Keliauja kitaip nei Europoje

Renginyje dalyvavęs "Kaunas IN" vadovas Aurelijus Zykas, atskleidęs savo spalvingą kelionių patirčių knygą "Japonijos skoniai ir spalvos", juokavo, kad keliauti Japonijoje reikėtų kitaip nei esame pratę Europoje. "Keliones mes priimame per regą ir mums svarbiausia yra pamatyti", – teigė rašytojas.

Japonologas politikos mokslų daktaras A.Zykas, aktyviai puoselėjantis Lietuvos ir Rytų Azijos šalių kultūrinius ryšius, priminė, kad patys japonai keliauja vadovaudamiesi visais penkiais pojūčiais. Jiems ne mažiau svarbu yra palytėti, paragauti, užuosti ir išgirsti. Šiuos vakaro dalyvių pojūčius turtino atlikėjai. Klausytojo ausį glostė Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) studenčių Tianzhu Xing ir Jiayin Wang vingri dainos melodija, atliekama kinų kalba, rankose mirgėjo hieroglifais išmargintas tekstas. Visus užbūrė tai či meistro Dou Yaocheng kūno ir sielos harmonijos plastika. Dar labiau nustebino kvietimas drauge išmėginti šią paprastą ir magišką Rytų Azijos šalių meditaciją. Apie Azijos šalių maisto kultūrą pasakojo VDU studentai Vytautas Valiulis, Marius Viliūnas, Miglė Dabrilaitė, Emilija Senovaitytė. Jie priminė, kad japoniška virtuvė oficialiai yra pasaulio kultūros paveldo dalis.

Japonai keliauja vadovaudamiesi visais penkiais pojūčiais. Jiems ne mažiau svarbu yra palytėti, paragauti, užuosti ir išgirsti.

Sušiai, sašimiai, senča

Didelė dalis šalies žavesio prarandama neragaujant vietos maisto – sušių, sašimių, negurkštelint senčos arba matės. Šią galimybę vakaro dalyviams suteikė japoniško maisto restoranas "Yakata". Jo atstovė Donata Jadvigaitė gamino ir visus vaišino sušiais – Edo laikotarpiu (Japonijos istorijos laikotarpis 1603–1868, pavadintas pagal tuometės Japonijos šiogūno sostinės Edo (dabartinis Tokijas) pavadinimą, – red. past.) atsiradusiu greituoju miestiečių maistu. Valgymo tradiciją bambukiniais pagaliukais įveikti sekėsi ne kiekvienam, tad visiems uoliai talkino VDU studentai Yuxuan Tang ir Eugene Ng.

Linkėjo pamatyti Japoniją

Žaismingo vakaro dalyviai pažėrė klausimų vakaro lektoriui A.Zykui, studijavusiam prestižiniuose Japonijos universitetuose, rengusiam studentus Korėjoje, Kinijoje, Taivane, Japonijoje, dirbusiam Lietuvos Respublikos ambasadoje Tokijuje, sudariusiam japonų–lietuvių kalbų žodyną. Dauguma jų – apie Azijos šalių kalbas. Knygų "Raudonas ir žalias Taivanas", "Japonijos spalvos ir skoniai" autorius, dirbantis vertėju aukščiausio lygio politiniuose susitikimuose (pvz., vertėjavo Japonijos imperatoriškosios šeimos vizito Lietuvoje metu Jos Didenybei imperatorienei Mičiko), prisipažino, kad tai viena iš sunkiausių pasaulio kalbų. Lektorius, knygų autorius A.Zykas, suraitęs kiekvienam vakaro dalyviui po autografą, pasiuntė ir po linkėjimą: "Linkiu nukeliauti į Japoniją."

Šis vakaras – Kačerginėje vykstančio renginių ciklo "Pasaulis iš arti" dalis.

– Kodėl pasirinkote būtent Rytų Aziją?

– Šį regioną pasirinkome norėdami išvysti visiškai kitokias kultūras nei mūsų. Be to, Ignė jau kelerius metus domisi Pietų Korėjos ir Japonijos maistu, istorija, kultūra – norėjosi visa tai pagaliau patirti ne virtualiai, o gyvai.

– Ar ilgai truko pasiruošimas kelionei, kas buvo sunkiausia? Vis dėlto trijų mėnesių išvyką turbūt reikia kruopščiai suplanuoti?

– Mintis išvykti kilo dar 2015 m. rudenį, bet aktyviai ruoštis pradėjome tik prieš 2016 m. Kalėdas. Nusipirkome lėktuvo bilietus, susiradome gyvenamąsias vietas, suplanavome išvykas, informavome draugus ir artimuosius. Tai atėmė gana daug laiko, ypač todėl, kad Ignė labai mėgsta viską kontroliuoti. Tačiau palikome vietos ir improvizacijai. Svarbiausia buvo žinoti, kad turėsime kur apsistoti, sugebėsime susiorientuoti didžiuliuose miestuose. Sunkiausia buvo save riboti, apsispręsti, ką labiausiai norime aplankyti. Žinojome, kad dėl laiko stokos negalėsime išnaršyti visų kampelių, todėl skaudančiomis širdimis atsisakėme kai kurių išvykų, pvz., kelionės į Kiūšiū salą Japonijoje arba į Pietų Korėjai priklausančią Džedžu salą.

– Pirma stotelė – Pietų Korėja. Visi žinome, kokia kaimyninė valstybė yra šiaurėje, tačiau koks gyvenimas Pietų pusiasalyje? Jaučiama įtampa iš Šiaurės Korėjos?

– Tuo metu, kai svečiavomės Pietų Korėjoje, pasaulio žiniasklaida kaip tik pradėjo rašyti apie kylančią įtampą. Net sulaukėme sunerimusių tėvų ir draugų žinučių. Tačiau mes nieko nepajutome. Vietiniai gyveno kaip gyvenę – dirbo, valgė, keliavo, linksminosi. Jie jau įpratę prie tokio geopolitinio klimato, prie nuolatinių grasinimų nušluoti šalį nuo žemės paviršiaus. Tą savaitgalį, kai žiniasklaidoje kilo didžiausias sujudimas, lankėmės Džondžu – jaukiame, bet gana turistiškame pietvakarių Korėjos mieste. Gatvės buvo pilnos linksmai nusiteikusio jaunimo, šeimų. Visi smagiai leido laiką, todėl mus ir nustebino nerimo žinutės iš Lietuvos. Tiesa, buvo viena įtampos apraiška, kurią pajutome. Būdami Pietų Korėjoje ketinome užsisakyti ekskursiją į demilitarizuotą zoną tarp abiejų Korėjų, bet Kim Jong-unui pradėjus švaistytis grasinimais jos buvo apribotos.

– Japonijoje gyvena virš 126 mln. gyventojų. Ar nebuvo mažyčio šoko atvykus iš Lietuvos į tokią tankiai apgyvendintą valstybę?

– Pietų Korėja, galima sakyti, paruošė mus Japonijai – juk ir ten gyvena gerokai daugiau žmonių nei Lietuvoje. Todėl šoko nebuvo. Tiesą sakant, pirmomis dienomis Tokijuje net stebėjomės, kad žmonių gatvėse ir traukiniuose nėra tiek daug, kiek tikėjomės. Garsiąją Šibujos perėją pirmąkart taip pat išvydome ne piko metu – tuštesnę ir ramesnę. Bet tuomet porą kartų pataikėme į metro piko metu ir supratome, kad grūsčių vis dėlto būna. O Šindžuku traukinių stotis vėlyvą vakarą apskritai stulbinantis reiškinys – žmonės skuba, zuja, lekia, stumdosi. Toks kontroliuojamas chaosas.

– Paskutinis jūsų kelionės taškas – gausius žemės turtus saugantis Taivanas, šiuo metu tapęs vienu didžiausių pramonės centrų pasaulyje. Koks įspūdis?

– Dar palyginti neseniai Taivanas buvo vadinamas šiukšlių sala – tai to didžiulio pramoninio šuolio padariniai. Tačiau gyventojai pamažu tvarkosi, vyriausybė ragina taivaniečius rūšiuoti, ten net šiukšlių išvežimo mašinos groja melodijas, tam tikromis valandomis kviesdamos gyventojus išnešti buitines ir rūšiuojamas atliekas. Didžiulių gamyklų nelabai ir matėme, užtat iki soties pasidžiaugėme nuostabia gamta, kuri Taivane visada čia pat, ranka pasiekiama. Net neišvažiavus iš Taipėjaus galima išsiruošti į žygį, pasivaikščioti po miškingus kalnus, pasigėrėti kriokliais ir atsiveriančiomis panoramomis. Tai mus labiausiai ir sužavėjo Taivane – kvapą gniaužiantis gamtos grožis ir vešlumas.

– Ar iš kiekvienos valstybės galėtumėte išskirti po vieną ar kelias vietas, kurias privalu aplankyti ten keliaujantiesiems?

– Korėjoje patartume nuvykti į pietinėje šalies dalyje esantį Pusaną ir būtinai apsilankyti kokiame nors nedideliame pajūrio miestelyje. O mums labiausiai patiko Seulas – didžiulis, bet labai našiai veikiantis ir patogus miestas. Kiekvienas jo rajonas turi savitą veidą, labai smagu juos po truputį atrasti.

Gamtos grožiu ir žmonių gerumu labiausiai išsiskyrė Taivanas, tačiau mums abiem labiausiai patiko Pietų Korėja. Ši šalis – tobuli vartai į Aziją, tikras aukso viduriukas.

Japonijoje mus labiausiai sužavėjo Osaka ir Kiotas. Į pirmąją derėtų nuvykti visiems gero maisto mėgėjams, o Kiotas, senoji Japonijos sostinė, pasižymi mažo miestelio atmosfera. Miestas didelis, bet jaukus, žmonės nepaprastai draugiški. Tokijuje išskirtume visai netoli Šindžuku stoties esantį barų kvartalą "Golden Gai". Toje įdomioje bohemiškoje vietoje šešiose gatvelėse telpa net 200 barų ir užeigų. Vienos atviros visiems, kitos įsileidžia tik nuolatinius lankytojus. Užsukę į bet kurį barą susirasite draugų iš įvairiausių pasaulio kampelių, o ir japonai, išlenkę vieną kitą taurę, tampa kalbesni.

Prieš išvykdami skaitėme Taipėjumi nusivylusių žmonių atsiliepimų, mums Taivano sostinė paliko gerą įspūdį. Patiko naktiniai turgūs ir visada čia pat esanti gamta. Be to, tai santykinai nebrangus miestas su labai gerai išvystytu viešuoju transportu. O labiausiai apstulbino ir sukrėtė (gerąja prasme, žinoma) Taroko tarpeklis – tame gamtos jėgų suformuotame stebukle pasijutome maži ir nereikšmingi. Patiko išvyka ir į netoli šiaurrytinių Taivano krantų esančią Vėžlio salą. Dabar ji negyvenama, o kadangi ten – dar gyvo ugnikalnio krateris, tai joje trenkia siera.

– Aplankėte tris dideles šalis. Kuri paliko didžiausią įspūdį ir kodėl?

– Gamtos grožiu ir žmonių gerumu labiausiai išsiskyrė Taivanas, tačiau mums abiem labiausiai patiko Pietų Korėja. Ši šalis – tobuli vartai į Aziją, tikras aukso viduriukas. Ji šiuolaikiška, gerai išsivysčiusi, technologiškai pažangi (vienintelėje Pietų Korėjoje beveik visur galima atsiskaityti banko kortelėmis, net nedidelių miestelių restoranuose), bet kartu išlaikiusi kruopelę chaoso. Būdami Pietų Korėjoje jautėme keistą laisvę ir žavėjomės vietinių gebėjimu mėgautis gyvenimu. Korėjiečiai, dirbdami ir mokydamiesi, patiria labai daug streso, galbūt todėl laisvalaikiu taip smagiai atsipalaiduoja ir geba net eilinę iškylą paversti švente. O Japonijoje gyvenimas teka savu ritmu – kartais tai žavėdavo, kartais erzindavo. Ten ir patyrėme didžiausią kultūrinį šoką.

– Tikriausiai išbandėte azijietišką virtuvę. Kokie patiekalai buvo įsimintiniausi? Ar įmanoma atrasti ir lietuviškų akcentų valgiaraščiuose?

– Maistas – viena priežasčių, atvedusių į Rytų Aziją, nes Ignė ketino rinkti medžiagą antrai kulinarijos knygai. Todėl valgėme daug ir visko. Labai patiko gatvės maistas Pietų Korėjoje ir Taivane – valgydavome ir valgydavome, vis buvo negana. Kadangi korėjietiškų, japoniškų patiekalų jau buvome valgę, žinojome, ko tikėtis. Nustebino galbūt tik kepti žvirbliai, aptikti Kioto turguje. Nesusilaikę porą nusipirkome, bet nepatiko.

Taivane buvo atradimų, pavyzdžiui, ragavome troškintos lizdinės kalnarūtės – Lietuvoje tai dekoratyvinis augalas, o ten auga miškuose ir yra vartojamos maistui. Buvo nepaprastai skanu.

Iš lietuviškų akcentų pastebėjome nebent tai, kad Rytų Azijoje taip pat dažnai valgoma kiauliena. Ak, ir Japonijoje yra savas mūsų balandėlių variantas, bet jų neteko ragauti.

Mums patiko, kad maistas Rytų Azijoje yra labai svarbus. Žmonės ten ir progas mini tam tikrais patiekalais, ir negalavimus gydo maistu, net nuo karščio vaduojasi ką nors valgydami. Štai Taivane sveikstant po operacijos siūloma valgyti žuvų sriubos, Japonijoje karščiausią dieną rekomenduojama skanauti kepto ungurio, nes tikima, kad jis padeda atgauti jėgas, o Pietų Korėjoje per gimtadienius verdama jautienos sriuba su jūrų dumbliais.

– Šių valstybių kalba labai skiriasi nuo mums įprastų. Ar ten pasirūpinta turistais, suteikiant jiems informacijos ir anglų kalba? Ar nepatekote į kuriozines situacijas dėl užrašų hieroglifais?

– Kuriozinių situacijų pavyko išvengti, nes Ignė šiek tiek moka korėjietiškai ir japoniškai – kasdienybėje to pakako. Taivane šiek tiek daugiau žmonių kalbėjo angliškai. Tiesa, iš pradžių Taivane nedrįsome eiti į mažas maitinimo įstaigas – bijojome, kad nemokėsime užsisakyti. Tačiau paaiškėjo, kad net mažiausios turi bent vieną anglišką valgiaraštį tokiems netikėtai užklystantiems turistams. O bendrosios informacijos retai pritrūkdavo. Kryptys, gatvių pavadinimai visur yra dvikalbiai, turistai tose šalyse laukiami. Būdavo, vos trumpam stabtelime, ieškodami, iki kurios metro stotelės pavažiuoti, o vietinis, žiūrėk, jau prišoka siūlydamasis padėti. Taigi, nereikia bijoti – ten visada atsiras, kas pagelbės.

– Ar dažnai teko vietiniams žemėlapyje rodyti ir bandyti aiškinti, kur yra Lietuva?

– Tiesą sakant, labai dažnai. Žmonės žino Lenkiją, Estiją, o Lietuvos – ne. Buvo tokių, kurie žinojo, bet tai dažniausiai žmonės, gyvenę arba studijavę Europoje. Vyresni japonai paminėdavo Sovietų Sąjungą, klausdavo, kokia kalba kalbame, ir nustebdavo sužinoję, kad yra tokia lietuvių kalba. Bet štai hostelio Osakoje darbuotojas net pasisveikino su mumis lietuviškai – nepatingėjo internete išsiversti.

– Ar buvo tokių vietų, kurias norėjote, bet nespėjote aplankyti ir ateityje mielai grįžtumėte jų apžiūrėti?

– Tokių vietų tiek daug, kad jau norisi planuoti dar vieną kelionę į Rytų Aziją! Jau minėjome Džedžu Pietų Korėjoje. Apmaudu, kad toje šalyje daugiau laiko praleidome miestuose, o ne gamtoje. Japonijoje gaila ne tik Kiūšiū, bet ir neaplankyto Hokaido. Gailimės Taivane palyginti nedaug dėmesio skyrę vandenyno pakrantei. Į tas šalis tikrai dar grįšime, nes patiko daug kas: žmonės, gamta, istorija, maistas.

„VDU Azijos savaitė 2017“ – tai penkių dienų renginių ciklas, kuris visus nukels į Rytų Azija alsuojantį Kauną, kur akademikai, studentai ir Rytų kultūrų žinovai bandys supažindinti visuomenę su šiuo regionu, populiariai ir patraukliai perteikiant kultūros, kalbų, kovos menų ypatybes, pristatant visuomenei virtuvę bei įvairenybes, susijusias su Japonija, Korėja ir Kinija“, – teigia Azijos studijų centro vadovas dr. Aurelijus Zykas. Anot akademiko, šių metų renginiai skirsis nuo praėjusių, nes jų metu Kaune vyks diplomatinių ir akademinių ryšių su Rytų Azija plėtra.

Diplomatiniai ryšiai su Rytų Azija

„VDU Azijos savaitė 2017“ itin svarbi tiek VDU, tiek Kaunui, tiek ir visai Lietuvai. Atidarymo dieną, kovo 6-ąją, pirmą kartą universitete ir Kaune vienu metu lankysis visų trijų didžiųjų Rytų Azijos regiono valstybių diplomatai: Japonijos ambasadorius Lietuvoje Toyoei Shigeeda, Kinijos Liaudies Respublikos ambasadorius Lietuvoje Wei Ruixing ir Korėjos Respublikos ambasadorius Lietuvai – Choi Sung-joo.

„Be jokios abejonės, šis aukščiausio rango ambasadorių, dirbančių Baltijos šalių regione, vizitas yra ne tik suvokiamas kaip universiteto indėlio į šių šalių kultūros, kalbos, mokslo sklaidą įvertinimas, bet ir Kauno kaip geografinio ir diplomatinio vieneto plėtrai svarbus dialogas“, – ambasadorių vizito svarbą aptaria A. Zykas.

Visiems VDU ir Kauno miesto bendruomenės nariams Korėjos Respublikos ambasadorius Choi Sung-joo kovo 6 d. 14 val. VDU daugiafunkciame mokslo ir studijų centre (V. Putvinskio g. 23, 312 aud.) skaitys paskaitą „Lietuva, Korėja ir pasaulis“. A. Zyko teigimu, šiandieniniame globaliame pasaulyje svarbu suvokti, jog reikia pažinti ne tik savo šalį, žemyną, bet ir toliausiai nuo Lietuvos nutolusius bei didžiausią pasaulio ekonominę rinkos dalį valdančius kraštus.

Kalbos mokymosi ir verslumo skatinimas

„Be jokios abejonės – siekiant išmokti Rytų Azijos kalbas, reikia keisti ir savo mąstymą, nes kalba yra visa ko pagrindas, siekiant pažinti vieną ar kitą šalį“, – mąstymo svarbą įvardija A. Zykas. Kaip studentams sekasi mąstyti kinų, korėjiečių ir japonų kalbomis, bus galima pasitikrinti kovo 6 d. kalbų konkursų metu. Pasak VDU Azijos studijų centro vadovo, pastebima, jog japonų, kinų korėjiečių kalbų studentai yra idealistai – juos patraukia ne tiek karjeros galimybės, kiek atveda susižavėjimas šalimi ir jos kultūra, ypač šiuolaikine japonų, kinų ar korėjiečių popkultūra.

Itin svarbus žingsnis, Rytų Azijos kalbos sklaidoje žengtas dar praėjusių metų rudenį, kuomet Azijos studijų centras ir VDU biblioteka atidarė Azijos knygų erdvę (AKE). „Siekiant plėsti Azijos studijų centro veiklą

Kaune ir Lietuvoje, turėjome pradėti nuo šio regiono knygų, skirtų visai akademinei bendruomenei, nes tai yra pagrindinis žinių simbolis“, – Azijos knygų erdvės svarbą įvardija A. Zykas. Anot akademiko, pati erdvė suteikia galimybę susitikti su bendraminčiais, vystyti bendras idėjas ir kelti diskusijas apie Azijos regioną ne tik universitete.

Taip pat dar vienas svarbus renginys studentams – „Azijos savaitės“ Karjeros diena, kuri vyks kovo 10 d., o jos metu veiks verslo įmonių organizuojamos kūrybinės dirbtuvės. Kūrybinių dirbtuvių dalyviai gaus užduočių iš verslo organizacijų kasdienių praktikų, dirbant su verslo atstovais iš Azijos šalių.

„Kiekviena užduotis bus atspindinti smulkių, vidutinių ir stambiųjų verslo įmonių darbo specifikas, tiek iš importo, tiek eksporto perspektyvų, o viso renginio metu veiks kontaktų mugė, kurioje studentai galės aptarti praktikų galimybes atitinkamose organizacijose, o norintys galės netgi palikti savo duomenis verslo atstovams“, – karjeros dienos naudą aptaria A. Zykas.

Kultūros pažinimas per maistą

„Džiaugiamės Rytų Azijos šalių kultūrų ir kalbų bakalauro bei Rytų Azijos regiono studijų magistrantūros programų studentais, kurie inicijuodami šį renginį siekia supažindinti visuomenę su Azijos regiono virtuve, kovos menais, kultūra“, – aiškina Azijos studijų centro vadovas A. Zykas. Kovo 7 d. „Hof hotel“ (Maironio g. 21a, Kaunas) „VDU Azijos savaitė“ kviečia pamatyti trijų Azijos šalių – Japonijos, Korėjos bei Kinijos – tradicinių patiekalų gamybos procesus bei sudalyvauti jų degustacijoje.

Jei bet kurią pasaulio šalį galima tyrinėti per architektūrą, dailę, muziką – Japonija geriausiai pažįstama per maistą, kur arbatos gėrimo kultūra yra unikali. Rytų Azijos regionui skirtų renginių ciklo metu, kovo 8 d. 11 val. VDU didžiojoje salėje (S. Daukanto g, 28.), japonišką arbatos gėrimo ritualą ir jo subtilybes atskleis arbatos ceremonijos mokytoja, Japonijos ambasadoriaus Lietuvoje žmona, ponia Shigeeda Michiko, o jai talkins žymi Lietuvos arbatos meistrė – Raimonda Strazdienė. Arbatos gėrimo ceremonija yra tarsi riba tarp tikrovės ir meno pasaulio, kuriame atsidūręs žmogus gali trumpam patirti ramybę, susikaupimą, pajusti grožį ir arbatos puodelyje atrasti harmoniją.

Per japoniškos arbatos gėrimo ceremoniją puikiai galima suprasti ir šios šalies bendravimo kultūrą – kuomet tiek svečias, tiek šeimininkas parodo vienas kitam didžiausią padėką, apžiūri bei gėrisi naudojamais indais, vaišėmis, arbata, gėlių puokšte. „Būtent dėl daugybės detalių japoniška arbatos gėrimo ceremonija yra sudėtinga, formali ir rami bei vyksta pagal griežtai nustatytą tvarką ir judesių seką, čia daug taisyklių“, – tradicinę arbatos ceremoniją, trunkančią apie keturias valandas, apibendrina A. Zykas.

Tą pačią dieną nuo 12 val. VDU didžiojoje salėje (S. Daukanto g. 28) vyks japonistikos „Hashi“, kinų kalbos ir kultūros „Wu wei“ bei korėjiečių kultūros „Hallyu“ studentų klubų prisistatymai, kūrybinės dirbtuvės (origami, kaligrafijos, cosplay), „blusų turgus“, gyvoji biblioteka, fotografijos kampelis, tautinių kostiumų demonstracijos ir arbatos ceremonijos pristatymas, partnerių renginiai ir dar daugiau (VDU Didžiosios salės prieigos, S. Daukanto g. 28).

Kaip sekėsi Rytų Azijos (pa)tyrimai bus galima pasitikrinti kovo 10 d. 14 val. Azijos protų mūšio – baigiamojo „VDU Azijos savaitės“ renginio – metu.

Japonistiką skatinantis centras

Dar vienas, nemažiau svarbus įvykis VDU ir Kaunui – kovo 13 d. 15 val. VDU daugiafunkciame mokslo ir studijų centre (V. Putvinskio g. 23) bus steigiamas pirmasis Šiaurės Rytų Europoje veiksiantis Global Japan Office (GJO). „Džiugu, kad VDU yra įvertintas už Japonijos kalbos ir kultūros plėtojimą ir pakviestas į prestižinių universitetų, puoselėjančių japonistiką, gretas“, – pasakoja A. Zykas ir priduria, kad iki pernai metų buvo įkurti vienuolika GJO visame pasaulyje, ir jų šeimininkais sutiko tapti tokie pasaulio universitetai kaip Londono universitetas (Didžioji Britanija), turintis didžiausią Azijos studijų centrą Europoje – SOAS, taip pat Salamankos universitetas (Ispanija), Kairo universitetas (Egiptas), Šanchajaus Tarptautinių Studijų universitetas (Kinija) bei Tamkango universitetas (Kinija) ir kiti. GJO yra Tokijo Užsienio studijų universiteto kuriami ir koordinuojami centrai visame pasaulyje, siekiantys vystyti Japonijos studijas. GJO turėjimas pagerina galimybes įsisavinti Japonijos inicijuojamus projektus, Japonijos studijų plėtrai siūlomas lėšas.

Japonai jau dabar puikiai žino Lietuvą ir būtent Kauną – per devynis 2016 metų mėnesius Kauno turizmo informacijos centruose apsilankė beveik 2000 turistų iš Japonijos, o tai yra 61 proc. daugiau negu tą patį 2015 metų laikotarpį. Kaunas japonams yra svarbus ne tik vien dėl Sugiharos namų – nemažai populiarumo nuopelnų pridėjo 2015 m. spalį Kaune, o gruodį ir Japonijoje pristatytas filmas apie Chiune Sugiharą „Persona non grata“. Chiune Sugihara buvo Japonijos vicekonsulas Lietuvoje, kuris 1939-1940 m. rezidavo Kaune (dabartiniame Sugiharos namų pastate) ir čia išgelbėjo 6 tūkstančius žydų gyvybių, nepaisydamas rizikos ir nepaklusdamas Japonijos vyriausybės nurodymams.

„Žinoma, tikimės, kad GJO japonus į VDU ir Kauną pritrauks ne tik dėl šio miesto bei jiems svarbios istorinės asmenybės istorijos, bet ir akademiniais tikslais“, – pasakoja akademikas A. Zykas. VDU kiekvienais metais organizuoja dvišalių studijų mainų studijas Japonijoje, todėl GJO yra itin aktualus akademiniam tarptautiškumui, nes tai suteiktų galimybę kuo įvairesnių programų studentams bent pusmečiui išbandyti studijas Tekančios Saulės šalyje, o jos piliečiams – VDU.

Netoliese esančioje pagalbinėje patalpoje sudėta tūkstančiai pusmėnulio formos kiniškų virtinių, rankomis pagamint šventės išvakarėse;jie bus išvirti prieš patiekiant juos ant stalų.

Kinijos miestai ir miesteliai kruopščiai ruošiasi Naujųjų Metų sutikimui pagal Mėnulio kalendorių, tačiau nedaugelis jų gali pasipuikuoti tokiomis puotomis kaip Liuminjingas, netoli Pekino esantis kaimelis.

Pastaraisiais metais Naujųjų sutiktuvės Kinijoje tapo kuklesnės dėl sulėtėjusio šalies ekonomikos augimo, kuris pernai buvo mažiausias per paskutinius tris dešimtmečius. Net šalies politinė vadovybė paragino susiveržti diržus.

Tačiau Liuminjinge Naujųjų Metų sutikimas, prasidėjęs 1980 metais nuo kuklių vietos Komunistų partijos skyriaus surengtų pietų, reiškia didžiulę puotą, kurioje šiemet vaišinasi 1 tūkstantis svečių, stebinčių trijų valandų dainų ir šokių koncertą.

Šou prasidėjo 10 val. ryto, suskambus garsiai muzikai ir pasipylus plojimams. Pirmiausia pasirodė grupė vaikų, atlikusių sinchronišką šokį su burbulais, po to vyko loterija, atsirado Naujųjų metų plakatas, nuskambėjo dar keletas dainų ir kalbų.

Renginiui įsivažiavus, jo žiūrovai pradėjo lupti apelsinus ir gliaudyti riešutus. Keletas žmonių prie staliukų užsirūkė – toks vaizdas retai pasitaiko Pekino restoranuose, prieš dvejus metus įsigaliojus draudimui rūkyti viešose uždarose patalpose.

Lauke kelios dešimtys virėjų ant didžiulių grilių kepė mėsą ir daržoves. Vienas darbininkas rūpinosi, kad juose nesibaigtų žarijos. Kas kartą jam įmetus naujų anglių, pasirodydavo liepsnos.

Į salę suleidus pirmuosius svečius, praėjus kelioms valandoms, pasirodė pirmieji patiekalai. Nuo ant stalų buvusių patiekalų buvo nuimtos juos dengusios polietileno plėvelės. Svečiai puolė atidarinėti vyno butelius, prie kelių stalų buvo atidarytos ant jų padėtos raudonos dėžutės, kuriose buvo į skaidrius butelius supilstyta kiniška degtinė. Nuskambėjo keletas tostų.

Po pirmųjų patiekalų pasirodė pagrindinis patiekalas – kiniški virtiniai, dar vadinami dziaozi; jie privalomi švenčiant Naujuosius šiaurinėje Kinijoje.

Puotai einant į pabaigą, svečiai garsiai šurmuliavo, barškino indais, triukšmas vis didėjo, kol žmonės pradėjo skirstytis.

Išėjusius juos pasitiko garsus fejerverkų trenksmas, be kurių taip pat neįsivaizduojamas Naujųjų Metų sutikimas. Nors Pekino pareigūnai uždraudė pardavinėti fejerverkus, tačiau Liuminjingas yra pakankamai toli nuo sostinės, todėl prekiaujančiųjų jame rasti lengviau. Kaip reta žydras dangus leido atsikvėpti nuo smogo, kuris paprastai užkloja Kinijos dangų žiemą.

55 metų Guo Lianhong, kuri pirmą kartą šioje puotoje dalyvavo 1984 metais, pasakojo apie „žemę sukrečiančius“ pasikeitimus, įvykusius jos kaime per tris pastaruosius dešimtmečius.

„Mes tikimės, kad Liumindzingas gali dar labiau suklestėti“, – sakė ji.

Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Azijos studijų centras (ASC) kartu su studentiškais universiteto Japonistikos „Hashi“, Kinų kalbos ir kultūros „Wu Wei“ ir Pietų Korėjos „Hallyu“ klubais balandžio 18-22 dienomis antrą kartą organizuoja penkių dienų trukmės renginių ciklą – VDU Azijos savaitę.

VDU Azijos savaitė yra skirta supažindinti visuomenę su Rytų Azijos regionu, perteikiant kultūros, kalbų bei kovos menų ypatybes. „VDU Azijos savaitė – vienas svarbiausių įvykių, per kurį visuomenei pristatome ne tik ASC veiklą, Azijos specialistus, entuziastus, bet ir suteikiame galimybę visiems norintiems artimiau pažintį šį regioną“, – teigia VDU Azijos studijų centro vadovas dr. Aurelijus Zykas ir priduria, kad Rytų Azijos regionui skirti renginiai vyks ne tik VDU bet ir kitose viešose erdvėse.

Renginių programa – skirtingoms Rytų Azijos kultūroms atskleisti

Šiemet VDU Azijos savaitė išlaikys 2014 metais vykusių renginių programos formatą – kiekviena savaitės diena  bus skirta kitokiam aspektui: kalbai, maisto tradicijoms, kovos menams, kultūrai, karjerai ir žinioms, susijusioms su Rytų Azijos regionu. „Tokį programos sudarymą pasirinkome, kaip labiausiai atskleidžiantį regiono daugialypiškumą ir įvairovę bei charakterizuojantį skirtingas Rytų Azijos kultūras“, – programos sudarymo idėją pristatė ASC vyr. koordinatorius, doktorantas Arvydas Kumpis.

Anot ASC vadovo dr. Aurelijau Zyko, tikimasi, jog VDU Azijos savaitė sulauks dar daugiau dėmesio ir visuomenės susidomėjimo ne tik renginiuose dienos metu, bet ir vakarinėje dalyje, kuomet savo naujausias knygas pristatys apie Aziją rašantys žinomi regiono ekspertai, keliautojai, menininkai.

Nuo arbatos ceremonijų  iki kovos menų

VDU Azijos savaitės programoje kiekvienas galės atrasti dominančią veiklą. VDU ASC organizuojamos Rytų Azijos regionui pristatyti ir pažinti skirtos savaitės metu rengiami kinų bei korėjiečių kalbų konkursai. Šio regiono virtuvę mėgstantys gurmanai kviečiami į japonų, korėjiečių, kinų maisto gaminimo kultūros pristatymą ir kūrybines dirbtuves.

Harmonijos su laiku, aplinka ir pačiu savimi ieškantiems –  Kristinos Barancovaitės-Skindaravičienės verstos knygos „Japoniška arbatos gėrimo ceremonija pradedantiesiems“ pristatymas ir arbatos gėrimo kultūros ceremonija.

Dzen vienuolis Kęstutis Marčiulynas, arba korėjietiškai –  Bo Haeng Sunim, kuris yra japoniškų bonsai medelių ir sodų specialistas Lietuvoje, pristatys savo naujausią knygą „Ryto Rasos sodas“.

Besidomintiems Azijos kovų menais vyks tradicinio karatė klubų pristatymai bei trumpi praktiniai užsiėmimai.

„Karjeros ir žinių dienos“ metu vyks socialinių partnerių iš verslo, kultūros, turizmo ir viešųjų įstaigų sektoriaus pristatymai apie savo veiklą bei būsimų specialistų poreikį. Anot VDU ASC vyr. koordinatoriaus A. Kumpio, šios dienos renginiai skiriami būsimiems Rytų Azijos ekspertams, kurių skaičius sparčiai auga. „Tiesiogiai ir gyvai pabendravus su kolegomis, kurie dirba su Rytų Azijos rinka, lengviau suvokti su Azija susijusios darbo rinkos tendencijas. Tikimės, kad šios dienos metu bus užmegztas abipusiškai naudingas dialogas tarp būsimų specialistų ir darbdavių“ – teigia VDU ASC koordinatorius A. Kumpis.

Visų šių bei kitų renginių tikslią datą, laiką ir vietą rasite  VDU Azijos savaitės programoje .

Daugiau informacijos apie programą ir vyksiančius renginius galima rasti VDU Azijos studijų centro internetiniame puslapyje bei VDU Azijos savaitės socialinio tinklo „Facebook“ paskyroje.

Rytų Azijoje neįprastai šaltų orų banga nusinešė daugiau negu 60 žmonių gyvybių, sutrikdė susisiekimą ir pirmąkart per beveik 50 metų atnešė sniego į Kinijos pietinį paatogrąžių miestą.

Taivane termometrų stulpeliai nukrito žemiausiai per pastaruosius 16 metų – iki 4 laipsnių Celsijaus; čia šalčio aukomis tapo 57 žmonės, daugiausiai senyvi.

Subtropinio klimato juostoje esančiame Taivane dauguma namų neturi centrinio šildymo, o dėl vėsių orų daugumai aukų sutriko širdies darbas arba kvėpavimas, sakė vienas miesto pareigūnas. Pasak Taivano centrinio meteorologijos biuro, Taibėjuje sausį paprastai laikosi apie 16 °C temperatūra.

Pareigūnai nurodė, kad dėl šios vėsių orų bangos sostinėje Taibėjuje mirė 40 žmonių, o dar 17 mirtinai sušalo arba buvo ištikti širdies smūgių kaimyniniame Naujajame Taibėjuje.

Be to, šeštadienį ant Taibėjaus aukščiausio kalno prisnigo 9 cm, o daug žmonių įstrigo, išvažiavę į kalnus, kad pamatytų sniegą.

Tuo tarpu dėl smarkaus snygio vakarų ir vidurio Japonijoje savaitgalį žuvo penki žmonės, o pirmadienį žiemiški orai, kaip pranešama, nusinešė dar vieną gyvybę.

Naujienų agentūra „Kyodo News“ nurodė, kad tarp tų aukų buvo viena moteris, kuri užsimušė, kai nukrito nuo stogo valydama sniegą. Dar vienas vyras žuvo per nepalankių orų nulemtą eismo įvykį; kitas buvo prispaustas sniego valymo mašinos, o viena pora įkrito į drėkinimo kanalą – veikiausiai valydama sniegą.

Japonijos vakarinėje Totorio prefektūroje 88 metų moteris žuvo, kai jos namą pirmadienį paryčiais užgriuvo žemės nuošliauža, nurodė „Kyodo“ ir kiti žiniasklaidos kanalai.

Gausiai pasnigus vairuotojai įstrigo keliuose, sutriko susisiekimas greitaisiais traukiniais ir teko atšaukti skrydžius į šį regioną bei iš jo.

Daugelyje žemyninės Kinijos regionų savaitgalį buvo užfiksuota žemiausia temperatūra per kelis pastaruosius dešimtmečius. Pietiniame Guangdžou mieste, kuris yra drėgnojo paatogrąžių klimato juostoje, sekmadienį pasnigo pirmąkart nuo 1967-ųjų, pranešė to miesto meteorologai.

Su šiuo atšalimu čia siejama bent keturių žmonių žūtis. Tos aukos buvo braškių augintojai, apsinuodiję smalkėmis, kai įjungė šildymą plastikiniame šiltnamyje, nurodė valstybinė naujienų agentūra „Xinhua“.

Orai atšalo kaip tik tuo metu, kai Kinijoje prasidėjo 40 dienų trunkantis intensyvių kelionių laikotarpis prieš ir po Naujųjų metų, kurie šiemet bus švenčiami vasario 8 dieną. Dėl nepalankių meteorologinių sąlygų sutriko susisiekimas automobiliais, traukiniais ir lėktuvais; daugiau negu 11 tūkst. keleivių įstrigo Kunmingo oro uoste pietinėje Junano provincijoje.

Nuo ketvirtadienio iki sekmadienio dalyje Kinijos šiaurinių regionų termometrai rodė 8–16 °C, o temperatūra vidurio ir rytų Kinijoje buvo 6–8 laipsniais žemesnė negu istorinis vidurkis, skelbia „Xinhua“.

Nacionalinis meteorologijos biuras prognozavo, kad pirmadienį orai pietų Kinijoje gali dar atvėsti 3–8 laipsniais.

Rytų Azijos šalys ir jų kultūros – įvairios, intriguojančios ir niekada iki galo nepažįstamos, dažnam lietuviui dar ir baugios. „O be reikalo“, – sako dr. Aurelijus Zykas – Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Azijos studijų centro vadovas. Pasak jo, pasaulis mažėja, o Rytų Azijos šalys, kur yra didžiausia gyventojų ir ekonomikos koncentracija pasaulyje, neišvengiamai tampa vis svarbesnės mūsų gyvenime. „Kuo anksčiau mūsų valstybė ir verslininkai supras šio regiono reikšmę, tuo efektyviau suspėsime į konkurencinę kovą su kitomis Europos valstybėmis. Žmonių, gerai mokančių kinų, japonų arba korėjiečių kalbas, išmanančių šių šalių bendravimo ypatumus, kultūrą ir dabarties realijas, trūkumas Lietuvoje yra didelis ir tik didės“, – teigia A. Zykas.

Lietuva yra tarp mažiausiai Rytų Azijos ekonominį potencialą išnaudojančių šalių Europoje, ir viena svarbiausių to priežasčių – regiono specialistų trūkumas. Trūksta vertėjų, gidų, žmonių, galinčių būti tarpininkais verslo firmose ir pan. „Deja, mūsų valstybei ir verslui dar reikia subręsti, suprasti tokių specialistų poreikį ir naudą, o taip pat ir identifikuoti Rytų Azijos šalis kaip prioritetines. Paradoksalu, bet geriausi mūsų absolventai, įsidarbinę „pagal specialybę“, susirado darbus ne Lietuvoje. Jie dirba Londone, Pekine, Honkonge ir kitur. Gerai, kad pastaruoju metu jau yra teigiamų poslinkių šiuo aspektu. Pavyzdžiui, staigiai į Lietuvą paplūdus kinakalbiams turistams, Užsienio reikalų ministerija (URM) pagaliau iškėlė klausimą apie gidų ir vertėjų poreikį. Tai rodo, kad ir valstybė po truputį yra suinteresuota tokių specialistų ruošimu Lietuvai”, – apie lėtus, bet teigiamus pasikeitimus pasakoja A. Zykas.

Hierarchijos laiptai – kopti sunku, bet verta

VDU dėstytojas A. Zykas Japonijoje praleido ketverius metus, studijuodamas prestižiniuose universitetuose, atliko mokslinius tyrimus, dirbo Lietuvos Respublikos ambasadoje Tokijuje. Jis tikina, kad natūralu, jog tūkstančius kilometrų nutolusios šalys, kurios vystėsi visiškai skirtingomis kultūrinėmis sąlygomis, yra labai skirtingos. „Galbūt iš pradžių jos mums pasirodys labai mielos, egzotiškos ir „savos“. Galbūt didieji miestai atrodys labai globalizuoti ir atitinkantys tarptautinius „standartus“. Tačiau taip sakydami dažniausiai apgaudinėsime save: gyventi Tokijuje ar Seule nėra tas pats, kas migruoti į Londoną ar Bergeną. Tolimos kultūros „kandžiojasi“, reikia nuolat ieškoti kompromiso su jomis, o kartais aukoti savo vertybinės sistemos fragmentus, kad pritaptum ar išliktum“, – atskleidžia A. Zykas ir prisipažįsta, kad jam asmeniškai sunkiausia buvo įsisavinti konfucianistinės hierarchinės sistemos principus. „Viskas yra gerai, kol mokaisi ir esi traktuojamas kaip studentas, o dar ir vakarietis, tačiau bandydamas dirbti japoniškoje kompanijoje, turi suprasti, kad turėsi paklusti sudėtingai hierarchijai, o ji vakariečio akimis ne visada yra priimtina“, – nurodo ekspertas.

Panašia patirtimi dalinasi ir Petras Kimbrys, kuris, VDU studijuodamas ekonomiką, daugiau kaip prieš šešerius metus išvyko į Tokiją ir ten įsitvirtino: „Japonai turi griežtas darbo taisykles ir jų laikosi, tačiau neskatina atlikti darbo gerai ir greitai. Jiems normalu užsibūti darbe, dirbti viršvalandžius. Japonai savaitės darbo dienomis mato tik darbą ir namus, laisvalaikį turi nebent savaitgaliais”, – pasakoja P. Kimbrys. Anot jo, atlyginimas čia mokamas atsižvelgiant ne į turimą patirtį, o į amžių – kuo vyresnis, tuo atlyginimas didesnis. „Žinoma, yra ir išimčių, tačiau didžioji dalis japoniško kapitalo firmų, kuriose puoselėjami japonų verslo vadybos pagrindai, verčiasi tuo pačiu principu. Ne visiems tokia filosofija priimtina. Europiečiai ar amerikiečiai kur kas labiau ir greičiau nori siekti karjeros. Pažįstu žmonių, kurie atvažiavę į Japoniją dirbti neištvėrė japoniškos darbo specifikos ir apsisukę grižo į savo gimtinę ar laimės nusprendė ieškoti ne Azijos šalyje“, – pasakoja vaikinas.

Iš pradžių stebina – vėliau tampa įprasta

Monika Gerdauskaitė, rudenį pradėsianti IV kursą Rytų Azijos šalių kultūrų ir kalbų programoje, sako, kad studijuojant VDU nepasinaudoti dvišalių mainų programomis – didelis praradimas. Pati mergina vieną semestrą praleido studijuodama Taivane ir tikina, kad Rytų Azijos universitetai geranoriškai laukia vakariečių studentų ir jiems skiria ne tik mokslo, bet ir pragyvenimo stipendijas, nes nori, kad kuo daugiau pasaulio piliečių mokytųsi jų kalbų. „Kada atvykau studijuoti į Taipėjų, man buvo paskirta mentorė, kuri padėjo integruotis į universiteto ir į visos šalies gyvenimą, pirmomis dienomis jau keliavau kartu su ja į gimtuosius namus susipažinti su šeima. Taivaniečiai labai drovūs, ypač vaikinai, tačiau visi paslaugūs – jei mato, kad reikia pagalbos ar pasiklydai – visada prieis ir paklaus ar nereikia padėti“, – pasakoja M. Gerdauskaitė.

Azijos studijų centro vadovo A. Zyko teigimu, Rytų Azijos kultūros grindžiamos konfucianizmo vertybėmis, tai reiškia, kad  rytų azijiečiai labai aiškiai linkę atskirti tarp „savas“ ir „svetimas“. Būdamas užsienietis, kitaip atrodydamas, o dar ir gerai nemokėdamas kalbos, tu iš karto patenki į svetimo kategoriją, su kuriuo elgiamasi mandagiai ir maloniai, tačiau kurio neprisileidžiama per arti. Todėl iš esmės reikia praeiti tam tikrus „pragaro ratus“, kad prasiveržtum pro atskiras užkardas. Dalindamasis savo asmenine patirtimi, A. Zykas pasakoja, kad, pavyzdžiui Japonijoje, susirasti draugų labai padeda įsijungimas į tam tikrą klubinę veiklą, kurių universitetuose yra apstu. „Tave tada jau pradeda traktuoti kaip grupės narį, t. y. „savą“. Asmeniškai man vienas didžiausių pasiekimų gyvenime buvo tapimas japoniškos šeimos nariu, kuomet mane japoniški „tėvai“ ėmė traktuoti kaip sūnų, su visomis iš to išeinančiomis pareigomis ir atsakomybėmis. Nuvažiavęs į Tokiją visada galiu gyventi savo šeimoje, o mano „tėvai“ beveik kasmet aplanko mane Lietuvoje“, – džiaugiasi japonologas.

VDU studentė M. Gerdauskaitė prisimindama savo pirmuosius mėnesius Taivane pripažįsta – laiko prisitaikyti reikėjo, bet vėliau tie patys, iš pradžių stebinę, dalykai tapo įprastiniai, pavyzdžiui, biseksualų gausa. „Jų ypač daug buvo mano universitete (National Chengchi university). Nemažai Taivane ir homoseksualių porų, bet visa tai labai normalu taivaniečiams, dėl to nemažai homoseksualų iš užsienio atvyksta gyventi į Taivaną – būtent dėl tokio žmonių požiūrio ir liberalumo“, – atskleidžia studentė. Vykstantiems kitiems studentams mergina pataria neįgyti didmiesčio komplekso – nors Taipėjus tikrai didelis, tačiau saugus miestas. „Vidury nakties kuo ramiausiai gali eiti gatve ir žinai, kad niekas tavęs neužpuls, o vaikščioti naktimis tikrai populiaru, nes daugelis eina į naktinius turgus (angl. Night market), kuriuose žmonės vakarais ir naktimis susirenka apsipirkti, pavalgyti, susitikti su draugais. Taipėjuje įstrigo tai, kad nepaisant žmonių gausos, metro – švariausias pasaulyje, taip pat daugelis važinėja su motoroleriais, bet eismas kultūringas, o vairuotojai santūrūs – jokių garsinių signalų, pykčio protrūkių ar nutrūktgalviško vairavimo“, – prisiminimais dalinasi mergina.

Paklausus, kas per pusmetį Taivane nustebino labiausiai, M. Gerdauskaitė atsako, jog tai – skaičiaus „4“ baimė. „Taivaniečiai bijo šio skaičiaus, nes tariamas panašiai kaip „mirtis“, todėl dažniausiai ketvirtas namo aukštas arba praleidžiamas, arba nuomojamas užsieniečiams, ten ir butai pigesni būna. Taip pat visa parduodama kosmetika tik balinanti, ypač veido priežiūros priemonės ir dekoratyvinė kosmetika. Bronzatų kaip pas mus nei su žiburiu nerastumėt. Dažnai su taivanietėmis draugėmis juokdavomės ir pavydėdavome vienos kitoms – aš joms rusvo odos atspalvio, o jos man mano balto gymio. Saloje nepopuliaru degintis, slepiamasi po skėčiais, dėvimi rūbai uždengia visus odos plotus, kad tik neįdegtų“, – kultūrinius ypatumus atskleidžia studentė, kurios pirma studijų kalba – japonų, o antra – kinų.

Egzistuoja skirtumai ne tik tarp pačių Rytų Azijos šalių, bet ir tarp jų kalbų

Kinų, japonų ir korėjiečių kalbos priklauso skirtingoms kalbinėms šeimoms, taigi, turi visiškai skirtingą fonetinę ir gramatinę struktūrą, naudoja skirtingas rašto sistemas. Dauguma Europos kalbų tarpusavyje dalinasi labai daug bruožų. Tad išmokti lietuviui prancūzų kalbą yra tas pats, kas Pekine gyvenančiam kinui išmokti kantono „dialektą“.

A. Zyko tikinimu, besimokantis kinų kalbos turės pirmiausia išlaužti liežuvį „dainuodamas“ tonus, kremtantis japonų ar korėjiečių kalbą turės „apversti“ savo mąstymą  gramatikoje. O kur dar tūkstančiai rašto ženklų ir visiškai skirtinga terminologija? „Daug ką šie iššūkiai atbaido, tačiau, neslėpsiu, nemažai jaunų žmonių jie ir patraukia, suteikia progą išbandyti save“, – pripažįsta VDU dėstytojas ir juokais primena, kad Rytų Azijos šalių kalbos skirtumus puikiai iliustruoja ir keiksmažodžiai. „Japonų kalba keiksmažodžiais yra iš tiesų skurdi, ko, beje, nepasakytum apie korėjiečių kalbą. Pastaroji yra tokia turtinga keiksmažodžiais, kad neretai vadinama Azijos rusų kalba. Beje, mūsų, lietuvių kalba irgi nepasižymi didele keiksmažodžių įvairove, todėl norėdami „stipriau“ išsireikšti, griebiamės rusų ar lenkų kalbų. Galbūt ši savybė irgi byloja apie mūsų įgimtą santūrumą ir nenorą parodyti emocijas?“, – retoriškai klausia japonologas ir priduria, kad šis bruožas labai dažnai minimas kaip artimiausia sąsaja tarp lietuvių ir japonų kultūrų.

Rytų Azijos šalių ir kalbų populiarumas, pasak A. Zyko, didėja dėl įvairių priežasčių: japonų kalbą besirenkančius studentus labai traukia populiarioji Japonijos kultūra, korėjiečių kalbos populiarumas susijęs su „Korėjos bangos“ (Hallyu) fenomenu pasaulyje, o besidomintieji Kinija turbūt labiausiai žavisi jos ekonominiu augimu. „Bet svarbiausia turbūt yra tai, kad XXI a. tos šalys mums jau nebėra tolimos ir nepasiekiamos. Aš pats japonų kalbos pradėjau mokytis prieš 17 metų, ir tuo metu išvažiuoti į ją studijuoti atrodė kaip stebuklas. Dabar net trečdalis mūsų pažangiausių studentų turi galimybes rinktis dalines studijas vienoje Rytų Azijos valstybių, viename iš 26 partnerinių universitetų“, – VDU galimybes atskleidžia Azijos studijų centro vadovas.