Ypatingas vizitas
Jei ne prierašai prie nuotraukų, kuriose įamžinti aukšto rango svečiai, praėjusį penktadienį aplankę Norvegijos naftos platformą „Troll A“, būtų sunku atpažinti vienus svarbiausių pasaulio pareigūnų.
Ryškių geltonos ir žalios spalvų apsauginiai kombinezonai, batai, šalmai, ausinės, – tarp žmonių, atskridusių į Šiaurės jūroje esantį objektą, ne taip lengva identifikuoti Europos Komisijos prezidentę Ursulą von der Leyen ir NATO generalinį sekretorių Jensą Stoltenbergą.
Lydimi naftos ir dujų milžinės „Equinor“ generalinio direktoriaus Anderso Opedalo, Norvegijos premjero Jono Gahro Størės, šią vieną didžiausių pasaulyje dujų gavybos platformų Vakarų organizacijų vadovai apžiūrėjo neatsitiktinai. Tai Europos susirūpinimo Norvegijos energetikos infrastruktūros saugumu išraiška.
Matėme, kaip Rusija bandė panaudoti dujas kaip ginklą, kad sutrukdytų mums remti Ukrainą. Jai nepavyko ir dėl tokių platformų kaip ši.
Norvegija šiandien tenkina 30–40 proc. ES gamtinių dujų poreikio. 10 proc. jų išgaunama šioje nuo 1996 m. veikiančioje platformoje, esančiame didžiausiame Šiaurės jūroje aptiktame dujų telkinyje. „Troll A“ – ne vienintelis energetikos objektas, kurio svarba rusiškų dujų atsikračiusiai Europai tapo itin didelė. Pvz., telkinys „Johan Sverdrup“, kuriame neseniai buvo padidintos gavybos apimtys, gali patenkinti 6–7 proc. kasdienės Europai reikalingos naftos paklausos.
„Mūsų siekis – išlaikyti šį aukštą lygį per ateinančius ketverius penkerius metus“, – agentūra „Reuters“ citavo J. G. Størę, kurio šalies įplaukos iš naftos ir dujų pernai pasiekė rekordą – 2021 m. pajamas pranoko beveik triskart ir siekė 1,5 trln. kronų (140 mlrd. JAV dolerių).
Padėjo išgyventi žiemą
Jūroje išgautos dujos pumpuojamos į krantą, ten išvalomos, o paskui Šiaurės jūros dugnu nutiestais vamzdynais keliauja į terminalus Danijoje, Vokietijoje, Belgijoje, Prancūzijoje ir Anglijoje. Neseniai pradėjo veikti jungtis per Daniją ir Baltijos jūrą į Lenkiją.
„Energija iš Norvegijos visada buvo ES energijos tiekimo pagrindas. Juo labiau – Rusijos agresyvaus karo Ukrainoje fone. Esu sužavėta gerokai padidėjusiu dujų tiekimu į ES ir džiaugiuosi, kad Norvegija išlaikys tokį aukštą lygį“, – sakė U. von der Leyen.
Ji padėkojo J. G. Størei, kad jo šalis ėmėsi iniciatyvos, kai Rusija 80 proc. sumažino rusiškų dujų tiekimą, taip norėdama šantažuoti ES. Norvegija savo gavybą padidino nuo 78 iki 90 mlrd. kub. m. „Tai mums tikrai padėjo išgyventi žiemą“, – kalbėjo U. von der Leyen.
Jai antrindamas NATO generalinis sekretorius platformą vadino įspūdingu statiniu, svarbiu ne tik šildant namus ir tiekiant energiją pramonei, bet ir saugumui.
„Matėme, kaip Rusija bandė panaudoti dujas kaip ginklą, kad sutrukdytų mums remti Ukrainą. Jai nepavyko ir dėl tokių platformų kaip ši. Jos yra labai svarbios, kad padėtų sumažinti pavojingą Europos priklausomybę nuo rusiškų dujų“, – pabrėžė J. Stoltenbergas.
Pavojingi ženklai
Norvegijai, kuri, atsisakius rusiškų dujų, tapo pagrindine Europos dujų tiekėja, tenka išskirtinė atsakomybė ne tik užtikrinti šios gyvybiškai svarbios žaliavos tiekimą, bet ir infrastruktūros apsaugą.
Kad dujų platformų, vamzdynų saugumui turi būti skiriama ypač daug dėmesio, tapo aišku po rugsėjį įvykusių neaiškios kilmės sprogimų rytinėje Baltijos jūroje esančiuose „Nordstream“ vamzdynuose. Kas įvykdė šiuos techniškai itin sudėtingus sprogimus, pažeidusius tris vamzdžius, iki šiol neskelbiama. Pagal vieną versijų, lengviausiai tai galėjo įvykdyti ir motyvą galėjo turėti vamzdynus valdanti Rusijos dujų milžinė „Gazprom“".
Rudenį Norvegijos naftos ir dujų sektoriaus darbuotojai, kurių didžiausias priešas iki tol buvo tik grėsmingos Šiaurės jūros bangos, pajuto pavojų iš dangaus.
Ženklas: U. von der Leyen ir J. Stoltenbergo vizitas pabrėžė tokių energetinių objektų kaip „Troll A“ svarbą tiek ekonomikai, tiek saugumui. / EPA/ELTA nuotr.
Rugsėjo viduryje šešių „Equinor“ įrenginių saugos zonoje pastebėti neatpažinti dronai. Vienu atveju skraidyklė priartėjo prie platformos – buvo vos per 50 m nuo jos. Įmonė informavo policiją, ši savo ruožtu – šalies žvalgybos tarnybą, atsakingą už terorizmą ir išorės grėsmes.
Siekdama sustiprinti jūroje esančius įrenginius, Norvegijos vyriausybė jų link pasiuntė karo, pakrančių apsaugos tarnybos laivų ir naikintuvų. Prie sausumoje esančių naftos perdirbimo gamyklų, kurioms dėmesį taip pat rodė keistos bepilotės skraidyklės, buvo dislokuotos Norvegijos nacionalinės gvardijos pajėgos. Vėliau buvo apribotos Rusijos žvejybinių laivų galimybės patekti į Norvegijos uostus.
Norvegijos karališkosios jūrų akademijos mokslininkas Stale Ulriksenas tąkart šalies dujotiekius vadino bene didžiausios vertės strateginiu sabotažo taikiniu Europoje.
Vasarį, skelbdami metines grėsmių ataskaitas, trijų Norvegijos saugumo tarybų – vidaus ir užsienio žvalgybos agentūrų ir šalies Nacionalinio saugumo tarybos atstovai Rusiją vadino pagrindine grėsme visos Europos saugumui.
Norvegijos užsienio žvalgybos tarybos vadovo pavaduotojas Larsas Nordrumas pakartojo nuogąstavimus, kad naftos ir dujų įrenginiai gali tapti Maskvos sabotažo objektais. „Kai Rusija nutraukė dujų eksportą į Vakarus, Norvegija šiuo metu yra svarbiausia energijos tiekėja Europai“, – teigė L. Nordrumas.
Oslas yra pranešęs NATO koordinuoti energetikos infrastruktūros apsaugą: juk vien Norvegijoje yra 90 įrenginių jūroje ir 8 000 km povandeninių vamzdynų.
„NATO turi būti pajėgi apsaugoti sąjungininkių ypatingos svarbos infrastruktūrą“, – aljanso vaidmenį saugant Europai gyvybiškai svarbius objektus pabrėžė „Troll A“ apsilankęs J. Stoltenbergas. Simboliška, kad į platformą aukštų pareigūnų delegaciją atlydėjo keturios NATO nuolatinių jūrų pajėgų fregatos, ką tik grįžusios iš manevrų Norvegijos šiaurėje.
Šimtai metrų po vandeniu
Atakuoti – kaip ir saugoti – tokius ypatingus objektus nepaprasta dėl išskirtinės jų padėties ir inžinerinių sprendimų.
Minėtoji „Troll A“ – į vakarus nuo Bergeno esanti, apie 100 m virš Šiaurės jūros kyšanti konstrukcija: keturios kolonos ir platforma, ant kurios yra gamybos įranga ir sraigtasparnių nusileidimo aikštelė. Visa kita – po vandeniu: 300 m žemyn smigančios betoninės kolonos, pagamintos pagal ypatingą technologiją iš plieno ir betono, siekia jūros dugną. Statant objektą buvo pasiektas ne vienas techninių sprendimų rekordas.
Ar šis 684 tūkst. t kolosas galėtų tapti atakos taikiniu?
„Betoninėms pėdoms sunaikinti prireiktų daug sprogmenų, – rašo FAZ. – Tačiau užtektų drono, kad kiltų pavojus platformos operacijoms.“
Norvegijos politikams tenka balansuoti: viena vertus, jie turi imtis papildomų apsaugos priemonių, kita vertus, neišgąsdinti gyventojų.
J. Støre, stovėdamas ant platformos „Troll A“, žurnalistus tikino: Norvegijos energetikos objektų saugumas yra pagrindinis rūpestis nuo pat jų veiklos pradžios. „Nuo septintojo dešimtmečio iki šių dienų buvo taikoma daug matomų ir nelabai matomų saugumo priemonių“, – FAZ citavo politiką. Po Rusijos invazijos į Ukrainą šios priemonės buvo sustiprintos, ypač po minėtų dronų ir atakų prieš „Nordstream“. „Mūsų platformose įrengti jutikliai. Per pastaruosius kelis mėnesius nieko panašaus nepastebėjome“, – sakė premjeras.
Jautri vieta
Kalbant apie po vandeniu esančių objektų apsaugą, NATO iki šiol daugiausia dėmesio skyrė jūros dugnu einančiai energijos ir informacijos mainams svarbiai infrastruktūrai. Tarp jų – kabeliams, kuriais perduodama 97 proc. pasaulio duomenų srauto ir kuriems dėmesį Rusija jau seniai rodo. Nuo pat jų eksploatavimo pradžios XX a. pabaigoje jie tapo rimtu itin pažeidžiamu, Rusiją dominančiu strateginiu objektu.
Apie incidentus kalbama nedaug, tačiau, pvz., žinoma, kad 2021 m. rugpjūtį Rusijos okeanografinis laivas „Jantar“ su batiskafu, galinčiu panerti į 6 000 m gylį, plaukė palei Airiją ir JAV jungiančius kabelius. Pernai sausį JAV žiniasklaida rašė apie paslaptingą incidentą, per kurį buvo nutrauktas arba sugadintas povandeninis šviesolaidinis kabelis, jungiantis Norvegijos žemyninę dalį ir Svalbardo salyną Arkties vandenyne.
Dar 2017 m. pabaigoje tuometis Jungtinės Karalystės gynybos štabo viršininkas seras Stuartas Peachas teigė, kad Didžioji Britanija ir NATO turi teikti pirmenybę povandeninėms komunikacijoms. Pažeidus jas, sutriktų tarptautinė prekyba ir interneto ryšys.
Didžiausią nerimą ekspertams kelia du, Vakarų žvalgybos duomenimis, specialiai šnipinėjimui skirti povandeniniai laivai: „Podmoskovje“ ir „Belgorod“. Manoma, kad jais gali būti gabenami mažesni labai giliai panerti galintys laivai.
Vasarį NATO generalinis sekretorius pranešė apie NATO įsteigtą Kritiškai svarbios povandeninės infrastruktūros koordinavimo grupę. Atsargos generolo leitenanto Hanso-Wernerio Wirmanno vadovaujamas skyrius turi palengvinti Aljanso bendradarbiavimą su pramonės atstovais, geriausiai žinančiais savo infrastruktūros pažeidžiamiausias vietas. Anot J. Stoltenbergo, ši grupė taip pat dalysis gerąja patirtimi, naudos naujoviškas technologijas ir gerins Aljanso povandeninės infrastruktūros saugumą.
Skraidyklių pėdsakais
Pasikeitusią energetinio saugumo situaciją suvaldyti ne taip paprasta. Juk tiksliai taip ir nežinoma ar bent atvirai neskelbiama, ką veikė tas būrelis rusų, kuriuos, skraidinusius dronus ar fotografavusius tam tikrus objektus, nuo rugsėjo pabaigos sulaikė Norvegijos policija.
Kai kurie jų buvo sulaikyti tik dėl to, kad pažeidė taisykles, draudžiančias Rusijos fiziniams ir juridiniams asmenims Norvegijos teritorijoje naudotis dronais. Kai kurie tvirtino turistavę, tačiau į Rusiją bandė gabenti šifruotus bepilotėmis skraidyklėmis darytus vaizdus. Kai kurie – kaip kad Vladimiro Putino patikėtinio Vladimiro Jakunino sūnus – įrodė Svalbarde skraidinęs savo droną mėgėjiškais tikslais.
Tiesa, įkliuvo ir didesnė žuvis. Tarp spalį žvalgybos tarnybos areštuotų dronų leidėjų buvo ir brazilų mokslininku apsimetęs rusas. Manoma, Trumsės universitete, Norvegijos Arkties politikos ir hibridinių grėsmių klausimais dirbęs asmuo šnipinėjo Rusijai.
Vėliau žiniasklaida citavo tyrėjus, kad jūroje esančias platformas pasiekę dronai galėjo būti paleisti iš laivų, taip pat ir povandeninių, nes skristi nuo sausumos esą jiems būtų buvę per toli. Netoli platformų nuolat plaukioja Rusijos laivai – oficialiai žvejybos ar mokslinių tyrimų tikslais. Jiems leidžiama įplaukti tik į tris Norvegijos uostus, tačiau jokių konkrečių požymių, kad jie galėjo dalyvauti dronų operacijose, negauta.
