Tos šalys, kurios panaikino savo reabilitacines įstaigas, dabar vargsta, o jų piliečiai ieško, kur nuvykti, pastebi LRT.lt pašnekovai. Lietuvoje 1995-aisiais buvo 38 sanatorijos ir reabilitacijos įstaigos, šiandien jų – 18. Kas nutiko Lietuvos sanatorijoms, kurias iki šiol vertina užsienio piliečiai, ir kokius laikus jos išgyvena šiandien?
Lietuvos kurortus, apaugusius sausais pušynais ir turinčius puikius paplūdimius, tautiečiai ir užsieniečiai vertina nuo seno. Tarpukariu labiausiai lankoma buvo Palanga. Teigiama, kad prie jūros kopų esantys kurortai jau tuomet turėjo visus Europos kurortų patogumus.
1928-aisiais veikiančių kurortų su mineraliniais šaltiniais mūsų šalyje buvo du, iš jų geriausias – Birštono kurortas. Statistikos departamento duomenimis, tarpukariu Lietuvos kurortuose kasmet apsilankydavo kiek daugiau nei 20 tūkst. lietuvių ir svetimšalių. Tuo metu 2014-aisiais vien Druskininkuose apsilankė beveik 240 tūkst. poilsiautojų.
Kaip rodo Statistikos departamento duomenys, 1995-aisiais sanatorijų ir reabilitacijos centrų Lietuvoje buvo 38, 2000-aisiais – 31, 2005-aisiais – 26, 2010-aisiais – 22, o praėjusiais metais – 18. Daugiausia jų yra Alytaus, Kauno, Klaipėdos apskrityse ir Palangos bei Druskininkų savivaldybėse.
Palangoje esančios vaikų reabilitacijos sanatorijos „Palangos gintaras“ direktorius Kęstutis Speičys aiškina, kad sanatorijų sumažėjo ne dėl to, jog daugelis jų buvo uždarytos.
„Paprasčiausiai dalis sanatorijų buvo įtrauktos į kitų gydymo įstaigų sudėtį. Pavyzdžiui, Kaune vaikų sanatorija „Žibutė“ tapo Respublikinės Kauno ligoninės padaliniu. Druskininkų „Saulutė“ buvo integruota į VšĮ Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikas. Utenoje buvo vaikų reabilitacijos centras, dabar jis integruotas į Utenos apskrities ligoninę“, – dėsto K. Speičys.
Finansavimą mažino, bet sugebėjo išlaikyti
Birštono sanatorijos „Versmė“, gyvuojančios jau 40 metų, direktorius Antanas Danys pasakoja, kad Latvijoje buvo sunaikinta sanatorijų sistema, jos nebuvo globojamos ir prižiūrimos, o apleistos nunyko.
„Kaimynėje šalyje sanatorijos nebuvo reanimuojamos ir paprasčiausiai numirė. Dabar latviai atvažiuoja į Druskininkus, Birštoną. Lietuvoje sanatorijos buvo gaivinamos, susirado savo šeimininkus“, – portalui LRT.lt komentavo A. Danys.
„Palangos gintaro“ direktorius K. Speičys pastebi, kad tos šalys, kurios panaikino savo reabilitacines įstaigas, dabar vargsta, o jų piliečiai ieško, į kurias sanatorijas būtų galima nuvykti. „Latviai iš tiesų anksčiau važiavo į Krymą, o dabar keliauja pas mus“, – pastebi K. Speičys.
Kokiu keliu nuėjo Lietuva? Anot Druskininkų mero Ričardo Malinausko, labai svarbu, kad Lietuva net sunkiais laikais nenutraukė finansavimo sanatorijoms.
„Prisiminkime, koks gyvenimas Lietuvoje buvo prieš 20 metų, kokios buvo žmonių pajamos ir galimybės. Žmonės nelabai galėjo sau leisti skirti lėšų [vykti į sanatorijas]. [Valstybės] finansavimas nuo 1990-ųjų joms vis mažėjo, tačiau Lietuva jo kažkiek skyrė ir tam tikri žmonių srautai sanatorijose buvo. Druskininkai taip pat išgyveno sunkius laikus, atrodė, kad tam tikru laikotarpiu situacija yra beviltiška“, – prisimena R. Malinauskas.
Apie 2000-uosius Druskininkuose sanatoriniu gydymu naudojosi apie 30 tūkst. žmonių per metus. „Kai kurie verslininkai nusprendė vystyti ne sanatorinį gydymą, bet SPA. Tai taip pat naudinga: žmonės pailsi ir atsipalaiduoja, nors su medicina tai neturi nieko bendra“, – pastebi R. Malinauskas.
Valdas Trinkūnas, Druskininkų kurorto sveikatingumo įstaigų asociacijos ir „SPA Vilnius“ generalinis direktorius, pasakoja, kad prieš 2000-uosius Druskininkai išgyveno sunkius laikus – buvo didelė bedarbystė, pradėjo byrėti sanatorijos, ypač valstybinės.
„Vyko privatizavimas, kai kurios sanatorijos galbūt pateko į netinkamas rankas, buvo verslininkų, manančių, kad tai – neblogas verslas, bet į tai reikėjo investuoti. Valstybinės investicijos baigėsi, trūko klientų, sąnaudos brango. Atsirado vizos, todėl buvo ne taip lengva atvažiuoti į mūsų sanatorijas rusakalbiams klientams, o vakariečiai dar nepasitikėjo ir nevažiavo. Kai griuvo senoji kurortų sistema ir mažėjo skirstomų kelialapių į sanatorijas, lietuviai dar neturėjo įpročių važiuoti už savo lėšas“, – mena V. Trinkūnas.
Jo teigimu, griuvo tos sanatorijos, kurios buvo prastose rankose, neturėjo investicijų ar strategijos. „Paslaugų sektorius reikalauja kruopštumo, žmonių ir personalo“, – priduria V. Trinkūnas.
Savo ruožtu „Eglės“ sanatorijos vadovas Romualdas Domarkas portalui LRT.lt pasakoja, kad prieš 13 metų sanatorija turėjo 1000 vietų, dabar jų yra 1400.
„Buvo privatizuota bazė, pertvarkyti kambariai ir gydyklos. Mes esame vieni iš pirmųjų, kurie komerciniams klientams įdiegė švediško stalo maitinimą. Taip pat švediško stalo maitinimas yra ir ligonių kasų klientams – jie gauna maitinimą tris kartus per dieną. Mes išlaikėme ir ištobulinome sanatorinio gydymo modelį, nenuėjome SPA paslaugų teikimo keliu. Mano manymu, žmogus, norintis sustiprinti sveikatą, turi judėti pats, išlieti prakaito lašą, o ne tik gulėti“, – įsitikinęs R. Domarkas.
Pasak V. Trinkūno, sanatorijos pakeitė specializaciją – vienos dirba su klientais, kuriems gydymą apmoka ligonių kasos, o kitos – su privačiais, nors nemažai ir tokių, kurios dirba su abiem grupėmis.
Dažniausi lankytojai – lietuviai, rusai ir vokiečiai
Birštono sanatorijos „Versmė“ direktorius A. Danys skaičiuoja, kad šioje sanatorijoje 50 proc. klientų yra finansuojami ligonių kasų, o likusi dalis – privatūs: „Didžiausią dalį privačių klientų sudaro lietuviai ir vokiečiai. Vasarą nemažai atvyksta poilsiautojų iš Izraelio, kurie čia ilsisi 2,5 mėnesio.“
A. Danys prisimena, kad dar prieš dešimtmetį pagrindiniai „Versmės“ lankytojai buvo lenkai, tačiau dabar jų yra kur kas mažiau. „Lenkija labai šauniai moka prekiauti, turi dar geresnę situaciją, nei mes, nes arti yra Vokietija. Lenkijoje sanatorijų pastatyta išties daug, todėl vietiniai ten ir vyksta. Lenkijos sanatorijose taip pat yra taikomos didelės nuolaidų sistemos. Būna, kad jie dar vyksta į Druskininkus, bet mes jų turime apie 5–7 proc., kai anksčiau atvykdavo 80 proc.“, – lygina verslininkas.
„SPA Vilnius“ generalinis direktorius V. Trinkūnas portalui LRT.lt teigė, kad 40–50 proc. klientų sudaro lietuviai, o 25–35 proc. – rusai. „Pagrindiniai mūsų klientai yra lietuviai, rusai, baltarusiai, norvegai, latviai, lenkai ir vokiečiai“, – sako V. Trinkūnas.
Lietuvoje nemažai diskutuojama, ar vis dar aktyviai mūsų šalyje ilsisi Rusijos piliečiai. „Praėjusią savaitę kalbėjau su Maskvos agentūromis ir klientais, kiek įtakos turi politinės ir ekonominės problemos. Jie teigė, kad 90 proc. yra ekonominė problema, nes buvo nukritęs rublio kursas, kainos jiems padvigubėjo. Matau, kad vasaros periodui užsakymų yra šiek tiek mažiau, nei praėjusiais metais, tačiau, jei rublio kursas atsigaus, rusų atvyks daugiau. Žinoma, kad bendras ekonomikos kritimas negali neatsiliepti – dalis klientų prarado darbus ir pan.“, – LRT.lt pasakoja V. Trinkūnas.
„Eglės“ sanatorijos vadovas R. Domarkas portalui LRT.lt teigė turintis 25 proc. užsakymų iš ligonių kasų ir 75 proc. – privačių. „40–45 proc. lietuvių už savo pinigus atvažiuoja sustiprinti sveikatą, nes supranta, kad vietoj vaistų ar papildų geriau rinktis šias paslaugas. Turime 27 proc. klientų iš Rusijos, apie 25 proc. – iš Vokietijos“, – dėsto R. Domarkas.
Prieš pat Lietuvos nepriklausomybės atkūrimą įkurto „Palangos gintaro“ vadovas K. Speičys pasakoja, kad ši vaikų sanatorija šiuo metu yra didžiausia ne tik Lietuvoje, bet visoje Rytų Europoje. „Mes galime priimti iki 400 vaikų. Maždaug pusė – nuo 8 iki 18 metų – gydomi be slaugančiojo asmens, o nuo 1 iki 8 metų vaikai gydomi su slaugančiu asmeniu. Iš užsienio vaikų turime mažai – praėjusiais metais gydytis buvo atvykę 34 vaikai iš kitų šalių“, – LRT.lt kalbėjo K. Speičys.
Vertina kokybę, ramybę ir saugumą
Portalui LRT.lt pasiteiravus, kodėl Lietuvos sanatorijas mėgsta svečiai iš užsienio, jei jų yra gausu Italijoje, Vengrijoje, Čekijoje ar Lenkijoje, Birštono sanatorijos „Versmė“ direktorius A. Danys atsakė: „Mes turime tikrai profesionalius darbuotojus, kurie suteikia kokybiškas paslaugas. Lietuvoje atliekamos procedūros yra gerai vertinamos. Galime paminėti ir pakankamai mažas kainas. Vokietijoje viena procedūra kainuoja tiek, kiek pas mus kainuoja viena diena su maitinimu, 5 procedūromis ir nakvyne.“
Be to, pasak A. Danio, užsieniečiai labai vertina Lietuvos pušynus, sanatorinę gamtą. „Nemuno krantinėje įsikūręs Birštonas – ypatingas kampelis, kur nėra pramonės. Atvažiavusieji iš didelių Rusijos miestų – Sankt Peterburgo ar Maskvos – sako, kad čia labai ramu ir saugu, švarus oras“, – pasakoja A. Danys.
Druskininkų kurorto sveikatingumo įstaigų asociacijos vadovas V. Trinkūnas taip pat teigia, kad Lietuvos sanatorijų paslaugų kokybė ir konkurencingumas auga. „Konkuruoja ne Birštonas su Druskininkais ar Druskininkai su Palanga. Mes konkuruojame su visais Europos kurortais“, – pastebi verslininkas.
