– Esate tikra auksarankė: siuvate drabužius, gaminate papuošalus, maistą, fotografuojate... Kur to išmokote? Gal turėjote nagingų, meniškų šeimos narių?

– Taip, išties turėjau – ir seneliai, ir tėvai mokė visko po truputį. Vaikystėje negalėjau lakstyti su draugais kieme, tad visi bandė mane užimti, įtraukdami į veiklą namuose.

Visa kita atėjo savaime, toks jau mano charakteris: jei susidomiu tam tikra veikla, būtinai išbandau. Vienu metu buvau panirusi į juvelyriką. 2005-ųjų konkurse "Mis negalia" net buvau tituluota "Mis talentu" už papuošalų kolekciją. Kai pradėjau gaminti papuošalus, išbandžiau ir fotografiją, nes norėjosi tą grožį įamžinti. Patiko fotografuoti gamtoje, bet teko apsiribojau nedidele studija balkone. Siūti pradėjau, nes turiu nestandartinę figūrą, o rengtis norėjau gražiai. Dabar siuvu dukrytei. Ji turi žaislų kolekciją, kurių parduotuvėse nėra, – tai filmukų herojai, pasiūti mūsų rankomis.

Jaučiu malonumą kurdama, o mano domėjimosi horizontai – platūs. Šiandien kepu, ryt tapysiu, poryt turbūt kokią lentyną kalsiu. Labai džiaugiuosi turėdama puikų vyrą, jis yra mano idėjų ir norų prodiuseris. Tadukas palaiko mane ir, jei tik noriu kažką nuveikti, visada pataria, padeda, kartu vykstame ieškoti medžiagų.

– Iš kur semiatės optimizmo? Ką galėtumėte patarti tiems, kurie pasaulį mato tamsiai?

– Nelabai galiu patarti. Tiesiog toks mano charakteris. Vyrauja nuomonė, kad neįgalieji turi būti paniurę, nusivylę, pikti... Jei norėsite matyti juos kaip vargšus, nuskriaustus likimo, tokius ir matysite, bet visada pagalvokite, kaip jie mato jus (šypsosi). Aš savo aplinką išugdžiau mane matyti kaip žmogų, o ne kaip neįgaliąją. Tiesiog esu kokia esu, spėju daug, nes noriu spėti. Ir tikrai moku paniurzgėti dėl nulūžusio nago ar dėl to, kad netelpu į mėgstamą palaidinę. Tai juk moteriška (juokiasi).

– Kaip ir kada atradote konditeriją?

– Maisto gamyba niekada nebuvo svetima, gaminau su mama, močiute. Pamenu pirmus kulinarinius šedevrus su tėčiu, kai teko bandeles plaktuku trupinti paukštukams... Vėliau su močiute kepdavome ausukes, tortus. Kai įstojau į universitetą, maisto gaminimas buvo veikla, kuri padėjo susirasti draugų. Suorganizuodavau kompaniją, tai balandėlius gamindavome visi kartu, tai sausainius kepdavome. Tai buvo vienijanti veikla, nes juk nuo knygų taip pat reikėdavo pailsėti. Čirškinau troškinius, kepiau blynus ir rengdavau pasisėdėjimus prie puodelio kavos su sausainiais. Konditerija sužavėjo tada, kai supratau, jog nenoriu torto su cukrinėmis kaldromis ir kilogramu dažų, be to, naminių tortų kainos nežavėjo. Tiesa, šiuos gaminu tik šeimai, draugams, artimiesiems, kuriuos mėgstu palepinti, bet nepardavinėju.

Projektas "Draugystė veža" mums suteikė daug gerų emocijų, galimybių ir pažinčių. Juk tai, kad šiandien kalbamės ir pasakoju jums savo istoriją, vyksta tik dėl šio projekto.

– Beje, esate užsiminusi, kad tortus gaminate pagal surastą močiutės receptų knygelę, kurioje galima rasti ir netikėtų sprendimų. Papasakokite daugiau.

– Kai mano močiutė virto mano angelu, ilgai negalėjau susitaikyti. Visada paskambindavau jai paklausti, kaip kepti bulvinius blynus, ji kaskart visą receptą nupasakodavo nuo iki, tarsi pirmą kartą. Žinojau, kad ji turėjo užrašinę, bet niekada nesusimąstydavau, kad verta ją pavartyti. Kai ji paliko mus, radau šią užrašinę ir su ašaromis skaičiau kiekvieną lapelį, nes jaučiau, jog tai ji man pasakoja visus receptus. Buvau labai nustebusi, kad receptai rašyti prieš daugiau nei 50 metų, bet viskas tinka dabar.

– Virtuvėje į pagalbą jums ateina ir dukra Miglė. Galbūt tai – puikus būdas artimam ryšiui su vaikais palaikyti?

– Taip, nors su vaikais ir reikia daug kantrybės, nes jiems svarbus procesas ir nesvarbu, kad kojos tešloje jau skęsta (juokiasi). Šeimoje turime tradiciją visi kartu gaminti, ragauti. Mano Miglė labai mėgsta minkyti tešlą, atradome ir naminį modeliną, tai pigu ir paprasta, o kol jį verdame, dar ir pažaidžiame. Laisvadieniais visada gaminame kartu, ruošiame šeimos pietus. Kartais varžomės, kurio patiekalas skanesnis. Mamoms patariu tik viena: padėkite telefoną ir žaiskite su vaiku.

– Su vyru tapote vieni iš projekto "Draugystė veža" nugalėtojų, drauge keliausite į Tel Avive vyksiantį "Eurovizijos" dainų konkursą. Ko tikitės iš šios išvykos?

– Tai didžiausia mano išsipildžiusi svajonė, esu "Eurovizijos" gerbėja. Ši kelionė bus pirma kartu su Taduku. Labai laukiame ir tikimės puikaus laiko kartu. Projektas "Draugystė veža" mums suteikė daug gerų emocijų, galimybių ir pažinčių. Juk tai, kad šiandien kalbamės ir pasakoju jums savo istoriją, vyksta tik dėl šio projekto.

– Šmaikščiai save pavadinote ratuota mama. Ko neįgaliems žmonėms šiandien labiausiai trūksta šalies miestuose? O kokius teigiamus pokyčius pastebite bėgant laikui?

– Aš gimiau su negalia, ji yra mano dalis, tad esame priverstos draugauti. Labai myliu savo vežimėlį, ir, jei kiti bando mane iš jo išlaipinti, truputį sutrinku. Juk niekas kavinėje neprašo moterų nusiauti batelių. Vežimėlis yra mano garderobo dalis. O sunkumų kyla tik ten, kur yra laiptai. Miestuose trūksta protingų architektų, projektuojant naujus pastatus reikėtų pagalvoti apie kitokį gyvenimą, judėjimą. Žmonės linkę apsunkinti architektūrą nereikalingais kampais.

Džiugina tik šiek tiek pasikeitęs požiūris. Anksčiau su Taduku buvome kažkoks fenomenas, dauguma galvojo, kad jis mano brolis, o dabar esu tikra, kad žmonės mato mus kitaip. Meilei ir gražiai šeimai svarbu jausmai, o ar tu batuotas, ar ratuotas, tampa nebesvarbu. Apie šeimą ir mano motinystę galima ilgai šnekėti, nes lauktis vaikelio buvo sunku dėl požiūrio. Bet, kaip matote, esame graži šeima, paneigianti stereotipus.

– Neįgaliuosius ne kartą esate prilyginusi savotiškai subkultūrai. Ką turite galvoje taip sakydama?

– Šia tema rašiau baigiamąjį magistro darbą. Taip, leidžiu sau prilyginti judėjimo negalią turinčius žmones subkultūrai. Bet labai aiškiai pabrėžiu, kad tai tik žmonės, judantys vežimėliu. Ši grupė ypatinga tuo, jog turi savo aplinkas, būsenas ir išraiškas. Turėti gerą vežimėlį yra prabangos reikalas, tai nusako ir ekonominę padėtį visuomenėje. Ir jei važinėji su tam tikro modelio vežimėliu, vadinasi, gali priskirti save tam tikrai grupei. Subkultūra be maištavimo visuomenėje neegzistuotų, o ratuotieji puikiai moka tai daryti, todėl ir esame nedidelė kultūra kultūroje. Ir ši subkultūra egzistuos tol, kol visuomenėje nebus lygybės. Dėl aiškumo visuomet pateikiu baikerius – motociklas, apranga ar žargonas vienija šią grupę, mes taip pat tai turime. Galbūt ne visi savo noru tampa šios subkultūros dalimi, bet dauguma puikiai prisitaiko. O jaustis dalimi subkultūros kur kas maloniau, nei jaustis visuomenės atstumtuoju.

– Atrodo, visos jūsų svajonės turi tendenciją pildytis, nesvarbu, ar tai būtų nuosavas būstas, ar universitetinis išsilavinimas, ar troškimas pamatyti "Euroviziją" gyvai. Apie ką svajojate šiandien?

– Mūsų svajonės visada yra tokios, kurias galima pasiekti savo atkakliu darbu. Visa tai žemiška ir pasiekiama. Dauguma turi išsilavinimą, paskolą banke ar mylinčią šeimą, vaikučius, argi ne tiesa? Visa tai turime ir mes. Na, o dėl "Eurovizijos" mums tikrai labai pasisekė ir tai yra nerealus laimėjimas! Didžiausia svajonė – niekada nenustoti svajoti ir siekti savo svajonės tiesiog su nuoširdžia šypsena. Labai norėtume įkurti dirbtuvėles, kuriose galėčiau kitus mokyti rankdarbių amato ir kurios taptų pragyvenimo šaltiniu. Tikiu, kad turėsiu šią galimybę. Savo "Spanguolės dirbtuvėlių" naujienomis, kasdieniais darbeliais jau dabar dalijuosi instagrame, numatyta ir pamokėlių.

Morkų keksiukai

2 puodeliai kvietinių miltų,

1 puodelis cukraus,

1 puodelis kokoso drožlių,

0,5 puodelio aliejaus,

2 šaukšteliai kepimo miltelių,

2 šaukšteliai cinamono,

3 arba 4 kiaušiniai,

žiupsnelis druskos,

2 puodeliai tarkuotų morkų,

galima dėti saujelę smulkintų riešutų, razinų arba mėgstamų džiovintų uogų.

Į dubenį įmuškite kiaušinius, suberkite cukrų ir druską, plakite iki purios masės. Plakdami supilkite aliejų. Į suplaktus kiaušinius suberkite kokoso drožles, cinamoną, riešutus ir išmaišykite. Įmaišykite tarkuotas morkas. Suberkite persijotus miltus su kepimo milteliais, atsargiai išmaišykite. Įpilkite šlakelį pieno – keksiukai bus drėgnesni. Tešla turi būti grietinės tirštumo. Jei mėgstate puresnius keksiukus, berkite mažiau miltų, jei tvirtesnius – daugiau. Tešlą išpilstykite į keksiukų formeles. Pilkite pusę formelės, nes kepdami keksiukai pakils. Kepkite 160 laipsnių temperatūroje apie 20 min., kol gražiai parus. Iškepusius apibarstykite milteliniu cukrumi arba papuoškite morkytėmis.

Morkų tortas

Biskvitą kepkite pagal morkų keksiukų receptą, tik apvalioje formoje su nuimamais šonais. Iškeptą biskvitą atvėsinkite per naktį, perpjaukite į tris dalis ir sutepkite kremu.

Kremas

500 g kreminės su vanile arba paprastos trintuvu sutrintos varškės,

400 g plakamosios grietinėlės,

1 puodelis cukraus,

30 g želatinos.

Želatiną šaltame vandenyje brinkinkite 15 min., tada ištirpinkite garų vonelėje. Šaltą grietinėlę suplakite iki standumo, po truputį berdami cukrų. Atsargiai įmaišykite varškę. Tuomet supilkite ištirpintą želatiną. Paruoštu kremu sutepkite biskvito lakštus, torto šonus ir viršų. Papuoškite biskvito trupinukais, riešutais ar morkytėmis.

Šokoladiniai cukinijų keksiukai

2 puodeliai kvietinių miltų,

1 puodelis cukraus,

0,5 puodelio aliejaus,

2 šaukšteliai kepimo miltelių,

6 šaukšteliai kakavos,

4 kiaušiniai,

žiupsnelis druskos,

2 puodeliai tarkuotų šviežių cukinijų.

Kiaušinius su cukrumi išplakite iki purumo, įpilkite aliejų. Atsargiai įmaišykite sutarkuotas cukinijas. Kakavą, miltus ir kepimo miltelius persijokite, atsargiai įmaišykite. Tešla turi būti grietinės tirštumo. Kepkite keksiukų formelėse 30 min. 160 laipsnių temperatūroje. Įjunkite vėjelio funkciją, tada karštis pasiskirstys tolygiau. Iškepusius keksiukus pabarstykite milteliniu cukrumi arba apliekite tirpintu šokoladu.

Šokoladinis cukinijų tortukas

Biskvitą kepkite pagal šokoladinių cukinijos keksiukų receptą  apvalioje formoje su nuimamais kraštais. Tačiau kepti reikia ilgiau, apie valandą. Ar biskvitas jau iškepė, patikrinkite mediniu smeigtuku. Iškeptą biskvitą atšaldykite, padalykite į tris dalis. Pertepkite grietinėlės ir sūrio kremu.

Kremas

1 didesnis indelis maskarponės sūrio,

400 g plakamosios grietinėlės,

0,5 puodelio cukraus.

Šaltą grietinėlę suplakite iki standumo, po truputį suberkite cukrų. Maskarponės sūrį išplakite kitame inde, sumaišykite su grietinėle. Paruoštu kremu sutepkite biskvito lakštus, torto šonus ir viršų. Papuoškite biskvito trupinukais, daigeliais ar uogomis.

Rūgštynių keksiukai

2 saujos šviežių rūgštynių,

1 puodelis cukraus,

3 kiaušiniai,

0,5 puodelio aliejaus,

0,5 puodelio kokosų drožlių,

2 šaukšteliai kepimo miltelių,

1 citrinos nutarkuota žievelė,

2 puodeliai miltų,

žiupsnelis druskos,

2 saujos skintų rūgštynių.

Rūgštynes kruopščiai nuplaukite, nusausinkite, susmulkinkite ir sudėkite į kokteilinę. Įpilkite aliejaus ir plakite, kol gausis tyrelė. Dubenyje iki standumo suplakite kiaušinius su cukrumi, plakdami įberkite druskos. Į suplaktus kiaušinius supilkite rūgštynių tyrelę, suberkite kokosų drožles, išmaišykite. Atsargiai įmaišykite persijotus miltus ir kepimo miltelius. Kepkite 160 laipsnių temperatūroje apie 30 min.

Rūgštynių tortas

Biskvitą kepkite pagal keksiukų receptą, tik be kokosų drožlių. Kepkite formoje su nuimamais kraštais. Iškeptą biskvitą atšaldykite, padalinkite į tris dalis. Pertepkite grietinėlės ir braškių kremu.

Kremas

400 g plakamosios grietinėlės,

400 g braškių,

1 indelis sutirštinto saldaus pieno,

3 šaukštai želatinos.

Uogas ir sutirštintą pieną kokteilinėje suplakite iki tyrelės. Atskirai iki standumo išplakite grietinėlę, sumaišykite abi mases. Želatiną šaltame vandenyje brinkinkite 15 min., tuomet ištirpinkite garų vonelėje. Supilkite į kremą, išmaišykite. Paruoštu kremu pertepkite biskvito lakštus, sluoksniuodami formoje. Tortą dėkite į šaldytuvą mažiausiai trims valandoms. Sustingusį išimkite iš formos, papuoškite uogomis, rūgštynių lapeliais.