– Ar žodis „psichologas“ tarp darbo sienų turėtų būti tabu?

– Žinoma, kad ne. Apskritai, psichologo sąvoka ir paslaugos yra stigmatizuotos dar vis, bet tikrai to nereikia bijoti. Ir apskritai darbe visko atsitinka, kaip ir gyvenime. Kartais žmonės nepajėgia susitvarkyti su savo problemom ir natūraliai reikia pagalbos. Iš tikrųjų, kai kurios darbovietės turi netgi savo įmonių psichologus, kur darbuotojai gali ir anonimiškai kreiptis, kad padėtų jiems išspręsti vidines problemas. Tiesa, darbovietė turi vertinti ir psichosocialinės rizikos veiksnius – ar yra geras mikroklimatas, su kokiom problemom susiduria. Turi įvertinti bendrą to klimato apžvalgą ir imtis priemonių jam gerinti. Tai yra darbdavių pareiga ir jie turi dėti pastangas, kad jų darbuotojai jaustųsi gerai.

– Patys psichologai kalba apie tai, kad tai nėra tik darbuotojų pareiga, bet kad ir darbdavys turi imtis tam tikrų iniciatyvų. Bet, turbūt, mes kalbam apie tai, kad darbdavys neturėtų perlenkti lazdos, daryti daugiau nei leidžia jo įgaliojimai.

– Visiškai taip. Mes kalbam turbūt apie tą psichologo tokį vaidmenį padedant susitvarkyt su tam tikrais niuansais darbuotojui. Žinoma, darbdavys niekada negali perlenkti lazdos. Jeigu mes kalbame apie psichikos sveikatos tikrinimus… Na, bendrai galiu pasakyti taip, kad kiekvienas, prieš pradedant dirbti, turi pasitikrinti sveikatą. Reiškia, ar jis, pagal tam tikrus rizikos veiksnius, kurie veikia darbo vietoje, gali dirbti. Na, pavyzdžiui, aš čia turiu monitorių, man yra tikrinamos akys, ar galiu matyti. Psichikos sveikata ir visos galimos ligos ne visiems darbuotojams yra privalomai tikrinamos. Yra išskirtos teisės aktais specialios grupės darbuotojų, kada reikia pasitikrinti tą psichikos sveikatą. Tai gali būt teisėjai, statutiniai pareigūnai, kurie dirba naktį, vairuotojai, dirbantys su elektros įranga ir pan. Tai jiems privaloma tikrintis psichinę sveikatą. Bet šiaip darbdavys negali sugalvoti, kad kažkoks darbuotojas yra įtartinas ir siųsti jo pasitikrinti psichinės sveikatos.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

– Net ir tų specialybių atstovų, kuriuos minėjote t. y. statutinių pareigūnų, teisėjų vadovai, kiek žinau, sužinoti tikslios diagnozės negali. Tik lapelyje galėtų pamatyti, ar pavaldinys gali dirbti, ar ne.

– Visiškai teisingai. Kadangi tik specialistas gali diagnozuoti ir pasakyti, kuo žmogus serga. Tai toj darbo sveikatos knygelėj yra tie rizikos veiksniai ir jeigu yra kažkokia liga, tai nebus pasakyta, kad žmogus serga kažkokiu psichikos sutrikimu, tiesiog bus pasakyta, kad negali dirbti tokio darbo. Vadovai nežino, kuo jis serga ir negali to žinoti, nes tai jau yra perteklinė informacija.

– O kaip suprasti, susimąstyti, sustoti, pagalvoti, kad galbūt darbdavys nori per daug informacijos? Kada darbuotojui jau reikėtų kreiptis, pasikonsultuoti, galbūt neskųsti iš karto?

– Pasikonsultuoti visada galima paskambinus ir į Darbo inspekciją, ir į Duomenų apsaugos inspekciją. Sunerimti reikėtų, jeigu jau matom kažkokį ženklą, kad jau kažko pertekliškai reikalaujama. Yra tikrai nedidelis ratas tų profesijų, kada reikia tikrintis tą sveikatą. Jeigu darbuotojui sako „gal tu pasitikrink savo psichikos sveikatą“, čia gali būti susiję ir su dar daugiau, čia gal jau prasidėjo psichologinis smurtas prieš patį darbuotoją, diskriminacija. Čia gali būti kompleksinė problema. Tai jeigu jau matom kažką, galima paskambinti mums ir pasitarti, pasitikslinti, mes suteiksim konsultaciją. Darbdavys negali siųsti, rinkti, kaupti, versti eiti ar versti kažką pasakyti, išduoti apie savo diagnozes kažkokią  informaciją. Visada jeigu darbdavys kažkaip nutekina darbuotojo informaciją ar yra kažkokie neteisėti duomenų naudojimai, žinoma, galima kreiptis ir į Duomenų apsaugos inspekciją. Konsultacija tikrai neįvilks į biurokratinį mechanizmą. Bet, žinoma, kai mes turim situaciją, kur reikia nagrinėti aplinkybes, vertinti jas, tai mes turim galimai ir beprasidedantį ginčą. Tai tokiu atveju mes turim specialius organus, galbūt Darbo ginčų komisiją ar net teismus, kurie jau vertins. Bet, žinot, kartais ir mums būna sudėtinga, kai sako vienas „va čia blogai“, o kitas sako „čia nėra blogai“. Ir tada mūsų inspektoriui reikia nuspręsti čia blogai ar ne. Na, mūsų inspektorius ginčų nesprendžia, jis konstatuoja pažeidimą, kai yra kažkokia imperatyvi norma pažeista. Tai viskas labai priklauso nuo situacijos.

„Manau, labai geras dalykas. Jeigu reikėtų, mesčiau darbus dviem mėnesiams“, – sakė užkalbintas jaunas vyras.

„Mano vaikai jau suaugę, nežinau. Nesąmonė priversti eiti vaiko priežiūros atostogų. Nors pats dvi dukras užauginau, jei reikėtų, susitvarkyčiau tuos mėnesius. Gal ir sąmonė“, – svarstė pašnekovas.

„Visai pritariu, kad abu tėvai turėtų teisę į vaiko priežiūros atostogas. Nors vaiko priežiūros nepavadinsi atostogomis, man patiktų. Aš studijuoju psichologiją, o iš vaikų visada galima ko nors pasimokyti“,  – savo nuomonę dėstė studentas.

„Kodėl gi ne? Aš visai suprantu, jeigu reikėjo vaikų, tai ir vienam, ir kitam reikėjo. Ir tėtis gali būti mama puikiausiai.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

Žurnalistė pakalbino ir Valstybinės darbo inspekcijos kanclerį Šarūną Orlavičių. 

– Ar pats eitumėte vaiko priežiūros atostogų?

– Žinoma, eičiau. Tik nelabai tai vadinasi atostogomis, tai yra darbas. Tai vertinčiau kaip teigiamą pokytį. Stereotipiškai tėčiai šiek tiek mažiau laiko praleidžia su atžala, tad tai yra puiki paskata praleisti daugiau laiko su savo vaiku.

– Skaičiau Darbo kodekso pakeitimus, ten nėra to žodžio „privalomos“. Ten  parašyta , kad tėtis turėtų, galėtų, bet ar privalėtų eiti vaiko priežiūros atostogų?

Tikrai prievolės nėra. Sakyčiau, turėtų tiek mama, tiek tėtis pasiimti tas neperleidžiamas dviejų mėnesių trukmės vaiko priežiūros atostogas.

 

– Tikrai prievolės nėra. Sakyčiau, turėtų tiek mama, tiek tėtis pasiimti tas neperleidžiamas dviejų mėnesių trukmės vaiko priežiūros atostogas. Sakau „turėtų“, nes tų atostogų teikimas susijęs su išmokų mokėjimu. Keičiasi ne tik išmokų mokėjimas, bet ir laikotarpis. Tai dabar bus arba iki kol vaikui sukanka 18 mėn. arba 24 mėn. Tuo atveju, jei vienas iš tėvų nepasiima tų neperleidžiamų dviejų mėnesių trukmės vaiko priežiūros atostogų, už tuos du mėnesius negauna iš „Sodros“ išmokų. t. y. jos sumažėja. Kitaip tariant, jei vienas iš tėvų nepasinaudos tomis atostogomis vaikui prižiūrėti, kitas gaus išmoką nebe už 18 mėn., o  už 16 mėn., arba ne už 24, o už – 22 mėn.

– Jeigu tėtis neima tų atostogų, mama už tėtį, vadinasi, negali gauti išmokos?

– Ne, negali, nes tos atostogos neperleidžiamos. Tai reiškia, kad bent po du mėnesius abu tėvai turi pasiimti vaiko priežiūros atostogų.

– Statistika byloja, kad tėvų, kurie renkasi vaiko priežiūros atostogas, daugėja. Tarkim, prieš dešimtmetį 10 mamų tekdavo tik 5 tėčiai, kurie pasiimdavo šias atostogas. Dabar tėčių skaičius išaugo iki 7. Visa tai yra tik statistiniai duomenys. Kiek realiai tėčiai būna su vaikais tuos du mėnesius, tikrai nežinoma. Didžioji dalis eina formalių atostogų, jas pasiima, kai vaikui jau antri metai eina, ir toliau dirba… Taigi koks būtų formalus skaičius?

– Šiuo klausimu reikėtų labiau su „Sodra“ kalbėti, kiek būtent tėvų pasinaudoja tomis atostogomis. Statistiškai, kaip jūs sakote, vyrai tam tikrose srityse uždirba daugiau nei moterys, ir kad pasikeistų išmokos dydis, pasikeisdavo išmokų gavėjai. Bet ir savo aplinkoje pastebiu, kad nebėra jau to formalumo. Kad vis dėlto tėveliams tampa prioritetu ryšys su vaiku. Einama ta teigiama linkme, kad išties tėčiai realiai eina tų atostogų.

– Kas patikrins, ar iš tikrųjų tėtis pasiėmęs tuos du mėnesius vaiko priežiūros atostogų?

– Niekas netikrina, kaip ir netikrina, ar iš tikrųjų žmogus išėjo kad ir kasmetinių atostogų tam, kad pailsėtų, o iš tiesų važiuoja dirbti, stato, kala – ir visa kita. Kad galbūt tas atostogas ne pagal paskirtį naudojame. Kita vertus,  tai nereiškia, kad tėtis visas 24 valandas turi sėdėti su vaiku. Gal kelioms valandoms, kol, tarkim, pirks maistą ar batus vaikui, jis paliks jį pas senelius. Manau, ir nereikia tikrinti, nes tai turi kilti iš paties žmogaus vidinio poreikio būti su savo vaiku.

– Žinant daugelio šeimų pavyzdžius, ar per tuos mėnesius mama grįš į darbą, ar realu?

– Manau, tai labai individualu, nes priklauso nuo mamos darbo specifikos. Bet nebūtinai kažkur viduryje imti, galima pasinaudoti tomis atostogomis pabaigoje, po 16 mėnesių, kai eis 17–18 mėnuo. Arba po 22 mėnesių, kai eis 23–24 mėnuo. Kai vienas iš tėvų jau gali grįžti į darbo rinką.

– Daugelis tėvų pergyvena, kad priėmus šių dviejų mėnesių vaiko priežiūros atostogų įstatymą, sumažėjo šios išmokos. Kad jos bus mažesnės nei dabar tėvai gauna.

– Negalėčiau plačiau komentuoti, nes tai nebe mūsų kompetencija, o „Sodros“.