio pjesę ir negaliu teigti, kad aš suprantu ją iki galo, nes jos tekstas išties yra labai sodrus, pilnas įvairių istorijų, užuominų, faktų, Oscaro Wilde’o biografijos, O.Wilde’o ir jo asmeninių santykių su lordu Bosey. Galima atrasti paralelių tarp tapytojo Francio Bacono ir jo mūzos George‘o Dayerio, nepamirštant ir paties Doriano Grėjaus. Šiame spektaklyje yra daugybė priešistorės, tačiau net nežinant kūrinio konteksto galima lengvai įsigilinti į spektaklį ir mėgautis juo.

Spektaklio "Dorianas" premjera numatyta kitų metų rugsėjo pabaigoje, tai "Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022" programos dalis. Tiesa, kalbantis su formos meistru tituluojamu režisieriumi iškart po aktorių atrankos, iškyla netikėtas klausimas – ar tai tikrai bus monospektaklis?

– Man susidarė įspūdis, kad čia, Kaune, teatro darbuotojai jūsų bijo – pagarbiai, bet bijo. Greičiausiai, ne tik Kaune. Ką apie tai manote?

– Aš pats savęs bijau (juokiasi). Iš tiesų nežinau. Visuomet buvau kiek kitoks. Manau, šiandien aktoriams atranka galėjo pasirodyti keista. Tokie mano metodai, niekada nesu tikras, kaip pasielgsiu. Matyt, jei būčiau studijavęs teatro profesiją, jei būčiau norėjęs dirbti teatre, jo nekurčiau.

Esu iš Teksaso. Į teatrą pirmąkart nuėjau palyginti vėlai, ir man labai nepatiko. Nepatiko aktoriai, nepatiko vaidyba, ji pasirodė nereikalinga ir sudėtinga. Nenorėjau sėdėti priešais trupę, besistengiančią man primesti savo emocijas. Geriau būčiau sėdėjęs vienas kambaryje. Tuomet nuėjau į operą, ir man dar labiau nepatiko. Vėl mieliau būčiau grįžęs į savo kambarį, užsidaręs duris ir klausęs įrašo, nei stebėčiau, kaip solistas man prieš akis pervaidina. Kostiumai pasirodė tiesiog juokingi, kaip ir scenografija. Tikrai mieliau būčiau užmerkęs akis (juokiasi).

Taigi, greičiausiai, dėl to, kad labai nepatiko viskas, ką mačiau, ir ėmiau kurti teatrą. Šios karjeros neplanavau, viskas nutiko netyčia. Su kurčiu juodaodžiu berniuku, niekada nelankiusiu mokyklos ir nemokėjusio žodžių, parašiau pjesę. Jos trukmė – septynios valandos. Niujorke žmonės sakė, kad negaliu tokios statyti – ji per ilga, žmonės nesupras, jie neišsėdės septynių valandų veiksme be žodžių.

Tuomet nuvykau į Prancūziją. Pierre'as Cardinas pakvietė mane dviejų pasirodymų teatre. Rodėme "Kurčiojo žvilgsnį" penkis su puse mėnesio, kiekvieną vakarą, 2 200 žiūrovų auditorijai. Charlie Chaplinas žiūrėjo spektaklį du kartus. Taip padariau karjerą, nors nieko nežinojau apie teatrą ir jo nemėgau. Mane ėmė kviesti Milano "La Scala", Berlyno opera… Ir, žinote, kaskart maniau: "Gerai, pastatysiu dar vieną spektaklį, nes reikia mokėti nuomą." Iš tiesų norėjau būti tapytoju, bet nebuvau pakankamai geras (juokiasi). Taigi jau 55-erius metus dirbu teatre.

– Ar Kaune radote, ko ieškojote?

– Tiesą sakant, ne. Bet esu plačių pažiūrų. "Dorianą" statome ir Vokietijoje, ten jau turime aktorių, ir jis visiškai, visiškai kitoks, nei tie, kuriuos sutikau Kaune. Jis unikalus.

Savitas: "Niekas negali kurti taip, kaip kuriu aš, ir nenoriu, kad kas nors bandytų tai daryti“, – sako teatro avangardistas R.Wilsonas. / D. Stankevičiaus nuotr.

Monospektalio žanras man nesvetimas. Pats 1975 m. parašiau Hamleto monologą, 1977 m. suvaidinau spektaklį Paryžiuje. Dabar monologą atlieka kitas aktorius, ir pirmiausia, ką aš jam pasakiau, buvo "tu niekada nepadarysi to, ką padariau aš". Niekas negali kurti taip, kaip kuriu aš, ir nenoriu, kad kas nors bandytų tai daryti. Jis nedidelio ūgio, o aš tuomet buvau aukštas ir lieknas. Visai kitoks kūno sudėjimas ir visai kitoks aktorius. Iš dalies dėl tų skirtumų jį ir pasirinkau. Judesiai tie patys, apšvietimas toks pats, scenografija ta pati, bet jis – visai kitas žmogus. Ir Kaune mes ieškome kitokio. Nenorėtume padaryti kažko panašaus kaip Vokietijoje.

– Tai bus skirtingi spektakliai?

– Žinoma, nes skirsis aktoriai. Aš kartkartėmis prikeliu spektaklius. Pavyzdžiui, mano ir Philipo Glasso operos "Einšteinas paplūdimyje" premjera įvyko 1976 m., o prieš keletą metų jį vėl pastatėme. Judesio, scenografijos, muzikos, šviesų prasme viskas tas pats, bet žmonės jau kiti, taigi ir istorija kita.

– Monospektaklis – tai daug kūrybinės laisvės, bet ir daug spaudimo aktoriui, ar ne taip?

– Žinote, šįvakar pagalvojau, kad galbūt kviesime du aktorius. Nežinau, dar mąstau.

– Du – vis tiek mažiau nei, tarkime, dešimt.

– Sunkumas tas, kad būdamas vienas scenoje neturi partnerio. Partneris – tai publika.

Prieš keletą metų stačiau "Mariją, Škotijos karalienę", šiame monospektaklyje vaidino prancūzė Isabelle Huppert. Planavau, kad vaidins Nicole Kidman, tuomet – Meryl Streep, Cate Blanchett. Visos jos atsisakė, nes nenorėjo scenoje būti be partnerio. Isabelle dėl to nematė jokių problemų.

– Mūsų pokalbio metu paminėjote nemažai žymių asmenybių, garsių muzikos, kino kontekste. Galima dar pridėti Lou Reed, Davidą Byrnę ar Lady Gaga, kuri irgi nėra profesionali teatro aktorė. Ko išmokstate iš menininkų, dirbančių kitose sferose?

– Lady Gaga yra nepaprasta. Jos talentas milžiniškas. Ji puikiai skambina fortepijonu, pavyzdžiui, Wolfgangą Amadeus Mozartą. Kūriau jos videoportretą – nufilmavau gal 20 variantų. Viename ji vienuolika valandų stovėjo nejudėdama. Vienuolika valandų, o ji juk superžvaigždė. Kaip išstovėti nejudant tiek laiko ir būti įdomiam? Ji tai sugeba, nes ji – nuostabi. Dar ji skaitė tekstą apie Markizą de Sadą, kurį parašiau remdamasis paveikslais, rodomais Luvre. Ji tai sugeba ne prasčiau nei klasikinė aktorė. Profesionaliau nebūna. Todėl, kad ji ruošia namų darbus, sunkiai dirba. Yra itin inteligentiška.

– Ar jūs visuomet sunkiai dirbote?

Neinu į biurą, iš biuro negrįžtu namo, nežiūriu televizoriaus, neglostau šuns. Mano darbas yra gyvenimas, aš nemąstau apie tai, kaip apie darbą.

– Taip. Aš lėtai mokausi. Mokykloje būdavau paskutinis, o dirbdavau sunkiau nei daugelis klasės draugų. Teksaso universitete gyvenau viename kambaryje su vaikinu, kuris buvo pirmas savo grupėje, o aš vos išlaikiau. Visą laiką mokiausi, ruošiau namų darbus, o jis tarsi prašvilpė mokslus. Man buvo daug sunkiau. Pavyzdžiui, Hamletą mokiausi ketverius su puse metų. Toks lėtas esu. Mokiausi dieną naktį, duše, gatvėje, autobuse – visur. Bet jau kai išmokstu, tai visam laikui.

– Ilgai nešiojotės mintį apie "Dorianą"?

– Gal trejus ar ketverius metus. Pradėjau nuo idėjos apie tai, kad du yra vienas. Nors tai monospektaklis, bet jame du personažai yra vienas. Tai lyg dvi rankos, kairė ir dešinė, bet vienas kūnas. Arba kairysis ir dešinysis smegenų pusrutuliai, bet vienas protas. Manome, kad vienas plius vienas – tai du, bet suma gali būti ir vienas. Rojus ir pragaras – vienas pasaulis, ne du.

– Su rašytoju, dramaturgu Darrylu Pinckney pirmąkart dirbote prieš daugiau nei 30 metų, buvo daug sėkmingų pastatymų. Ar jis buvo pirmasis kandidatas rašyti "Doriano" scenarijų?

– Žinote, teatre man ypač nuobodus dialogų pingpongas. – Labas, kaip sekasi? Kaip tavo vardas? Tavo gražūs plaukai. – Mano vadas Bobas. – Ką veikei vakar? – Daug degtinės išgėriau. – Tai šiandien nekažką? Va, šito teatre aš nekenčiu. Darrylas žodžiais formuoja kūną, kuriame pingpongo situacijai nėra vietos. Jis su kalba dirba itin elegantiškai. Įdomu, kaip "Dorianas" išverstas į lietuvių kalbą. Net jei galiausiai turėsime du aktorius, tai tikrai nebus "Labas, kaip tu? – Normaliai." atvejis.

– "Dorianas" paremtas Oscaro Wilde‘o kūriniu ir rašytojo biografija, taip pat – tapytojo Francis Bacono gyvenimu. Kieno tai idėja?

– Labiau Darryllo. Su juo klausėmės Peggy Lee dainos "The Alley Cat Song". Peggy Lee tokia cool ir kartu karšta – ironiška. Mąstėme apie benamę katę, taip ir prasidėjo "Dorianas". Netyčia atradome paralelę su F.Baconu – sakoma, į jo studiją įsibrovęs vagis, o jis, užuot iškvietęs policiją, pasisiūlė nutapyti nepažįstamojo portretą. Jie tapo mylimaisiais. Pasirodė, kad tai neįprasta, keista paralelė su O.Wilde’u.

– Ar galime tikėtis klasikinio R.Wilsono pastatymo?

– Kaip teigė Marcelis Proustas, "visuomet rašau tą patį romaną". Kai Alberto Einsteino paprašė pakartoti, ką sakė, jis atšovė: "Nėra prasmės kartoti, nes mintis visuomet ta pati."

Atsibundu ir darau tai, ką turiu padaryti. Neinu į biurą, iš biuro negrįžtu namo, nežiūriu televizoriaus, neglostau šuns. Mano darbas yra gyvenimas, aš nemąstau apie tai, kaip apie darbą. Darau, ką darau.

Simbolinė kelionė

Premjera kuriama pagal režisieriaus bendražygio dramaturgo Darrylo Pinckney pjesę, kuri konstruojama Oscaro Wilde‘o romano "Doriano Grėjaus portretas" ir tapytojo Francio Bacono (1909–1992) biografijos motyvais.

Premjera pasaulinė – R.Wilsonas ją pristatys Diuseldorfe, teatre "D'haus" kitų metų birželio mėnesį, o rugsėjį – Kaune. Projekto partneriai: "D'haus" teatras, "Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022", NKDT, taip pat prisideda Vokietijos Federacinės Respublikos ambasada Lietuvoje.

Kadangi R.Wilsono spektaklis "Dorianas" tik iš dalies paremtas O.Wilde‘o kūriniu, žiūrovų lauks kitoks požiūris į šią istoriją. "Tai vieno aktoriaus psichologinė kelionė per skirtingų asmenybių prizmę", – apie sumanymą pasakojo menininkas. Diuseldorfe ir Kaune spektakliai vyks su skirtingais aktoriais, tad spektakliai skirsis.

Amerikiečių režisierius, scenografas, dramaturgas į Lietuvą grįžta po dvejų metų pertraukos – 2019 m. Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre (LNOBT) statė Giacomo Puccini operą "Turandot". Už šio spektaklio scenografiją Robertas Wilsonas apdovanotas "Auksiniu scenos kryžiumi". Beje, šios premjeros metu Gintautas Kėvišas supažindino NKDT generalinį direktorių Egidijų Stanciką su R.Wilsonu, ir taip užsimezgė bendradarbiavimas.

2007 m. R.Wilsonas LNOBT režisavo Johanno Sebastiano Bacho "Pasiją pagal Joną".

Kūrybos laisvė

Vizito teatre metu R.Wilsoną maloniai nustebino NKDT jaukumas, scena, techninės galimybės, personalas.

Kaune režisierius rinkosi vaidmens atlikėją iš septynių kandidatų. Paklaustas, kokius reikalavimus kelia aktoriui šiame pastatyme, R.Wilsonas sakė, kad darbas su aktoriumi ir nulemia režisūrinių sprendimų kryptį.

"Man svarbus ne tiek vaidybos preciziškumas, kiek aktoriaus fizinė savivoka, nuo kurios prasideda spektaklio kūrimo procesas. Aš duodu tik formalius nurodymus aktoriams, sukuriu formą, o kaip ji užpildoma, priklauso tik nuo aktoriaus", – aiškino kūrėjas.

Vienu metu scenoje dirbęs ir su būriu atlikėjų (netgi 587!), ir su vienu atlikėju, menininkas teigė, kad monožanras suteikia daugiau laisvės, bet yra sudėtingas, nes visų pirma nėra asistuojančio partnerio, nėra dialogų. Jis prisiminė savo spektaklį "Hamletas: monologas", kuriame pats interpretavo Williamo Shakespere‘o pjesės tekstą, – visi likusieji herojai buvo jo vaizduotėje.

Man svarbus ne tiek vaidybos preciziškumas, kiek aktoriaus fizinė savivoka, nuo kurios prasideda spektaklio kūrimo procesas.

Maestro taip pat kaip pavyzdį pateikė ir prieš keletą metų Paryžiuje vykusį spektaklį "Mary Sad What She Said" pagal pjesę "Merė – škotų karalienė" su prancūzų aktore Izabelle Huppert: vaidmuo buvo pasiūlytas aktorėms Nicole Kidman ir Meryl Streep, bet jos abi atsisakė.

Režisierių Kaune lydėjo Europoje dirbantys jo komandos nariai: vykdomoji režisierė Ann-Christin Rommen, vadybininkas Christophas Schletzas. R.Wilsonas į Kauną sugrįš likus kelioms savaitėms iki premjeros kitą rugsėjį. Aktoriaus pasirinkimas paaiškės netrukus.

Papildančios dimensijos

"Man teatras – visada yra muzika. Teatras visada yra šokis, judesys", – sakė R.Wilsonas. Išties, vienas žymiausių šiuolaikinių teatro režisierių ir scenografų pasaulyje pakeitė modernaus teatro meno idėją ir žiūrovų suvokimą apie vyksmą scenoje.

Formos meistru tituluojamas menininkas savo spektaklius grindžia peizažu, kurį ištobulina apšvietimas, vaizdo projekcijos, judesio architektūra. "Kaip pagrindinę poveikio priemonę šis menininkas naudoja ne kalbą, o judesį ir šviesą, tikrąją spektaklio prasmę ir grožį jis atskleidžia per vaizdą. Jo darbai scenoje netradiciškai integruoja įvairiausias menines raiškos formas, įskaitant šokį, apšvietimą, muziką ir tekstą, jo kūryba pelnė žiūrovų ir kritikų pripažinimą visame pasaulyje bei daugybę apdovanojimų. Režisieriaus ir kūrėjo asmenybę gaubia daug legendų, susijusių su jo preciziškumu, reiklumu. Repeticijose vyrauja maksimalus susikaupimas: čia nė vienas komandos narys nenuobodžiauja paniręs į išmaniojo telefono ekraną, visada yra maksimaliai pasiruošęs", – vardijo E.Stancikas.

Pasak NKDT meno vadovo Edgaro Klivio, labai intriguoja, kad R.Wilsonas šįkart Lietuvoje kurs būtent dramos spektaklį: "Šio režisieriaus operose mes labai aiškiai matome jo išgrynintą vizualinį stilių, bet dramos spektakliuose, tiksliau, sceniniuose performansuose, geriau atsiskleidžia kitos jo režisūrinės idėjos: kaip neįprastai plėtojamos skirtingos temos, kaip dirbama su dramos aktoriumi, kaip konfliktiškai sintetinami spektaklio vaizdai ir garsai."

Anot E.Klivio, R.Wilsono spektakliai atskleidžia labai nuoseklią teatrinę filosofiją ir estetiką, kuri buvo plėtojama dešimtmečiais, tačiau netapo mechaninė ar inertiška. "Šios estetikos pagrindas – dėmesys formai yra svetimas lietuviškajai teatro tradicijai, kur formalizmas dažniausiai buvo suvokiamas kaip antihumaniškas, sunaikinantis mene žmogiškumą. Man regisi, kad mūsų teatrui labai svarbu patirti iš vidaus tą formos vertę ir jos galią, kaip režisūrinį principą, o žiūrovams – sugrįžti prie estetikos", – akcentavo NKDT meno vadovas.

2022-ais metais, Kaunui tapus Europos kultūros sostine, meninėje Kauno pašvaistėje sužibs tarptautiniai sceniniai projektai. Jau dabar galima pristatyti vieną iškiliausių spektaklių, kuriam telkiamos didelės pajėgos: 2022 metų rugsėjį Lietuvos žiūrovai NKDT išvys R. Wilsono režisuotą monospektaklį „Dorianas“.

Dramaturgo Darryl Pinckney pjesė, paremta Oscaro Wilde‘o romanu „Doriano Grėjaus portretas“ bei tapytojo Francio Bacono biografijos motyvais. Tai pasaulinė premjera, kurią R. Wilsonas pristatys Diuseldorfe, D‘haus teatre 2022-ųjų metų birželio mėnesį, o rugsėjį šią premjerą pristatys Lietuvoje kartu su Nacionalinio Kauno dramos teatro kūrybine komanda.

Teatro vadovas Egidijus Stancikas su pasaulinio lygio režisieriumi Robertu Wilsonu derybas dėl šio spektaklio pastatymo NKDT pradėjo jau po 2019 metais įvykusios Giacomo Puccini operos „Turandot“ premjeros Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre. Teatro direktorius džiaugiasi: „Esu dėkingas likimui ir Gintautui Kėvišui, kuris pastatymo LNOBT metu garantavo NKDT kūrybinį potencialą ir pajėgumą. Po šios atsakingos rekomendacijos ir prasidėjo labai nuoseklus bendravimas su režisieriumi R. Wilsonu, kuris peraugo į konkrečius planus bei datas. Netgi apima jaudulys pagalvojus, kiek esame priartėję prie šios svajonės išsipildymo, svajonės, kurios gali siekti ir pavydėti bet kuris geriausias pasaulio teatras.“

Išvyka į Duseldorfą buvo pirmoji ir labai svarbi po ilgą laiką trukusių susirašinėjimų bei virtualių susitikimų, vykusių su partneriais Vokietijoje ir skirtingose valstybėse dirbančiais spektaklio prodiuseriais. Tuo metu D‘haus teatre vyko R. Wilsono monospektaklio repeticijos, tad NKDT generalinis direktorius E. Stancikas, pavaduotoja rinkodarai Agnė Burovienė, scenos inžinierius Tomas Žilinskas ir šviesų operatorius Saulius Laucevičius iš arti stebėjo procesus scenoje. Šioje kelionėje pavyko sukonkretinti spektaklio pastatymo detales su režisieriumi R. Wilsonu ir jo komanda: vykdančiąja režisiere Ann-Christine Rommen, scenografe Stephanie Engeln, šviesos dailininku Marcello Lumaca ir kitais tiesiogiai prie šio spektaklio įgyvendinimo dirbančiais asmenimis.

„Per keturias repeticijų dienas suvokėme režisieriaus R. Wilsono darbo metodą, kuriame ypatingai svarbi kiekviena smulki detalė ir įsiklausymas. Žavėjo, su kokia atsakomybe D‘haus komanda atstovauja savo teatrą, cechą, stengiasi pateisinti režisieriaus pasitikėjimą. Žavėjo susikaupimas, atmosfera, 20 su režisieriumi dirbančių žmonių tarsi alsavo vienu širdies ritmu“, – įspūdžiais dalijosi E. Stancikas.

Generalinio direktoriaus pavaduotoja rinkodarai A. Burovienė apibendrino projekto svarbą: „Šią premjerą vertiname kaip kultūrinį įvykį ir neeilinę patirtį mūsų teatro istorijoje, kuriai ruošiamės jau daugiau nei metus. Susitikimo metu aptarėme daug esminių dalykų dėl spektaklio pritaikymo ir kūrimo detalių Nacionaliniame Kauno dramos teatre, kurias sudėtinga įvertinti iš brėžinių ir elektroninių laiškų. Pasaulyje pripažintų kūrėjų paprastumas ir noras bendradarbiauti neabejotinai jaudina, nes šis spektaklio pastatymas – naujas kūrybinės kokybės bei estetikos puslapis, o kartu ir didelis iššūkis bei paskata visam teatro kolektyvui.“

NKDT, „Kaunas 2022“ partneris, parengs keturis ryškius tarptautinius projektus. „Labai džiaugiamės teatro komandos pilnu ir ambicingu įsitraukimu į „Kaunas 2022“ projekto bendrakūrystę. Ši institucija yra vienas stambiausių Europos kultūros sostinės programos partnerių. Laukia ištisus metus truksiantis renginys, atversiantis progą išgyventi pačias stipriausias kultūrines patirtis ir pamatyti žinomiausių menininkų darbus, tarp jų ir Roberto Wilsono, kuris yra svarbus ne tik Kaunui ir Lietuvai, bet ir visai Europai“, – apie projekto svarbą sakė „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ programos vadovė Ana Kočegarova. Visa scenos menų ir kitų sričių programa bus pristatyta 2021 metų rugsėjo mėnesį „Kaunas 2022“ organizuojamoje nacionalinėje ir tarptautinėje spaudos konferencijoje.

Aukcionus rengia bene visos pasaulio šalys, o jie daro įtaką mūsų kasdieniam gyvenimui. P. Milgromo ir R. Wilsono darbai atnešė naudos visiems aukcionų dalyviams – tiek pardavėjams, tiek pirkėjams, tiek ir mokesčių mokėtojams.

R. Wilsonas parodė, kodėl racionalūs pirkėjai aukcionuose už prekes siūlo mažesnes sumas, nei mano daiktą esant vertą – jie baiminasi sumokėti per daug ir netekti pinigų.

Tuo tarpu P. Milgromas suformulavo bendresnę aukcionų teoriją, pagal kurią priklausomai nuo pirkėjo skaičiuojamos daiktų vertės kinta.

Viso pasaulio gyventojai šiuo metu aukcionuose parduoda ir perka ne tik įprastus daiktus, bet ir, pavyzdžiui, radijo ryšio dažnius. Šių metų Nobelio ekonomikos premijos laureatai išrado naujus aukcionų formatus, kurie leidžia vienu metu parduoti kelis susijusius objektus, didžiausią dėmesį skiriant visuomenės gerovei, o ne maksimaliam pelnui.

Nobelio premiją sudaro aukso medalis ir 10 mln. Švedijos kronų (apie 950 tūkst. eurų).