Naujausią kūrinių ciklą menininkė pristatys personalinėje parodoje "El río". Belaukiant parodos atidarymo, su R.Kučinskaite kalbamės apie jai gyvenant Barselonoje pradėjusį gilėti ryšį su vandeniu, dvi skirtingas kultūras, susiliejusias į savęs pažinimo ir atradimo versmę, Lietuvoje pradėtą, o Ispanijoje užbaigtą naująjį kūrinių ciklą "El río" ir troškimą keliauti.
– Kūrinių ciklą "El río" pradėjote kurti dar žiemą Kaune, o paskutinį darbą užbaigėte meno rezidencijoje Valjadolido mieste (Ispanija). Ir gimtajame Kaune, ir Valjadolide, kaip sakote, nusiraminimą jums teikė miestų širdyse tekančios upės. Kaip užsimezgė toks stiprus jūsų ryšys su vandeniu?
– Gimiau ir augau Kaune, bet prie Baltijos jūros su šeima važiuodavome retai. Ryšys su vandeniu sustiprėjo tik man pradėjus keliauti. Nejučia vis pasirinkdavau vietas netoli vandens telkinių – ne vieną vasarą esu praleidusi prie Mičigano ežero JAV. O gilėti šis ryšys ėmė gyvenant Barselonoje, kurioje pažinau Viduržemio jūros gyvenimo stilių, ten atradau ir esminę mano kūryboje mėlyną spalvą. Esu emocionalus žmogus, o vanduo mane ramina. Kai pajuntu, kad viduje susikaupė per daug jausmų, vanduo sugeria jų perteklių.
Iš ciklo „El rio“. / Asmeninio archyvo nuotr.
– Ar galėtumėte apibūdinti savo santykį su vandeniu? Ar jis keičiasi?
– Vanduo – kaip emocijos: gali būti ramus, stovintis, tekantis, švelniai banguojantis, patvinęs, purslojantis, trykštantis, audringai šėlstantis. Jo mėlynai spalvai apibūdinti kartais nerandu žodžių, nes ji užburia. Mane žavi, kaip saulės šviesoje keičiasi mėlynos spalvos klodai, kaip staiga į akis tvyksteli akinanti sidabrinė ir atsiveria erdvės. Menininkas Ives'as Kleinas yra pasakęs: "Blue has no dimensions, it is beyond dimensions" (liet. Mėlyna spalva yra neišmatuojama, ji yra už dimensijos ribų).
Pagyvenusi svetur, pradėjau labiau vertinti Baltijos jūrą. Turiu mylimas vietas Kuršių nerijoje, kuriose vandens tėkmė, spalva, ritmas skiriasi ir jose galima įžiūrėti tą stebuklingą liniją, kai vanduo pabučiuoja krantą ir sukuria rožinį atspalvį, kuris būdingas Pietų šalims.
– Mitologijoje upė yra simbolis, jungiantis viršutinį, vidurinį ir žemutinį pasaulius. Taip pat ji simbolizuoja gyvastį, eigą, pilnatvę. Kaip atradote upės simbolį jūs? Kokias simbolines prasmes jam priskiriate?
– Upė – tai gyvenimo versmė, kurioje susilieja dvi man brangios kultūros – lietuvių ir ispanų. Negaliu jų atskirti, jos man vienodai svarbios.
Kartais upę pavadinu jūra, nes jos panašios. Nors skiriasi šių telkinių ritmas, bet branduolys juk yra vienodas. Įpratau gyventi prie jūros Barselonoje, todėl sugrįžus į Kauną buvo gana sunku. Po kurio laiko, išvykus į meno rezidenciją, atradau Pisuergos upę pačioje Valjadolido širdyje. Be to, šis miestas vos per kelias valandas įveikiamu atstumu buvo nutolęs nuo Atlanto vandenyno, deja, dėl pandemijos ribojimų negalėjau nuvykti prie jo, todėl kūrybai atspirties taško ieškojau prie upės. Tikiu, kad vanduo yra stebuklingas – jaučiu poreikį su juo kalbėti, jam dėkoti.
Iš ciklo „El rio“. / Asmeninio archyvo nuotr.
Tušas leidžia lesiruoti, prarasti materialų medžiagiškumą, pajausti lengvumą, išgyventi akimirką.
– Užsiminėte, kad darbų ciklas "El río" (liet. Upė) pradėtas kurti Lietuvoje, o užbaigtas – Ispanijoje. Lietuva – jūsų gimtoji šalis, o Ispanija brangi dėl kūrybinių patirčių ir atradimų?
– Prieš išvykdama į Barseloną, Ispanijoje nė karto nesilankiau. Miestą pasirinkau dėl jūros ir jo panašumo į Kubos sostinę Havaną. Kas gali būti geriau nei iš vienos pusės supantys kalnai, o iš kitos – jūra? Barselonoje gyvenau netoli paplūdimio – iki jo dviračiu gali nuvažiuoti vos per 10 minučių. Šiame mieste įgyta patirtis – tai vienas didelis nuotykis, o svarbiausia – savęs pačios atradimas. Vanduo ir saulė mane išlaisvino.
– Kyla mintis, kad kūrinių ciklu tarsi sujungiate šias dvi jums svarbias skirtingas šalis.
– Kūriniuose šalis sujungiu per du pavasarius – šiltą, nedrąsų lietuviškąjį ir karštą, lyg vasara, ispaniškąjį. 2021-ųjų pavasaris Lietuvoje buvo pilkas ir šaltas, o balandį išvykusi į Ispaniją, Valjadolido miestą, ten mėgavausi šiltos saulės spinduliais. Jaučiausi lyg keliaudama laiku. Saulę mano ciklo kūriniuose simbolizuoja Burnt sienna atspalvis, kurį naudoti pradėjau dar būdama Lietuvoje, o nuvykusi į meno rezidenciją pastebėjau, kad jis ima konkuruoti su mano mylima mėlyna.
– Ar kiekviena šalis jūsų darbuose simboliškai atsispindi per skirtingas spalvas, jų atspalvius?
– Lietuvoje kūrinių spalvų paletė santūresnė, o Ispanijoje, sustiprėjus mano pačios temperamentui, ji tampa ryškesnė. Mano senelis šešerius metus gyveno Argentinoje, ketverius – Kuboje. Tikiu, kad tai turėjo įtakos ir man, – dėl to ispaniško kraštovaizdžio spalvos man yra tokios artimos ir reikalingos.
Iš ciklo „El rio“. / Asmeninio archyvo nuotr.
– Kūryboje jums labai svarbus ir erdvės pojūtis. Ar tai laisvės (būti savimi, kurti, keliauti, gyventi, mylėti) metafora?
– Kaip ir vandeniui, taip ir man – reikia judėti. Turiu keliauti, sugerti skirtingas energijas ir jas atiduoti. Tai labai jaučiama ciklo "El río" darbuose, kuriuose erdvė perteikiama spalvų sluoksniais, įtaigiais teptuko potėpiais.
– Įgijusi patirties gyvendama ir kurdama Barselonoje, kur praleidote ne vienus metus, sugrįžote į Lietuvą. Kaip manote, ar Lietuvos meno lauke jums laisvės pakanka? Ar matote jame nišą (erdvę) savo kūrybai?
– Lietuvos meno laukas yra mažas, bet jame daug skirtingų vandens srovių ir man įdomu jas sudrumsti. Šiuo gyvenimo etapu pasirinkau būti ir kurti Lietuvoje, bet ateityje matau save keliaujančią ir atrandančią naujus meno laukus svetur.
– Ar jaunojo kūrėjo statusas Ispanijoje skiriasi nuo šio statuso Lietuvoje?
– Sunku pasakyti. Ispanijoje, kaip menininkė, jaučiausi laisvesnė, nes aplinka taip veikė. Toje šalyje kūrėjai nevaržo savęs, ir tai man labiausiai patinka. Lietuvoje menų studijas baigę jaunuoliai kartais nė nedrįsta prisistatyti menininkais.
Iš ciklo „El rio“. / Asmeninio archyvo nuotr.
– Įdomus jūsų kūrybos vingis – skirtingas dviejų šalių kultūras sujungiate japoniška tapybos tušu technika sumi-e. Kur išmokote šios technikos? Kokių galimybių ji atveria ir kuo papildo jūsų kūrybą?
– Man artima filosofija, kuria pagrįsta ši technika: kontrastas, harmonija, pusiausvyra atskleidžiant gyvenimo grožį ir eleganciją paprastuose dalykuose. Su sumi-e mane supažindino grafikė Greta Grendaitė. Man, tuomet devyniolikmetei, ta technika pasirodė labai egzotiška – kitokie teptukai ir tai, kiek daug skirtingų judesių galima jais padaryti judant popieriaus lape (visai kitaip nei tradicinėje tapyboje, kurio bakalaurą studijavau), iš karto prilipo ir tušo lengvumas. Tačiau tradicine, monochromine, sumi-e neapsiribojau – pradėjau domėtis kaligrafija plačiau – jos koncepcija, pagrįsta, kad visi paviršiai, esantys gamtoje, yra unikalūs, užpildyti linijų. Klasikinę techniką jungiu su improvizacijomis ir, kaip pati mėgstu sakyti, Viduržemio jūros gyvenimo stiliumi. Tušas leidžia lesiruoti, prarasti materialų medžiagiškumą, pajausti lengvumą, išgyventi akimirką. Labai svarbus man yra tas momentas, kai pradedu tapyti, kai įeinu į potėpį, kokią energiją tuo metu esu sukaupusi, nes nuo to priklauso potėpio kokybė.
– Kaip manote, ar galėtumėte pasirinkti (tiek kūryboje, tiek gyvenime) tik vieną tėkmės kryptį: Lietuvą, Ispaniją, o gal – Japoniją?
– Mėgstu gyventi etapais ir, kaip minėjau, nei kūryboje, nei gyvenime man nepatinka rutina. Šiandien esu laiminga Lietuvoje. Mėgaujuosi ramybės etapu.
Kas? R.Kučinskaitės paroda "El río" (liet. Upė).
Kur? Rėminimo dirbtuvėse (Statybininkų g. 7, Kaunas).
Kada? Lapkričio 12 d. 17 val.
