Romas Balčiūnas – pučiamųjų instrumentų orkestro „Trimitas“ dirigentas, puoselėtojas ir šio žanro nepakartojamas herojus. Jo dėka nuo Vilniaus centrinio poilsio parko kapelos orkestras išaugo iki solidaus kolektyvo, pelniusio skambų „Trimito“ pavadinimą ir valstybinio kolektyvo statusą. Suburta merginų šokėjų grupė nuolatos orkestrą lydėdavo gastrolėse Lietuvoje ir užsienyje. Apie orkestro „Trimitas“ dirigentą R. Balčiūną sklando legendos, o jo amžininkai mielai dalijasi kuo geriausiais prisiminimais apie šį kolektyvą ir jo vadovą.

Lietuvos muzikologas, radijo, televizijos ir spaudos darbuotojas Vaclovas Juodpusis sako: „Juozas Gudavičius – pirmasis Lietuvos kariuomenės kapelmeisteris, Bronius Jonušas – kapelmeisteris ir kompozitorius, Vitas Žilius – pučiamųjų orkestro, būsimo „Trimito“ įkūrėjas. Taip ta tąsa ir eina. O R. Balčiūnas irgi tos piramidės viršūnėje... Jis turėjo tiesiog Dievo dovaną, tokį visapusišką talentą, kuris atitiko pučiamųjų orkestro vadovo braižą ir žanrą. Dabar nūdienoje iki jo sunku priartėti ir pasiekti tą lygį.“

Visi stebėjo R. Balčiūną, žavėjosi juo ir mokėsi iš jo, o pastarojo siekiamybė buvo visą laiką tobulėti.

„Po karo Sovietų Sąjungoje buvo tik kariniai orkestrai, o jų muzika buvo skirta tik oficialiems renginiams ar paradams ir tai, ką padarė R. Balčiūnas, sujudino visą Sovietų Sąjungą, tai buvo pučiamųjų muzikos perversmas. Visi stebėjo R. Balčiūną, žavėjosi juo ir mokėsi iš jo, o pastarojo siekiamybė buvo visą laiką tobulėti“, – prisiminimais dalinasi klarnetininkas, pučiamųjų orkestro dirigentas Vytautas Skripkauskas.

„Jeigu prisimintume Dainų šventes, tai jis visuomet ten dalyvaudavo, o vyriausiasis dirigentas eidavo priešakyje, ne tas žodis eidavo, jis tiesiog skrisdavo, ir jį tik žemė prilaikydavo, o diriguodavo jau pakilęs nuo jos... „Trimitas“ labai prisidėjo ir prie Lietuvos tuometinio įvaizdžio, nes ji buvo laikoma vakarietiškiausia iš tuometinių tarybinių respublikų“, – prisimena tuometis kultūros veikėjas Lionginas Šepetys.

Laidų ir renginių vedėja Sigita Stankevičiūtė prisimena, kad „jis buvo vienas populiariausių žmonių šalyje, savo puoselėjamą žanrą iškėlęs iki tokių aukštumų, jis nepaprastai rūpinosi „Trimitu“ – pirmaisiais atkurtos Nepriklausomybės metais surengė daugybę varginančių užsienio kelionių, taip garsindamas Lietuvos vardą ir aprūpindamas muzikantus uždarbiu, kitaip orkestras gal būtų išsivaikščiojęs...“