Grįžo po pertraukos

Apie Saporo sniego festivalį, ko gero, girdėjote ne sykį, tačiau ar žinot, kad jis prasidėjo 1950 metais, vietinių mokyklų moksleiviams surengus šešių sniego skulptūrų parodą Odori parke, esančiame pačiame miesto centre. Nedidelė ekspozicija po atviru dangumi tąsyk pritraukė apie 50 tūkst. lankytojų ir davė pradžią didžiausiai žiemos šventei Japonijoje. 1955 m. gaminant įspūdingo dydžio skulptūras prisidėjo šalies gynybos pajėgų kariai, o dar po ketverių metų Japonijos žiniasklaida pirmą kartą nušvietė renginį visos šalies mastu. 1972-aisiais Saporo sniego festivalis sulaukė tarptautinio pripažinimo. Kiekvieną vasarį vykstanti šventė išsiskyrė pagrindinėse miesto gatvėse išrikiuotomis skulptūromis, sukurtomis iš viso pasaulio suplūdusių meistrų rankomis. Nuo 2006-ųjų tirpstančią Saporo miesto ekspoziciją pildo ir menininkų iš Kauno darbai.

„Nuo amžiaus pradžios pradėjome ir vis kažkaip nenusvyra rankos“, – anot architekto Tomo Petreikio, jos sniego nelytėjo tik pandemijos laikotarpiu ir dar kelis metus jam pasibaigus.

Šį vasarį, po priverstinės trijų metų pertraukos, sniego festivalis į Saporą grįžo, o kartu su juo ir lietuvaičių trio. Tiesa, iki tradicinio renginio, kuris miestą Hokaido salos pietvakariuose paverčia žiemos pasaka, jie buvo keturiese ir savo jėgas išbandė sniego skulptūrų čempionate Jungtinėse Amerikos Valstijose (JAV). Mindaugas Jurėnas, Kęstutis Lanauskas, Artūras Burneika ir Tomas Petreikis ten vyko jau septintą kartą.

Aukščio iššūkiai

Praėjusiais metais Kolorado Valstijoje, Brekenridže, skulptoriai pelnė net du įvertinimus. Lietuviams atiteko čempionato bronza ir menininkų apdovanojimas, kurį skiria čempionate besivaržantys kolegos skulptoriai.

„Pagal neoficialius šaltinius, šiemet Amerikoje mes likome ketvirti“, – sniego užkalbėtojai kitąmet JAV žadėjo susigrąžinti skolą.

Norint tai padaryti, reikia sukurti naują koncepciją ir įveikti atranką. Tai nėra labai paprasta. Patekti į sniego skulptūrų čempionatą trokšta skulptoriai iš viso pasaulio, tačiau atrenkama vos keliolika komandų. Šiųmetis ketverto eskizas „Sniego šilko šokėja“ sudomino komisiją, todėl kauniečiai sulaukė kvietimo į JAV. Keturias dienas menininkai dirbo su maždaug 25 t sveriančiu, 3,5 m aukščio presuoto sniego kubu, kol šis galiausiai virto kūnu.

„Tradiciškai, kaip dvejetukininkai, paskutinę naktį nemiegojome. Praleidome saulės kaitrą, matėme mėnulio pilnatį“, – pažaboję laiką ir sniegą, skulptoriai, anot T. Petreikio, sunkiausiai tvarkėsi su aplinkos pokyčiais. Sniego skulptūrų čempionatas vyko maždaug 3 km aukštyje, todėl ne vienas dalyvis patyrė deguonies stygių.

„Reikėtų atskristi keliomis dienomis anksčiau ir adaptuotis“, – A. Burneika šioje situacijoje įžvelgė ir privalumų. Tarkim, nusileidus žemyn, miegas gilus kaip kūdikio.

Tvarka: šiame čempionate skulptoriams neleidžiama naudoti elektrinių įrankių, kurie palengvintų užduotį. T. Petreikio asmeninio archyvo nuotr.

Smalsuolių srautai

Atsisveikinę su bičiuliu Mindaugu, likusieji trys komandos nariai išvyko į Japoniją. Sapore Kęstutis, Aurimas ir Tomas pristatė darbą pavadinimu „Tegul išsipildo svajonės“. Jos laivo pavidalu prasimušė pro debesų skraistę, įgaudamos kitą, labiau apčiuopiamą formą. Tikslumu garsėjančio festivalio taisyklės šiemet nesikeitė. Tiesa, komandų buvo kiek mažiau nei įprastai. Vietinių teigimu, mažiau buvo ir sniego.

„Lietuvoje mes jaučiame globalinį atšilimą, kai už lango amžinas ruduo. Atrodo, važiavome ten, kur sniego turėtų būti virš galvų, bet tiek Amerikoje, tiek Japonijoje žmonės skundėsi, kad jo labai mažai“, – skulptoriai pasakojo, kad su tokia pačia problema festivalio organizatoriai susidūrė ir 2019-aisiais, kai Japonijoje buvo užfiksuota rekordiškai mažai sniego ir neįprastai aukšta temperatūra. Organizatoriai tąkart koregavo planus, o sniegą gabeno iš kitų šalies miestų.

Kitaip nei čempionate JAV, kuris vyko kelių kilometrų aukštyje, Sapore skulptoriai savo įrankių dėžę išskleidė miesto centre, o presuoto ledo kubą skaptavo apsupti žmonių. Vieni jų stebėjo tyliai, kiti buvo smalsūs dalyviai. „Kasdien praeidavo milžiniški žmonių srautai. Atstovavome Lietuvai, pakaitomis bendravome su auditorija. Pavargsti prie sniego – eini pas žmones“, – įspūdžiais dalijosi A. Burneika.

Mokosi iš klaidų

Festivalio JAV organizatoriai, anot skulptorių, palankiai žiūri į drąsius sprendimus ir leidžia išeiti iš rėmų, todėl ketveriukė yra koregavusi ne tik savo darbų aukščius, bet ir pločius. Tikslieji japonai prieš tokius dalykus nelinkę užmerkti akių. Iš anksto paruoštus presuoto sniego kubus festivalio pradžioje jie darsyk pamatuoja ir akylai stebi kiekvieną menininkų veiksmą. Jei tik kyla abejonių dėl sniego skulptūros stabilumo, organizatoriai stabdo sniego skulptorius, o už nepaklusimą gali atimti balus. Tiesa, kaip jie skaičiuojami, skulptoriai iki šiol nesupranta. Žino tik kad sniego skulptūra turi būti kuo artimesnė eskizui. Manę, kad čia, kaip ir JAV, vertinamas polėkis ir akimirkos emocija, kauniečiai kelis kartus nusvilo – detalės, jų manymu turėjusios duoti papildomų taškų, pastarųjų krepšelį gerokai patuštino.

„Mokomės iš klaidų, stengiamės siųsti kuo aptakesnį eskizą. Anksčiau, beje, ir įrankiai lūždavo, droždavome nagais“, – dabartinių įrankių kokybe, M. Jurėno teigimu, pasirūpina Artūras, todėl visi gramdukai ir pjūklai atlaiko bet kokio kietumo presuotą sniegą. Medžiagos, su kuriomis dirba skulptoriai, JAV ir Japonijoje skiriasi. Jei Tekančios Saulės šalies kubai pagaminti iš lengvai presuoto sniego, anapus Atlanto vykstančio čempionato organizatoriai dalyvius aprūpina kieta medžiaga.

„Amerikoje presuotas sniegas artimas ledui. Kai jį kapoji, jauti tvirtumą. Japonijoje sniego taip smarkiai nesupresuoja, todėl dirbant matosi tuščios ertmės“, – dirbti su amerikietišku kubu, A. Burenikos įsitikinimu, sunkiau, tačiau galutinis rezultatas geresnis, nes galima išgauti smulkių detalių. Be to, tokia skulptūra gali išlaikyti didesnį svorį.

Iškrito: Tomas (kairėje),Artūras ir Mindaugas apgailestavo, kad pokalbyje negalėjo dalyvauti operaciją patyręs ketvirtas komandos narys K. Lanauskas. Regimanto Zakšensko nuotr.

Laimė visiems

Buvusių ir esamų darbų skulptoriai niekada nelygina. Kiekvienas jų – tarsi naujas kūdikis, turintis šiokių tokių panašumų su ankstesniais. Tarkim, JAV vykusiose tarptautinėse sniego skulptūrų varžybose 2015-aisiais lietuvius į pergalę plukdė debesyse paskendęs „Nojaus laivas“. Mažesnė vandens susisiekimo priemonė sniegą skrodė ir šiųmečiame festivalyje Sapore. Tiesa, iki pergalės trijulės nenunešė. Kęstutis, Tomas ir Artūras liko penkti.

„Japonijoje yra penkios prizinės vietos. Mums atiteko garbinga penktoji vieta. Gavome metalinį skrendantį angelą, buvome paminėti miestiečių minios, – džiaugėsi trijulė savo darbu, kuris džiaugsmą teikė ne tik jiems ir festivalio lankytojams, bet ir skulptūras po festivalio griovusiems traktorių vairuotojams. – Tu keturias dienas atiduodi širdį, kovoji su laiku, temperatūra, atrodo, susigyveni, o po kelių dienų saulė ima viską ardyti. Skulptūros tampa neįgaliomis, todėl jas sunaikina. Tada Artūras eina Laisvės alėja su savo šunimi ir ta pati skulptūra, tik jau lašo pavidalu, nukrenta ant nosies. Tai gražiausi dalykai.“

Paklausti apie tolesnius planus, skulptoriai neabejojo, kad grįš ir JAV, ir į Saporą. Būtų įdomu išbandyti ir Europoje vykstančius sniego skulptūrų festivalius, tačiau viskas priklauso nuo finansų.