Apie tai „Kauno dienos“ studijoje žurnalistas Gražvydas Muižys kalbino Kauno miesto savivaldybės Kultūros paveldo skyriaus vedėją Saulių Rimą.

– Neseniai grįžote iš Saudo Arabijos. Kokie įspūdžiai, ką išgyvenote?

– Emocijos, aišku, jau po truputį atslūgsta, vėl kasdienybė. Vyksta darbo susitikimai, planuojame tolesnius žingsnius. Turime namų darbų, kuriuos privalome atlikti iki 2025 m. gruodžio. Apie juos – truputį vėliau.

Klausėte apie emocijas. Iš tikrųjų buvo šokas, nes nesitikėjome. Juk išvažiuodami visiems sakėme, kad, na, nesitikėkime stebuklo –  nepalanki politinė konjunktūra, yra objektyvių aplinkybių, turėjome pastabų iš ICOMOS, t. y. ekspertinės organizacijos, kuri teikia rekomendacijas būtent Pasaulio paveldo komiteto nariams, ir pagal tai dažniausiai priimamas sprendimas. Dažniausiai Pasaulio paveldo komitetas abipusės pagarbos principais laikosi tų rekomendacijų. Turėčiau pasakyti, kad tai didžiulė mūsų sėkmė, galbūt net stebuklas. Iš esmės peršokome net per du laiptelius – turėjome rekomendaciją (ji vadinasi deferral), kuri reiškia, kad šalis, kuri pateikė paraišką, turėtų ją išvis atsiimti ir daryti rimtų korekcijų, galbūt net pavadinimą keisti, nominuojamą teritoriją ir pan. Mūsų lūkestis buvo, kad mums leistų daryti korekcijas neatsiimant paraiškos, nekeičiant pavadinimo ir pan.

Pavyzdžiui, Žaliakalnio šlaitai ar Nemuno upės slėniai irgi yra gamtinis karkasas, gamtinės vertybės, kurios taip pat yra įvardytos mūsų paraiškoje kaip labai svarbi, integrali dalis.

– Kaip mokytoja sakytų: „Eikite vaikai, išsitaisykite klaidas ir grįžkite, kai išmoksite pamoką“?

– Panašiai. Žodžiu, su tokiomis nuotaikomis ir važiavome, bet, būnant ten, nebuvo taip, kaip kai kurie „Kauno dienos“ komentatoriai, mačiau, rašė, kad važiuoja pasideginti saulėje ir pasivaikščioti.

– Neatrodote įdegęs (juokiasi).

– Nelabai įdegsi nuo kondicionierių ir lempų šviesos. Visuomet būsime dėkingi mūsų UNESCO ambasadorei, kuri nuveikė didžiulį diplomatinį darbą žinodama visus tuos politinius, diplomatinius koridorius. Mūsų komanda yra ekspertai, paveldosaugininkai, mes kieti tuo techniniu lygmeniu, bet diplomatija yra labai svarbi dedamoji.

– Nors, atrodytų, kalbame apie paveldą, tai yra kultūra, bet politika niekur nedingsta?

– Niekur nedingsta. Ypač pastaruosius kelerius metus, kai Jungtinės Tautos, kaip organizacija, yra tokioje, sakykime, krizėje. Žodžiu, tai, kas vyksta Ukrainoje, kelia labai didelį susipriešinimą. Natūralu. Tiesiog šalys veikia koalicijomis: Vakarų Europa, Amerika – viename bloke,  Rusija, Kinija, Iranas – kitame bloke, Pietų Amerikos vienos šalys labiau linksta prie vienos koalicijos, kitos – prie kitos, Arabų visos įtakingos šalys... Ten realiai vyksta tokių koalicijų dėliojimas, draugų paieška.

– Šiek tiek skaudu turėtų būti, ar ne? Aš suprantu, kad jūs, kaip profesionalas, tikėtumėtės, kad bus vertinamas jūsų komandos paruoštas darbas, namų darbai, kaip yra pristatoma, ar tikrai verta, ar neverta, bet čia – draugai, nedraugai, už Ukrainą, prieš Ukrainą ir t. t.?

– Aš, tiesą sakant, dabar jau jokių nuoskaudų tikrai nejaučiu, nes rezultatą pasiekėme tikrai didesnį, nei tikėjomės. Visų tų užkulisių tiesiog negaliu pasakoti viešai. Galiu tik pakartoti, kad ten nesiilsėjome, o dirbome dieną naktį.

– Užkulisiuose turėjo vykti diplomatinis darbas?

– Be abejo. Tačiau vis dėlto, manau, laimėjo būtent kompetencijos, turinio klausimai, todėl, kad, besibaigiant pirmajai dienai, kai buvo pradėta svarstyti Kauno nominacija, situacija baigėsi kinematografijoje vadinamu cliffhanger (scena su neaiškia baigtimi, – red. past.), kai pagrindinis herojus lieka kabėti ant uolos ir nežinai, nukris jis ar ne, turi įsijungti kitą seriją. Taigi mes likome kabėti ant tos uolos ir buvome palikti suktis. Per tą naktį iš tikrųjų reikėjo padirbėti su šalių ekspertais, delegacijų atstovais. Pagrindinis mūsų oponentas buvo Indija, jos pozicija buvo lemianti, nes pirmą dieną jie labai oponavo mūsų paraiškai. Kai jau buvo iškeltas tikslas, kad vis dėlto mes siekiame  įrašymo jau dabar ir čia, manau, pavyko juos įtikinti ne grasinant kažkokiais diplomatiniais padariniais, o būtent Marijos Drėmaitės, profesorės, mūsų paraiškos rengimo vadovės, ir Sigitos Bugenienės ekspertiniu užtikrintumu ir argumentais.

Regimanto Zakšensko nuotr.

– Kuo indams neįtikome?

– Yra dvi versijos. Viena versija, aišku, jie visada gali pasakyti, kad ICOMOS pasakė, kad jie nesiūlo įrašyti, siūlo atsiimti paraišką. Taip pat skambėjo argumentai, kad ne visai argumentuotai nustatytos nominuojamos teritorijos ribos, gal jas reikėtų išplėsti.

– Tačiau ar jie iš tiesų buvo tiek įsigilinę, ar čia tie patys minėti politiniai motyvai?

– Vis dėlto nenorėčiau viešai spekuliuoti, juolab kad viskas baigėsi laimingai.

– Suprantu jus, bet įdomu ir tie užkulisiai.

– Mums buvo daug klausimų, daug patys kėlėme versijų, kodėl elgiamasi vienaip arba kitaip, bet kadangi, aišku, įrodymų neturime, tai  apsiribokime tuo, kad viskas labai gerai baigėsi.

– Kodėl tada buvo siūlymas apskritai paraišką atsiimti? Ar ir patys jautėte, kad yra kažkokių techninių nebaigtų dalykų, ar vėlgi grįžtame prie politinių motyvų?

– Nustebome gavę tokią neigiamą ICOMOS išvadą, nes mums atrodė ir dabar atrodo, kad ten mus kritikavo nepagrįstai. Tikrai žinau motyvus, kodėl buvo pasirinktos tokios, o ne kitokios ribos, kodėl tokią, o ne kitokią teritoriją pasirinkome. Tuomet jau kėlėme klausimą, ar čia nebus truputį politikos įvelta ir per griežtai pažiūrėta.

– Na, kaip sakote, svarbiausia – viskas laimingai baigėsi. Dabar esminis klausimas – butai brangs? Juokauju, žinoma, ir pats minėjote, kad sulaukiate daug keistų klausimų.

– Tai labai normalus klausimas. Žmonėms visąlaik rūpi apčiuopiama nauda. Šiandien pasakiau tokį palyginimą ir pasikartosiu: ar kitą dieną po įstojimo į ES jūs prabudote kitoje realybėje, jūsų alga jau buvo išaugusi? Turbūt tokie globalūs pokyčiai yra ilgalaikio veikimo, nėra taip, kad prabudome kitoje valstybėje, kitame mieste.

– Tačiau, sutikite, emocinis fonas žmonėms, jau ir šiaip gyvenantiems Kaune, geroje vietoje, o dabar dar į UNESCO paveldo sąrašą įtrauktoje, kinta. Tai tarsi ir suteikia vietai prestižo.

– Be abejo. Kalbant rimtai, ilgalaikėje perspektyvoje bus, tikiu, ekonominės naudos, kurią tikrai pajus kiekvienas mūsų. Tiesiog miesto ekonomika augs, gyvenimo sąlygos, sakykime, tikrai gėrės ir Žaliakalnyje, ir Naujamiestyje. Yra labai daugybė dedamųjų, daugybė aspektų, kuriems kokybės kartelė dabar keliama šiek tiek aukštesnė. Šiandien kolegoms savivaldybėje, kurie sveikino mus su pergale kaip kokiu parvežtu medaliu, sakiau: žinokite, čia aš jus irgi sveikinu, gal net labiau, nes keistis turėsime visi – ir tie, kurie dirba savivaldoje, kultūros paveldo apsaugos sistemoje, aplinkosaugoje ar transporto organizavimo srityje, nes UNESCO pasaulio paveldo sąrašo statusas iš tikrųjų įpareigoja žaisti pagal aukščiausius standartus.

– Pabandysiu paklausti paprastai: ar ta teritorija dar labiau nei iki šiol bus saugoma?

– Pasakyčiau taip – apsauga ne griežtės, o efektyvės.

– Ką tai reiškia?

– Bus daugiau aiškumo. Mus įpareigojo per tuos pusantrų metų parengti integruotą kultūros paveldo apsaugos planą nominuotai teritorijai. Vadinasi, įsipareigojome parengti tokį dokumentą, kuriame bus aiškiai, visiems suprantamai išsakyti apsaugos reikalavimai, kas už ką atsakingas, į kur kreiptis, jei nutinka situacija A, B, C ir t. t. Aišku, atsiras ir daugiau kontrolės, daugiau dėmesio mums turės rodyti Kultūros, Aplinkos ministerijos. Dar svarbu, kad mūsų valdymo planas, kuris yra integrali paraiškos dalis, dabar turės aktyvuotis. Ten yra numatyta ir įvairių nevyriausybinių organizacijų įtraukimas į sprendimų priėmimą, mūsų visų šių prisiimtų įsipareigojimų stebėsena. Nekilnojamojo turto vystytojai irgi nėra priešai, kurie dabar už barikadų, ir mes tarpusavyje šaudomės. Ne – jie irgi bus sodinami su mumis prie bendro stalo ir visais klausimais turėsime rasti kompromisą.

– Dalis Žaliakalnio yra įtraukta, daug medinukų, o su tais medinukais nutinka įvairių dalykų. Tad ar dėl medinuko, esančio toje teritorijoje, nugriovimo, rekonstrukcijos kažkokie reikalavimai keisis, kai jie dabar įtraukti į UNESCO paveldo teritoriją?

– Trumpas atsakymas – nesikeis. Paraiška ir gavo tą įvertinimą dėl to, kad mes išguldėme viską, kas pas mus jau yra, jau veikia. Jeigu  neturėtume šiuo metu veikiančios paveldosaugos sistemos mechanizmų, nebūtų tos teritorijos, įtrauktos į kultūros vertybių registrą, paprasčiausiai nebūtume gavę šito statuso.

– Žodžiu, tas reglamentas, kuris yra dabar, atitinka UNESCO būsimus ir esamus reikalavimus?

– Taip, visi įstatymai, kurie iki šiol galiojo, specialieji planai, vertingųjų savybių aktai, individualūs reglamentai ir t. t., lieka galioti, Kultūros paveldo departamento funkcijos lieka tos pačios, savivaldybės – tos pačios.

– Gal tik baudos didės tiems, kurie sumanys savavališkai veikti (juokiasi)?

– Na, per naktį tai nepasikeis. Tačiau, kalbant apie techninius dalykus,  rengiama Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo nauja redakcija. Šiek tiek teko dalyvauti rengiant, teikiant siūlymus, tai savivaldos vaidmuo ten stiprėja. Ne tik Kaune, visoje Lietuvoje daug didesnę atsakomybę saugant kultūros paveldą turės prisiimti visos savivaldybės. Mūsų galbūt tai negąsdina. Mes, nesavikritiškai pasakysiu, gana aktyvūs ir niekada tos atsakomybės nesikratėme, visada norėjome imtis dar daugiau ir nemažai darėme.

– Kaip suprantu, tai ne konkretūs pastatai, o visa teritorija. Kam smalsu, gali atsiversti žemėlapį ir pasižiūrėti?

– Taip. Dabar UNESCO saugomos vietovės ribos sutampa su jau šiuo metu saugomomis kultūros paveldo vietovių ribomis, t. y. Naujamiesčio, Žaliakalnio I ir II. Aš tikiu, kad žmonėms, kurie šiose teritorijoje gyveno ir gyvena šiuo metu, tas dalykas turbūt jau ne naujiena.

– Šis įtraukimas, atrodo, turėtų suteikti papildomo pasididžiavimo, meilės savo miestui, siekio saugoti, turėtų padaugėti ir švietėjiškų veiklų. Tai įvertinimas mums, mūsų miestui ir apie tai norisi kalbėti, suvokti, koks tai įvertinimas.

– Taip, tai ne ką mažiau svarbu negu tokios Kauno miesto savivaldybės jau įgyvendinamos programos, kaip pavyzdžiui, Paveldotvarkos programa, vadinamosios kietosios veiklos. Mes jau skiriame dalinį finansavimą paveldo statinių tvarkybai, šalia tų veiklų, aišku, turėsime stiprinti (tai numatome ir planuojame daryti) informacijos sklaidą, bendradarbiausime ir su aukštosiomis mokyklomis, tęsime tas veiklas, kurias vykdė programos „Kaunas 2022“ kolektyvas, „Modernizmas ateičiai“ ir pan. Manau, tiesiog neturime teisės leisti tam įdirbiui prapulti. Žodžius, visuomenė jau kelerius pastaruosius metus buvo labai aktyviai informuojama ir šviečiama, mums tiesiog reikia tai dar labiau efektyvinti, tęsti. Mūsų savivaldybės Kultūros paveldo skyrius ir turės tą funkciją – turėsime tapti tuo tokiu stogu, po kuriuo visos iniciatyvos turės būti sujungtos. Laukia daug įdomaus darbo.

– Dabar Kaunas yra vienintelis Europos miestas, kurio tarpukario architektūra yra įtraukta į UNESCO paveldo sąrašą, ar ne? Tai išties yra pripažinimas, kad XX a. pradžioje per 20 metų Kaunas padarė unikalių dalykų, turinčių išliekamąją vertę dabar ir pasaulio mastu.

– Be jokio abejonės. Aš galiu tik sutiktu su tuo. Man šiek tiek piktdžiugiška prisiminus, sakykime, kritikus, kurie sakė, kad jūs nieko nepadarysite, čia nesąmonė, juokėsi. Net ir kai kurių valstybinių institucijų koridoriuose būdavo pasišaipoma, kad ką jūs čia, kvaileliai, šokate sau aukščiau bambos, nieko čia niekada nebus. Kartais būdavo tokių momentų, kai atrodydavo, kad viskas labai juoda ir tikrai gal be tikslo plėšomės. Na, bet dabar yra toks momentas, kai visi kritikai yra pritilę, kaupia jėgas ir, aišku, smūgiuos iš naujo, nes kitaip gyvenime ir nebūna. Visos UNESCO paveldo sąraše įrašytos vietovės nėra kažkoks rezervatas, kaip Kernavė, kur iš principo negalima plėtra. Geresnis pavyzdys yra Vilniaus miestas ar Kuršių nerija – gyvenimas ten verda, yra daugybė interesų. Vieni nori ten dangoraižius statyti, kiti kažką kitą daryti, ir mes irgi visąlaik turėsime ieškoti kompromisų, taikyti konfliktuojančias puses. Dabar turime tokią mažą konflikto mediacijos atvejį. Kalbu apie Perkūno al. 11. Kol kas reikalai, atrodo, krypsta teigiama linkme. Pavyko pasiekti, kad žmogus, kuris užsiėmė savavališka statyba, t. y. griovimu, nėjo į jokius kompromisus ir galėjome toliau tąsytis po teismus daug metų, vis dėlto išgirdo, ką mes kalbame, kokia yra visuomenės reakcija, sutiko ieškoti kompromiso ir namas šiuo metu yra ruošiamas atstatyti.

Ne tik Kaune, bet ir visoje Lietuvoje daug didesnę atsakomybę kultūros paveldo apsaugos srityje turės prisiimti visos savivaldybės. Mūsų galbūt tai negąsdina.

– Atrodo, kad nuo 2021 m. oficialiai buvo ruoštasi šiam įvykiui – Kauno tarpukario modernizmo įrašymui į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą. Kiek iš tikrųjų užtruko namų darbai?

– Procesas prasidėjo 2014 m. Miesto taryba balsavo, priėmė sprendimą siekti įrašymo. Tačiau pirmasis viešai, kaip ambiciją, 2012 m. tai įvardijo tuometis ambasadorius prie UNESCO Arūnas Gelūnas. Dabar specialiai susiradome jo interviu. Pradėjęs eiti pareigas jis įvardijo sau tokius tikslus, kuriuos per kadenciją norėtų pasiekti. Aišku, tas procesas užtruko daug ilgiau. Vienuolika metų.

– Ir dabar yra ne finišas, o tik tarpinė stotelė?

– Taip, iš esmės viskas tik prasideda, kad mūsų gyvenimas toliau gerėtų. Mūsų visų. Nekalbu apie mus kaip paveldosaugininkus. Mūsų, kaip kauniečių, kaip lietuvių. Visi tikimės ir išaugsiančių turizmo srautų, ir kokybiškesnės architektūros, ir mažiau, tiksliau, tikiuosi, kad išvis nebebus, tokių brutalių paveldo naikinimo atvejų.

– Gamtosauga taip pat svarbi tose teritorijose?

– Taip. Pavyzdžiui, Žaliakalnio šlaitai ar Nemuno upės slėniai irgi yra gamtinis karkasas, gamtinės vertybės, kurios taip pat įvardytos mūsų paraiškoje kaip labai svarbi, integrali dalis. Darnus vystymas, darni plėtra ir apima visus šiuos aspektus. Tai neturi būti senamadiškas konservavimas, to jokiu būdu nesiekiame. Situacija, kad tai pavirstų muziejumi po atviru dangumi, negalima. Viskas yra orientuota į kokybišką miesto gyvenimą. Vėlgi, aš vis grįžtu prie Žaliakalnio, nes man tai yra ir toks asmeninis iššūkis, nes dabar viešojoje erdvėje susilaukiu vieno žmogaus purvo pylimo, tad net kažkuria prasme įsivaizduoju, kad debatuoju su juo. Tai, tarkime, Žaliakalnio I paveldo vietovėje mes turime dominuojančių pastatų, kurie yra nevertingi, kategoriją. Juos pažymėjo mūsų pirmtakai, kurie tuos dokumentus rengė. Jie numatė, kad jų vietoje turėtų atsirasti kokybiškos, šiuolaikiškos statybos statinių ir tiesiog kai kas iš nežinojimo ar piktavališkai manipuliuoja tuo. Sakykime, fotografuoja naują statybą ar 1990 m. statyto pastato rekonstrukciją ir sako: „Tai va, matot, kaip jie čia Žaliakalnį saugo! Jie čia viską leidžia!“

– Kaip Žaliakalnio gyventojas, žinau, kokios būklės namų ten yra – jų net norėdamas neišsaugosi ir prasmės jų saugoti nėra, nes tai eiliniai tų laikų mini daugiabučiai, kurie vargiai ar turi kokios vertės architektūrine prasme.

– Na, dar yra kita kategorija tokių, kurie statyti sovietmečiu arba jau po 1990 m. Dažniausiai į tą nevertingų kategoriją jie ir patenka.

– Dar norėjau paklausti apie turistus. Smalsu, kiek yra ir ar yra tokių žmonių, jūsų nuomone, kurie atvyks specialiai dėl UNESCO statuso?

– Aš nesu turizmo specialistas, bet yra tekę susidurti, kad iš tikrųjų yra kategorija turistų, kurie būtent tuo domisi ir dėl to keliauja. Kaip sakant, žymi kryžiukus. Jų yra gana nemažai.

– Tam tikruose sluoksniuose nuvilnys žinia, kad atsirado naujas objektas Europoje?

– Interneto erdvėje man netgi teko matyti diskusijų žmonių, kurie domėjosi Kaunu vien dėl to, kad miestas buvo nominuotas. Priminsiu, 2017 m. mes pretendavome į preliminarią paraišką. Jau tada tai sukėlė susidomėjimą. Tačiau UNESCO pasaulio paveldo statusas yra tam tikra, verslo terminais tariant, franšizė, kurią gauni ir iš esmės nuo tavęs priklauso, kaip sugebėsi tai populiarinti.

Vis dėlto viliamasi pasiekti, kad paraiška būtų grąžinta rengėjams su prašymu atlikti mažesnės apimties pakeitimus, o ne tobulinti iš esmės.

„Ar ši sesija imtų ir įtrauktų Kauną į UNESCO paveldo sąrašą, aš taip neprognozuočiau, nes matant visą situaciją, čia, matyt, bus toks sudėtingesnis klausimas“, – BNS sakė kultūros ministras Simonas Kairys.

Nežinomybės ir chaoso į procesą įneša ir tai, jog pernai Rusijoje šiai pirmininkaujant turėjusi vykti UNESCO Pasaulio paveldo komiteto sesija buvo atidėta. Dėl to šiemet bus vertinamos ir pernai nenagrinėtos bylos, be to, išlieka Rusijos poveikio procesui tikimybė.

Procesas – sudėtingas ir chaotiškas.

„Procesas – sudėtingas ir chaotiškas, ir pati UNESCO sesija buvo nukėlinėjama, tai nėra normalus procesas, koks būdavo iki šiol. Gal pusšimtis paraiškų bus svarstoma, kas yra didžiulis iššūkis“, – sakė kultūros ministras.

Į Rijadą vyksiančio Kauno miesto savivaldybės Kultūros paveldo skyriaus vedėjo Sauliaus Rimo teigimu, delegacija yra nusiteikusi „kovingai ir optimistiškai“. Tokią temą užduoda ir paraiškos pavadinimas – „Modernusis Kaunas: Optimizmo architektūra, 1919–1939 m.“

„Neįmanomų dalykų, kokių nors stebuklų tikrai nesitikime, tikimės labai realiai apčiuopiamo rezultato, tai yra gauti Pasaulio paveldo komiteto sprendimą, kuris vadintųsi referral“, – BNS sakė jis.

Tokio pobūdžio paraiškos grąžinimas reiškia, kad teikiančios šalies prašoma surinkti papildomos informacijos, o ji svarstyti gali būti teikiama jau kitoje sesijoje.

Pasak S. Rimo, šis pasiūlymas reikštų, jog vertinimas atidedamas trumpesniam laikui, ir Lietuva, pakoregavusi paraišką pagal pastabas, galėtų ją teikti jau kitąmet.

Tuo metu blogesnis variantas būtų gauti vadinamąjį deferral įvertinimą, kai paraiška grąžinama su prašymu atlikti esminius pakeitimus.

„Nepalankus scenarijus tai tas, kuris siūlomas šiuo metu, tai yra deferral, (...) ir tai reikštų, kad mums reikėtų kartoti kai kurias procedūras, kurias per penkerius metus esame jas atlikę“, – sakė Kauno savivaldybės Kultūros paveldo skyriaus vedėjas.

„Tai nėra kokia nors pasaulio pabaiga, tai nėra kelio užkirtimas, kad ši paraiška visiškai neperspektyvi“, – pridūrė jis.

Abu šie paraiškų grąžinimai laikomi paraiškos tobulinimo procesu. Ekspertai taip pat turi galimybę tiesiog pasiūlyti neįrašyti objekto, jeigu mato, kad paraiškos tobulinimas neturi perspektyvų.

Todėl Kauno paraiškai gresiantis blogesnis scenarijus, pasak S. Rimo, „nėra iš esmės labai labai blogas, susijęs tiesiog su papildomu darbu, laiko resursais“.

Pasak jo, pagrindinė ekspertų pastaba – rekomendacija rengti dokumentą vertybės apsaugai, kas šiuo atveju būtų Kauno Naujamiesčio specialusis planas.

„Patys suprantame, kad jo reikia ir iš tikrųjų apie tai atvirai buvo kalbama ir pačioje paraiškoje, įvardytas tikslas ir siekis, kad Naujamiesčio paveldosaugos specialusis planas yra planuojamas, bus parengtas per artimiausius trejus metus“, – sakė S. Rimas.

Tačiau jis atkreipė dėmesį, kad kai kurios ICOMOS (Tarptautinės paminklų ir vietovių tarybos) pastabos yra „keistos ir atrodė nepagrįstos“, nes į jose keliamus klausimus jau atsakyta.

S. Kairys yra sakęs, kad šiose išvadose užsimenama, jog nėra Kauno modernizmo architektūros ryšio, analizės su kitais sovietiniais miestais.

„Kai matai, tarkime, ekspertų pastabas, kad trūksta analizės Kauno modernizmo kontekste su kitais sovietinės Rusijos miestais – kas čia yra per pastaba? Kodėl tas lyginimas turėtų būti svarbus? Galų gale juk kalbame visai apie kitą laikotarpį“, – BNS kalbėjo ministras.

S. Rimo teigimu, ekspertų išvada yra tik siūlymas, o galutinį sprendimą priima Pasaulio paveldo komitetas. Čia svarbų vaidmenį gali suvaidinti ir politiniai niuansai: pavyzdžiui, tai, kad jo sudėtyje dar yra Rusija.

Šiemet Rusija, kad ir atsistatydino iš pirmininkaujančios pozicijos, bet ji yra komitete.

„Šiemet Rusija, kad ir atsistatydino iš pirmininkaujančios pozicijos, bet ji yra komitete, kas yra Lietuvai tiesiai šviesiai kalbant, nepalanku, dėl to pasirinktas mūsų siektinas rezultatas iš šio komiteto posėdžio, kad mes nesiekiame būtent šiais metais gauti tą įrašymą, o tokio mažesnio tikslo – gauti siūlymą, kad galėtume pakartotinai teikti kitais metais“, – kalbėjo Kauno atstovas.

UNESCO Pasaulio paveldo komiteto sesija Saudo Arabijoje vyks rugsėjo 10–25 dienomis, o paraiškos bus svarstomos rugsėjo 16–21 dienomis. Kadangi pernai sesija Rusijoje neįvyko, susikaupė itin didelis nominacijų skaičius – 58. Dėl to kol kas sunku prognozuoti, kiek laiko bus skiriama kiekvienai nominacijai ir kada Kauno paraiška gali būti svarstoma.

„Bus tikrai labai įtempta darbotvarkė“, – sakė S. Rimas.

Jis pabrėžė, kad nepriklausomai nuo to, koks bus rezultatas, Kaunas nesirengia nuleisti rankų ir savo paraišką tobulins.

S. Rimo žiniomis, kartais šis procesas trunka ir keliolika metų, o dalis paraiškų, tarp jų ir Trakų pilies, sulaukusios sprendimo atlikti esminius pataisymus, nugula į stalčius neribotam laikui.

„Nepaisant to, koks bebūtų UNESCO Pasaulio paveldo komiteto sprendimas, tas įdirbis niekur nedings, jis toliau tarnaus tarpukario modernizmo paveldo išsaugojimui, jo populiarinimui“, – pabrėžė Kultūros paveldo skyriaus vedėjas.

Kauno modernizmas susiformavo ketvirtajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje, kai miestas buvo Lietuvos laikinoji sostinė, Lenkijai okupavus Vilniaus kraštą.

Kaune yra kelios dešimtys išskirtinės modernistinės architektūros pavyzdžių.

Delegacijai, kuri pristatys Kauno paraišką Saudo Arabijoje, vadovaus Lietuvos nuolatinė atstovė prie UNESCO ambasadorė Jolanta Balčiūnienė. Delegacijoje bus Kultūros ministerijos Kultūros paveldo politikos grupės patarėja Sigita Bugenienė, Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto profesorė Marija Drėmaitė, S. Rimas ir Lietuvos nacionalinės UNESCO komisijos sekretoriato Paveldo programų vadovė Renata Vaičekonytė-Kepežinskienė.

Į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą įrašomi išskirtinę visuotinęs vertę turintys kultūros ir gamtos paveldo objektai ir vietovės.

Lietuvoje jau yra keturi į šį sąrašą įrašyti objektai: Vilniaus istorinis centras, Kernavės archeologinė vietovė, Kuršių nerija ir Struvės geodezinio lanko punktai.

Šie nominantai atstovaus Kaunui pirmą kartą vyksiančiuose Lietuvos kultūros paveldo apdovanojimuose. Kiekvienoje kategorijoje Kaunas į nacionalinį etapą deleguoja po tris laureatus. 

Daugiausia simpatijų – „Romuvai“

„Kiekvienas turime savo favoritus – architektūros paminklus, kraštovaizdį, turtingus papročius. Kultūros paveldo rinkimai – proga pamatyti kas svarbiausia ne tik specialistams, bet ir patiems kauniečiams. 

Kiekvienoje kategorijoje balsus už tvarkomus pastatus, paveldui atsidavusius žmones ir puikias iniciatyvas atidavė daugiau kaip 600 žmonių. Tai rodo, kad kauniečiai atranda asmeninį ryšį paveldu, o ekskursijos, žaidimai ir patrauklūs projektai buria bendruomenes“, –  kalbėjo Kauno miesto savivaldybės Kultūros paveldo skyriaus vedėjas Saulius Rimas.

Kultūros paveldo objektų kategorijoje kauniečiai rinkosi iš dešimties 2019–2022 m. mieste sutvarkytų pastatų bei gamtos paminklų, kurie išsaugojo savo autentiškumą, originalią paskirtį arba ją išplėtė. 

Neabejotinu lyderiu, surinkę beveik pustrečio šimto balsų, tapo naujomis spalvomis atgimę kino namai „Romuva“ (Laisvės al. 54). Po rekonstrukcijos objektas pasitinka kinomanus ne tik atnaujintu fasadu bei autentiškomis detalėmis, bet ir šiuolaikiškomis erdvėmis.

Antroje  vietoje rikiuojasi Kauno modernizmo grynuolis – J. ir A. Iljinų namas (K. Donelaičio g. 19). Vienas išskirtiniausių tarpukario modernizmo pastatų Lietuvoje, įtrauktas į Europos paveldo sąrašą ir saugomas valstybės, pelnė 177 balsus.

Paskutiniuoju šios kategorijos laureatu tapo Ąžuolynas. Po rekonstrukcijos visuomenei atvertas parkas – Kauno išskirtinumas, garsinantis miestą kaip didžiausias Europoje miesto teritorijoje esantis ąžuolynas.  Žalieji miesto plaučiai savo „sąskaitoje“ turi arti šimto balsų.

Kultūrinio paveldo puoselėtojai

Susumavus balsus „Žmonių“ kategorijoje, reikšmingiausiais kultūros paveldo puoselėtojais pripažinti Karolis Banys ir Petras Gaidamavičius. Daugiau kaip trečdalį balsavusiųjų simpatijų surinkę „Art Deco muziejaus“ ir „Amsterdamo mokyklos muziejaus“ įkūrėjai įvertinti už tarpukario butų atkūrimą, atvėrimą visuomenei ir Pirmosios Lietuvos Respublikos baldininkystės puoselėjimą.

Savo darbais modernizmo architektūrą įamžinantis „Lego“ modelių kūrėjas Rokas Mikšiūnas surinko 213 balsų. Autorius išgarsėjo iš maždaug pustrečio tūkstančio detalių sukūręs J. ir A. Iljinų namo repliką. Ji pretenduoja tapti oficialiu „Lego“ rinkiniu.

Kauniečių dėmesio sulaukė ir fotografas Martynas Plepys. Į laureatų trejetuką patekusio menininko paroda „Mano modernizmas“ apkeliavo dešimtį užsienio valstybių – nuo kaimyninės Lenkijos, Skandinavijos šalių iki Naujosios Zelandijos, JAV ir net Kinijos.

Paveldo pažinimo iniciatyvos

„Darbų“ kategorijoje sužibėjo tęstinės Kauno iniciatyvos, padedančios atrasti ir geriau pažinti mus supančius objektus. 

Populiariausiu projektu tapo „Kauno detalės“. Kelis tūkstančius istorijos, paveldo ir architektūros mylėtojų bei smalsuolių vienijanti iniciatyva kviečia į ekskursijas bei nuolat dalinasi istorinėmis nuotraukomis, pastatų  planais ir praeities istorijomis.

Gidų ir architektūros entuziastų komanda „Ekskursas“ irgi sulaukė gausaus palaikymo įsitvirtindama antroje vietoje. Jų rengiamose teminėse ekskursijose dalyviai gali ne tik pasigrožėti pastatų išore, bet ir drauge patyrinėti vidaus erdves, kurios paprastai atsitiktiniams praeiviams būna neprieinamos.

„Kaunastikos“ sukurta maršrutų ir ekskursijų kolekcija surinko solidžius 18 proc. kauniečių balsų. Beveik trys dešimtys žaismingų maršrutų padeda atrasti modernizmo ikonas, Žaliakalnio medinukus, Art Deco pastatus, pažinti Kauno tvirtovę, Hanzos Kauną ir daugybę kitų paveldo objektų bei susijusių istorinių reiškinių.

Proga padėkoti už iniciatyvas

„Matant besikeičiantį, gražėjantį miestą, vieni už tai giria savivaldybę, o kiti galbūt ir nesusimąsto, kas už viso to stovi. Tačiau viena aišku, kad be pačių gyventojų iniciatyvos tokių ryškių pokyčių tiesiog nebūtų. Kaunas turtingas iniciatyviais žmonėmis. Todėl miesto pareiga yra juos pastebėti, parodyti visuomenei ir deramai padėkoti. Tikiu, kad šie rinkimai taps tradicija, o jų dėka kasmet galėsime pagerbti asmenybes bei iškilius darbus puoselėjant miesto istoriją ir kultūrinį paveldą“, – sako Kauno meras Visvaldas Matijošaitis.

Kiekvienoje kategorijoje išrinktus pirmos, antros ir trečios vietų laureatus Kaunas pateikė Valstybinės kultūros paveldo komisijos rengiamiems Lietuvos kultūros paveldo apdovanojimams.

Į respublikinį etapą keliaujančius nominantus mėnesio gale apdovanos ir Kauno miesto savivaldybė.

Brūkštelėjo laišką

Įdėta daug pastangų, kad Kauno modernizmo architektūra būtų įtraukta į garbingą UNESCO pasaulio paveldo sąrašą. Su tuo siejama daug vilčių.

Ar visa tai gali nubraukti vienas atvejis, kai architektūriškai ir istoriškai vertingas pastatas buvo beveik nušluotas nuo žemės paviršiaus? Į UNESCO kreipėsi vienas kaunietis, kurio kaimynystėje Perkūno alėjoje ir buvo nugriauta tarpukario vila.

Lapkričio pabaigoje jis gavo šios organizacijos atstovės atsakymą, kuris paviešintas socialiniuose tinkluose. Jame rašoma, kad, įvertinus jo rūpestį dėl paraiškos „Kauno modernizmas: Optimizmo architektūra 1919–1939“, informacija buvo perduota ICOMOS Patarėjų tarybai, kuri atsakinga už kultūros vietovių nominacijų vertinimą.

Ši Patarėjų taryba teikia rekomendacijas Pasaulio paveldo komitetui, kuris ir sprendžia dėl šalių paraiškų įtraukimo į Pasaulio paveldo sąrašą.

Architektūrai ir istoriniam paveldui neabejingi kauniečiai susizgribo, kuo gali baigtis toks viešumas.

Blizgesys – tik fasadinis?

„Kai milžiniška vandalizmo banga šlavė vilą Perkūno al. 11, susitelkę Žaliakalnio gyventojai aiškiai deklaravo, kokią architektūrą nori matyti kaimynystėje. Tarpukario paveldas yra brangiausias ir vienintelis toks Kauno deimantas“, – teigė asociacijos „Žaliasis Ąžuolynas“ valdybos pirmininkė Laura Ramanauskaitė ir pridūrė, kad žinia, jog kažkas iš kauniečių suabejojo, kad Kauno modernizmas vertas vietos UNESCO sąraše, sukrėtė.

Istorija: vila buvo pastatyta beveik prieš 100 metų. Ją Nepriklausomybės kovų dalyviui, knygnešiui, Steigiamojo Seimo atstovui P. Ruseckui suprojektavo architektas inžinierius A. Gordevičius. (Vilmanto Raupelio nuotr.)

Kreipimasis į UNESCO jai pasirodė trumparegišku išsišokimu, tarsi būtų pjaunama šaka, ant kurios sėdi visas Kaunas. Išgąsdino, kad pasaulinio lygio Kauno modernizmo architektūra gali ir toliau likti be oficialaus pripažinimo, kurį užtikrina vieta minėtame sąraše.

„Šis gyventojas tapo vandalizmo prieš P. Rusecko vilą ir viso sąmoningo ar nesąmoningo dvejus metus trunkančio jos griuvėsių eksponavimo liudininku. Nusivilti tikrai turėjo kuo: art deco vila neatstatoma, nors vilos savininką ir griovėją buvo įpareigojęs Kultūros paveldo departamentas ir teismas“, – akcentavo L. Ramanauskaitė.

Ji retoriškai klausė, kas turėtų prisiimti atsakomybę už tai, kad nuo 2021 m. teismo sprendimas atstatyti vilą nevykdomas.

„Vertingos vilos griuvėsiai jau trečias Kalėdas sutiks po atviru dangumi. Neapsaugoti ir neuždengti nuo sniego, ledo, lietaus ir vandalų. Gyventojo kreipimasis atskleidė didžiulę mūsų Kauno problemą. Fasadinį blizgesį ir kasdienį skurdą“, – apibendrino pašnekovė.

Dešimtmetį trunkantis UNESCO paraiškos „Kauno modernizmas: Optimizmo architektūra 1919–1939” procesas gali būti sustabdytas, nors jau atsidūrė ant Pasaulinio paveldo sąrašo slenksčio. „Svarstau: kuo turime piktintis labiau. Žaliakalniečio skundu UNESCO organizacijai ar atsakingų institucijų neįgalumu tam tikrose vietose?“ – retoriškai klausė L. Ramanauskaitė.

Slidus kelias

Architektas Audrys Karalius, stojęs prieš sunkiąją techniką, kai buvo pradėta griauti vila, nesutinka, kad skundas UNESCO yra geriausia išeitis bandant spręsti Kauno architektūros paveldo išsaugojimo problemas.

„Skųsti Kauno modernizmo UNESCO paraišką pačiam UNESCO… Slidus ir rizikingas kelias. Tačiau nesu labai nustebęs, jeigu atvirai. Tai galėjo įvykti bet kada. Gal toks skundas ir ne pirmas? Situacija yra akivaizdžiai kurioziška, kai viena ranka griauni tarpukario architektūrą, o kita – teiki ją apdovanojimui“, – socialiniame tinkle bandė sugretinti faktus architektas, prašęs atkreipti dėmesį, kad art deco vilos sunaikinimas ir Kauno modernizmo pasmerkimas tarptautinei nežiniai vis dėlto yra skirtingų mastelių objektai.

„Noriu į UNESCO ir labai. Labai noriu, kad Kaunas patektų. Visus dešimt metų, kiek vyksta patekimo procesas, visomis išgalėmis rėmiau ir remiu“, – „Kauno dienai“ sakė A. Karalius.

Įvertino: A. Karalius nesutinka, kad skundas UNESCO yra geriausia išeitis bandant spręsti Kauno architektūros paveldo išsaugojimo problemas. (Vilmanto Raupelio nuotr.)

Jis akcentavo, kad Kauno modernizmo architektūra, atsiradusi tarpukariu, yra visos Lietuvos turtas. „Tai buvo labai koncentruotas 20 metų stebuklas. Spurtą iš dalies nulėmė tai, kad sostinė kartu su valdžios įstaigomis, universitetu, intelektualais tuomet buvo perkelta į tuo metu buvusį provincialų miestą, į buvusios carinės gubernijos paribį. Miestas negalėjo nesprogti“, – dėstė architektas. Labai prisidėjo ir tai, kad į Kauną grįžo kurti ir dirbti žmonės, gavę valstybines stipendijas ir mokslus baigę užsienyje. Taip į Kauną plūstelėjo ir jauni, modernūs tam metui architektai.

UNESCO sąraše kol kas neturime nė vieno įrašo, susijusio su modernia tautiška Lietuva. Žaliakalnio ir Naujamiesčio architektūra yra būtent tokios. „UNESCO turime siekti visomis išgalėmis. Neįsivaizduoju, kokia baisi depresija būtų, jeigu paraiška būtų atmesta“, – teigė A. Karalius ir priminė, kad jei ne Rusijos karas Ukrainoje, tikriausiai jau būtume Pasaulio paveldo sąraše. Tačiau balsavimas buvo atidėtas, nes jis turėjo vykti Rusijoje, Kazanėje, ir susirinkimui turėjo pirmininkauti Rusija.

Architektė Jolita Kančienė vienoje diskusijų feisbuke teigė, kad dėl vilos nugriovimo pasipiktinimo netrūksta, bet kuo čia dėta UNESCO. „Ar tas skundėjas nusprendė, kad UNESCO nubaus griovėjus? Lieps atstatyti?“ – svarstė kaunietė.

Skaudulys, bet nelemiamas

Kauno miesto savivaldybės Kultūros paveldo skyriaus vedėjas Saulius Rimas „Kauno dieną“ patikino, kad ICOMOS ekspertas, rengęs Kauno paraiškos vertinimą, su vilos situacija buvo supažindintas paraiškos rengėjų iniciatyva.

„Jo vizito Kaune metu mes patys nusivežėme prie Perkūno al. 11 ir visą istoriją pristatėme“, – pasakojo S. Rimas ir pridūrė, kad nei savivaldybės, nei Kultūros ministerijos ar Kultūros paveldo departamento atstovai nėra tokie naivūs, kad bandytų apsimesti, jog viskas gerai ir bandytų  nuslėpti išskirtinės vilos suniokojimą.

Specialistas pridūrė, kad apie visas sistemines problemas buvo kalbama atvirai, kartu pristatant, kokių veiksmų yra imamasi apskritai, kaip reformuojama sistema.

„Ši istorija skaudi visai Lietuvos paveldosaugai. Ji parodė spragų visoje mūsų sistemoje. Aišku, tikimės, kad šis sukrėtimas taps impulsu sisteminėms pertvarkoms, kad daugiau tokių niokojimų kaip Perkūno al. 11 nepasikartotų. Ar tas skundas gali nulemti visos Kauno nominacijos likimą? Manyčiau, kad ne“, – asmeninę nuomonę išsakė S. Rimas.

UNESCO turime siekti visomis išgalėmis. Neįsivaizduoju, kokia baisi depresija būtų, jeigu paraiška būtų atmesta.

Išeitis dėl vilos

Aptariama vila pastatyta beveik prieš 100 metų. Ją Nepriklausomybės kovų dalyviui, knygnešiui, Steigiamojo Seimo atstovui Petrui Ruseckui suprojektavo architektas inžinierius Aleksandras Gordevičius.

Pastatas per ilgus dešimtmečius iki pat drastiškų naujausio savininko Artūro Dankovskio užmojų buvo išlikęs be žymesnių išorinių ir vidaus architektūros pakeitimų.

Kultūros paveldo skyriaus vedėjas „Kauno dienai“ pasakojo, kad šiuo metu yra rengiamas projektas, numatantis istorinių pastato tūrių ir architektūros detalių atkūrimą. Tai, jo manymu, yra reali išeitis iš aklaviete tapusios situacijos.

„Tiems, kurie nepriima sprendimų, labai patogu muštis į krūtinę ir kritikuoti, bet per tuos dvejus metus nemačiau ir negirdėjau nė vieno racionalaus, realiai įgyvendinamo pasiūlymo, kaip iš esmės kitaip spręsti Perkūno al. 11 situaciją. Galimybė bylinėtis ir toliau turėti esamą griuvėsių krūvą, deja, yra reali kokiam dešimtmečiui į priekį“, – įsitikinęs S. Rimas.

Planai: S. Rimo teigimu, galutiniai projektiniai vilos atstatymo pasiūlymai bus parengti maždaug sausio viduryje ir bus teikiami viešinti, derinti. (Justinos Lasauskaitės nuotr.)

Jo žiniomis, galutiniai projektiniai pasiūlymai bus parengti maždaug sausio viduryje ir bus teikiami viešinti, derinti.

Kreipėsi, kur galėjo

Geriausias sprendimas, esant dabartinei situacijai, anot A. Karaliaus, būtų priversti vilos savininką A. Dankovskį laikytis institucijų prašymu teismo nurodymo vilą atstatyti, o iki atstatymo įpareigojimo saugoti vertinguosius fragmentus nuo aplinkos ir žmogaus poveikio.

Daug klausimų kelia naujausiuose pristatytuose projektiniuose pasiūlymuose atsiradęs modernus priestatas, kurio originali vila neturėjo. „Koks tai atstatymas?“ – retoriškai klausė visuomenininkas ir pridūrė, kad tai ne UNESCO klausimai, bet supranta skundą parašiusio asmens neviltį.

Šis kaunietis, kurio vardas ir pavardė socialiniuose tinkluose įvardyti, yra kreipęsis į ne vieną Lietuvos ir užsienio instituciją, prašydamas įvertinti A. Dankovskio veiksmus, susijusius ne tik su vilos nuniokojimu, bet ir jo verslo peripetijas, finansinius klausimus, vilos privatizavimo aplinkybes.

Susisiekę su šiuo kauniečiu išgirdome patvirtinimą, kad tikrai kreipėsi į UNESCO, kitas institucijas. Išklausėme dalį to, ką jis norėjo pasakyti apie situaciją Perkūno alėjoje, Lietuvos teisėsaugoje, paveldo ir statybas kontroliuojančiose institucijose, pradedant dar sovietiniais laikais, tačiau oficialaus komentaro pateikti nesutiko.

Kaune jau aštuntus metus skaičiuojanti iniciatyva – Paveldotvarkos programa – pradeda naują sezoną.

Pastatų savininkai kviečiami iki kovo vidurio teikti paraiškas ir pretenduoti į solidų miesto finansavimą fasadų tvarkybai bei kitiems darbams.

Šiemet Paveldotvarkos programa nestokoja naujovių: medinių pastatų atnaujinimui gali būti skirta iki 75 proc. visų kaštų, o mūrinių statinių senamiestyje ir naujamiestyje tvarkybos darbams numatytas iki 50 proc. dalinis finansavimas. Už šias lėšas gali būti tvarkomi fasadai, įrengiamas dekoratyvinis apšvietimas, pastatai pritaikomi neįgaliųjų poreikiams.

Plačiau apie šią programą pokalbis „Kauno dienos“ studijoje su S. Rimu.

Darbininkai su pastoliais grįžta į Kauno Šv. Mikalojaus bažnyčios ir benediktinių vienuolyno ansamblį. Autentiškas spalvas netrukus atgaus šio komplekso klebonijos fasadas. Planuojama, kad atnaujintu pastatu kauniečiai ir miesto svečiai galės grožėtis jau šių metų pabaigoje.

Viena seniausių bažnyčių Kaune

„Turime kuo didžiuotis – viduramžiais Kaunas buvo vienu labiausiai klestinčių prekybinio tranzito taškų. Istorikai turi versiją, kad būtent XV a. čia iškilo ir iki šių dienų išliko pirmoji Kauno bažnyčia, gavusi pirklių globėjo Šv. Mikalojaus pavadinimą. Ji buvo skirta į nekrikštytą Lietuvą atvykstantiems vokiečių pirkliams.

Restauruodami Seserų benediktinių vienuolyno kompleksą ne tik išryškiname unikalias šio paveldinio objekto spalvas, didingumą, bet ir atkreipiame dėmesį į turtingą Kauno praeitį. Šv. Mikalojaus paminėjimai ir simboliai aptinkami Kauno heraldikoje bei seniausiuose rašytiniuose šaltiniuose apie miestą, todėl jis neatsitiktinai tapo oficialiu mūsų miesto globėju“, – pasakojo Kauno miesto savivaldybės Kultūros paveldo skyriaus vedėjas Saulius Rimas.

Pasak jo, tarp Benediktinių, Šv. Gertrūdos, P. Eimučio ir Šauklių gatvių išsidėstęs Kauno seserų benediktinių vienuolyno ansamblis nusipelnė tokio pat dėmesio kaip ir brandžiojo baroko pažiba – Pažaislio bažnyčios ir vienuolyno kompleksas. Senamiestyje įsikūręs ansamblis – klebonija, viena seniausių miesto gotikinių bažnyčių, vienuolynas, galerija, pagalbiniai pastatai (buvusi ledainė ir oficina) – yra kultūros paminklas ir valstybės saugomas objektas.

Čia taip pat galima pamatyti XVII a. Švč. Mergelės Marijos Rožinio Karalienės paveikslą, ant XVII a. drobės nutapytą Jėzaus „Pietą“. Akį patraukia ir Šv. Mikalojaus bažnyčią puošiantys įspūdingi Liudo Truikio ir Vytauto Bičiūno vitražai. Itin vertingais laikomi bažnyčios tinkliniai ir žvaigždiniai interjero skliautai bei neeilinis aštuonkampis bokštas.

Solidi investicija į paveldą

„Tvarkingos gatvės, jaukūs parkai ir kitos erdvės yra elementari higiena, bet labai svarbu, kad miestą puoštų gražūs pastatai. Kaune jų tikrai daug, todėl svarbu atgaivinti senus, aptriušusius fasadus. Jau dabar turime puikių pavyzdžių, kaip su miesto prisidėjimu atgyja vaizdingi paveldosauginiai pastatai ir kiti objektai. Kai kurie jų yra svarbi Kauno istorijos dalis. Tikiu, kad miesto įdirbis ir pastangos nenueis perniek ir Europos paveldo ženklą turintis Kaunas kitąmet pelnys pasaulinį UNESCO pripažinimą“, – kalbėjo Kauno meras Visvaldas Matijošaitis.

Kauno Šv. Mikalojaus bažnyčios ir benediktinių vienuolyno ansamblis reikšmingos miesto pagalbos sulaukia jau trečius metus iš eilės.

Šiemet klebonijos fasadų atnaujinimui per Paveldotvarkos programą numatyta skirti beveik 41 tūkst. eurų, tačiau artimiausiame Kauno miesto tarybos posėdyje bus svarstomas lėšų padidinimo klausimas. Sulaukus tarybos narių pritarimo, klebonijos pastato fasado tvarkybos darbams skiriama suma išaugtų iki 176 tūkst. eurų.

Seserų benediktinių vienuolyno komplekse pirmieji tvarkybos darbai startavo dar 2019 metais. Čia restauruota religinių pastatų ansamblį juosianti 351 metrų tvora. Poros šimtų metų senumo mūras buvo itin prastos būklės, todėl jos atnaujinimui iš miesto biudžeto skirta per 37,5 tūkst. eurų.

Tvarkant tvorą, atidengti nauji elementai – langinės, arkutės bei nišos su barokiniais motyvais. Taip pat atnaujinti barokiniai vartai ir virš jų rymantys bareljefiniai angeliukai.

Jau 2020 metais restauratoriai darbus perkėlė į Kauno Šv. Mikalojaus bažnyčios ir benediktinių vienuolyno statinių kompleksą. Už 90 tūkst. eurų buvo sutvarkyti ir sutvirtinti klebonijos pamatai ir vietomis apiręs cokolis. Taip pat teritorijoje įrengtas drenažas, kad pastatai būtų apsaugoti nuo drėgmės.

Kompleksinių pokyčių dalis

Šv. Mikalojaus bažnyčios ir benediktinių vienuolyno ansamblio atnaujinimas – tik dalis istorinėje Kauno teritorijoje vykstančių darbų. Jais siekiama kurti dar patrauklesnes ir patogesnes erdves gyventojams bei miesto svečiams.

Šią savaitę prasidėjęs kapitalinis Vilniaus gatvės remontas tampa nemenku iššūkiu visam miestui, tačiau jau kitų metų vasarą viena seniausių miesto gatvių galės džiaugtis tėveliai su vežimėliais bei judėjimo negalios paliesti žmonės. Bus sutvarkyta visa atkarpa – nuo Kauno rotušės iki pat Laisvės alėjos. Numatyta atnaujinti visas komunikacijas po žeme, į savo vietas sugrįš ir nulyginti esamo grindinio akmenys.

Akivaizdūs pokyčiai jau matomi ir viename judriausių transporto mazgų Kaune. Atnaujinamas vadinamasis Pilies žiedas ir jo prieigos bei P. Vileišio tiltas. Čia jau nutiesta didžioji dalis šilumos ir nuotekų tinklų, atnaujintos kontaktinio tinklo atramos. Žiedinėje sankryžoje pradėti kloti pirmieji asfaltbetonio dangos sluoksniai. Šią rekonstrukciją rangovai planuoja užbaigti dar šiemet, iki rudens.

Architektūriniam Kauno paveldui – dvi geros naujienos, kurias „Kauno dienos“ studijoje pristato S.Rimas. Mieste startavo jau septintoji paveldotvarkos programa, kuri kviečia pastatų savininkus atnaujinti jiems priklausantį nekilnojamąjį turtą.

Miesto savivaldybė prie fasadų atnaujinimo ketina prisidėti ne mažiau, kaip 400 tūkst. eurų, paraiškas galima teikti iki kovo vidurio. Per šešerius metus šios programos dėka jau atnaujinta virš 130-ies pastatų, savivaldybė tam skyrė beveik 3 mln. Eurų.

Taip pat po septynių metų darbo UNESCO Pasaulio paveldo sąrašui perduota Kauno nominacinė byla.

Kokią naudą turės miestas, jei tarpukario modernizmo architektūra bus įtraukta į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą – pokalbis „Kauno dienos“ studijoje su S.Rimu.

„Nelegaliai, neteisėtai vykdomi griovimo darbai, pastato, kuris yra kultūros paveldo statinys. Lietuvos paveldosaugos sistema yra paini – neatsitiktinai specialiai ruošiami ir specialistai dirbti paveldosaugos srityje. Iš tikrųjų yra skirtumas tarp kultūros paveldo objekto, kuris yra individualiai registruotas į kultūros vertybių registrą ir sąvokos kultūros paveldo statinys. Tai sąvoka, kuri atitinka šį Perkūno alėjoje atvejį. Jis nebūtinai turi būti įrašytas individualiai į kultūros vertybių registrą, bet jis turi vertingųjų savybių, būdamas Žaliakalnio vietovėje, nes Žaliakalnis yra savivaldybės paskelbta saugoma kultūros paveldo vietovė, 2013 metais įsteigtas kultūrinis draustinis. Šiai teritorijai galioja specialus paveldosauginis planas, kuriame visi pastatai yra suskirstyti kategorijomis pagal jų vertę ir bet kokiems darbams – statyboms, griovimui, restauravimui, teritorijos planavimui – reikalingas kultūros paveldo skyriaus pritarimas“, – situaciją komentavo S. Rimas.

Saulius Rimas/Vilmanto Raupelio nuotr.

– Ir į jus, kaip supratome, kreiptasi nebuvo? Kaip sužinojote, kad pastatas griaunamas ir kokių veiksmų ėmėtės?

– Ne. Sužinojome iš kaimyno, kuriam buvau davęs savo telefono numerį. Sakiau: jeigu prasidės darbai – skambinkit. Signalų, kad ruošiamasi jį griauti – buvo. Tokią informaciją buvome gavę prieš tris savaites, bet ji nepasitvirtino. 

– Jei turėjote signalų prieš tai, ar neteko bendrauti su namo savininku? Neteko įspėti jo?

– Aš manau, kad tai nieko nebūtų pakeitę. Su juo nebuvo galimybės susisiekti, bet žinau, kad mano pažįstami iš savivaldybės administracijos buvo su juo susisiekę ir įspėjo, kas jam gresia. Bet jis, aiškiai suprasdamas visas rizikas, ėjo va bank – o gal pavyks, gal niekas nepastebės.

Norėčiau grįžti penkerius metus atgal, kai turėjome su šiuo žmogumi kontaktą tada, kai jis tapo šio pastato savininku. Jis kreipėsi į Kultūros paveldo vertinimo tarybą – tai yra nepriklausomų ekspertų taryba – kuri nustatinėja objektų vertingąsias savybes, kurie yra įrašomi į Kultūros vertybių registrą. Buvo svarstomas klausimas, ar šį pastatą įrašyti į Kultūros vertybių registrą, paversti jį kultūros paveldo objektu. Vertinimo taryba pasiūlė nerašyti jo į registrą, palaikė, kad užteka tos apsaugos, kurią suteikia specialusis planas.

Ir tuomet, ir dabar vyrauja nuomonė, kad mūsų Kultūros vertybių registras yra perpildytas ir Lietuvoje yra virš 25 tūkst. individualiai registruotų paveldų objektų, kai daug didesnėse šalyse yra keli tūkstančiai. Bet ten galima sakyti, kad yra kita kultūra – patys valdytojai gal labiau gerbia turtą ir kitoks požiūris į paveldą, žmonės labiau suvokia paveldo vertę. 

Per mano darbo praktiką Kauno miesto savivaldybės administracijoje nesu asmeniškai susidūręs su tokiu teisiniu nihilizmu. Tikiuosi, kad tai pirmas ir paskutinis toks atvejis.

Taigi, tuo metu valdytojas kalbėjo labai geranoriškai, kad jam tas pastatas gražus, bet yra padarytos ekspertizės, kurios rodo, kad jo būklė yra avarinė, jis yra medinis, bet aptinkuotas, viduje konstrukcijos pažeistos puvinio. Tuo metu vertinimo taryba su empatija pažiūrėjo, įskaitant ir mane, nors aš nepriklausau tarybai, bet dalyvavau tame posėdyje. Atrodė, kad galima nebūti tokiems griežtiems paveldosaugininkams, kurie nieko neleidžia, leiskim pažiūrėti liberaliau, žmogui pasirengti projektinius pasiūlymus, kaip jis tą namą siūlytų pritaikyti šiuolaikinėms reikmėms išsaugant svarbiausius architektūrinius elementus, kurie sudaro jo vertę, bet galbūt kažkiek keisti tūrį, vidų, interjerą.

– Bet mintis buvo tokia, kad fasadas išliks? Bus renovuojamas vidus?

– Taip. Buvo iškelta dar viena, pati turbūt svarbiausia sąlyga, kad tai turės būti viešieji projektiniai pasiūlymai, kuriuos ruošėmės tuo metu viešinti Kauno architektūros urbanistikos ekspertų posėdyje. Tuo metu dar nebuvo Architektų rūmų, to rato vadinamojo. Žinodamas mūsų iškeltas sąlygas, pastato savininkas nuėjo visiškai priešingu keliu. Penkerius metus nežinia ką galvojo, vienu metu pas mane buvo atėjęs jo pasamdytas architektas, kuris pristatė pastato griovimo projekto ir jo vietoje pastatymo visiškai naujo.

– Spėju, šiuolaikinio kotedžo?

– Ar tas namas vienbutis, ar keliabutis, dabar pasakyti negaliu. Bet tai buvo graži, šiuolaikinė dėžutė, kuri absoliučiai nekontekstuali, visiškai nieko bendro neturinti nei su Žaliakalniu, nei su modernistine Kauno architektūra. 

– Ir jūs architektui, be abejo, tai ir paaiškinote?

– Be abejo, aš pasakiau, kad tokio projekto tikrai nepasirašysiu. Sakiau, kad tarėmės eiti visai ne tuo keliu ir sakiau neturėti vilčių, kad tai pavyks.

– Bet tai ir pačio architekto sąžinės reikalas. Jie taip pat turėtų būti suinteresuoti, kad būtų išsaugoti senųjų kolegų darbai.

– Aš nenorėčiau generalizuoti. Tikiu, kad dauguma architektų yra dori savo amato meistrai, suvokiantys Žaliakalnio savitumą urabanistinės vietovės, bet yra tokių, kuriems turbūt svarbiausia pinigai, rezultatai, savo vardo įamžinimas.

– Jūs pasakėte architektui, kad, paprastai tariant, ta suprojektuota dėžutė nepraeis. Kaip viskas vystėsi toliau?

– Jis pasakė, kad perduos užsakovui. 

– Ir užsakovas pasisamdė sunkiąją techniką, kuri pradėjo griauti pastatą. Negana to, kaip paaiškėjo, jis puikiai žinojo, kad negalima šito daryti. Trečiadienį jau buvo sustabdyti griovimo darbai, o ketvirtadienį ryte vėl atnaujinti. Skamba įžūliai.

– Per mano darbo praktiką Kauno miesto savivaldybės administracijoje nesu asmeniškai susidūręs su tokiu teisiniu nihilizmu. Tikiuosi, kad tai pirmas ir paskutinis toks atvejis. Aišku, tai dar ne pabaiga – istorija tik prasideda. Kol kas pasitelkta sunkioji technika, bet jis rengiasi ir teisminiams procesais. 

– O jūs savo ruožtu teisiniu keliu taip pat planuojate eiti?

– Be abejo, pateikėme visą reikalingą informaciją Statybos inspekcijai, Kultūros paveldo departamentui. Išaiškinome, kokie specialiojo plano reglamentai galioja šitam pastatui ir kaip viskas turėtų vykti. Dabar tūrėtų būti Statybos inspekcijos kompetencija stabdyti neteisėtai vykdomus statybos darbus, teikti reikalavimus pašalinti nelegalios statybos padarinius arba gauti statybą leidžiantį dokumentą.

– Turbūt reikėtų paminėti, kad statinio griovimas pagal Statybos įstatymą taip pat yra statyba.

– Taip. Šiuo atveju, kadangi statybą leidžiančio dokumento griovimui valdytojas tikrai negaus, lieka tik atstatyti tai, ką yra sugriovęs. Žinoma, čia Statybos inspekcijos kompetencija, bet aš tikiuosi, kad bus skirta bauda, vien už įžūlumą.

– Esu pasižymėjęs, kad baudos už savavališką neypatingujų statinių griovimą yra nuo 600 iki 1450 eurų, ypatingųjų statinių – nuo 2,9 tūkst. iki 5,8 tūkst. eurų, o jeigu statinys savavališkai griaunamas apsaugos reglamentų saugomoje teritorijoje, baudos – gerokai didesnės. Kokia bauda čia galėtų būti?

– Tokios praktikos neturiu ir apskritai norėtųsi akcentuoti, kad savivaldybės paveldo skyrius nelaiko savęs represine struktūra. Visada esame linkę į kompromisus ir savo darbo misiją matome kaip padėti kultūros paveldo objektų valdytojams, turime puikiai veikiančią paveldotvarkos programą, per kurią esame per šešerius metus finansavę virš 120 projektų Kauno mieste. Ne išimtis ir šis pastatas – jo valdytojas taip pat galėjo parengti projektą, teikti paraišką. Būtume su mielu noru skyrę finansavimą jo tvarkybai. Skiriama iki 50 proc. įprasta tvarka. Nuo šių metų programoje yra naujovė, kad galima finansuoti ypatingus kultūrinės vertės objektus iki 100 proc. intensyvumu. Bet tai – išskirtiniai atvejai (vienuolynai, bažnyčios ir pan.).

– Dabar, kaip suprantu, svarbiausia užduotis yra sustabdyti tą griovimą? Greitai savaitgalis ir niekas negali garantuoti, kad tas pastatas nebus griaunamas toliau.

– Be abejo. Čia tas pats, kaip paklaustumėte policininko: ar jūs galite garantuoti, kad nebus apiplėšta močiutė troleibuso stotelėje? Policininkas negali to pasakyti: jeigu bus apiplėšta, tada gaudysim vagį ir žiūrėsim. Taip ir aš negaliu garantuoti. Tiek mūsų, tiek Statybos inspekcijos ginklai yra raštai. Nei inspektoriai, nei mes šaunamųjų ginklų neturime ir į pažeidėjus nešaudome.

Žaliakalnis pamažu tampa Beverli Hilsu, galbūt nuo senų laikų jis toks buvo, bet dabar tai ypatingai ryškėja. Sklypų kainos turbūt brangiausios Kaune.

– Pastate gyveno Steigiamojo Seimo signataras Petras Ruseckas, jį projektavo architektas Aleksandras Gordevičius. Tai – pagarba Kauno ir Žaliakalnio architektūroje. Minėjote, kad žmogus sakė: konstrukcijos nebetvirtos, išpuvusios. Pats gyvenu Žaliakalnyje, senos statybos name – čia daug tokių statinių. Ką daryti, jei namas išties griūna ir tik fasado remonto neužtenka? Kaip elgtis?

– Tokiu atveju, kaip jūs sakote, fasado remonto neužtenka. Reikia keisti ir pavienius laikančiųjų konstrukcijų elementus. Tai kainuoja, žinoma. Bet grįžkime prie to, kad pačioje pradžioje į tai buvo atsižvelgta, neuždedant paties aukščiausio paveldosauginio apribojimo, kad palikti teisinę galimybę daryti pastato pakeitimus. Bet tuo nebuvo pasinaudota. Šiuo atveju pastato savininkas pasidarė meškos paslaugą, kadangi, greičiausiai, kitas žingsnis, kurį atliksime su kolegomis – pastato įrašymas į Kultūros vertybių registrą. Jis taps kultūros paveldo objektu galiausiai po penkerių metų ir tada jam galios patys griežčiausi turbūt įmanomi apribojimai.

– Savininkas nepaveldėjo šio namo, jis jį pirko. Pirkdamas turėjo įvertinti visas rizikas.

– Be abejo. Jį sutikęs objekte, aš pasakiau tą patį. Jis sakė, kad objekto neįmanoma pritaikyti ir niekas nenorės jame gyventi. Aš klausiau: o jūs bandėte jį parduoti? Ne, nebandžiau. Bet gal atsirastų žmogus, kuriam namas būtų mielas toks, koks jis yra.

Žinoma, yra užkuoduota problema. Žaliakalnis pamažu tampa Beverli Hilsu, galbūt nuo senų laikų jis toks buvo, bet dabar tai ypatingai ryškėja. Sklypų kainos turbūt brangiausios Kaune. Statyti tokioje vietoje namą, įsigyti nekilnojamą turtą, gali tikrai dideles pajamas turintys žmonės, vadinkim, milijonieriai. Sunku įsivaizduoti, kad žmogus, turėdamas milijoną, ryžtųsi išleisti pusę milijono sklypo įsigijimui su tokiu pastatu, tokios būklės. Ir dar investuodamas tiek pat ar dvigubai į to pastato prikėlimą ir palikdamas viską taip, kaip yra  autentiška. Aš tikiu, kad tokių žmonių yra, bet jų yra mažai. Matyt, kad tas spaudimas aštrės.

– Bet yra pavyzdžių, kai Žaliakalnyje kyla ir naujos statybos namai vietoje buvusių medinukų.

– Taip, reikia pažymėti, kad ne visas Žaliakalnis yra saugomas kaip kultūros paveldo vietovė. Yra dalis, kuri yra valstybės saugoma vietovė – Minties rato, Gėlių rato gatvės. Yra didelė dalis Žaliakalnio, kuri šiai dienai neturi jokios teisinės apsaugos.