Jonas Aistis rašė, kad Praviena raudona, bet yra daugybė kitų dalykų, kurie šią upę išskiria iš kitų – reikia tik pabūti jos pakrantėse.
Ten, kur upė pradeda raitytis, susidaro nedideli slėniai, kurie pavasariais pasipuošia nuostabiausiais žiedų kilimais. Ryškiausi jų – rūteniai – saugomi tuščiaviduriai ir tarpiniai, taip pat beveik visur sutinkami paprastieji rūteniai. Sunkiausia dalia tenka tuščiaviduriams, nes jie – šernų skanėstas. Tuščiavidurių rūtenių kaštono dydžio stiebiagumbiai privilioja išalkusius knyslius, bjaurojančius gražiuosius slėnius. Beje, rūteniai daugiausia sutinkami vienarūšėmis kolonijomis.
Kaip ir kiekvienoje biologiškai vertingoje teritorijoje, Pravienos pakrantėse formuojasi retų augalų bendrijos. Rūtenių neatskiriami palydovai yra meškiniai česnakai, paupiniai jonpaparčiai, aukščiau pašlaitėse marguojančios gegužinės žvynšaknės. Pavasarį jonpaparčiai atrodo lyg negyvi, nudžiūvę, bet vasarą jie išskleidžia lapus lyg erelio sparnus, pridengdami savo apmirusius kaimynėlius.
Žmonės mėgsta iš gamtos ką nors parsinešti: nešasi namolei ir paupinius jonpaparčius, ir meškinius česnakus. Prisirauna ir rūtenių, tačiau tai labai blogas įprotis. Ir ne vien todėl, kad, pavyzdžiui, nemokšiškai prižiūrimi jonpaparčiai gali virsti sunkiai išnaikinamos piktžolėmis.
Reikia atsiminti, kad už retų augalų naikinimą gali būti baudžiama įstatyme numatyta tvarka. Be to, išplėštas iš gamtos ir parsineštas namo augalas niekad nesuspindės tokiu grožiu, kaip savo gimtoje vietoje, tarp savo kaimynų, upelių, krūmų ir medžių.
