– Kaip susidomėjote oro balionais ir kiek laiko užsiimate šiuo sportu? Gal tai vadinti pramoga?
– Nebuvo jokio galvosūkio, ką veiksiu užaugęs, nes, kai buvau šešerių metų, mano tėtis tuo užsiėmė, tad kartu su juo pradėjau važinėti į varžybas. Būdamas 10 metų, buvau jo komandos narys. O pats esu pilotas irgi jau 10 metų.
– Perėmėte šeimos tradicijas?
– Prisijungiau prie jų, mūsų visa šeima prie balionų. Sesė buvo teisėja, mama turi balionų kavinę.
– Koks buvo pirmas skrydis oro balionu?
– Įsimintinas. Buvo labai stiprus vėjas, o tėtis mokėsi skraidyti. Kadangi sąlygos sudėtingos, mes taip kalėme į žemę, kad aš iškritau iš kašiko. Paskui verkdamas ir rinkdamas tai, kas iškrito, ėjau tą 100 metų iki kašiko, kur tėvas su instruktoriumi sustojo. Sakė, kad porą metų artyn prie balionų nėjau.
– Kas pasikeitė, kad įlipote į balioną dar kartą?
– Tiesiog skraidyti faina.
– Dažnai balionai asocijuojasi su romantiškomis pramogomis. Bet, kai sėdi tame krepšyje, ko gero, viskas vyksta kitaip?
– Yra du skirtingi dalykai – oro balionų sportas ir pramoginiai skrydžiai. Sportui reikia daug pastangų. O pramoginiai skrydžiai – romantika: atsiplėši nuo kasdienybės, pakeli žmogų virš pasaulio, atplėši jį nuo žemės, nuo rūpesčių, jis sustoja tam ore, ten jokio vėjo, tylu, ramu, gali iš viršaus pamatyti, kaip gražu, nėra šiukšlių, mažos mašinos, šunys loja, žmonės mojuoja.
– Ko jūsų gyvenime daugiau – romantiškų ar sportinių skrydžių?
– Kadangi jau 10 metų esu pilotas, pirmus septynerius stengiausi tik varžybomis užsiimti, o dabar – turėti kuo daugiau pramoginių skrydžių, nes tai didelis džiaugsmas.
– Kas yra oro balionų sportas?
– Visiems atrodo labai sudėtinga, bet balionai gali skristi tiksliai ten, kur reikia. Skirtinguose aukščiuose yra skirtingas vėjas, tarsi kokios upės. Palei žemę gal pūs kairiau, viršuj – dešiniau, tad gali valdyti skridimo kryptį. Per varžybas gauni užduotis pavėjui, kad galėtum atskristi prie taikinių ir ant žemės padėtų kryžių numesti mažus medžiaginius žymeklius. Kas arčiau numeta žymeklį, tas daugiau taškų ir gauna. Per pasaulio čempionatus 100 balionų sugeba nuskristi į vietą ir tiksliai sumesti 100 žymeklių.
– Ar nesusidaro spūstis?
– Ten kitokia specifika. Tarkim, Lietuvoje varžybose dalyvauja 30–40 balionų, o ten – 100. Taigi svarbiausia saugumas ir strategija, kaip atskristi iki to kryžiaus. Taip, grūsčių būna, nes būna, kad vienu metu atskrenda 30 balionų, visi susilietę, susikabinę poromis ir skrenda.
– Ar yra buvę pavojingų situacijų?
– Aš esu bailys, todėl visada visų klausinėju per raciją, ar galiu kilti, ar virš manęs ar po manimi nieko nėra, taigi man nebūna. Bet, kai skrenda 100 balionų, kažkas netyčia ir susiliečia.
– Kokio pasiruošimo reikia prieš oro balionų varžybas?
– Pirmiausia, reikia baliono, automobilio ir komandos, kad galėtum balioną pakelti. Taip pat reikia didelės patirties, ypač jei nori kažką pasiekti. Ir daug išminties – išmanyti meteorologijos, psichologijos, varžybų specifiką.
– Ar tai brangus sportas?
– Taip, brangus. Aš vairuoju 20 metų automobilį, gyvenu paprastomis sąlygomis, visus pinigus taupau tam, kad vasarą galėčiau išvažiuoti į varžybas. Kartais paskaičiuoju, pavyzdžiui, jei čempionatas Prancūzijoje ir nereikės baliono skraidinti labai toli, galiu ir sau kažką leisti.
– Taigi kelionių būna tikrai daug?
– Jei būtų daug pinigų, galima būtų keliauti ir keliauti. Varžybos kurioje nors vietoje vyksta kiekvieną savaitgalį. Kas dvejus metus rengiami pasaulio čempionatai, tuomet neturi kur dingti, reikia skristi. Aplankėme visus pasaulio žemynus, išskyrus Antarktidą. Kiekviename iš žemynų vyko pasaulio čempionatas.
– Kokia jūsų sėkmės paslaptis?
– Tai labai paprasta. Visi turime savybių, kurios gali labiau praversti vienoje ar kitoje situacijoje. Mano veikla sutapo su mano savybėmis, įvairių strategijų, taktikų mėgimu. Šalia buvo tėtis – tobulas mentorius, pasaulio rekordininkas ir čempionas. Turiu žinių, susijusių su aviacija, meteorologija, jas tereikėjo įsisavinti, perimti. Tokie dalykai susideda į vieną, tuomet reikia daug užsispyrimo, darbo. Taip gali aplenkti ir patį mokytoją.
