Jau daugiau nei tris dešimtmečius ji dalijasi sukaupta patirtimi su Vytauto Didžiojo universiteto Muzikos akademijos studentais, tad šis jubiliejus – puiki proga pažinti S. Martinaitytę kaip dainavimo mokytoją. Juolab kad jubiliejiniame koncerte „Dedikacija Mokytojai“ bus galima išgirsti ne tik pačią primadoną, bet ir ryškiausius jos išugdytus talentus, kurių pavardės nuolatos mirga teatrų ir koncertinių erdvių afišose.

Apie muziką, pedagogiką, mokinius – pokalbis su S. Martinaityte.

– Ką jums reiškia būti mokytoja?

– Manau, būdamas vokalo pedagogu, turi tapti ne tik balso ugdymo specialistu, bet tiesiog gyvenimo mokytoju. Turi ugdyti mokinio supratimą, formuoti požiūrį į daugelį dalykų: į aplinką, į patį save. Tai supratau, kai pati dar mokiausi pas savo paskutinę mokytoją profesorę Vladą Mikštaitę. Esu ne kartą minėjusi, kad ši mokytoja tiesiog apvertė visą mano gyvenimą: buvimą, mąstymą, suvokimą, požiūrius. Tomis kažkada įdiegtomis mąstymo kategorijomis vadovaujuosi iki šiol dirbdama su savo mokiniais.

Žodį „Mokytojas“ visada rašau iš didžiosios raidės. Ypač – turėdama omenyje buvusius savo ugdytojus. Žinoma, įprastinėje mokykloje, kur mokytojas dirba su didele vaikų grupe, jo misija ir darbo pobūdis yra kiek kitokie. Juk neįmanoma pasikalbėti su kiekvienu mokiniu, įgyti su juo artimą asmeninį kontaktą. Dirbant individualiai tai tampa neišvengiama. Tuomet labai svarbu netapti tiesiog pedagogu. Arba, kaip juokaudama sakau – „pedagadu“ (nuo slaviško žodžio „gad“, reiškiančio „niekšą“). Reikia išlikti tiesiog žmogumi. Mokytoju.

– Kokiomis savybėmis turėtų pasižymėti tikras vokalo mokytojas?

– Pirmoji į galvą atėjusi mintis – profesionalumas. Nors, iš tiesų, nežinau, ar tai galima vadinti savybe. Tai greičiau įgyjama kompetencija. Manau, būtina savybė – begalinis domėjimasis savo specialybe. Taip pat – sąžiningumas. Turi būti sąžiningas tiek pačiam sau, tiek studentui. Juk negalima nekokybiškai dainuojančiam žmogui teigti, kad jis dainuoja gerai. Iš tiesų kartais tenka ištarti: „Negaliu pasakyti, kad dainuojate puikiai. Suprantu, kad jus tai slegia, sunku girdėti dažniau išsakomas pastabas nei pagyrimus, bet negaliu sau leisti sakyti „gerai“, kai iš tiesų yra blogai.“ Juk tai darbas pasąmoniniu lygmeniu. Gavęs nepelnytą pagyrą mokinys gali užfiksuoti ydingą dainavimo potyrį kaip tinkamą ir naudotiną praktikoje.

Ar jis pasiryžęs daug ką iškęsti dėl tos įsivaizduojamos sėkmės, kurios niekas negali garantuoti?

Dar kelios būtinos vokalo mokytojo savybės – kantrybė, meilė savo darbui ir atsidavimas jam. Tuomet galima padėti mokiniui suvokti, kad jis į pamoką turėtų ateiti norėdamas siekti rezultato. Ne svajodamas užsidirbti pinigų, o būtent norėdamas siekti rezultato. Galbūt todėl mano pamokose nėra tikslaus valandų skaičiavimo – dirbame, kol kažko pasiekiame. Daug laiko paaukojame ruošdamiesi konkursams, greta privalomosios ugdymo programos rengdami koncertinius pasirodymus, netgi statydami spektaklius. Viskas dėl to, kad jaunieji dainininkai visa esybe pajaustų, susivoktų, į kokią specialybę pretenduoja, kur įkišo savo galvą. Ir įsivertintų: ar tikrai verta tęsti kelionę šia kryptimi, ar keisti specialybę, kol dar ne vėlu.

Netgi atėjus naujam mokiniui verta jo paklausti, ar jis tikrai žino, ko atėjo mokytis. Ar jam tikrai to reikia? Ar jis pasiryžęs daug ką iškęsti dėl tos įsivaizduojamos sėkmės, kurios niekas negali garantuoti? Juk pradedantysis dainininkas turi nueiti ilgą, sudėtingą ir kančių kupiną kelią. Žinoma, taip nutinka ne visiems. Pasitaiko stebuklų, retų atvejų, kai mokinys gana greitai parodo, kad atsidūrė ten, kur jam išties reikėjo.

– Jūsų mokinių galima išgirsti visur: visuose Lietuvos muzikiniuose teatruose ir koncertų salėse. Kaip paaiškintumėte tokį fenomeną, kad daugelis jūsų ugdytinių neišsibėgiojo po užsienius, o sėkmingai kyla karjeros laiptais Lietuvoje?

– Visų pirma, neturiu tikslo ruošti dainininkus užsienio rinkai. Man labiau rūpi Lietuvos muzikinis gyvenimas. Kažkada ir pati turėjau minčių apie išvažiavimą svetur, bet tas savotiškas savojo likimo pojūtis... Juk kažkada supranti, kad ne viskas vyksta taip, kaip tau norėtųsi. Tuomet suvoki, kad tavo misija – būti ir dirbti čia, Lietuvoje. Nusiramini ir dirbi. Gal man taip sekasi – tarp savo mokinių nesutikau nė vieno, kuris nemylėtų Lietuvos. Ar tai tik sutapimas, ar mano darbo rezultatas?

Iš tiesų, mano studentai dainuoja daug lietuviškos muzikos, drauge minime valstybines šventes, visa širdimi esame už savo šalį, savo tautą. Kita vertus, mokiniai dažnai vyksta į užsienyje rengiamus vokalistų konkursus, mato, kiek pasaulyje yra gerai dainuojančių žmonių, turinčių aiškų tikslą siekti dainininko karjeros. Tai irgi leidžia suprasti, kad savoje šalyje karjeros galimybės yra didesnės. Žinoma, nepaisant to, kad esame maža šalis, konkurencija jaunųjų vokalistų rinkoje yra labai didelė.

Taigi, negaliu pasakyti, kad turiu kažkokį konkretų planą išsiųsti savo ugdytinius į užsienį ar pririšti Lietuvoje. Dirbu taip, kaip moku, o kodėl mano mokiniai randa kelią į scenas, – klausimas impresarijams. Galbūt jiems patinka tai, ką daro mano mokytiniai... Norėčiau mintimis dar kartą atsigręžti į savo Mokytoją, kuri buvo ne tik dainininkė, bet ir režisierė. Ji neleisdavo nei vieno garso dainuoti be prasmės. Tai turėjo didžiulę įtaką mano karjerai ir buvimui scenoje. Tą patirtį stengiuosi perduoti savo studentams. Kai žmogus nuo pat mokymosi pradžios įpranta garsą leisti ne tuščiai, ne mėgautis savo balsu, o į pirmą planą iškelti kompozitoriaus idėją ir kūrinio turinį, jis turi galimybę kažko pasiekti.

Mano klasėje netoleruojamas savo balso ar savęs paties demonstravimas. Žinoma, balsas, kaip instrumentas, yra būtinas. Man labai rūpi, kad bet kurio balso savininkas turėtų maksimaliai išplėtotą savosios balso kategorijos diapazoną. Pasitaiko, kad kartais net negaliu užmigti galvodama, kaip išvystyti vieno ar kito studento balso diapazoną, kad jam nereikėtų kankintis ir gaudyti vadinamųjų gaidžių. Dainininkas scenoje turi jaustis saugiai, ir tai vienas didžiausių mano rūpesčių. Džiaugiuosi, kad daugeliu atvejų tai pavyksta.

Judesys: „Šiuolaikinis dainininkas privalo scenoje atlikti begalę fizinių veiksmų, kartu sugebėdamas dainuoti, neuždusti, ir nepavargti“, – akcentuoja S. Martinaitytė. S. Martinaitytės asmeninio archyvo nuotr.

– Esate parengusi daugybę dainininkų ir savaime suprantama, kad kiekvieno jų sėkmė džiugina pedagogą. Ar yra tokių, kurie jus džiugina labiausiai?

– Džiaugiuosi kiekvienu savo ugdytiniu, sėkmingai žengiančiu dainininko karjeros keliu. Tačiau tarp visų labiausiai išskirčiau vieną labiausiai sėkmės lydimų savo studentų – Liudą Mikalauską. Dirbti su juo buvo labai įdomu. Paradoksalu, bet jam buvo nerekomenduojama mokytis dainuoti. O aš pati, kai tik jį išgirdau, pagalvojau – čia gi jau nieko nereikia daryti, medžiaga puiki. Tereikia truputėlį sustyguoti, pakeisti dainavimo manierą, ir viskas. Jam tai labai greitai pavyko.

Kiekvieno dainininko kelias yra savitas. Nori to ar nenori, kažkas mus stebi iš viršaus ir veda tam tikru, paskirtuoju, keliu. Manau, viskas įvyksta taip, kaip turi įvykti. Liudas šiuo metu jau yra sukūręs savo muzikinę imperiją. Drįsčiau teigti, kad dabartinis jo populiarumas prilygsta legendiniam Virgilijaus Noreikos populiarumui. V. Noreikos populiarumas buvo fenomenalus, o šiuo metu išties nežinau kito tokio populiaraus dainininko kaip L. Mikalauskas. Žvelgiant į jo kūrybos kelią gal ir galima būtų teigti, kad jis to kryptingai siekė, bet manau, kad, dalyvaudamas pirmojoje „Triumfo arkoje“, jis sąmoningai apie tai dar negalvojo. Šis šou suteikė tiek teigiamų, tiek neigiamų patirčių, bet jeigu to nebūtų buvę, nežinia kaip viskas būtų pasisukę. Kas gali pasakyti, kodėl Liudui reikėjo ten atsidurti ir kodėl jam buvo lemta laimėti šį šou? Niekas. Tiesiog taip turėjo būti. Nulemta.

Dar vienas žmogus, kurį dabar įdėmiai stebiu ir kuriuo itin džiaugiuosi, – Gabrielė Bukinė. Ji atėjo mokytis dainavimo neturėdama jokio pasiruošimo. Pirmieji studijų metai buvo kupini ieškojimų, o jau antraisiais ji atsiskleidė. Tai buvo kažkas tokio... Jos pagava, supratimas, tam tikras persilaužimas lėmė tai, kad baigdama antrąjį bakalauro kursą ji dainavo taip, tarsi jau turėtų bakalauro diplomą.

Tais pačiais metais su ja nuvykome į Kazachstane vykusį konkursą, kuriame Gabrielė pateko į trečiąjį, finalinį, turą ir turėjo galimybę pirmą kartą gyvenime dainuoti su orkestru. Per likusius studijų metus ji labai užaugo, sukaupė daug patirties, padainavo gausybę koncertų, sukūrė keletą pagrindinių vaidmenų operoje ir kito žanro spektakliuose. Turbūt tai ir atvedė į pergalingą sėkmę ką tik įvykusiame Klaudios Taev konkurse Estijoje. Manau, jos laukia labai graži ateitis.

Šių dviejų žmonių istorijos – unikalios ir labai sėkmingos. Juk būna atvejų, kai atrodo, kad žmogaus laukia puiki karjera, bet įvyksta kitaip. Tiesa, dar norėčiau paminėti tik šiemet mano klasę baigusią studentę Ugnę Matukaitytę. Unikalus koloratūrinis sopranas. Kai jos balsas pagaliau atsivėrė ir pasigirdo viršutiniai garsai, pagalvojau, kad gyvenime iš arti nesu girdėjusi tokių aukštumų. Ieškodami jos balso murkdėmės labai ilgai, bet ji turėjo kantrybės, didžiulį vidinį atkaklumą, sugebėjo nepasiduoti ir pasiekti tikslą.

– Koks buvo jūsų kelias į vokalo pedagogikos pasaulį?

– Žmoguje turi būti vidinis balsas, sakantis, kad viskas bus gerai, nors aplinka ir teigia atvirkščiai. Tai ne paties žmogaus sąmoningas teigimas sau pačiam, o kažkoks paslaptingas vidinis balsas, nuojauta. Tam galiu pasitelkti savo asmeninį pavyzdį. Mano kelias į dainavimą nebuvo paprastas. Greičiau – ilgas ir sudėtingas. Ne iš karto viskas sekėsi, mano dainavimas būdavo apibūdinamas ne pačiais gražiausiais epitetais, bet vidinis balsas liepė nenuleisti rankų, eiti pirmyn ir, regis, pavyko.

Žinoma, prie to labai prisidėjo dar vienas žmogus, nuolatos mane palaikęs, skatinęs dirbti toliau ir dainuoti. Tai pianistė profesorė Audronė Eitmanavičiūtė, tapusi labai svarbia atrama mano profesiniame gyvenime. Jeigu ne ji, nežinia kaip viskas būtų pakrypę, ar būčiau dainavusi ir netgi – ar būčiau pasukusi vokalo pedagogikos kryptimi. Tuomet, kai Kaune atsidarė Lietuvos muzikos akademijos fakultetas ir mane pakvietė dėstytojauti, sakiau, kad nenoriu, nemoku, nieko nežinau... Tačiau tiek Audronė, tiek kiti kolegos įkalbėjo – juk reikia kada nors pradėti.

Kiekvieno žmogaus balsą girdžiu ne tik savo ausimis, bet ir viso balso išgavimo aparato raumenimis.

Prisiminiau ir Mokytojos V. Mikštaitės pasakymą: „Po dešimties metų darbo suprasi, kad nieko nežinai.“ Ir, ko gero, tai yra tiesa. Prisimenu, kad pedagoginio kelio pradžioje buvo gerų, džiuginančių rezultatų. Tačiau kai pažvelgiu atgal, suprantu, kad dabar tie patys procesai įvyksta daug greičiau. Greičiau pavyksta pasiekti to, kad jaunas žmogus pradėtų dainuoti ir imtų suprasti, kaip tai daroma. Žinoma, tai patirtis ir praktika. Kita vertus, dažnai kartu su Audrone vykstame į stažuotes, stebime, kaip dirba kiti, kaip pasiekia rezultatą, kokias naudoja priemones. Visa šita patirčių apimtis ir leidžia sėkmingai žengti dainavimo mokytojo keliu.

Niekada negalvojau, ar galėčiau savo darbo pobūdį įvardyti kaip tam tikrą metodiką. Tai greičiau praktika. Kiekvieno žmogaus balsą girdžiu ne tik savo ausimis, bet ir viso balso išgavimo aparato raumenimis. Niekada nesakau, kad mokau dainuoti. Aš tik padedu žmogui prisitaikyti prie savo balso, surasti jį. Dirbu ne demonstruodama balsu, o nusakydama žodžiais. Tad kiekvienas studentas turi pats nueiti tą ilgą balso atradimo kelią. Demonstravimas skatina mėgdžioti, o kam gi reikia to, kad studentas imtų dainuoti mano balsu? Dainininkas turi atskleisti savojo balso tembrines savybes, spinduliuoti individualumą.

– Ar tai viskas, ko reikia dabartiniam profesionaliam dainininkui?

– Žinoma, visada pravartu klausytis ir tam tikra prasme mokytis tiek iš senųjų, tiek iš dabartinių operos meno korifėjų. Ypač svarbu suvokti, kokios yra dabartinės vyraujančios manieros, koks balso skambesys šiuo metu yra toleruojamas ir paklausus. Estetiniai balso reikalavimai kinta nuolatos, per visą vokalinio meno istoriją, tad būtina stebėti, ko šiuo metu reikia operos ir kitų vokalinių žanrų rinkai. Štai pavyzdys: vos prieš keletą dešimtmečių operos solistas turėjo būti „pavalgęs“, pailsėjęs, netgi savitai tingus, statiškas. Dabar viskas priešingai – gerai treniruotas kūnas yra būtinas. Šiuolaikinis dainininkas privalo scenoje atlikti begalę fizinių veiksmų, kartu sugebėdamas dainuoti, neuždusti ir nepavargti.

Tam savo pamokose taip pat skiriu nemažai dėmesio. Stebiu studentų laikyseną, skatinu užsiimti fizine veikla. Kažkam galbūt pravartu lankyti sporto klubą, bet mano labiausiai rekomenduojamas pasirinkimas – šokiai. Jie lavina grakštumą, laisvumą, formuoja laikyseną. Buvo atvejis, kai vienai mano ugdytinei buvo pasakyta, kad ji tiktų teatrui, bet derėtų pakoreguoti laikyseną. Teko koreguoti. Tiesa, mokytojas pats to nepadarys. Jis gali tik pasakyti, kad į tai derėtų atkreipti dėmesį, o dirbti su savo kūnu privalo pats studentas. Kuo anksčiau tai pastebėsi ir tuo užsiimsi, tuo lengviau bus ateityje. Dainininkas privalo kontroliuoti savo kūną ir jo padėtį. Taip jau yra, nes estetiniai reikalavimai dainininkui neapsiriboja vien balsu ir jo savybėmis.

Galėčiau netgi pasakyti, kad dainuodamas žmogus turėtų tapti dar gražesnis, nes jį veikia muzika, emocijos, nuo to paslaptingo šilto jausmo krūtinėje. Tuomet jo spinduliuojami jausmai pasieks klausytojų širdis. Juk balsas – tai tik priemonė emocijoms perteikti. Instrumentas, kurio padedami galime išsakyti savo jausmus ir pojūčius.

– Ar teko suskaičiuoti, kiek dainininkų esate išugdžiusi?

– Kažkada bandžiau, bet tikslaus skaičiaus neprisimenu. Prieš keletą metų suskaičiavau, kad tų, prie kurių mokydama esu bent kažkiek prisilietusi, yra bene penkios dešimtys. Skaičius nemažas, bet nereikia pamiršti, kad pedagogikos srityje darbuojuosi jau 33 metus. Na, o tų, kurie mano klasėje baigė dainavimo studijas susidarytų kone 30. Labiausiai džiugina, kad tik maža dalis jų nevalgo duonos iš dainavimo. Na, o kad ne visi tampa pastebimais solistais – taip pat natūralu, juk dainininkų reikia ir chorams, ir ansambliams, ir galų gale ne vien operos scenai.

Taip jau susiklostė, kad ateinančius mokinius įvardiju dviem kategorijomis: „nuo šaligatvio“ ir „nuo gatvės“. „Nuo šaligatvio“ – tie, kurie jau yra ragavę dainavimo mokymo. „Nuo gatvės“ – visiškai be jokių pagrindų, tam tikra prasme – grynuoliai. Kad ir kaip atrodytų keista, bet su šiais grynuoliais dirbti smagiausia. Jie nieko nežino, bet ir neturi jokių kompleksų, jokių užkulisinių minčių, jokių žinojimų. Toks mokinys daro tai, ką jam pasakai. Jam nekyla nereikalingų klausimų: o kodėl turėčiau tai daryti? Toks besąlygiškas sutikimas labai greitai atveria kelią į sėkmę. Greitai atsiskleidžia vidinis žmogaus jautrumas, švelnumas, dingsta bet kokios agresijos apraiškos. Tai labai džiugina.

– Ko palinkėtumėte žmonėms, bandantiems siekti dainininko karjeros?

– Visų pirma norėčiau išsakyti palinkėjimą visiems žmonėms: kad nebūtų karo. Kodėl? Nes tai baisu. Prieš pusantrų metų kilusio karo pradžia man tapo tokiu stipriu emociniu sukrėtimu, kad kone metus nebegalėjau dainuoti. Visuomet laikiau save apolitiška, gyvenau muzikos, teatro, vaidmenų ir pedagogikos pasaulyje, nekreipdama dėmesio į aplinkinį pasaulį, bet tai privertė mane atsigręžti į nūdienos realybę. Nuo šio sukrėtimo dingo net mintys apie tai, kad galėčiau dainuoti. Vyko Ukrainos palaikymo renginiai, visi dainavo, o aš tik sėdėjau ir verkiau. Beprotybė ir negailestingas suvokimas, kad nieko negali padaryti. Tad nuoširdžiai visiems linkiu, kad to nebūtų. Niekur ir niekada.

Na, o jauniesiems dainininkams palinkėsiu labiau mylėti ne save muzikoje, o muziką savyje. Neiškelti savęs aukščiau kompozitoriaus, aukščiau užrašyto teksto, siekti atskleisti tai, ką sumanė genialus žmogus. Taip pat – išgirsti tą sėkme tikintį vidinį balsą ir tik tuomet atkakliai siekti tikslo.

Kas? Koncertas „Dedikacija Mokytojai“.

Kur? Kauno valstybinėje filharmonijoje.

Kada? Spalio 9 d. 18 val.

S. Martinaitytė – legendinė operos solistė, VDU Muzikos akademijos profesorė, savo talentu ir žiniomis besidalinanti su studentais.

Apie ją gražiausiais žodžiais atsiliepia daugybė buvusių ir esamų mokinių, ji iki šiol išlaikė publikos meilę ir pasitikėjimą, gali didžiuotis savo studentais, dainuojančiais ir dirbančiais pedagoginį darbą ir Lietuvoje, ir pasklidusių po platųjį pasaulį.

Be koncertų ir dėstymo, S.Martinaitytė veda meistriškumo kursus, dalyvauja tarptautinių konkursų vertinimo komisijose, tam taip pat labai praverčia jos turtinga profesinė solistės patirtis.

Atviras pokalbis su S. Martinaityte apie didžiulę gyvenimišką patirtį ir tai, kas padeda nepalūžti sunkiais momentais – „Kauno dienos“ studijoje.

– Šį pokalbį galima pavadinti jubiliejiniu. Jei metaforiškai atsigręžtume ir jūsų nueitą kelią paverstume natomis, kaip jas įvardijo italų muzikos teoretikas Gvidas Arecietis? Ko jame buvo daugiausia: DOminum – Dievo rankos, RErum – materialių dalykų, o gal MIraculum – stebuklų, SOL – saulės ar kitko?

– Sunku atsakyti į tokį subtilų klausimą. Ko gero, čia tiktų beveik visos natos: Dievo rankos tikrai būta, nes mano vaikystės svajonės išsipildė. Stebuklų – taip pat, juk aš vis dar dainuoju. Apie materialius dalykus kūrybinio gyvenimo pradžioje galvojau mažiausiai. Taip buvau auklėta. Nors teko ir pabadauti, ir priverstinės varškės dietos laikytis, nes nebuvo už ką nusipirkti mėsos ar žuvies. Dėkoju savo draugams ir mokytojai, prof. V.Mikštaitei. Tai žmonės, kurie mane palaikė: padėjo dvasiškai nepalūžti po ankstyvos mamos mirties, pamaitindavo, kai visai riesta būdavo, nes reikėjo dar ir babą karšinti. Dabar, ko gero, daugiausia – Saulės, juk ir metai jubiliejiniai, ir plaukai šviesūs...

– Rugpjūčio pabaigoje atšvęstas jubiliejus pasivijo Kauno valstybiniame muzikiniame teatre. Jums surengtose iškilmėse dainavote su esamais ir buvusiais studentais, taip parodydama, kokia svarbi jums pedagoginė veikla. Garsėjate kaip puiki solinio dainavimo mokytoja – tai iš Dievo ar iš meilės savo profesijai?

– Tuoj pat po šio koncerto užgriuvo III tarptautinis M.K.Oginskio konkursas (darbas vertinimo komisijoje, konkursantų ruošimas ir finalinis koncertas su fantastišku M.K.Oginskio koledžo simfoniniu orkestru iš Baltarusijos). Beje, dar viena dovana jubiliejaus proga – mano magistrė G.Kuzmickaitė tapo konkurso "Grand Prix" laimėtoja.

Man labai smalsu ir įdomu stebėti, kaip keičiasi jauno žmogaus charakteris, kaip jis bręsta, virsta asmenybe, kaip kinta ir tobulėja balsas, pasaulėžiūra. Man patinka mano profesija. Gal todėl ir rezultatų kažkokių yra. O gal pasenti nenoriu, juk dirbant su jaunimu ir pats lėčiau sensti... Su studentais bendrus koncertus dainuoju nuo pat pedagoginio darbo pradžios. Daug įdomių programų ir spektaklių esame atlikę. Jaunimui – tai patirtis, man – atsakomybė. Nauda abipusė. O koncertas "Mano gyvenimo dainos" buvo dar viena proga kartu pamuzikuoti, prisiminti pirmuosius žingsnius, nes su pagyvenusia profesore eiliniame koncerte juk nedainuosi – yra jaunesnių kolegių, o su manim didelio "piaro" nepadarysi. Nesu ekrano veidas.

Nė vienas esamas ar buvęs studentas neatsisakė dainuoti šiuose koncertuose ir nepaklausė apie honorarą. Aš jais didžiuojuosi ir esu dėkinga už jų padorumą ir profesionalumą.

– Pagarbą profesijai demonstruojate ne tik stulbinančiais muzikiniais pasiekimais, bet ir fantastišku darbštumu, disciplina, atida kolegoms. To mokote ir savo studentus. Ar žvaigždžių kepimo laikais tai – vertybė jauniems atlikėjams? Kaip padedate jiems susidoroti su pagunda sukti lengvesniu keliu?

– Apie stulbinančius muzikinius pasiekimus kalbėti kiek per drąsu. Taip, aš daug dainavau ir dabar dar padainuoju. Tuo metu, kai teatre užsivėrė durys, Dievas atvėrė langą: nemažai laiko praleidžiu užsienyje, kur ne tik vedu meistriškumo kursus ar dirbu konkursų vertinimo komisijose, bet ir koncertuoju.

O kuris kelias lengvesnis? Darbštumas ir disciplina, pagarba kompozitoriui, kolegoms – pagrindiniai mūsų profesijos kriterijai. Muzika – drausminanti meno (o gal mokslo) šaka: reikia laiku įstoti ir laiku nustoti dainuoti. Aš nepripažįstu ir nenaudoju tokių epitetų kaip žvaigždės. Jos spindi danguje. Tol, kol studentas yra mano klasėje, leidžiu eksperimentuoti, bet tik su mano žinia: kodėl gi nepabandžius ir kitokią muziką padainuoti. Be to, valgyti nori visi... Tuomet, kai jis pradeda savarankišką karjerą, aš jam nurodinėti neturiu nei teisės, nei noro. Jis pats sprendžia, kuriuo keliu pasukti. Žinoma, jeigu dainininkui sekasi gerai, tai mokytojas tiesiog pamirštamas, bet, jeigu įvyksta bent menkiausia kūrybinė nesėkmė, tai mokytojas pats pirmas apie tai sužino (yra geradarių, kurie su malonumu apie tai informuoja).

Tikrai negyvenau tokio bohemiško gyvenimo kaip Violeta Valery, nesiaukojau kaip Džilda, neišprotėjau kaip Margarita, nebuvau ištikima žmona kaip Leonora, nemoku atlikti charakirio kaip Butterflay, nesu valdinga kaip Bona Sforza.

– Žvaigždes ruošiate ir jūs: Andrius Apšega, Rapolas Baranauskas, Egidijus Bavikinas, Ieva Goleckytė, Liudas Mikalauskas, Monika Pleškytė, Kristina Siurbytė, Rūta Ščiogolevaitė, Ieva Vaznelytė, Nomeda Vilkanauskaitė – vardiju abėcėlės tvarka, nes sunku išskirti kurį nors vieną. Vien Kauno valstybiniame muzikiniame teatre dainuoja dešimt jūsų mokinių, kiti – Lietuvos ir užsienio scenose. Koks jūsų dalijamos sėkmės receptas?

– Jokio recepto nėra. Paskaitose vyrauja abipusė pagarba ir supratimas. Aš neišmokysiu dainuoti, nes to padaryti negaliu. Studentas pats turi suvokti dainavimo technikos, stilistikos, lingvistikos ir komunikacijos principus. Aš galiu jam tik pasiūlyti ir patarti, kaip naudoti vieną ar kitą garso išgavimo būdą ir pan. Kiekvienas pasiima iš manęs tiek, kiek nori ir kiek sugeba. Dainavimo mokytojas – specialybė, kuri turi labai daug nežinomųjų: reikia ne tik girdėti, matyti, bet ir jausti. Kartais klausai jauno vaiko ir supranti, kad padėti jam bus labai sunku. Svarbu, kad ir mokytojas, ir mokinys būtų kantrūs ir išlauktų, kada biaurusis ančiukas pavirs nuostabiai gražiu gulbinu ar gulbele. Mokant dainavimo, vienas lauke – ne karys. Turi būti abipusis supratimas.

– Sklando legendos ne tik apie tai, kad esate reikli ir griežta pedagogė, bet ir apie šiltą bei įdomų bendravimą už klasės ribų. Ką ten taip smagiai veikiate? Ar tokia bičiulyste apdovanoti visi jūsų mokiniai, ar tik tie, su kuriais užsimezga ypatingas ryšys?

– Tai ne legendos – realybė. Nežinau, ar jauniems žmonėms taip jau smagu su manimi bendrauti, bet tenka. Klasėje laiko pokalbiams nėra. O kelionių metu atsiranda proga pabūti kartu. Yra tradicija susitikti mokslo metų pradžioje: susipažįstame su naujais studentais, atšvenčiame mano gimtadienį ir mokslo metų pabaigoje renkamės mano namuose. Šnekos tada netrūksta – juk per metus tiek visko išgyventa. Yra studentų, su kuriais labai lengva ir įdomu bendrauti, kiti būna uždaresni. Vieni – smalsūs, kitiems rūpi tik jie patys. Aš ne kartą esu sakiusi, kad pradinės pozicijos visiems suteikiamos vienodos. Kitas klausimas: ar studentas yra trumpų, ar ilgų distancijų bėgikas. Būna, kad suklumpa net nepradėję bėgti. Mokinių daug, o aš viena. Malonu, kai baigę mokslus ir išsibarstę po pasaulį buvę studentai prisimena ne tik švenčių metu. O tokių yra ne vienas ir ne du.

– Jūs jau septintoje klasėje žinojote, kad dainuosite. Tai didelė laimė – iškart eiti išsvajotu keliu. O jei jaunam žmogui nepasiseka iš karto atrasti savęs, kaip atpažinti pašaukimą?

– Reikia labai įsiklausyti į save. Jeigu gali nedainuoti, tai nedainuok – šią frazę sakau visiems pradedantiems studijuoti dainavimą. Aš nesu linkusi užkirsti jaunam žmogui kelio. Juk ir Liudui Mikalauskui, ir Monikai Pleškytei kai kurie žymūs Lietuvos dainavimo specialistai ne tik nerekomendavo mokytis dainavimo, bet ir konsultacijų metu diagnozavo, kad jie neturi nei balso, nei talento dainuoti. O dabar Liudo pristatinėti nereikia niekam, ir ne tik Lietuvoje, o Monika Pleškytė studijuoja magistro 1 k., laimėjo ne vieną prestižinį tarptautinį konkursą, kuria vaidmenis teatre ir priimta į Varšuvos Didžiojo teatro tarptautinę jaunųjų solistų programą (iš 75 pretendentų į studiją buvo priimti tik septyni dainininkai. Turiu kuo didžiuotis iš jų, dvi yra mano dabartinės studentės – Monika ir Gabrielė Skromanaitė). Rūta Ščiogolevaitė, anot specialistų, negalėjo dainuoti operinės muzikos. O tai yra netiesa.

Kalbant apie pašaukimą: aš į LMTA įstojau tik iš antro karto. Pirmą kartą mano specialybės pažymys buvo dvejetas penkiabalėje sistemoje, o komentarą "jūs esate baigta dainininkė" supraskite, kaip norite. Man niekas nepranašavo operos solistės karjeros (kamerinis koloratūrinis sopranėlis). Besimokant konservatorijoje, dabar LMTA, manęs nepriėmė į scenos judesio paskaitas, sakė, invalidų nepriima. Tokių pavyzdžių galiu pateikti ne vieną.

Turi šalia atsirasti žmogus, kuris tavimi patikėtų ir tą tikėjimą perteiktų tau. Mano mama, mokytoja prof. V.Mikštaitė ir pianistė Audronė Eitmanavičiūtė – žmonės, kurie manimi patikėjo ir stūmė pirmyn. Pati nebūčiau daug ko išdrįsusi daryti, nors avantiūrizmo nestokoju. Mūsų specialybė tokia, kad negalima manyti, jog esi visažinis. Kartais skubotas ir griežtas verdiktas gali sugriauti jauno žmogaus likimą. Čia reikia būti atsargiam, bet teisingam. Gyvenimas parodo, kas teisus.

– Į teatro sceną dabar išeinate rečiau, tačiau jūsų sukurti operiniai vaidmenys – įspūdinga 30 moterų paveikslų galerija. Violeta ir Džilda (G.Verdi "Traviata" ir "Rigoletas"), Margarita (Ch.Gounod "Faustas"), Leonora (L.Beethoveno "Fidelio"), Čio Čio San (G.Puccini "Madam Butterflay"), Bona Sforca (G.Kuprevičiaus "Karalienė Bona") ir kt. – apie daugelį sakoma, kad jūs vaidmeniui suteikėte savo bruožų. Ar stiprų vaidmenį gali sukurti tik stipri asmenybė?

– Gerai ar blogai, kad vaidmenyje randami tavo bruožai? Bet tuos bruožus reikia žinoti. Manęs teatre niekas gerai nepažinojo, tad taip sakyti neturėjo teisės. Aš tikrai negyvenau tokio bohemiško gyvenimo kaip Violeta Valery, nesiaukojau, kaip Džilda, neišprotėjau, kaip Margarita, nebuvau ištikima žmona, kaip Leonora, nemoku daryti charakiri kaip Butterflay, nesu valdinga, kaip Bona Sforza. Bet aš tikrai mylėjau ir myliu savo personažus, apie juos daug galvodavau, analizuodavau ir visada stengiausi pateisinti jų poelgius. Stiprų vaidmenį gali sukurti jautri kito skausmui ir nesureikšminanti savęs asmenybė. Juk taip įdomu kelioms valandoms pavirsti kitu žmogumi.

– Jūs pelnėte pagarbiausią titulą – ilgai buvote Kauno operos primadona. Kaip jaučiatės tai suvokdama?

– Čia apie mane? Jeigu taip, tai šis titulas, kartą suteiktas – neatimamas.

– Išskirtiniai jūsų nuopelnai – kamerinės ir vokalinės muzikos srityje. Dažnai tampate ir Lietuvos kompozitorių pirmąja atlikėja, jums autoriai dedikuoja savo opusus. Tai, ko gero, užsitarnaujama ne vien technišku dainavimu?

– Man patinka kamerinė vokalinė muzika. Aš mielai dainavau ir dabar dainuoju lietuvių kompozitorių kūrinius. Apie savo dainavimo techniką aš turiu atskirą nuomonę. Pasakysiu dar daugiau; labai norėčiau dainuoti taip, kaip mokau dainuoti savo studentus. Deja... Manau, kad kompozitorius dedikuoja kūrinį tam atlikėjui, kuris jam yra artimas savo interpretacijomis, pasaulėjauta. Juk autorius atiduoda savo kūdikį į kito žmogaus rankas. Ir tai daro laisva valia. Vaikų teisių gynėjų pagalbos neprašo.

– Savo pripažinimu dalijatės su pianiste, VDU Muzikos akademijos prof. Audrone Eitmanavičiūte. Jūsų kūrybinis tandemas džiugina įspūdingomis programomis, ji – nepailstanti naujų kūrybinių projektų įkvėpėja. Klausytojai mato tik puošniąją pusę, bet ne grandiozinį darbą, kuriame, be abejonės, pasitaiko ir trinčių, ir nuovargio, ir kūrybinio ginčo. Kaip tai įveikiate?

– Jeigu norite išgirsti ką nors pikantiško, turiu nuvilti. Natūralu, kad, ruošiant naują programą, pradžioje reikia išsikalbėti. Juk scenoje nebūsiu viena. Ir nuovargis, ir kūrybiniai ginčai – visa tai egzistuoja, bet tai yra neišvengiama ir netrukdo rezultatui. Atvirkščiai, skatina apmąstyti kiekvieną programos ar spektaklio detalę. Menininkai –  emocionalūs žmonės. Jie dažnai savo nuomonę gina labai emocionaliai, bet aš ne tokia. Dažniausiai aš iš karto nieko negaliu pasakyti. Naktį pamąstau ir ryte jau galiu išsakyti savąją koncepciją. Šiaip jau Audronė pateikia visą koncertinės programos viziją ir režisūrinį jos sprendimą. Man dažniausiai tenka puošybos elementai ir jų atlikimas.

– 1989-ųjų įvykiai jums sutrukdė išvykti į stažuotę "La Scaloje", tai, ko gero, būtų stipriai pakeitę likimą. Ar vadinate jį palankiu ir sėkmingu?

– Be jokios abejonės, stažuotė "La Scaloje" būtų pakeitusi mano likimą: gal daug kas vyktų daug paprasčiau, gal pripažinimas būtų didesnis, gal nedirbčiau Kaune, gal nacionalinę premiją gaučiau, nes dainuočiau ne Lietuvoje, gal, gal, gal... Visa tai tik spėliojimai. Yra, kaip yra. Likimo nepakeisi. Aš dirbu savo mėgstamą darbą, mane supa jauni, talentingi mokiniai. Turiu gerų draugų. Ko dar reikia?

– Nors ir prisipažįstate esanti darboholikė, tik nesakykite, kad visą laisvalaikį užima darbas ir jo nelieka niekam kitam. Kokie jūsų vakarai, laisvadieniai be muzikos, atostogos?

– Galvokite, ką norite, bet būtent taip ir yra. Kokie laisvi vakarai? Muzikos akademijoje dirbu nuo 11 iki 20 val. penkias dienas per savaitę: mano klasėje šiuo metu studijuoja 15 studentų ne tik iš Lietuvos, bet ir iš Ukrainos, Lenkijos, Kazachstano ir Kinijos. Aš turiu padėti jiems įgyti profesiją. O kur dar koncertai, kartais tenka ir spektaklyje sudainuoti. Po tokios intensyvios darbo dienos galima dar ko nors norėti? Na, nebent pasėdėti jaukiame kieme ir paklausyti tylos ar paukščių čiulbėjimo. Būna laisvadienių be muzikos, nors toli gražu ne visada. Tuomet, kaip ir kiekvienam normaliam žmogui, reikia ir namus susitvarkyti, ir gėles palaistyti, ir parduotuvėse apsipirkti. Ką čia išgalvosi. Atostogos – trumpos, bet efektingos: patinginiauti, pailsėti Nidoje, pasimaudyti, pagrybauti. Savaitė be muzikos ir jokių minčių apie darbą.

– Ar sunku įsivaizduoti Sabiną Martinaitytę prie puodų ar lysvėje?

– Kodėl? Pasitelkus lakią fantaziją galima. Dažniau aš puodus plaunu ir dirbu pagalbinius virtuvės darbus: supjaustyti, nuskusti, nulupti. Jeigu reikia, galiu išvirti skanią košę ar iškepti kepsnį. Jeigu reikia… Sodininko ir daržininko rūpesčiai man nesvetimi: svogūną nuo moliūgo tikrai atskiriu. Sukasti žemę, pasėti, ravėti ir nuimti derlių tikrai teko ne kartą.

– Kai dalyvavote F.Šaliapino operos festivalyje Kazanėje, vietos operos mėgėjų klubas jus išrinko favorite ir viso festivalio metu vaišino pačių keptais pyragais. Ar vakarais jūsų namai pakvimpa pyragais?

– Mano sudėjimo žmogui kalbėti apie pyragus per didelė pagunda. Taip, mėgstu saldumynus, nors visą gyvenimą su šiuo pomėgiu kovojau. Amžinos dietos. Dabar galiu sau leisti ir obuolių pyragą išsikepti.

– Kuo galima nustebinti Sabiną Martinaitytę? Nudžiuginti? Nuliūdinti?

– Dažniausiai nustebina studentai. Klausai jų kokiame nors koncerte ir pagalvoji, kada jie spėjo išmokti taip dainuoti. Mano draugai ir studentai mėgsta siurprizus. Tai sūpuoklės kieme atsiranda, tai prieš Kalėdas kieme sužiba šventinės girliandos, tai mažą Raselo terjerą Kalėdų Senis atneša, tai kurjeris didžiulį gėlių tortą pristato, ar atrastą žvaigždę padovanoja... Argi ne puiku? O nuliūdinti ar įskaudinti mane tikrai nesunku: kitų žmonių skausmas, netektys, išdavystės... Bet labiausiai žeidžia melas ir neteisybė.

– Jūsų jubiliejinio koncerto finale nuskambėjo operos "Karalienė Bona" giesmė "Pagarbinkim meilę". Ką šiandieniame gyvenime reikėtų labiausiai pagarbinti, kokias pamestas vertybes susigrąžinti?

– Pagarbą žmogui, pakantumą, sąžiningumą. Dabar vardan populiarumo galima ir meluoti, ir neteisingus faktus pateikti, pažeminti kitus. Skaitai jauno žmogaus biografiją internetinėje erdvėje ar spaudoje ir stebiesi, nejaugi šis solistas ar solistė galvoja, kad visi aplinkiniai serga Alzheimeriu. Dabar kur tik pažvelgsi, visi jauni dainininkai – tarptautinių konkursų laureatai, nors niekada tuose konkursuose net nedalyvavo. Sutikite su tuo, kad žiniasklaida čia taip pat pasitarnauja, nepatikrindama pateiktų faktų. Taip apgaudinėjama publika praranda vertybinę orientaciją. Jauni žmonės nebeturi autoritetų. Jie geriau žino. Gal kartais reikėtų pasiklausyti vyresnio žmogaus. Juk mes ne iš palmių iškritę. Na, aš čia jau pradėjau bambėti. Te gyvena, kaip nori, o mes gyvensime, kaip sąžinė liepia.

Šventė su klausytojais

Rugpjūčio 11-osios vakarą Birštono kurhauze skambės vokalinės muzikos programa, skirta dainininkės Sabinos Martinaitytės jubiliejui. Į koncerto "Mano gyvenimo dainos" muzikinį vėrinį Pažaislio muzikos festivalio publikai puikiai pažįstama atlikėja įpins gražiausius vokalinės muzikos perlus, lydėjusius ir tebelydinčius ją per visą įsimintiną karjeros laikotarpį.

S.Martinaitytė – trijų tarptautinių dainininkų konkursų laureatė, baigusi vokalo studijas Lietuvos valstybinėje konservatorijoje. Jau daugiau nei trisdešimt metų ji dirba Kauno valstybiniame teatre, kuriame sukūrė keturiolika pagrindinių vaidmenų operos spektakliuose, keletą vaidmenų miuzikluose ir spektakliuose vaikams.

Atlikėja kūrė vaidmenis ir dainavo įvairiuose Lietuvos ir užsienio šalių teatrų spektakliuose bei festivaliuose, jos kūrybinę biografiją puošia 24 pagrindiniai soprano vaidmenys operos žanro spektakliuose. Dainininkė paruošė apie 70 solo programų, dainavo daugiau nei 1 000 koncertų Lietuvoje ir užsienyje, jos įdainuoti įrašai skamba Lietuvos radijo programose.

Neapsiribodama veikla teatrų scenose, S.Martinaitytė pati inicijavo sceninio meno projektus, tokius kaip operos ar operetės pastišai "Faustina", "Kalnų pasaka", "Meile nežaidžiama", Giovanni Battista Pergolesi opera "Tarnaitė ponia", Vytauto Klovos opera "Žalgiris", Franzo Leharo operetė "Linksmoji našlė", Boriso Kiseliovo monoopera "Nepažįstamosios laiškas". Solistė – nuolatinė tarptautinių muzikos festivalių viešnia, o jos koncertų maršrutai driekiasi nuo JAV iki pat tolimojo Kazachstano.

S.Martinaitytei buvo suteiktas Įsimintiniausio Kauno menininko vardas, ji – kelių "Fortūnos" prizų laureatė ir "Kristoforo" apdovanojimo nominantė, Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos premijos "Už geriausią 2001–2002 m. sezono operinį vaidmenį" laimėtoja, Kauno miesto apdovanojimo "Tikra muzika" ir Lietuvos muzikos sąjungos įsteigto "Auksinio disko" laureatė, apdovanota Kauno miesto II laipsnio "Santakos" garbės ženklu.

Šį kartą, dainininkės jubiliejui dedikuotoje teatralizuotoje programoje "Mano gyvenimo dainos", skambės profesorės ir jos mokinių atliekami kūriniai, ilgus metus labiausiai žavėję Pažaislio muzikos festivalio publiką.

Jau kone tris dešimtmečius S.Martinaitytė reiškiasi kaip iškili vokalo pedagogė, o prieš septynerius metus jai buvo suteiktas VDU Muzikos akademijos profesorės pedagoginis vardas. Pedagogės mokiniai dainuoja įvairiuose šalies ir užsienio teatruose, jų vardai mirga koncertų afišose. Profesorė dažnai kviečiama dirbti tarptautinių konkursų vertinimo komisijose ir veda meistriškumo kursus tiek Lietuvoje, tiek užsienio šalyse.

Pažaislio muzikos festivalio projektuose S.Martinaitytė dalyvauja nuo pat pirmųjų festivalio žingsnių. Šį kartą, dainininkės jubiliejui dedikuotoje teatralizuotoje programoje "Mano gyvenimo dainos", skambės profesorės ir jos mokinių atliekami kūriniai, ilgus metus labiausiai žavėję Pažaislio muzikos festivalio publiką. Publika galės dar kartą išgirsti mėgstamiausias arijas ir duetus iš Giuseppe's Verdi, Giacomo Puccini, Jules Massenet, Arrigo Boito, Vytauto Klovos, Giedriaus Kuprevičiaus, Charles Gounod, Francois Aubero, Piotro Čaikovskio operų, Franzo Leharo, Roberto Stolzo, Arthuro Sullivano operečių ir gražiausius rusų kompozitorių romansus.

Talentingai atlikėjai ir pedagogei koncerto metu talkins jos buvę ar esami mokiniai, kurių pavardes dažnai regime koncertų ar teatrų afišose. Tai sopranas Gabrielė Skromanaitė ir Monika Pleškytė, mecosopranas Gabrielė Kuzmickaitė, tenorai Rapolas Baranauskas ir Egidijus Bavikinas, baritonas Andrius Apšega, bosas-baritonas Martynas Žukauskas ir publikos numylėtinis charizmatiškasis bosas Liudas Mikalauskas. Visų dainininkų pasirodymus lydės nuolatinė S.Martinaitytės scenos partnerė pianistė Audronė Eitmanavičiūtė.

Baroko metamorfozės

Sekmadienio popietę Nacionaliniame M.K.Čiurlionio dailės muziejuje Pažaislio muzikos festivalio publika ir vėl turės galimybę susitikti su nuolatinėmis festivalio viešniomis, trimis žaviomis damomis, susibūrusiomis į trio "RAMuzika".

Po visą Lietuvą išsibarsčiusios atlikėjos jau septynerius metus nenutraukia muzikinio bendradarbiavimo ir kasmet festivalio publikai pristato po naują programą. Ir šį kartą Palangoje gyvenantis sopranas Aistė Širvinskaitė, kaunietė pianistė Rūta Blaškytė ir Vilniuje reziduojanti smuikininkė Miglė Dikšaitienė kviečia pasiklausyti koncerto, pavadinto "Epitalamos. Baroko metamorfozės".

Epitalama – panegirinio pobūdžio eilėraščio žanras, atkeliavęs pas mus iš antikos laikų. Sakoma, kad šio žanro pradininkė buvo garsioji graikų poetė Sapfo, o patys eilėraščiai turėjo aiškią paskirtį – buvo deklamuojami tuoktuvių šventės metu. Beje, šis žanras, virtęs daina, buvo populiarus ir Baroko epochoje. Tad nenuostabu, kad koncerto metu skambėsiančioje baroko epochos meistrų Antonio Vivaldi, Johanno Sebastiano Bacho, Francesco Gasparini, Giovanni Battista Bassani, Giovanni Bononcini ir Francesco Durante kūryboje klausytojai galės aptikti epitalamoms būdingų požymių. Na, o kokias metamorfozes barokinė stilistika patirs XX a. operų, dainų ir miuziklų kūrėjų Georgeo Gershwino bei Richardo Rodgerso opusuose – intriguojanti programos detalė.

Sopranas A.Širvinskaitė – keturių vaikų mama, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos absolventė, garsių Lietuvos vokalo pedagogų Reginos Maciūtės, Irenos Milkevičiūtės ir Virgilijaus Noreikos auklėtinė. Atlikėja dažnai koncertuoja su kameriniu ansambliu "Musica Humana", rengia solines programas, atlieka solo partijas oratorijos žanro kūriniuose, kuria vaidmenis Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto, Klaipėdos muzikiniame ir kituose teatruose.

Iš Kauno kilusi smuikininkė M.Dikšaitienė – Lietuvos muzikos ir teatro akademijos absolventė, šiuo metu daug dėmesio skirianti kameriniam muzikavimui. Smuikininkė penkiolika metų grojo tarptautiniame kameriniame orkestre "Kremerata Baltica", šiuo metu yra Vilniaus šv.Kristoforo kamerinio orkestro smuikininkė ir įkvėptais muzikos garsais džiugina muzikos meno gerbėjus visame pasaulyje.

Kita kaunietė R.Blaškytė po septynerių metų koncertmeisterės darbo Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre sugrįžusi į gimtąjį miestą. Greta darbo su vokalistais Kauno valstybiniame muzikiniame teatre bei Vytauto Didžiojo universiteto Muzikos akademijoje ji kaip solistė ir kamerinės muzikos atlikėja dalyvauja literatūriniuose-muzikiniuose projektuose, drauge su kitais garsiais Lietuvos menininkais atlikdama programas, skirtas Edvardui Griegui, Hectorui Berliozui, Česlavui Milošui ir kitoms legendinėms meno pasaulio asmenybėms.

Kas? Dainininkės S.Martinaitytės jubiliejui paminėti – "Mano gyvenimo dainos".

Kur? Birštono kurhauze.

Kada? Rugpjūčio 11 d. 19 val.

Kas? Koncertas "Epitalamos. Baroko metamorfozės".

Kur? M.K.Čiurlionio dailės muziejuje.

Kada? Rugpjūčio 12 d. 16 val.