Papuošė ne vieną sodybą

Anksčiau kryžiai buvo neatskiriama kaimo dalis. Žmonės juos statydavo, kad Dievas globotų ir saugotų namus, dėkodami už suteiktas malones, prašydami sveikatos ar gero derliaus. Statydavo prie sodybų, kryžkelių, žūties vietų. Ne išimtis buvo Kvesų, Ručkūnų, Žiebiškių, Žiebiškėlių, Žvirgždės ir kitų kaimų sodybos, papuoštos įvairiausių dydžių ir drožinėjimo kryžiais.

Paprastai kone kiekvienas kaimas turėjo savo kryždirbį: geresnį ar prastesnį, tik šiuo amatu užsiimantį, arba retkarčiais drožiantį savo malonumui šalia veiklos, iš kurios pelnydavo duoną. Dažnas Batniavos seniūnijos senbuvis iki šiol prisimena auksinių rankų ir tokios pat širdies, nebrangininką kryžių meistrą Juozą Savicką. Jo kryžiai puošė Petro Alinausko ir Aleksandro Šarakausko (Žvirgždės k.), Jokimo Stankūno ir Viktoro Kalasiūno (Ručkūnų k.), Zigmo Januškos ir Prano Rakausko (Kvesų k.) sodybas.

Tačiau 1965 m. prasidėjo sodybų tuštėjimo metas: negailestinga melioracija viską naikino, nežiūrėdama į sodybų grožį ir kryžius, kurie jas saugojo. Galingi "Stalin" buldozeriai sodybas sulygindavo su žeme, tačiau kryžius naikinti niekam nekildavo rankos. Taip ir liko kryžiai viduryje laukų, primindami muzikanto, pasišventusio, ištremtųjų, partizano ar tiesiog dievobaimingo žmogaus sodybas.

Sukėlė šoką

Dabartinės Batniavos seniūnijos kaimų laukuose išsibarstę kryžiai rajono partijos aktyvistams užkliuvo 1975 m. "Prisimenu, gegužės mėnesį buvau pakviestas pas Batniavos ūkio vadovą ir gavau griežtą įsakymą: visus laukuose esančius kryžius surinkti ir sudeginti. Man tai buvo šokas. Septynerius metus diena dienon patarnaudavau Ylakių bažnyčioje, Skuodo rajone. Mamos brolis Vincentas Vitkus buvo kunigas, o visa mūsų šeima – tikinti, todėl šis darbas man kėlė prieštaravimų. Ką daryti, nes terminas – šiandien?!" – prisiminė Bubių kaimo gyventojas Vaclovas Vytautas Vasiliauskas.

Vaclovas Vytautas Vasiliauskas

Nieko nelaukdamas jis nuvažiavo pas Paštuvos parapijos komiteto narius ir paaiškino padėtį. "Kinkykite arklius, imame po kastuvą ir važiuojame iškasti laukuose paliktus kryžius. Jie susiraukė ir žengė porą žingsnių atgal. Tačiau nusiramino, kai pasakiau, kad neklausysime valdžios nurodymo ir kryžių nedeginsime, o įkasime juos senose kapinaitėse. Taip atgaivinsime čia palaidotų žmonių užmirštą atmintį. Dviem vežimais pargabenome dešimt ar dvylika kryžių ir vakare jau džiaugėmės savo darbo rezultatais", – pasakojo Bubių kaimo gyventojas.

Šiandien du – Vincas Olbutas ir Pranas Rakauskas – iš kryžių gelbėjimo ketvertuko jau atgulę amžinojo poilsio, trečiasis – garbaus amžiaus sulaukęs Viktoras Kukcinavičius, V.V.Vasiliausko žiniomis, gyvena Kaune ir tik idėjos autorius vis dar gali nuolat stebėti, kaip keičiasi Batniavos seniūnijos kryžių kalnelis.

Žada pašventinti

Batniavos seniūnas Šarūnas Pikelis įsitikinęs: kryžiams išgelbėti 1975 m. gegužę buvo parinkta išties gera vieta. "Menantys senus laikus žmonės pasakojo, kad anksčiau Kvesų pilkapyje buvo laidojami nekrikštyti kūdikiai, savižudžiai, ar bažnyčiai mokesčio nemokėję mirusieji. Kažkas iš senbuvių prisiminė, kad pilkapis yra priglaudęs net vienuolika vienos šeimos vaikučių. Kažkas papasakojo ne mažiau skaudžią istoriją: gimdymo metu mirusią moterį artimieji palaidojo 1929 m. šalia naujai pastatytos kuklios medinės bažnyčios atsiradusiose kapinėse. Vaikelį priglaudė mirusiosios sesuo, tačiau jis neilgai pergyveno mamą. Kadangi jo nespėjo pakrikštyti, kunigas neleido laidoti šalia mamos. Jo kapelis – kažkur po sodybų atmintį saugančiais kryžiais.

Šarūnas Pikelis

Tiesa, V.V.Vasiliauskas pastebėjo: iš tų prieš 45 metus atgabentų kryžių teliko keturi. Tačiau, kaip ir ankstesniais laikais, Batniavos seniūnijoje esama ne vieno senojo amato puoselėtojo, todėl vietoj sutrešusio pastatomas naujas kryžius. "Kas pastatė metalinį, net nežinau, o seniūnija – medinį ir rūpintojėlį. Iki žiemos turėtų atsirasti dar vienas kryžius", – pasakojo Š.Pikelis.

Kryžių kalnelį jau kuris laikas prižiūri seniūnija: nupjauna žolę, pasodina gėlių, surentė tiltelį, kad būtų patogiau patekti. Kvesų pilkapis išties yra lankomas – dažnai čia galima pamatyti degančias žvakutes, vaikštančius žmones. Paštuvos Šv.Barboros parapijos klebonas Antanas Gražulis dar šiemet žada pašventinti kapinaites – juk čia palaidoti vaikeliai nekalti, kad jų nespėjo pakrikštyti.

Uždengė apleistą pastatą

Įvažiuojant į Bubius pasitinka užrašas "Bubiai tvarkosi", šalia kelio – eilė šiemet pasodintų jaunų medelių. Anksčiau gyvenvietės centrą bjaurojo didžiulis apleistas pastatas. Kad namas vaiduoklis nebadytų akių, seniūno Šarūno Pikelio sumanymu, jo fasadas buvo aptrauktas reklaminiu tentu su seniūnijos žemėlapiu. "Gali būti, kad tai didžiausias žemėlapis Lietuvoje", – užsimena seniūnas ir svarsto kviesti į Bubius agentūrą "Factum", registruojančią Lietuvos rekordus. Š.Pikelis siekia, kad šį pastatą būtų leista nugriauti. "Esame pradėję pastato pripažinimo bešeimininkiu procedūrą. Paėmėme visuomenės poreikiams šalia esantį nemažą žemės sklypą – ten ateityje galėtų įsikurti vaikų žaidimų aikštelė, laisvalaikio ir renginių vieta visai bendruomenei", – pasakojo seniūnas.

"Tvarkos Bubiuose dabar daugiau", – pastebėjo Bubių centre lapus grėbę Linas ir Violeta. Moteris sakėsi atėjusi atidirbti už gaunamą pašalpą. Vis dėlto vyras paprieštaravo tokiai formuluotei. "Nepasakyčiau, kad už pašalpą: ji negali būti skiriama už darbą. Aš sakau, kad mes čia dirbame ir mums kažkiek už tą darbą sumoka", – savo požiūrį išdėstė seniūnijos gyventojas.

"Bubiai per keletą metų labai pasikeitė. Atėjo jaunas, energingas seniūnas – tvarkosi. Ir mes negalime atsilikti. Visa gyvenvietės teritorija pasikeitė: pastatas vaiduoklis uždengtas, suoliukai įrengti, autobusų stotelė apšviesta, gėlės klombose žydi, Bubių centre gatvės asfaltuojamos, šaligatviai įrengiami, automobilių stovėjimo aikštelė įrengta", – vardijo gyvenvietės centre įsikūrusios parduotuvės savininkė Neringa.

Šiuo metu šaligatviai klojami Bubių Parko ir Kaštonų gatvėse. Pasak Š.Pikelio, anksčiau bubiečiams šaligatvių nelabai reikėjo. "Kai ruošėmės juos kloti, buvo sakančiųjų: kam tie šaligatviai? 50 metų čia gyvenu – visą laiką per žolę vaikščiojau, vaikščiosiu ir toliau. O dabar, kai pagrindinėse gatvėse juos paklojome, šaligatvių žmonės nori ir kitur. Atrodo, maži dalykai, tačiau jie pagerina estetinį vaizdą, keičiasi ir bendras žmonių supratimas apie tai, kaip reikia tvarkytis. Anksčiau batniaviečiai galvojo, kad galima ir šiukšlę numest, ir nesitvarkyti, o dabar taip nėra, – permainas pastebėjo seniūnas. – Anksčiau du žmones, kurie ateidavo atidirbti už pašalpas, kiekvieną dieną išleisdavome šiukšlių rinkti, o dabar pačioje Bubių gyvenvietėje tokio darbo nebeliko."

Daug neasfaltuotų kelių

Vienas didžiausių darbų seniūnijoje – asfaltuojama žvyrkelio į Kvesus 1,7 km atkarpa. Ją planuojama išasfaltuoti dar šiemet. "Kvesų kaimas jau 25 metus laukia asfalto. Prie netoliese esančio baigto eksploatuoti žvyro karjero paėmėme žemės sklypą visuomenės poreikiams. Ateityje čia būtų galima įrengti rekreacinę zoną su vandens telkiniu", – apie tolimesnės ateities perspektyvą užsiminė seniūnas.

Batniavos seniūnija jungia 18 kaimų, kai kurie jų – nutolę. Deklaravusiųjų gyvenamąją vietą seniūnijoje – 1,5 tūkst. Tai yra antra pagal gyventojų skaičių (mažiausia – Kačerginės, kur gyventojų skaičius nesiekia 1 tūkst.) seniūnija Kauno rajone.

"Turime nedaug gyventojų, tačiau kelių – net 100 km. Dauguma jų – neasfaltuoti, gruntiniai, – apie seniūnijos specifiką užsimena seniūnas. – Seniūnijos teritorijoje sovietiniais laikais veikė garsusis Batniavos daržininkystės ūkis ir gruntinių kelių, susiformavusių gerai išvažinėjus pievą buvo prie kiekvieno lauko, kiekvienos palaukės."

Seniūnijoje iki šiol buvo daug gruntinių kelių, vedusių į atokesnius kaimus. Gruntinis kelias – tai dažniausiai dulkėtas keliukas, suformuotas gerai išvažinėjus pievą ar lauką. "Rudenį ir pavasarį būdavo didžiulė problema tokiais keliukais važiuoti, automobiliai dažnai klimpdavo", – pasak Š.Pikelio, dabar neprivažiuojamų sodybų nebeliko – gruntinius kelius pakeitė žvyrkeliai.

Daugelis Kaune ar čia, vietoje, susiranda darbo – pas ūkininkus ar mažose bendrovėse. Aš tiek neuždirbu, kiek uždirba kai kurie ūkininkų samdomi žmonės.

Statomas socialinis būstas

Keičiasi buvusio vaikų darželio pastato Bubiuose išvaizda: čia įrengiami socialiniai būstai. Gegužės mėnesį čia turėtų įsikurti septyniolika socialinio būsto laukiančių pakaunės šeimų.

"Turėsime daugiau gyventojų, daugiau darbo jėgos, kurios šiuo metu trūksta", – džiaugiasi seniūnas.

Pasiteiravus, ar bubiškiai nesibaimina būsimųjų socialinių būstų gyventojų, Š.Pikelis patikino: "Dabar jau nesibaimina. Su gyventojais apie tai kalbėjomės. Baimės dažniausiai gimsta iš nežinojimo. Kai paaiškinome, žmonės nusiramino. Juk socialiniuose būstuose ir tvarkingos šeimos gyvena."

Seną darželio pastatą atlaisvinus rekonstrukcijai, seniūnijos mažyliai neliko nuskriausti: vaikų darželio grupės dabar veikia Batniavos mokykloje-daugiafunkciame centre. "Šių metų birželį Batniavos pagrindinė mokykla reorganizuota į mokyklą-daugiafunkcį centrą, kuriame telpa ir darželis, ir pradinė, ir kultūros centras, ir biblioteka. Kultūros centras pas mus persikėlė šį rudenį, darželinukai atsikraustė prieš dvejus metus", – pasakojo Batniavos mokyklos-daugiafunkcio centro laikinoji direktorė Asta Lipkevičienė. Po tuo pačiu stogu čia mokosi 23 pradinukai (jungtinė pirma ir ketvirta klasė), dvi darželio grupes lanko 35 darželinukai. Mažyliai įsikūrė mokyklos priestate, iškilusiame prieš aštuonerius metus.

A.Lipkevičienė džiaugėsi, kad darželinukų skaičius auga. "Darželinukų turime nemažai, tačiau tapę moksleiviais, jie išsibėgioja. Bubiai įsikūrę nedėkingoje vietoje: tarp Vilkijos ir Raudondvario gimnazijų, visai šalia – Raudondvario gimnazijos padalinys Kulautuvoje, Kaunas taip pat netoli. Vaikai nori eiti į tokią mokyklą, kur vėliau galės mokytis ir gimnazijos klasėse. Kai kurie mieste mokosi", – pasakojo A.Lipkevičienė.

Po Batniavos mokyklos-daugiafunkcio centro stogu veikia ir treniruoklių salė, kurios įrenginiais vietos gyventojai gali naudotis nemokamai. Pasak seniūno, nedarbo seniūnijoje beveik nėra. "Daugelis Kaune ar čia, vietoje, susiranda darbo – pas ūkininkus ar mažose bendrovėse. Aš tiek neuždirbu, kiek uždirba kai kurie ūkininkų samdomi žmonės", – prisipažįsta seniūnas.

Į apylinkes sugrįžta gyventojai

Pastebima tendencija – į Batniavos apylinkes sugrįžta gyventojai. Dėl to daug metų mažėjęs seniūnijos gyventojų skaičius ėmė augti. "Sugrįžtantieji – ne tik buvę mūsų seniūnijos gyventojai, atsikrausto ir iš kitur. Yra žmonių, kuriems pirkti namą priemiestyje yra per brangu. Kiti tiesiog ramybės nori – atvažiuoja, apsižiūri, jei patinka – perka. Aplinkiniuose kaimuose anksčiau daug metų tuščių stovėjusių sodybų nebeliko – dabar jau tapo sudėtinga čia sodybą nusipirkti. Pavieniai gyventojai statosi naujus gyvenamuosius namus, – judėjimą pastebi seniūnas, prieš trejus metus pats su šeima iš kaimyninės seniūnijos – Kulautuvos – sugrįžęs gyventi į sodybą Batniavos seniūnijoje. – Viena jauna šeima grįžo iš užsienio, ieškojo vietos kurtis. Jie ne vietiniai, svarstė, kur įsikurti – Klaipėdos ar Kauno rajone. Labai kruopščiai rinkosi, klausinėjo ir vietos gyventojų dėl gyvenimo sąlygų čia. Ir pasirinko Bubius, čia nusipirko namą."

Pašnekovo žodžiais, seniūnijos gyventojai yra labai bendruomeniški. To įrodymas – atstatyta Paštuvos bažnyčia. "Mūsų sudeginta bažnyčia prieš dvejus metus atstatyta, o kaimyninėje Kulautuvoje dar ir dabar tik gaisravietė medinės bažnyčios vietoje likusi – taip ir nepajudėjo atstatymo reikalai iš mirties taško, – palygino Š.Pikelis. – Kai buvo toks didžiulis vietos gyventojų palaikymas – gyventojai iš karto po gaisro ėmė rinkti aukas bažnyčiai atstatyti – tai ir savivaldybė, ir privatūs rėmėjai atstatymą parėmė, ir Bažnyčios atstovai sutiko, kad nedaug gyventojų turinčioje vietovėje būtų atstatyta bažnyčia."

Siekia kultūros vertybės statuso

Paštuvos kapinėse stūkso ir mažutė medinė koplytėlė, statyta, kaip teigia vietos gyventojai, apie 1850 m. "Kai kuriuos senuosius gyventojus su šia vieta sieja stiprus emocinis ryšys. Buvęs Paštuvos dvaro savininkas Ignas Karpis (1780–1809) testamentu visas žemes padovanojo vienuolėms benediktinėms. Jos užsakė pastatyti šią koplytėlę, nes bažnyčios tais laikais čia nebuvo, – XIX a. priminė Š.Pikelis. – Pokariu užėję stribai išdaužė langus, viską išspardė – esą ieškojo partizanų. Vėliau sovietmečiu koplytėlėje slapta ruošti vaikai Pirmajai Komunijai, aukotos šv.Mišios. Kai kurie vietiniai pasakoja čia atbėgdavę gavę blogą pažymį mokykloje ir bijodami namo eiti, sako, čia paverkdavę."

Koplytėlėje išlikę reikmenys, skirti šv.Mišioms aukoti. "Kai koplytėlė buvo rakinama – kažkas tuos reikmenis, paveikslus buvo išnešęs, saugojo, kai atrakinome – sunešė atgal", – pasakojo seniūnas.

Bendruomenė siekia, kad koplytėlė būtų pripažinta kultūros vertybe, dėl to kreiptasi į Kultūros paveldo departamentą.

Tose pačiose kapinėse ilsisi beveik legendiniu tapęs I.Karpis. Jis valdė dvarą kartu su seserimi Jadvyga, kurios įsakymu buvo mirtinai užplakta jo mylėta baudžiauninkė. I.Karpis į istoriją įėjo kaip pirmasis visoje carinės Rusijos teritorijoje panaikinęs baudžiavą asmuo. "Kadangi po mirties jis vietos gyventojams vaidendavosi, buvo nuspręsta atkasti ir nukirsti jam galvą. Tačiau ir tai nepadėjo. Tik tada, kai kapo vietoje buvo supiltas pilkapis, jis nebesivaideno", – iš lūpų į lūpas vietos gyventojų perduodamą istoriją pasakojo Š.Pikelis.