Netikėta žinutė feisbuke

Nieko negirdėjusiems apie Sandros ir Igno Andriukevičių pabėgimą į Ruandą, valstybę Centrinėje Afrikoje, primename, kad Ignas socialiniuose tinkluose rado žinutę-skelbimą, kad tarptautinė įmonė ieško darbuotojo, pasiruošusio vykti dirbti į Afriką, Ruandą.

Nors nei Ignas, nei Sandra niekada neturėjo minčių apie emigraciją (ir dar kur – į Afriką!), tačiau abu jau kurį laiką norėjo kažką pakeisti savo gyvenimuose. Todėl vienbalsiai nutarė patyrinėti naują šalį, suprasti, kaip atrodo afrikietiškas gyvenimas iš arti.

S. Lebrikaitė tuo metu buvo Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro (LNOBT) artistė ir laisvai samdoma operos atlikėja, dainuojanti ir miuzikluose, ir operetėse, ir koncertuose. „Ruandoje įgijau dar vienos patirties: teko dainuoti ir filmuotis vaizdo klipe su reperiu ruandiečiu“, – šypsosi pašnekovė.

Su savo vyru Ignu ji susipažino Kaune, kai buvo pakviesta dainuoti į Kauno technologijos universiteto ansamblį „Nemunas“. Jame Ignas, tuomet dar studentas, grojo akordeonu. „Kritau jam į akį, ir Ignas ėmė po truputėlį mane kibinti“, – savo ir vyro pažinties istoriją pasakoja S. Lebrikaitė-Andriukevičienė, po trejų metų draugystės prisiekusi jam amžiną meilę.

Magija: ech, tas magiškas daiktas telefonas – tiek Ruandoje, tiek ir Lietuvoje! Įdomiausia provincijos vaikams buvo matyti savo veidus, atsirandančius Sandros telefono ekrane. / S. Lebrikaitės-Andriuškevičienės asmeninio archyvo nuotr.

Sektų paskui Igną ir vėl

Ignas yra baigęs Juozo Gruodžio konservatoriją, tad ir šiandien Andriukevičių namuose Vilniuje dažnai skamba muzika. Ignas groja pianinu, gitara, o Sandra dainuoja.

Net Kigalyje, kur jie gyveno metus, po poros mėnesių abu neištvėrė – nusipirko pianiną. Ne tik dėl Sandros poreikių – operos atlikėja norėjo palaikyti vokalinę formą, repetuoti ir koncertuoti, bet ir dėl Igno pomėgio vakarais muzikuoti. „Kai Ignas vyko į Mančesterį, į darbo kelionę, iš ten ir parsigabeno pianiną“, – aiškina ji.

Iš pradžių, 2023-iųjų sausį, į Ruandos sostinę Kigalį apsižiūrėti tenykštės situacijos išvyko Ignas. Sandra prie jo prisijungė balandį. Ne viena. Su jųdviejų augintiniu – auksaspalviu retriveriu Bramsu.

Išgirdusi klausimą, kodėl nepaliko Bramso tėvams arba draugams Lietuvoje, moteris meta į mane nuostabos kupiną žvilgsnį: „Ar jūs paliktumėte savo šeimos narį kažkam, jei iki tol visur keliavote su juo kartu?!“

Išvykdami Andriukevičiai nieko konkretaus neplanavo, kiek metų ten bus, dvejus, trejus ar penkerius. Sakė, kiek širdys norės, tiek ir pasiliks. Todėl kasdien apie tai kalbėdavosi, o artėjant metų pabaigai suprato, kad jau viskas – laikas namo.

„Sprendimas atėjo labai natūraliai, todėl tikrai nebuvo gaila išvažiuoti“, – tikina Sandra ir priduria, kad jei šiandien Ignas ir vėl sugalvotų kokį nutrūktgalvišką planą – tarkime, emigruoti į Australiją – ji su džiaugsmu krautųsi lagaminus ir važiuotų drauge. Į gyvenimą abu žiūri panašiai ir labai paprastai.

„Mes nesivaikome karjerų ar materialių dalykų: juk nieko iš šio gyvenimo neišsinešime. Tik norime, kad senatvėje, kai galbūt nebegalėsime keliauti, vartytume kelionų albumus ir prisimintume anksčiau išgyventas patirtis“, – vaizdžiai piešia senjorišką gyvenimo idilę ji.

Dainininkė juokiasi, kad turbūt tokia yra jos dalia – amžinai sekti paskui vyrą, nes ir į sostinę iš Kauno paskui Igną teko kraustytis būtent jai. „Ignas gavo darbo pasiūlymą Vilniuje. Tačiau, manau, jeigu kada nors vyrui reikėtų aukoti kažką dėl manęs – jis nė sekundės nedvejotų“, – įsitikinusi S. Lebrikaitė, kuriai nebuvo lengva atsisveikinti su Kaunu ir jo muzikantų bendruomene.

Galimybė: „Kai nusifilmavau Ruandos oro linijų reklamoje, sulaukiau nemažai dėmesio ir pasiūlymų bendradarbiauti“, – džiaugiasi S. Lebrikaitė. / S. Lebrikaitės-Andriuškevičienės asmeninio archyvo nuotr.

Priėmė vietinių taisykles

Kadangi afrikietiški įspūdžiai jau susigulėjo (iš Kigalio Andriukevičiai grįžo šių metų vasarį) prašau Sandros pasidalyti, kas labiausiai stebino muzungus (baltuosius) Afrikoje.

„Na, – atsidūsta ji, – ten kitas pasaulis. Būnant Kigalyje viskas atrodo labiau suvokiama, tačiau dabar, kai esame Lietuvoje, ir patys negalime patikėti, kad visus metus išbuvome Ruandoje“, – sako Sandra.

Prieš vykdami į Kigalį Andriukevičiai bendravo su ten gyvenančiais lietuviais, domėjosi, ką dėtis į lagaminus. „Tačiau tas įsivaizdavimas ir pats faktas, kai jau atvažiuoji ir imi ten gyventi, labai skiriasi“, – aiškina pašnekovė.

Sunkiausiai sekėsi priprasti prie afrikiečių vėlavimo. Jei moteriai reikėdavo nuvažiuoti į miesto centrą pasiimti kokio dokumento, tai būdavo visos dienos darbas.

„Afrikoje niekada nežinodavai, kiek laiko turėsi laukti eilėje, kol kas nors tau pasirašys dokumentą. Arba jei taksi vairuotojas pažadėdavo, kad bus po 15 minučių, tai galėdavai jo sulaukti po valandos“, – prisiminimais dalijasi operos dainininkė, Lietuvoje pratusi tausoti tiek savo, tiek ir kitų laiką.

Ruandoje Sandra turėjo nuolat sau priminti, kad yra tik svečias Afrikoje, todėl turi besąlygiškai priimti vietines žaidimo taisykles, o ne diktuoti savas.

Iš arčiau: gyventi Afrikoje ir nevykti į safarį, anot Andriukevičių, būtų tiesiog nedovanotinas aplaidumas. / S. Lebrikaitės-Andriuškevičienės asmeninio archyvo nuotr.

Žinojo apie genocidą

Paklausta, kokias vietas pirmiausia aplankė apsigyvenę Kigalyje, Sandra mini Kigalio genocido muziejų ir priduria, kad lygiai prieš 30 metų, balandžio 7-ąją, hutų etninės grupės ekstremistai šalyje surengė vienas žiauriausių XX a. žudynių pasaulyje, kurios nusinešė beveik 1 mln. gyvybių. Žudynės truko 100 dienų, kol 1994 m. liepą Ruandos patriotinio fronto (RPF) sukilėlių milicija jas nutraukė.

Paklausta, ar vykdama metams į Ruandą Sandra žinojo apie šį kraupų faktą, moteris linksi galvą. Ar tas žinojimas jos netrikdė: juk dalis skredynėse dalyvavusių hutų ir šiandien ramiausiai vaikšto Kigalio gatvėmis, kaip, beje, ir jų aukų giminaičiai – vyrai, žmonos, vaikai, tėvai, seneliai... „Apie tai negalvojau. Man labiau užkliuvo kiti dalykai. Tarkime, sutinki žmogų, vyresnį nei 30-ies, ir matai randus ant jo veido. Tuomet iš karto ateina mintis, kad galbūt jis yra tų baisių įvykių liudininkas. Po jų Ruandoje nebeliko nei hutų, nei tutsių, o pas visus pasuose yra tik vienas įrašas – ruandiečiai“, – aiškina S. Lebrikaitė, kurios teniso mokytojos tėtis buvo nužudytas prie dukros akių, o tai padarė jų kaimynas.

„Vaikščiodama Kigalio gatvėmis aš irgi neskirsčiau žmonių į kaltuosius ir aukas. Mano galva, jie visi, kaip tauta, patyrė šitą baisų dalyką“, – savo pozicija dalijasi operos atlikėja.

Ten gyvendama ji jautėsi saugiai. Rytais arba vakarais bėgiodavo, ruošėsi pusmaratoniui. Vietiniai nelabai kreipė į lietuvius dėmesį, nebent į jų šunelį Bramsą. „Aš šviesiaplaukė, šuo – didelis ir baltas. Kai mus abu kartu pamatydavo, jiems iš tiesų būdavo didelė atrakcija. Įsivaizduokite: muzungu ir dar muzungu šuo!“ – kvatojasi Sandra ir tikina, kad Kigalio gyventojai šunų prisibijo: nė karto nebandė Bramso paglostyti. Be to, kai eidavo į kavinę, prieš tai visada paskambindavo ir paklausdavo, ar gali ateiti su šunimi.

Netingianiavo: būdama Ruandoje Sandra įrašė savo kūrybos dainą „Geriau kartu“ ir su vietiniais operatoriais nufilmavo jos vaizdo klipą. / S. Lebrikaitės-Andriuškevičienės asmeninio archyvo nuotr.

Dalyvavo upės safaryje

Safariai Sandrai kelia dvejopų jausmų. Viena vertus, jai smagu pamatyti natūralioje aplinkoje laisvai vaikštančius gyvūnus, kita vertus – dešimt turistinių džipų, apgulusių vieną žirafų šeimyną, jos nedžiugino.

Savo smalsumą Andriukevičiai patenkino Zambijoje, kur dalyvavo upės ir sausumos safaryje. „Kai labai sausa, visi gyvūnai ateina gerti prie upės, tad sėdėdami laivelyje labai daug pamatėme: ir didžiules kaimenes dramblių, ir žirafų, ir liūtų, ir nyrančių iš vandens begemotų, krokodilų. Diena, kai visi tie žvėrys plaukė pro mano akis, turbūt buvo pati įspūdingiausia mano gyvenime“, – susijaudinusi pasakoja S. Lebrikaitė, tąkart pasijutusi lyg filme.

Jei šiandien kas nors man pasiūlytų rinktis – su visais turėtais patogumais gyventi Kigalyje ar likti Lietuvoje, aš vis dėlto pasirinkčiau Lietuvą!

Be Zambijos, Sandra su Ignu dar aplankė rytinėje Afrikos pakrantėje, Indijos vandenyne, esantį Zanzibarą, kur sutiko Naujuosius Metus. Paskui grįžo į Ruandą, nes operos solistė dar turėjo neįgyvendintų profesinių planų.

Labdaros koncertai afrikiečiams

Ignas kišenėje turėjo darbo tarptautinėje įmonėje sutartį, o Sandrai teko ieškotis veiklos pačiai. „Keletą kartų gerai nuverkiau, – dabar juokiasi iš savęs pašnekovė. – Iš pradžių galvojau, kad nuvykusi į Kigalį aš daugiau ilsėsiuosi, nei dirbsiu, nes Lietuvoje ištrūkau iš tikro darbų maratono.“

Vis dėlto, pailsėjusi savaitę, Sandra suprato, kad ilgai dykaduoniauti ji nemoka. Tad ėmė ieškoti pianisto, kad galėtų koncertuoti, o tai nebuvo paprasta. Galiausiai jai pavyko rasti korėjietę, kuri dirbo vaikų muzikos mokykloje ir gyveno netoli lietuvių namų. Moterys surengė keletą labdaringų klasikinės muzikos koncertų, po kurių jų tandemą dar papildė vokietis violončelininkas. „Vykome visi trys koncertuoti į Zambiją, o mano vyrui net teko pabūti garsistu“, – šypsosi ji.

Pamažu įsibėgėjant Sandros profesinei veiklai, atsirado mokinių, kurie norėjo mokytis pas lietuvę dainuoti. Be to, apie savo gyvenimą Ruandoje Sandra kasdien dalijosi socialiniuose tinkluose. Taip ją pamatė vietinių oro linijų reklamą kurianti agentūra ir pasiūlė nusifilmuoti vaizdo klipe.

Sandra Ruandoje net įrašė savo kūrybos dainą „Geriau kartu“ ir su vietiniais operatoriais nufilmavo jos vaizdo klipą. Taip pat su vienu ryškiausių Ruandos reperių įrašė afrikietiško skambesio kūrinį „Energy“, kuriame pabandė dainuoti angliškai vietinių tartimi.

„Ši daina – visiškas atsitiktinumas. Kai nusifilmavau Ruandos orų linijų reklamoje, sulaukiau nemažai dėmesio ir pasiūlymų bendradarbiauti, – pasakoja Sandra. – Vienas iš jų būtent ir buvo sukurti afrobeat stiliaus dainą drauge su reperiu Zealoux.“

Ji tiki, kad gyvenime žmonės sulaukia tų dalykų, kokie tuo momentu jiems labiausiai reikalingi. Štai neseniai grįžo iš Čikagos, kur drauge su kitais lietuvių atlikėjais dainavo miuzikle „Lituanica“.

„Jei atvirai, gyvenimas mane vis pasuka į tos populiaresnės muzikos pusę. O ką aš? Nieko... Labai natūraliai, be dirbtinių pastangų stebiu, kaip viskas dėliojasi“, – aiškina pašnekovė, nenorinti be reikalo eikvoti savo energijos.

Su žvaigžde: su Ruandos garsenybe, reperiu Zealoux, Sandra įrašė afrikietiško skambesio kūrinį „Energy“ ir dalyvavo smagioje fotosesijoje. / S. Lebrikaitės-Andriuškevičienės asmeninio archyvo nuotr.

Su maistu – atsargiau

Prieš vykdama į Ruandą Sandra tikėjosi, kad ten viskas bus labai pigu, tačiau pigu buvo tik tai, kas auga jų kraštuose. Atvežtinės prekės buvo su dideliu antkainiu. Todėl ji visai nenustebo, kai Ignas iš komandiruotės Mančesteryje parsivežė pusę lagamino sūrių, kuriuos jis be galo mėgsta.

Grįžę į Lietuvą abu džiaugėsi, kad parduotuvėse didelis prekių pasirinkimas, o Ruandoje jų maisto racionas buvo labai vienodas – ryžiai, vietinės daržovės ir mėsa. Kai norėdavo kažkuo save palepinti, lietuviai eidavo į netoli namų esančią vienos prancūzės ledų parduotuvėlę ir šitaip prisimindavo gyvenimą Europoje.

Beje, Ignui teko išbandyti ir vietinės ligoninės patogumus – jam buvo skirtos lašelinės ir antibiotikai. Pasimokiusi iš vyro klaidų, Sandra su vietiniu maistu buvo atsargesnė – valgė jį tik gerai termiškai apdorotą, vengė ledukų kokteiliuose, sultyse.

Ar Andriukevičiai, jau keturis mėnesius bandantys ir vėl prisijaukinti lietuvišką klimatą ir sostinės kamščius, nepasiilgsta ruandietiško gyvenimo pranašumų – apartamentų prestižiniame turtuolių kvartale, namų tvarkytojos, kasdienio gero oro?

Sandra atvira. „Vieną dieną, žiūrėdama į skalbinių krūvą namuose, pagalvojau, kaip pasiilgau Florens – mūsų namų pagalbininkės Kigalyje… Tačiau jei šiandien kas nors man pasiūlytų rinktis – su visais turėtais patogumais gyventi Kigalyje ar likti Lietuvoje, aš vis dėlto pasirinkčiau Lietuvą!“ – prisipažįsta ji.

Mintimis apie motinystę, jos kasdieninius rūpesčius ir džiaugsmus vaizdo įraše dalijasi Kauno folkloro ansamblio „Žaisa“ vadovė Giedrė Ramunė Pečiulienė.

„Atidarykime gegužės langą nusilenkdami geriausiai, brangiausiai, mylimiausiai Mamai“, – ragina ansamblis.

Sveikinimas pasiekiamas koncertinės įstaigos „Kauno santaka“ „YouTube“ kanale bei „Facebook“ platformoje. Iniciatyva yra tęstinio virtualaus koncertinės įstaigos „Kauno santaka“ projekto „Atviri langai“ dalis.

Atlikėjai:

Sandra Lebrikaitė (sopranas)

Justinas Buta (birbynė)

Lina Murauskienė (kanklės)

Narimantas Murauskas (aranžuotė, klavišiniai, kontrabosinės kanklės)

Roko operos paskirtis – šiuolaikine muzika ugdyti jaunąją kartą, skiepyti jiems tautos vienybės ir patriotiškumo jausmus. Kuriamoje roko operoje „Priesaika“ dalyvauja žinomi Lietuvos atlikėjai: patriotinio roko grupė „Thundertale“, operos solistai – Liudas Mikalauskas (bosas) ir Egidijus Bavikinas (tenoras) –, pastatymą režisuoja Nerijus Petrokas, o scenografijos autorius – Sergejus Bocullo.

Kaip rašoma pranešime spaudai, darniame, vyriškame kolektyve puikiai apsiprato ir debiutinį Sesės personažo vaidmenį kurianti jauna solistė – Sandra Lebrikaitė. „Būti rimtoje vyriškoje kompanijoje vienintele atlikėja moterimi – ne sunkumas, o malonumas!“ – sako Sandra. Jos nuomone, pastatymas ypač reikšmingas šių dienų publikai ir jaunimui, kurie stebi mūsų visuomenės susiskaldymą, patriotiškumo stoką, tolerancijos ir geranoriškumo trūkumą.

Mano kuriamas Sesės vaidmuo įprasmina ne tik personažą, kuris realiai egzistavo, tačiau ir visų tuo metu baimėje ir viltyje gyvenusių moterų, motinų, žmonų, sesių likimus, jų sielvartą, kantrybę.

„Kai gavau pasiūlymą dalyvauti šiame pastatyme, vyrai jau buvo išanalizavę libretą, žinojo scenografijos niuansus, o man teko greitai įsisavinti medžiagą ir neatsilikti. Tačiau tai nebuvo ypatingai sunku, nes viskas pasirodė tarytum savaime aišku. Kartais dainuodama ir bandydama įsijausti į realiai miškuose gyvenusių kovotojų personalijas pagalvoju – kaip gerai mes dabar gyvename! Tuomet tų žmonių siekiai buvo daug didesni ir kilnesni, bet galimybės, palyginti su nūdiena, – menkiausios! O mes vis dejuojam, kad kažko trūksta, kažkas kažko nedaro, nes „nepriklauso“. Manau tai puiki žinutė dabartiniam jaunimui susimąstyti, ką turime ir kaip prasmingai tai panaudoti ne tik savo, bet bendram tikslui – šalies augimui ir klestėjimui. Mano senelis pasakodavo, kaip enkavėdistai, persirengę partizanais, užgriuvo jų namus ir vaikė jo mamą po trobą reikalaudami maisto, o ji nukrito nuo kopėčių ir prarado broliuką. Kai pagalvoju, o kiek tokių „nežymiai“ suluošintų šeimų, žmonių... turbūt nenukentėjusių nuo tos santvarkos išvis nebuvo! Tai ką mes turim dabar ir ką galime sau leisti – neįkainojama! Mano kuriamas Sesės vaidmuo įprasmina ne tik personažą, kuris realiai egzistavo, tačiau ir visų tuo metu baimėje ir viltyje gyvenusių moterų, motinų, žmonų, sesių likimus, jų sielvartą, kantrybę. O svarbiausia, kad Miško broliams, tai būdavo tarytum laisvės, šviesos ir vilties spindulys jų niūriame ir pavojingame gyvenimo kelyje“, – sako S. Lebrikaitė

Roko operos „Priesaika“ premjeriniai renginiai vyks liepos 19d., 18 val., Tarptautiniame Tauragės muzikos festivalyje, rugsėjo 23d. – Bistrampolio festivalyje. Nuo rudens koncertinis turas vyks visoje Lietuvoje. Premjera  Kaune – spalio 25d., 18val., „Girstučio“ kultūros centre.

Kūrybinė grupė ir organizatoriai dėkoja pastatymo rėmėjams: ŽŪB „Nematekas“, UAB „Lietpak“, Kauno miesto savivaldybei, informaciniam rėmėjui – dienraščiui „Kauno diena“.

Kurdamas libretą, rėmiausi  pokario laisvės kovų istorija, partizanų ir ryšininkų atsiminimais, dienoraščiais, tikromis asmenybėmis ir faktais. Stengiausi atrinkti svarbiausius, apibendrinančius, visai pasipriešinimo kovai būdingiausius epizodus, atskleidžiant tragišką aukojimosi, tėvynės meilės ir pasišventimo motyvą. Rezistencinių kovų įprasminimas  stambios formos muzikiniame kūrinyje vyks pirmą kartą, tad suprantama ta kūrybinė įtampa, vyraujanti repeticijose.

Librete kalbama apie partizanų priesaiką, kuri tampa vienu iš svarbiausių temų, priesaiką, kuriai pasiryžėliai privalo likti ištikimi, ji simbolizuoja ryžtą ir sąmoningą žengimą į kovą su daug gausesniu priešu, yra tikras atsparos ir dvasinės tvirtybės ženklas. Ši priesaika skamba ir roko operos muzikoje, ji tampa vienu iš pagrindinių leitmotyvų.

„Aš prisiekiu Visagalinčio Dievo akivaizdoje vardan kritusių brolių už Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę uoliai dirbti Nepriklausomos Lietuvos atstatymo darbą, nesigailėdamas nei jėgų, nei gyvybės, griežtai vykdyti vadovybės įsakymus, didžiausioje paslaptyje laikyti veikimą, nesidėti su priešu ir viską pranešinėti savo viršininkams. Man yra žinoma, kad už šios priesaikos sulaužymą būsiu baustas mirties bausme. Tai, ką pasižadu, tegu Dievas užlaikyti man padeda“.

Būtent tokią priesaiką ištardavo pasišventėliai, pasirinkę kovos kelią. Davęs tokią priesaiką, negalėdavo pasiduoti į nelaisvę su ginklu rankoje, pasitraukti savavališkai iš kovos, iš esmės tai buvo tikro Kario – Tėvynės gynėjo priesaika. Juk ir pirmieji Lietuvos partizanų, ar vėlesni (nuo 1949 metų – Lietuvos laisvės kovų sąjūdžio) statutai rėmėsi Nepriklausomos Lietuvos kariuomenės vidaus tarnybos Statuto straipsniais, su nežymiais pakeitimais. Juk ir visas partizanų judėjimas rėmėsi kariuomenės tvarka ir reikalavimais. Tad ir priesaika buvo beveik tokia pati, tik 1945 metais kunigas A. Ylius ją kiek pakeitė pasižadėjimu atstatyti  Nepriklausomybę. Šią priesaiką naudojo visos apygardų rinktinės, jos tekstas buvo skelbiamas Dzūkijos rinktinės štabo taisyklėse, Tauro apygardos Veikimo statute, kituose partizanų vadovybės dokumentuose.

1949 metais vasario 2-22 dienomis vykęs visos Lietuvos partizanų suvažiavimas Laisvės kovas įvardijo Lietuvos laisvės kovų sąjūdžiu, patvirtino ir LLKS Statutą, kuriame yra ir šiek tiek pakeistas priesaikos tekstas, įrašant naująjį pavadinimą: „ Prisiekiu Visagalio Dievo akivaizdoje, kad ištikimai ir sąžiningai vykdysiu Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio nario pareigas, kovosiu dėl Lietuvos laisvės ir nepriklausomybės atstatymo nesigailėdamas nei savo turto, nei sveikatos, nei gyvybės, tiksliai vykdysiu Sąjūdžio įstatus, statutus ir savo viršininkų įsakymus, šventai laikysiu visas man patikėtas paslaptis, niekada su Lietuvos priešais nesitarsiu, jokių žinių jiems neteiksiu ir visa, ką tik apie juos sužinosiu, tuoj savo viršininkams pranešiu, saugosiu šalies gerovę ir visur elgsiuos, kaip doram, klusniam ir narsiam laisvės kovotojui elgtis pridera. Gerai žinau, kad už sąmoningą uždavinių nevykdymą ir paslapties išdavimą man gresia mirties bausmė. Tepadeda man Viešpats Dievas mano darbuose tėvynei Lietuvai“.

Šią priesaiką kartojo įsiliejantys į kovotojų gretas nauji nariai, kartojo, tvirtai tikėdami savo misija, tikėdami, kad jų auka nebus betikslė, kad pralietas kraujas priartins Tėvynės Laisvę. Karštai mylįs Tėvynę ir pasiryžęs dėl jos mirti, narsus, stiprios valios, pasitikįs savim ir savo vadais  – toks buvo Lietuvos kovotojas, nepriklausomybės kovų laikais, toks jis turi būti visada, toks jis ir bus. Partizanų vadai nuolat reikalavo ištikimybės priesaikai, pavyzdingo elgesio, rūpestingos savo veiksmų kontrolės – juk netinkamas partizano elgesys „tauriems lietuviams suteikia skausmą ir gėdą, kenkia Tėvynės garbei ir priešui leidžia varyti piktą propagandą, šmeižti ir niekinti lietuvio partizano vardą...“ 

Paskutinis Lietuvos partizanų vadas Adolfas Ramanauskas-Vanagas knygoje „Daugel krito sūnų...“ vaizdingai aprašė dzūkų partizanų priesaiką prie Nemunaičio (Alytaus r.). 1945 m. birželio 2-osios naktį partizanų išpažinties čia klausė, priesaiką priėmė kunigas Vaitiekus-Želnia, kuriam talkino kunigas Juozas Stasiūnas, o mišias buvusioje koplyčioje laikė kunigas Juozas Kudirka: „Prisiartino iškilmingas priesaikos priėmimas. Prieš altorių pakopoje buvo pastatyta taburetė, užtiesta trispalve. Ant jos buvo padėtas kryželis ir mano trumpasis ginklas. Dvasininkas pusbalsiu, bet aiškiai ir įspūdingai skaitė priesaikos tekstą. Mes, iškėlę dešines, tyliai kartojome Priesaikos žodžius. Dievo akivaizdoje tvirtai pasižadėjome teisingai ir ryžtingai tęsti pradėta kovą prieš okupantą, kuris, pamynęs po kojomis visus Dievo ir žmonių įstatymus, negailestingai naikina visa, kas yra šventa, kilnu ir brangu. Pirmasis prisiartinau ir pabučiavau kryželį, trispalvę ir ginklą. Tą pat padarė visi vyrai. Po to trumpu, bet didžiai prasmingu dvasininko žodžiu baigėsi iškilmingas aktas...“

Laisvės kovotojų priesaikos vieta – ryšininkų arba rėmėjų namai, dažnai miško vieta, papuošta tautiniais ir kovos simboliais. Antai, Kęstučio apygardos Birutės rinktinės vadovybės ryšininkė Antanina Jasiulytė-Valeikienė (g. 1930 m.) apie priesaiką Jūkainių miške (Raseinių r.) prisimena: „Ten turbūt ne vienas yra priėmęs priesaiką, nes ten tokie kelmai gražūs, nupjauti ten likę, tokia stovykla buvo. Nupjautas medis ir kelmas, ant kelmo šalia pistoletas ir žvakė, mažytė tokia trispalvytė, kryželis dar buvo, mažas mažas kryželiukas. Vadas skaito ir turi kartoti. Kartoji, kartoji, kartoji. Nu ir paskui kažkaip ir susijaudini, ir ašarą nubrauki...“

Paminėtina 1945 m. vasario 16-ąją duota partizanų priesaika prie Antanų miške (Švenčionių r.) žuvusių partizanų kapo. Praėjus keliems mėnesiams po kautynių, beveik tris dešimtis neatpažintų laisvės kovotojų kūnų bendražygiai palaidojo netoli nuo kautynių vietos. Čia buvo pastatytas kryžius, tvorelė, kuriuos stribai nuolat išdraskydavo.

Žinoma atvejų, kai partizano priesaikai būdavo pasirenkami senkapiai  – Kražių partizanai prisiekdavo senosiose Daukintiškės kaimo kapinėse, prie metalinio kryžiaus. Kaip partizanų dainoje: „Prie tėvelio kapo, ten prie koplytėlės / Prisiekiau aš būti sūnum Lietuvos...“

Ir roko operoje priesaika turėtų tapti ryžto ir ištikimybės simboliu, kovos ir pasiaukojimo leitmotyvu. Juk operos kūrėjų, visos kūrybinės grupės vienas svarbesnių tikslų – pabandyti atsakyti į nūdienos jaunimui kylančius klausimus – kas jų, pokario bendraamžius, tuometinius gimnazistus ar jų jaunus, tik mokytojauti pradėjusius vyresniuosius, skatino kovai, dažnai beviltiškai, su daug gausesnėmis priešo jėgomis, kas teikė ryžto ir drąsos išeiti į mišką, į numanomą pražūtį, kas skatino juos duoti Laisvės kovotojo priesaiką ir likti jai ištikimiems, kovoti iki mirties? Per jaunų operos herojų pergyvenimus, abejones, kylantį dramatizmą atsiskleidžia jų tvirtas tikėjimas Tėvynės laisve, karštas noras prisidėti aukščiausia – savo gyvybės kaina prie būsimos Nepriklausomybės, kuria jie taip tikėjo.

Ar mūsų jaunieji amžininkai suvokia tą pasiaukojimą, tą pralieto kraujo kainą? Ar žino, ar domisi Laisvės kovų istorija? Roko operos kūrėjai, skirdami savo kūrinį šiuolaikiniam jaunimui, neabejoja, kad ir šiandien, iškilus grėsmei ar pavojui Lietuvos nepriklausomybei, būtent jaunimas stotų pirmose Laisvės Gynėjų gretose, kaip ir jų pokario bendraamžiai, duotų kario priesaiką. Bet Laisvės ginti stotų visai kitaip pasiruošę, pasirengę – juk tada, tiesiai iš mokyklos ar gimnazijos suolo, nemokėdami su ginklu elgtis, užvertę vadovėlius, trumpai apsimokę karybos iš vyresniųjų, jau stodavo į mūšį su iki dantų apsiginklavusiu, profesionaliu priešu.

Dabar tose brangiose ir garbingose vietose, kur kažkada partizanai iškilmingai prisiekdavo, prisiekia kariai, savanoriai, šauliai. Ir jų priesaikos, kaip ir pokario gynėjų, ypatingos – jie prisiekia ginti ir saugoti Lietuvos Nepriklausomybę, bet saugoti pasiruošus, išmokus šiuolaikinės karinės taktikos ir strategijos, išmokus valdyti modernią ginkluotę.

Šaulių sąjunga, tampanti vis labiau integruota ir patikima kariuomenės pagalbininke, su kuriamais koviniais būriais didelį dėmesį skiria jaunimui – būtent tas jaunimas, tie jaunieji šauliai, ko gero, bus tarp pirmųjų roko operos „Priesaika“ atidžių klausytojų. Jiems ypatingai imponuos ir padarys įspūdis operos herojai – jų amžininkai, padarys įspūdį jų pavyzdys – pasiaukojama Tėvynės meilė. Juk ir Jaunojo šaulio pasižadėjime skamba leitmotyvas – „Rengtis ginti ir saugoti Lietuvos Nepriklausomybę“...