Ir tradicinė, ir moderni

„Tuščios valandos“ / „The Empty Hours” – tai ispanų kompozitoriaus Ricardo Llorcos (gim. 1962 m.) opera-monodrama apie vienišą moterį, priklausomą nuo interneto ir gyvenančią savo fantazijų pasaulyje. Tai bandymas tyrinėti išsivysčiusių Vakarų šalių visuomenėse paplitusią psichologinę būklę – vieną skausmingiausių išgyvenimų, kurį tenka patirti šiandienos žmonėms, – vienišumą ir vis stiprėjantį tuštumos pojūtį.

Opera „Tuščios valandos“ parašyta sopranui, chorui, fortepijonui ir kameriniam orkestrui. Ji atspindi neblėstantį kompozitoriaus domėjimąsi tradicinių komponavimo technikų ir šiuolaikinės muzikos elementų derinimo galimybėmis. Įkvėpimo kūrinio teminei medžiagai ir struktūrai R.Llorca sėmėsi iš italų ir ispanų renesanso muzikos bei XVII a. operų rečitatyvų, jungiamų su šiuolaikiškesne muzikos kalba. Dėl tokio komponavimo būdo „Tuščios valandos“ palieka dvilypį įspūdį – ši opera gali būti suvokiama tiek kaip tradicinis, tiek kaip modernus veikalas. Tai daro jį suprantamesnį platesnei klausytojų auditorijai.

Alternatyviu keliu

„Šiandien tampa vis sunkiau susigaudyti, kur link juda šiuolaikinė muzika ir kokie elementai sudaro jos raiškos priemonių arsenalą. Nesant kokios nors vienijančios tendencijos ar vyraujančio stiliaus, jauni kompozitoriai privesti rinktis: arba toliau eiti eksperimentų keliu, arba atsigręžti į klasikinę paradigmą. Kai kuriems iš mūsų pasirodė nepriimtina vadovautis pastaraisiais dešimtmečiais akademinėje muzikoje įsigalėjusiais estetiniais modeliais. Atsigręžimas į praeitį atrodė kaip vienintelis alternatyvus kelias – per ankstesnių epochų peržvalgą, darbą su klasikinėmis struktūromis ir modeliais, tarsi reabilituojant tradicinę muzikos išraiškos sampratą. Kai pradėjau rašyti šią operą, ketinau sukurti dvilypį veikalą, turėdamas omenyje tai, kad jame turėtų derėti instinktyviai kylantys impulsai bei racionaliai apmąstoma struktūra ir plėtotė. Nutariau suteikti operai klasikinę formą su apibrėžta struktūra ir plėtote, taip pat su kadencijomis“, – dalijosi mintimis kompozitorius.

Pagal tikrą istoriją

Operos siužetas pagrįstas tikra istorija, nutikusia Niujorke. Jame atskleidžiamas visuomenės susiskaldymas, izoliacija ir technologinę pažangą lydintis tapatybės praradimas – itin aktualios dabarties visuomenei temos. Vienišos moters asmenybės dvilypumą sustiprina režisierės Loretos Vaskovos sprendimas, kai solistės partija – dainuojamoji ir kalbamoji – padalijama dviem atlikėjoms – sopranui (Agnė Stančikaitė) ir aktorei (Monika Valkūnaitė).

Kartu su jomis operą atliks Klaipėdos kamerinis orkestras (meno vadovas Mindaugas Bačkus), vokalinis ansamblis (meno vadovas Egidijus Kaveckas), pianistė Gaivilė Simaitytė, diriguos Alexis Soriano (Ispanija).

Vedama smalsumo

Klaipėdos S. Šimkaus konservatorijoje savo specialybei profesinius pagrindus padėjusi A. Stančikaitė per trumpą laikotarpį po studijų Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje jau spėjo sukurti rimtų vaidmenų XIX–XXI a. operose. Už Liu vaidmenį Giacomo Puccini operoje „Turandot“, kuri buvo pastatyta Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre, solistė šiemet buvo nominuota Auksinio scenos kryžiaus apdovanojimui.

Naujovėms atvira A. Stančikaitė entuziastingai priėmė pasiūlymą dalyvauti operos „Tuščios valandos“ projekte. „Smagu išlaisvinti fantaziją ir pažiūrėti, kur ji tave nuneš. Prisipažįstu, šis veikalas man nėra žinomas, todėl būtent vedama smalsumo sutikau dalyvauti šiame projekte. Prasidėjęs kūrybos procesas reikalauja kantrybės, ištvermės ir atsidavimo. Bandau „sugauti“ personažo charakterį, kad galėčiau detaliai papasakoti publikai jo istoriją“, – teigė solistė.

Dirigentas – iš Ispanijos

R. Llorcos operos pastatymą inicijavo žymus lietuvių kilmės ispanų dirigentas, „New York Opera Society“ meno vadovas A.Soriano, anksčiau dirigavęs keliems šio kūrinio pastatymams. Dirigento kūrybinės biografijos pradžia buvo susijusi su Sankt Peterburgu: jis dirigavo operos spektakliams Marijos teatre, taip pat Ermitažo orkestrui ir Sankt Peterburgo simfoniniam orkestrui. Vėliau jo diriguotų orkestrų sąraše atsirado Buenos Airių „Teatro Colón“ ir Madrido „Teatro Real“ orkestrai, taip pat daugybė Ispanijos ir kitų šalių orkestrų. Sklandžiai lietuviškai bendraujantis maestro yra bendradarbiavęs su Lietuvos nacionaliniu simfoniniu ir Lietuvos kameriniu orkestrais. A.Soriano taip pat yra kompozitorius, Ispanijos kompozitorių sąjungos narys, parašęs fortepijoninių, kamerinių ir orkestrinių kūrinių.

Pirmą kartą Lietuvoje statoma ispanų kompozitoriaus opera „Tuščios valandos“ publikai gali tapti atviru langu į intriguojantį šiuolaikinės muzikos pasaulį. „Atverkite jį ir įkvėpkite gaivių įspūdžių“, – kviečia Klaipėdos koncertų salės festivalis „Permainų muzika“.

Kiekvienais metais akordeonistas Žygimantas Laurinavičius pasvajoja Naujuosius sutikti namuose su šeima, su draugais. Tačiau taip dar nėra buvę, arba buvo labai seniai.

2014-uosius jis pasitiks grodamas viešbučio „Amberton Klaipėda” restorane „XII”. O visas gruodis – nesibaigiantis renginių ir koncertų maratonas. Retsykiais klaipėdiečiai galės paklausyti jo vingiuojamų svajingų akordeono melodijų restorane „XIX amžius”. Gruodžio viduryje kartu su Kalėdų Seneliu – aktoriumi Rimantu Pelakausku jis lankė sergančiuosius Klaipėdos universitetinėje ligoninėje. Šiandien akordeonistas koncertuos Šilutėje, o rytoj laukia kalėdinis koncertas Jeronimo Kačinsko muzikos mokykloje, kur pasirodys jo mokiniai... Kalėdos – šventas reikalas. Jei ir gros, tai tik labai siauram ratui, patiems brangiausiems žmonėms.

Tik su muzika

Pirmą kartą Žygimanto akordeoną išgirdau „Anikės teatre“, jaukiame restorane pačioje miesto širdyje – Teatro aikštėje. Skambėjo švelni ilgesinga melodija, jautriai virpinanti sielos stygas. Pamiršau, ko atėjau, kur esu. Muzika išvedė nostalgiškais prisiminimų labirintais. Atsigręžiau pažiūrėti, kas taip drasko širdį. Ir pamačiau jį, elegantišką pusamžį žmogų, vilkintį baltais marškiniais. Po kaklu – „varlytė“, ant pečių – akordeonas. Bet labiausiai įsiminė žvilgsnis, įbestas kažkur į tolį. Jis buvo atitrūkęs nuo mūsų, valgančių ir geriančių. Tarsi buvo su mumis, o iš tiesų – tik su muzika.

Tai buvo seniai. Dabar su Žygimantu susitinkame dažniau. Būdamas geras muzikantas, jis niekada neatsisako groti mažesnėse salėse, neturi didelių pretenzijų publikai.

Po vieno autorinio koncerto, vykusio vėlyvą lapkritį Klaipėdos miesto savivaldybės viešosios bibliotekos Meno skyriuje, pagalvojau, kad nieko apie jį nežinau. Ir gal ne aš viena? Kodėl jis surengė koncertą? Gal koks jubiliejus? Betgi ne. Taigi pamaniau, kad motyvas pasikalbėti su tokiu žmogumi nebūtinai turi būti iškili proga. Galima tiesiog susėsti ir pabendrauti.

Paklausė mokytojos

– Kokia buvo jūsų pirmoji pažintis su muzika ir kas buvo tas žmogus, pavedėjęs tuo keliu?

– Kas paėmęs už rankos atvedė į Tauragės muzikos mokyklą, neprisimenu. Gal tai buvo mama, o gal brolis. Liepė man tada atsistoti į kreida apibrėžto rato vidurį ir dainuoti 12-os žmonių komisijai. Baisu buvo, bet, matyt, sudainavau gerai, nes priėmė. Tada specialistų, galinčių mokyti groti akordeonu, nebuvo. Mokė tie, kas pažinojo natas ir patys mokėjo groti.
Pamenu, man įstojus į muzikos mokyklą, tėvelis aplėkė visą Tauragę, surado muzikos instrumentų meistrą ir įtaisė man pirmąjį akordeoną. Mažą vokišką 32 bosų instrumentą. (Akordeonai dažniausiai skirstomi pagal bosų skaičių. Mažiausias yra 8 bosų akordeonas, o didžiausias – 160. Kiti akordeonai: 12, 16, 24, 32, 60, 80, 96, 120 bosų).

Pirmasis žmogus, atvėręs man muzikos pasaulį, buvo mokytoja Nijolė Jautakienė – dabar Kauno sakralinės muzikos mokyklos vadovė, dainininkės Gintarės Jautakaitės mama.
Jei ne ši šviesaus proto moteris, kažin kaip būtų susiklostęs mano gyvenimas. Pabaigęs aštuonias klases mokykloje, kartu – ir muzikos mokyklą, iš karto pradėjau dirbti. Apie tolimesnes muzikos studijas tuomet nė negalvojau. Tačiau mokytoja N.Jautakienė susirado mane ir primygtinai liepė mokytis toliau. Ji parengė visus dokumentus, net ne vieną, o iš karto du dokumentų paketus, ir liepė būtinai važiuoti į Klaipėdą, o jei ten nepavyktų – į Kauną.

Sėstis nebuvo leidžiama

– Paklausėte jos?

– Negalėjau nepaklusti savo mylimai mokytojai. Išvažiavau į Klaipėdą. Nešinas kaimo gėrybių pritrombuotu lagaminėliu išlipau uostamiesčio autobusų stotyje. Nežinau, nei kur eiti, nei ką daryti. Tačiau pasiklausinėjęs nužingsniavau į tuometį Stasio Šimkaus muzikos technikumą (dabar – konservatorija). Vos pravėrus duris, mane pribloškė pastato skliautai ir liuminescencinės lempos. Taip baugu ir didinga, o aš čia su savo dešromis ir rūkytais lašiniais. Konkursas – neįtikėtinas. Pareiškimų į akordeono klasę tais 1963 metais buvo net 46. Didžioji stojančiųjų dalis – merginos. Įtampa begalinė. Ašaros liejasi upeliais, norinčiųjų daug, o priėmė tik du ir dar vieną kandidatą. Buvau tarp tų trijų laimingųjų. Pamenu, per stojamuosius grojau VA.Mozarto „Turkų maršą“...

– Ar noriai vėl mokėtės muzikos? Minėjote, kad vienas jūsų mokinys, su kuriuo kartais grojate duetu koncertuose, sykį yra nubraukęs ašarą ir pasiguodęs: „Aš neturiu vaikystės“. O kaip buvo jums?

– „Šimkinėje“ prasidėjo mano tikroji pažintis su muzika, atsirado nenugalima šio instrumento trauka ir begalinis noras groti. Jis buvo toks didelis, kad vienu metu grodavau po 12 valandų per dieną. Siekdamas meistrystės pats sau buvau sugalvojęs tokį išbandymą: užrašų knygelėje žymėjau grotas valandas. Grįžęs į Tauragę vėl muštruodavau save –grodavau po tris valandas be pertraukos. Ir visą laiką – ant kojų, su sunkiu instrumentu ant pečių. Sėstis akordeonistui nebuvo leidžiama. Tik studijuodamas Vilniuje grodavau sėdėdamas.

– Kodėl save taip spaudėte?

– Labai norėjau groti.

Tėvelis atlapodavo langus

– Kada sulaukėte pirmųjų įvertinimų už tokį pragarišką darbą?

– Pirmoji sėkmė aplankė besimokant S.Šimkaus konservatorijoje. 1967-aisiais laimėjau pirmąją vietą Lietuvos jaunųjų atlikėjų konkurse Vilniuje. Tuomet tai prilygo stebuklui. Kažkoks vaikinas iš provincijos (ne iš Vilniaus ir ne iš Kauno) pralenkė visus. Jaučiausi labai pakylėtas.

– Ar didžiavosi tėvai, kad pasirinkote muziko kelią?

– Mūsų šeima gyveno nuosavame namelyje pačiame Tauragės mieste, ir, kai aš grodavau, tėvelis atlapodavo langus, kad visi žinotų, kas čia gyvena ir kas groja. Labai didžiavosi manimi. Bet dar labiau – mama.

– Iš kur muzikinis palikimas?

– Abu mano tėvai buvo labai muzikalūs, ypač mama. Iki šiol prisimenu jos aukštu balsu dainuojamą Balio Dvariono „Žvaigždutę“. Ji anksti išėjo, tėvelis vienas užaugino mus – keturis vaikus. Nepaprastas žmogus buvo senelis, mamos tėvas – garsus siuvėjas, kuriam savo garderobą patikėdavo patys iškiliausi tuometės Lietuvos ponai. Buvo pasiturintis, tačiau nepataisomas romantikas. Savo lėšomis anuomet nupirko 30 muzikos instrumentų, apmokė kaimo bernus groti ir subūrė orkestrą. Niekas negali paaiškinti, kaip muzikos nesimokęs žmogus galėjo tai padaryti. Jis net kūrinius užrašydavo natomis... O gal gabusis kriaučius, keliaudamas po visą Lietuvą, apsistodamas turtingų ponų namuose, ne tik siuvo, bet ir mokėsi muzikos rašto?..

Buvo per daug uolus

– Su pagyrimu baigėte mokslus Klaipėdoje, bet nesustojote, ėjote toliau savo nusibrėžtu keliu. Kaip sekėsi sostinėje?

– 1972-aisiais tuometėje Vilniaus valstybinėje konservatorijoje baigiau akordeono specialybės klasę.  Ir čia buvau per daug uolus. Mano pedagogas ekonomistas ir akordeonistas Albertas Baika nuolat mane pristabdydavo ir liepdavo neskubėti. Matyt, gąsdinau savo užsidegimu. Jis taip ir sakydavo: „Neskubėk, ką veiksim penkerius metus?“. Man tai nelabai patiko, bet maištauti negalėjau.

Studijos Vilniuje buvo kitokios nei Klaipėdoje, su muzika čia buvo liūdniau. Bet sostinėje subrendau kaip asmenybė. Lankiau geriausius koncertus, domėjosi filosofija, „gėriau“  į save viską, ką galėjo pasiūlyti šis žavus miestas. Ir, žinoma, grojau. Su koncertine grupe kaip solistas akordeonistas daug koncertavau po buvusią Tarybų Sąjungą. Mano repertuare skambėjo F.Listas, J.S.Bachas, S.Vainiūnas. N.Rimskis-Korsakovas, P.Čaikovskis, L.Beethovenas, V.Mozartas. 1972-aisiais subūriau instrumentinį trio. Lietuvos kultūros ministerija suteikė man solisto-akordeonisto kategoriją. Su instrumentiniu trio grojau Lietuvos televizijoje, dariau įrašus radijuje. Nežinau, kaip viską spėdavau. Dabar tai atrodo nerealu.

Svajonių negaila

– Betgi kodėl nelikote sostinėje? Kas jus parvedė į Klaipėdą?

– Jau tada už plačią koncertinę veiklą Rimvydas Žigaitis, tuometis Vilniaus valstybinės filharmonijos direktorius, man garantavo paskyrimą Vilniuje. Tačiau atėjus skirstymo dienai, likimas iškrėtė pokštą. Būdamas absoliučiai tikras, kad liksiu Vilniuje, išgirdęs komisijos sprendimą, jog esu siunčiamas dirbti į Marijampolės kultūros mokyklą, nepatikėjau. Kaip? Negali būti. Mano diplominis darbas įvertintas penketu (tuomet – aukščiausias balas), daugybė koncertų, aktyvi kultūrinė veikla, už kurią tikėjausi nors mažytės protekcijos. Bet buvo tokie laikai: gal kam buvau neparankus, gal kam kelią perbėgau ar kur kokį netinkamą žodį leptelėjau. Nepasirašiau tada paskyrimų lape, apsisukau ir išėjau, užkirtęs sau visus kelius karjerai Vilniuje. Dėl šios priežasties man buvo atsakytas darbas B.Dvariono muzikos mokykloje (nevalia be paskyrimo), užsidarė kitų įstaigų durys. Kurį laiką bandžiau kažkaip duoną uždirbti. Pusmetį fortepijonu grojau garsiojoje Vilniaus „Neringos“ kavinėje, paskui „Dainavos“ restorane. Taip ir sukosi beprasmiškos karuselės ratas, kol kartą, troleibusu važiuodamas į darbą, susimąsčiau: „Ar tam įdėjau tiek energijos, tiek ryžto ir pastangų, kad linksminčiau įkaušusią publiką?! Na jau ne!“ Vieną dieną susikroviau lagaminą ir grįžau į Klaipėdą. Kaip į namus. Čia iš karto patekau į savo buvusių pedagogų globą. Pradėjau dirbti  Antrojoje vaikų muzikos mokykloje, vėliau pedagoginį darbą tęsiau Klaipėdos universiteto Menų fakultete, S.Šimkaus konservatorijoje, dabar – J.Kačinsko muzikos mokykloje.

– Ar tapti akordeonistu buvo jūsų didžiausia svajonė?

– Ne, didžiausia mano svajonė buvo skambinti fortepijonu. Po trečiojo kurso atsiradus galimybei norėjau perstoti į fortepijono specialybę, aktyviai tam ruošiausi. Bet atkalbėjo mama, prašė  pabaigti tai, ką esu pradėjęs, o jau paskui tebūnie, kaip išeis. Paklausiau jos, paklusnus buvau vaikas. Likau ištikimas akordeonui.
Kita neišsipildžiusi mano svajonė – simfoninis dirigavimas. Tuo metu, kai mokiausi, tokios specialybės nebuvo. 
Bet dabar nieko nesigailiu. Matyt, gyvenimas viską sudėlioja taip, kaip turi būti.

Žiupsnelis haiku

O pokalbio pabaigai – žiupsnelis Žygimanto minčių eilėmis. Tai kitas pasaulis, kuris muzikantui labai artimas, kuriame jis ieško tylos ir atgaivos.
1998-aisiais išėjo pirmoji Ž.Laurinavičiaus eilėraščių knygelė „Ateina vėl diena“. Jau parengta ir antroji „Koncertas sielai be orkestro“, bet dūlo stalčiuje, nes ne taip paprasta pačiam išsileisti knygą, juolab eilėraščių.

Šiemet Ž.Laurinavičius dalyvauja haiku konkurse. Panašu, kad iki šiol jam nesvetimi iššūkiai. Sutalpinti mintį, emociją į 17 skiemenų ir dar sugebėti viską pasakyti – ne juokas.
Keletas Ž.Laurinavičiaus haiku eilučių:
***
Klajūnai paukščiai...
Vėl išskrenda į tolį
Virš skėčio lyja...
***
Liūdni balandžiai
Ant tilto susimąstė
Ruduo ateina...
***
Margi varnėnai
Dainuodami parskrido...
Pavasarėja...
***
Žuvėdros sparnas
Virš vandens lyg žiedlapis...
Pavasarėja.
***
Gegutė sako:
Tau bus  turtingi metai
Ranka kišenėn...