Šios pasėtos sėklos pergyveno atšiaurią 1598–1613 m. politinę žiemą ir yra gyvos netgi mūsų dienomis šiuolaikinio degeneratų dievaičio Vovočkos asmenyje, tad galima kelti prielaidą, kad būtent šių monarchų laikais buvo suformuotas ir įtvirtintas bizantietiško charakterio Rusijos vidaus ir užsienio politikos modelis, kuriuo sekė visi vėliau karaliavę valdovai, nepriklausomai nuo titulo, tautybės, išprusimo, lyties, socialinės kilmės ar politinės orientacijos.
Vaizdingai kalbant, galima teigti, kad senelis pradėjo teatro statybos darbus ir netgi spėjo įkurti sceną, o anūkas užbaigė pradėtą projektą ir vėliau surengė tokį šou pasirodymų maratoną, kad dauguma žmonių iki šiol negali atgauti žado. Šiuo atžvilgiu abu Ivanus Vasiljevičius galima palyginti su Makedonijos monarchu Filipu II (382–336 m. pr. Kr.) ir jo sūnumi Aleksandru (356–323 m. pr. Kr.) arba Vladimiru Iljičiumi (1870–1924) ir Josifu Visarionovičiumi (1878–1953).
Po 1598–1613 m. anarchijos (kuri mūsų dienomis atrodo juokingai, palyginus su XX a. Rusiją krėtusiomis negandomis) Maskvos soste įsitvirtino Romanovų giminė, kuri jau anksčiau buvo susigiminiavusi su Ivanu Vasiljevičiumi, mat jų atstovė tapo jo žmona.
1617 m. naujoji Rusijos valdžia sudarė taikos sutartį su Švedijos imperija, o 1618 m. su Lenkijos ir Marijos žemės valstybe, kurios chaotiškuoju periodu siekė įtvirtinti savo įtaką pastovaus valdovo tada neturėjusiose Rusijos žemėse.
Bene pats svarbiausias pirmojo Romanovų atstovo Michailo Fiodorovičiaus (1596–1645) epochos pasiekimas – ženklus progresas kolonizuojant Sibirą (1580–1778). Šio atšiauraus ir gamtos išteklių turtingo regiono užkariavimas daug kuo priminė beveik tuo pat metu anapus Atlanto ir Ramiojo vandenynų prasidėjusį Amerikos žemynų įsisavinimą.
Sibiras turtingas ne tik savo gamtiniais ištekliais, už kuriuos gaunami pinigai naudojami Kremliaus agresijai finansuoti, bet ir mokslinę vertę turinčiu palikimu, leidžiančiu ekspertams pažvelgti į seniausius žmonijos ir Žemės planetos vystymo etapus. Čia gyveno šiuolaikiniai žmonių (Homo sapiens) protėviai bei jų konkurentai neandartaliečiai (Homo neanderthalensis), taip pat atrasta atskiro žmonių porūšio, pakrikštyto Denisovo žmogaus pavadinimu, egzistavimo įrodymų, įvairių išnykusių gyvūnų rūšių liekanų.
Vėliau Sibire gyveno įvairiausios tautos (kai kurių atstovai turi genetinių ryšių su Amerikos žemynų senbuviais) – jakutai, tuviai, buriatai, evenai, evenkai, nencai, samojedai, udegejai, ulčiai ir kt. „Adidas“ treningus vilkintys ir degintomis saulėgrąžų sėklomis mintantys intelektualai jas visas vadina abstrakčiu „čiukčių“ vardu (apie čiukčius yra prikurta daug kvailų rasistinio pobūdžio anekdotų). Šių tautų atstovai dažniausiai užsiėmė medžiokle, žvejyba, gamtos gėrybių rinkimu, elnių ganymu ir neretai praktikuodavo šamanizmą.
XIII a. didelę dalį Sibiro užvaldė klajokliai mongolai, o byrant Aukso Ordai dalyje šio regiono susikūrė vadinamasis Sibiro chanatas, kurio elitas išpažino islamą (didelė dalis pavaldinių vis dar praktikavo šamanizmo apeigas).
Pirmieji Maskvos bandymai užkariauti ir kolonizuoti Sibirą prasidėjo dar Ivano Vasiljevičiaus valdymo laikais, kai Jermaku Timofejevičiumi (tiksli gimimo data nežinoma, mirė veikiausiai 1585 m.) vadinamas avantiūristas surengė kazokų ekspediciją į Sibiro chanato žemes. Jam pavyko užimti keletą gyvenviečių ir laimėti nemažai kautynių, tačiau galiausiai Jermakas bei jo žmonės pražuvo. Manoma, kad šią Jermako ekspediciją finansavo pasiturinčios verslininkų Stroganovų giminės atstovai, kurių finansai ir vėliau vaidino svarbų vaidmenį kolonizuojant Sibirą.
Nors ši pirmoji avantiūra patyrė nesėkmę (palyginus su ispanų konkistadorų laimėjimais dabartinėje Lotynų Amerikoje), rusai veikiausiai suprato, kad Sibiro tautos neturi stiprių lyderių, resursų, įtakingų draugų ar motyvacijos priešintis atėjūnams, ir toliau rengė karinio bei tiriamojo pobūdžio ekspedicijas į Sibiro žemes, kurių varomąja jėga tapo įvairiausi avantiūristai, plėšikai, galvažudžiai ar naują gyvenimą laukiniame krašte susikurti norintys asmenys (mūsų dienomis jie dažniausiai įvardinami kazokais).
Siekiant pažaboti regioną, pradėta steigti fortus ir reikalauti iš vietinių gyventojų mokėti duoklę. Kovos su vietinėmis tautomis buvo žiaurios ir negailestingos, tačiau, kaip ir Amerikos žemynų užkariavimo atveju, lemiamą vaidmenį suvaidino ne smurtas, o atėjūnų atneštos ligos (pvz., raupai).
Sibiro chanatas buvo sunaikintas, dalis jo elito atstovų išvežti į Maskvą, o įvairių regiono etninių grupių žmonės, kaip ir Amerikos žemynų senbuviai, buvo pasmerkti visuomenės užribiui ir antrarūšių padarų egzistencijai.
„Kartą mus kaip europiečius pavėžėjo sunkvežimiu, o jakutai ėjo pėsčiomis. Vairuotojas mums pasakė, kad jie yra vergai – žemesnės kastos žmonės“, – ketvirtojoje Sovietų Sąjungai apraudoti skirto dokumentinio serialo „Sudie, draugai!“ (Farewell, Comrades!, 2012) dalyje pasakojo Rytų Vokietijos gyventojas Uwė, kuriam pavyko pakeliauti po Sibiro platybes.
