Norėtų perduoti bibliotekai
Sausio 12-ąją R.Pletkauskui būtų sukakę 70 metų. Klaipėdietis šios sukakties nesulaukė, nors dar turėjo labai daug planų, kurių nespėjo įgyvendinti.
Jo galvoje jie sukosi nuolat. Tai liudija ir jo vaizdo kasetės, kur užfiksuoti ne tik 1990-ųjų uostamiesčio vaizdai, bet ir pirmasis Atgimimo Sąjūdžio suvažiavimas Vilniuje, žymūs Lietuvos žmonės, net pats pirmas Lietuvoje grožio konkursas "Mis Klaipėda 88".
"Tų kasečių yra labai daug, ne viena didelė dėžė. Dar reikia viską peržiūrėti, įvertinti, surūšiuoti, paskui – suskaitmeninti. Šie archyvai tikrai vertingi, juose yra užfiksuoti svarbūs Lietuvai įvykiai, žinomi žmonės, garsūs artistai, kurių jau nebėra gyvų. Tai yra mūsų istorija. Sutvarkius šiuos archyvus, manyčiau, reikėtų juos perduoti į I.Simonaitytės viešąją biblioteką, kad prireikus, jais galėtų naudotis visi", – kalbėjo R.Pletkausko dukra Gabrielė.
Įvaizdis: klaipėdiečiai buvo įpratę R.Pletkauską matyti su filmavimo kamera rankose. Romo Pletkausko šeimos archyvo nuotr.
Viskas prasidėjo "holivude"
Ilgametis spaudos ir TV žurnalistas Andrius Juškevičius su R.Pletkausku susipažino prieš pat nepriklausomybės atkūrimą ir bičiuliavosi su juo iki pat Romo mirties.
A.Juškevičius papasakojo, kaip susikaupė šis gausus R.Pletkausko filmuotos medžiagos archyvas.
"Jis dirbo Maskvos pavaldume buvusioje kino studijoje, kur kūrė dokumentinius, labai specializuotus filmus apie naujausius sovietinius išradimus. Būtent šitai studijai ir buvo pastatytas vadinamasis Klaipėdos "holivudas". Kai "perestoika" jau ėjo į pabaigą, 1987–1989 metais, dar dirbdamas toje studijoje, jis buvo įkūręs kūrybinį susivienijimą "Vaizdas". Su tuo savo "Vaizdu" jis organizavo dvi miesto Jūros šventes, kurios buvo labai įdomios ir vyko ne mieste, o Smiltynėje", – prisiminė A.Juškevičius.
Tada R.Pletkauskas esą plačiai nuskambėjo, kaip geras renginių organizatorius ir susilaukė miesto vadovų įvertinimo.
"Jis su tuo kūrybiniu susivienijimu tuomet keliavo po visą Lietuvą, organizuodamas kino koncertus, kur demonstruodavo garsių to metų lietuviškų filmų ištraukas, į tuos vakarus kviesdavo juose vaidinusius aktorius ir estrados žvaigždes. Jis įvedė atlyginimus visiems renginio dalyviams, honorarus, kurie tada siekdavo mėnesio atlyginimą, apmokėdavo iš karto po koncerto. Tuo metu tai dar nebuvo įprastas dalykas", – pasakojo A.Juškevičius.
"Atkasė" A.Šabaniauską
A.Juškevičius prisiminė, kad kaip tik tuo laikotarpiu R.Pletkauskas "atkasė" tuomet dar gyvą prieškario lietuvių estrados žvaigždę Antaną Šabaniauską.
Jo iniciatyva vėliau atsirado A.Šabaniausko vardo premija, kurią teikdavo garsiems estrados artistams.
Paskelbus nepriklausomybę, R.Pletkauskas sugalvojo įsukti buvusio Baltijos cirko, kurio nemažai artistų lietuvių, suirus Sovietų Sąjungai, liko Lietuvoje, veiklą.
Cirko pasirodymus planuota rengti tuomet ištuštėjusiame Klaipėdos "holivude". Nepasisekė.
Virdamas savo idėjų ir veiklų katile, R.Pletkauskas laisvu metu ėmė filmuoti visus įvykius, kurie vyko tuo metu Lietuvoje ir Klaipėdoje – Atgimimo sąjūdžio suvažiavimus, Anikės skulptūros atvežimą į Teatro aikštę, V.Lenino paminklo ir sovietinės patrankos nukėlimą bei daugelį kitų.
Lemtis: 1990-ųjų vasarą žaisminga teatralų eisena per visą miestą judėjo link atnaujinto Klaipėdos dramos teatro. Fotografijos centre – teatro vadovas R.Pletkauskas (dešinėje) ir vyriausiasis režisierius Povilas Gaidys, ta proga pasisiuvę vienodus kostiumus. Praėjusią vasarą abu jie vienas po kito iškeliavo anapilin. Romo Pletkausko šeimos archyvo nuotr.
Sėkmė kėlė pavydą
Susiklosčius tam tikroms aplinkybėms, R.Pletkauskui tuo metu netikėtai teko keisti veiklos kryptį, bet prie dokumentikos jis dar sugrįš.
Žurnalisto A.Juškevičiaus tėvas Balys Juškevičius (1920–2013) beveik 30 metų vadovavo Klaipėdos dramos teatrui, o direktoriauti jam baigė 1982-aisiais.
Po jo išėjimo iki pat 1990 metų nuolat keitėsi teatro vadovai, kol jam vadovauti ėmė R.Pletkauskas. Teatrą jis paliko tik 1996-aisiais.
"Kaip tik 1990 metais teatras, kuriame padėtis buvo nelengva, ieškojo vadovo. Tada miesto vadovai atsigręžė į R.Pletkauską, kaip tinkamą kandidatą. Romas atėjo į teatrą, išdėstė savo viziją. Ir visoms pusėms sutikus, tapo vadovu. Svarbiausia jo mintis buvo pagaliau atidaryti teatrą, kurio rekonstrukcija tęsėsi nuo 1983-iųjų", – prisiminė A.Juškevičius.
Bendrovei, kuri rekonstravo teatrą, vadovavo Rimantas Taraškevičius, vėliau tapęs Klaipėdos meru.
Jis su Romu susėdo, suskaičiavo, kiek dar tų lėšų reikia rekonstrukcijai pabaigti, nuėjo pas tuometį Klaipėdos vykdomojo komiteto pirmininką Alfonsą Žalį.
Jis visą gyvenimą planų turėjo pilną galvą, tik ne viską pavyko įgyvendinti.
Paaiškėjo, kad tam reikia 1,5 mln. rublių. Kažkodėl tuomet tie pinigai nepasirodė dideli, nes rublis jau buvo nuvertėjęs.
Tada susitikus su tuomečiu finansų ministru Romualdu Sikorskiu, pavyko įrodyti, kad teatro atnaujinimui tų pinigų reikia ir jie buvo gauti, tad rekonstrukcija sparčiai pajudėjo.
"Jis buvo apsukrus žmogus, rūpinosi, kad teatras gautų įvairios labdaros. Iš švedų teatras dovanų gavo "Volvo" automobilį universalą. O tada kaip tik degalų nebuvo, nes Lietuvai Sovietų Sąjunga paskelbė blokadą. Tai Romas tada degtinės dėžę iš rusų kariškių išmainė į cisterną benzino. Jis tą benziną laikė slapta kažkokiame kolūkyje prie Klaipėdos, kai reikėdavo degalų, nuvažiuodavo, prisipildavo ir važinėdavo", – prisiminė A.Juškevičius.
Ta "Volvo", kuria tuomečiui teatro direktoriui neretai tekdavo važiuoti į Kultūros ministeriją Vilniuje, labai jau erzino ministerijos klerkus.
"Tada degalai buvo didžiausias deficitas. Romas pasakojo, kad važiuodavo su aktoriumi Vytautu Kancleriu į Vilnių greitkeliu ir pakeliui sutikdavo vos vieną kitą mašiną. Aišku, koks pavydas tame Vilniuje ir kildavo. O dar R.Pletkauskas pradėjo organizuoti teatro gastroles į užsienį. Klaipėda kaip tik susibičiuliavo su Liubeko miestu, važinėjo į Lenkiją, į Vokietiją. Gastrolės ir valiutos uždirbimas teatre sukėlė įvairių emocijų. Ir tie reikalai būdavo sprendžiami netgi pasikvietus spaudą. Kitaip tariant, viskas atrodė labai neskaniai", – prisiminė A.Juškevičius.
Amžina kova su visais
Kaip tik tuo metu Lietuvos teatruose buvo pradėtas kelti klausimas, kad aktoriai pradėtų dirbti pagal sutartis. Anksčiau buvo taikoma praktika, kad į teatrą koją įkėlęs artistas, ten dirbdavo iki mirties.
"Šitą dalyką brendo reikalas keisti. Atsirado supratimas, kad Vakaruose taip yra. Apie tai Klaipėdoje pradėta kalbėti 1991–1992 m. Aišku, R.Pletkauskas susidūrė su begaline kai kurių aktorių, kurie nebuvo žvaigždės, priešprieša, mat pajuto, kad jiems teks ieškoti kito darbo. Romas turėjo didelį norą reformuoti teatrą, bet susidūrė ir su dideliu pasipriešinimu", – teigė A.Juškevičius.
Simbolis: Pilies gatvės kampe, šalia Klaipėdos dramos teatro, žaliuoja režisieriaus P.Gaidžio ir tuomečio teatro vadovo R.Pletkausko 1990 m. vasarą pasodintas ąžuolas. Romo Pletkausko šeimos archyvo nuotr.
Nelengva susikalbėti buvo ir su Kultūros ministerijos klerkais.
Dar 1994 metais, kai R.Pletkauskas buvo ir Lietuvos teatrų vadų asociacijos prezidentas, "Lietuvos ryto" žurnalistei Aušrai Pilaitienei atvirai kalbėjo apie "kenkėjišką Kultūros ministerijos veiklą".
Kalbėjo apie finansines problemas, apie tai, kad patys geriausi spektakliai žiūrovus pasiekia tik teatrų vadovų apsukrumo dėka.
Tuomet R.Pletkauskas neslėpė pozicijos valdininkų, kurie atvirai į akis rėžė, kad teatrai verstųsi, kaip išmano, nes valstybė padėti negalės.
R.Pletkauskas siekė, kad Klaipėdos centre esantis "Baltijos" kino teatras taptų trečiąja dramos teatro sale, kur būtų buvę galima rengti kūrybinius vakarus.
Iniciatyva: R.Pletkauskas įsteigė garsaus estrados atlikėjo A.Šabaniausko premiją, kuri 1995 m. buvo įteikta dainininkui Vytautui Kernagiui (dešinėje). Romo Pletkausko šeimos archyvo nuotr.
Bet, paties R.Pletkausko tvirtinimu, ministerija projektą sužlugdė.
Galimas dalykas, jei šis sumanymas būtų pavykęs, šiandien klaipėdiečiams netektų gėdytis dešimtmečius stūksančių "Baltijos" kino teatro griuvėsių.
R.Pletkauskas netgi buvo sumanęs suardyti tą biurokratinę mašiną ir pateikė savo kandidatūrą į kultūros ministro postą, tačiau dideliam klerkų džiaugsmui, jam nepavyko.
"Po kultūros ministro Dainiaus Trinkūno mirties Romas kandidatavo į šias pareigas, bet paaiškėjo, kad jis neturi aukštojo mokslo diplomo, tai jam užkirto kelią į ministro postą", – patvirtino A.Juškevičius.
Dokumentikoje – įžymybės
Kai kas nors vis neišdegdavo, R.Pletkauskas ieškodavo naujų veiklos nišų.
Pabaigęs teatro etapą, jis pasinėrė į televiziją, pradžioje darbavosi regioninėje TV, paskui – kūrė Klaipėdos universiteto televiziją.
Šiuo laikotarpiu ėmė augti jo filmuotos medžiagos archyvas.
"Mes su juo pastatėme ne vietą dokumentinį filmą. Apskritai jo mintis buvo sukurti filmus apie Klaipėdos, Neringos, Palangos garbės piliečius. Pirmasis buvo apie A.Žalį, apie grafiką Algį Kliševičių, apie gydytoją, diplomatą ir politiką Antaną Vinkų, apie profesorių Vladą Žulkų, apie Neringos garbės pilietį, prezidentą Valdą Adamkų. Kartu sukūrėme filmą apie Mosėdžio akmenų muziejaus įkūrėją Vaclovą Intą", – vardijo A.Juškevičius.
Žurnalistas neslėpė, kad ką bedirbtų, R.Pletkauskas nuoširdžiai pasinerdavo į darbą.
"Jis visą gyvenimą planų turėjo pilną galvą, tik ne viską pavyko įgyvendinti", – baigdamas pasakojimą apie savo kolegą ir bendražygį reziumavo A.Juškevičius.
