Seimo pirmininkė Loreta Graužinienė bei Vyriausybės nariai trečiadienį susitikę su Sausio 13-ąją žuvusiųjų artimaisiais ir nukentėjusiaisiais nuo sovietų agresijos 1991 metais išklausė jų problemas. Pasak parlamento vadovės, aktualiausi yra socialiniai ir sveikatos klausimai.

„Aš labai džiaugiuosi, kad susitikime dalyvavo ministras pirmininkas ir visi ministrai, ir jie galėjo iš pirmų lūpų išgirsti, su kokiomis problemomis susiduria žmonės, kad iš karto galėtų spręsti ir duoti atsakymus. Ministras pirmininkas pažadėjo, kad iki kovo mėnesio bus duoti atitinkami pavedimai ministerijoms, kad būtų patobulinta visa sistema klausimų sprendimo šitiems žmonėms. Jiems ypač svarbūs sveikatos, socialiniai klausimai“, – BNS trečiadienį po susitikimo sakė L.Graužinienė.

Daugiau detalizuoti per susitikimą iškeltų problemų ji sakė nenorinti: „Buvo daug problemų, bet kadangi žmonės paprašė uždaro posėdžio, nenorėčiau kalbėti, kadangi buvo ir asmeninių klausimų.“

Tik vardu norėjusi būti pristatyta nukentėjusioji Gražina iš Kauno tvirtino, kad daugiausiai kylančių problemų susijusios su sveikatos sistema.

„Problemų yra, ypač susijusių su sveikata. Galėčiau pasakyti pastabą – jei poliklinikoje keičiama kartoteka, prašau užrašyti, kad aš esu neįgali dėl Sausio13-tos įvykių, sako: man draudžiama įrašyti į titulinį puslapį, jei nueinate pas gydytoją, galite pati pasakyti. Nejaugi aš kiekvienam turiu sakyti įėjusi – aš Sausio 13-osios neįgalioji. Daugeliui žmonių, tapusių neįgaliais po Sausio 13-osios, tenka aiškintis, prašyti, vos ne atsiklaupti. Apie reabilitaciją aš net nekalbu, aš negavau per savo amžių nė vieno kelialapio (į sanatoriją)“, – BNS sakė garbaus amžiaus kaunietė.

Seimas rudenį priėmė svarstyti Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (SADM) pasiūlytą pataisą nukentėjusius asmenis per sovietų agresiją 1991-ųjų sausį laidoti valstybės lėšomis, bet projektas strigo Socialinių reikalų ir darbo komitete. Pasak SADM, šios pataisos būtų aktualios 110 nukentėjusių – tiek yra asmenų, kurie dėl 1991 metų sausio 11-13 dienų įvykių ir po to vykdytos SSRS agresijos yra pripažinti netekusiais darbingumo ar tik iš dalies darbingais.

1991 metų sausio 13 dieną sovietai karine jėga bandė nuversti teisėtą Lietuvos valdžią, 1990-ųjų kovo 11 dieną paskelbusią šalies nepriklausomybę nuo SSRS. Sovietų kariuomenei ir specialiesiems daliniams užimant Vilniaus televizijos bokštą bei Lietuvos radijo ir televizijos pastatą žuvo 14, nukentėjo daugiau kaip tūkstantis beginklių žmonių.

Nors kariams pavyko užimti Televizijos bokštą bei Lietuvos radijo ir televizijos pastatą, jie neišdrįso pulti tūkstančių žmonių saugoto tuometinės Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo pastato.

Suvokdami, kad baimės akys didelės, vietoje tikrų ginklų statėme jų maketus, nes žinojome, kad priešas manys, jog jie tikri. Taip LRT RADIJUI pasakoja tuometinio Krašto apsaugos departamento generalinis direktorius, Kovo 11-osios akto signataras Audrius Butkevičius. Jam antrina 1991 m. Vidaus reikalų ministerijos valdybos viršininkas, buvęs Lietuvos policijos vyriausiasis komisaras Liutauras Vasiliauskas. Anot jo, buvo susitarta ginantis ginklų nenaudoti.

Užsienio žurnalistus įsileido SSRS KGB

Apie tai, kad su mumis bus dorojamasi jėga, žinojome dar 1990 m. rudenį, sako A. Butkevičius. „Rugsėjo mėnesį buvo visiškai aišku, kad prieš mus bus naudojami kariškiai ir kitos pajėgos, todėl sausio 11-oji patenka į daugybės įvykių seką. Mums ši diena ypač svarbi – ilgas pasirengimas siekiant išviešinti sovietinę agresiją, naudojamą prieš mus, buvo realizuojamas“, – taip sausio 11-ąją prieš 25 metus prisimena A. Butkevičius.

Jis tvirtina, kad, nepaisant kitų pasaulinių įvykių, į Lietuvą buvo suvažiavusios viso pasaulio televizijos ir radijo agentūros. „Įdomu buvo tai, kad tuo metu tarybiniai kariškiai ir apskritai Tarybų Sąjungos specialiosios tarnybos kontroliavo mūsų sienas. Iš esmės visi užsienio žurnalistai, kurie atvyko į Lietuvą, buvo įsileisti SSRS KGB komiteto. Tam tikra prasme SSRS KGB komitetas bandė valdyti žiniasklaidą, t. y. bandė pateikti savo vaizdelį ir bet kuria kaina išprovokuoti mus, kad galėtų pasakyti – žiūrėkite, tai lietuviai puola“, – teigia A. Butkevičius.

Anot jo, patiems lietuviams taip pat teko kurti padėties vaizdą užsienio žurnalistams. Jo tvirtinimu, būtent sausio 11 d. teko sudėtingiausias darbas – į savo pusę patraukti Vakarų žurnalistus, nors visi Lietuvoje gyvenę žmonės buvo nepratę su jais dirbti.

Reklamavo „pilotus akinantį“ lazerį

Tuo metu buvo naudojama viskas, kas galėjo suteikti pranašumą už Lietuvos laisvę kovojantiems žmonėms, net jei tas pranašumas būtų sukurtas butaforinėmis priemonėmis. Iš Lietuvos kino studijos į parlamento rūmus buvo nugabenta technika, kurianti sprogimo, ugnies vaizdą, iš įvairių įstaigų buvo vežami maketai.

„Buvo tik savadarbių sprogmenų, bet ir jų trūko, todėl dažniausiai naudojome karinės apgaulės metodus. Iš įvairių mokyklų surinkome minų, sprogmenų, ginklų maketus. Suvokdami, kad konflikto, karo metu baimės akys didelės, vietoje tikrų ginklų statėme šiuos. Supratome, kad priešininkas į juos reaguos kaip į tikrus“, – pasakoja A. Butkevičius.

Į pagalbą atėjo ir Mokslų akademijos specialistai. Į parlamentą buvo atgabentas lazeris, kuris vėliau buvo panaudotas informaciniame kare. „Jis buvo plačiai žinomas, reklamuojamas. Natūralu, kad priešas manė, jog galime stipriai pakenkti. Iš esmės tai buvo tik mūsų ketinimų manifestacija“, – teigia A. Butkevičius.

Tuo metu buvo skelbiama, kad parlamento rūmai ginami lazeriniais ginklais, o šis lazeris gali apakinti pilotus ar net pradeginti skydus. Iš tiesų tokio poveikio prietaisas neturėjo.

Savus nuo nesavų skyrė sagos

Kad Lietuvą buvo stengiamasi ginti be ginklų, tvirtina ir buvęs Lietuvos policijos vyriausiasis komisaras L. Vasiliauskas. „Buvome priėmę nuostatą, kad objektą [parlamento rūmus – LRT.lt] saugosime be ginklų. Buvo itin svarbu išvengti bet kokių provokacijų. Iš kitų miestų komandiruotų žmonių buvo labai daug, jie rotavosi, todėl juos buvo gana sudėtinga valdyti, [...] tačiau buvo priimta nuostata – šią situaciją valdome neginkluoti“, – sako L. Vasiliauskas.

Jis priduria, kad vis dėlto nemažai prie tvarkos palaikymo prisidėjo žmonės. „Ilgą laiką tarnavau vidaus reikalų sistemoje, milicijoje ir policijoje. Niekada nei iki tol, nei paskui neteko matyti tokios žmonių vienybės, tautos vienybės. Buvo ir sunku, ir lengva valdyti didelius žmonių srautus. Sunku – dėl provokatorių. „Karštesnė galva“ mitingo metu galėjo būti ir vienoje, ir kitoje pusėje“, – teigia L. Vasiliauskas.

Anot jo, jeigu žmogus būdavo nusiteikęs patriotiškai, tačiau elgdavosi netinkamai, neretai užtekdavo pasakyti  – nedaryk to, tai galima provokacija. L. Vasiliauskas tikina, kad tokiu atveju problema būdavo išsprendžiama akimirksniu.

„Dar vienas dalykas – mes tuo metu dėvėjome milicininkų uniformas, bet kokardas, kepures, antsiuvus ir sagas pasigaminome su Vyčiu. Vidaus reikalų kariuomenė taip pat buvo milicijos padaliniai. Žmonėms būdavo labai sunku atskirti. Pirmiausia žmogus prieidavo ir žiūrėdavo į sagas, antsiuvus – ar tai mūsų, ar ne. Kariškiai, palaikydami radijo ryšį, mus vadindavo „koniais“ – arkliais.

Kai kurie perėjo į priešo pusę

L. Vasiliauskas tvirtina, kad lemtingomis sausio dienomis situaciją Vilniuje gerino ir iš kitų miestų atvykę žmonės. „Tokiu būdu palengvinome Vilniaus miesto milicijos užduotį. [...] Buvo lengviau saugoti viešąją tvarką ir užtikrinti, kad nekiltų provokacijų. Buvę SSRS emisarai, Sovietų Sąjungos vidaus reikalų ministerija stengėsi bet kuria kaina parodyti, kad vidaus reikalų sistema Lietuvoje nesusitvarko su galinga kariuomenės invazija. Tai buvo svarbiausias uždavinys“, – sako L. Vasiliauskas.

Jis pripažįsta, kad tuo metu milicija Lietuvoje buvo suskilusi. Kai kurie žmonės, pasak buvusio Lietuvos policijos komisaro, tiesiog nepriėmė naujovių ir beatsikuriančios valstybės.

„Kai kurie be jokių skrupulų perėjo į kitą barikadų pusę. Nėra kalbos. [...] Pajėgas sudarė apie 20 tūkst. žmonių. Natūralu, kad ypač pietryčių Lietuvoje buvo tokių problemų, tačiau tai puikiai pavyko išspręsti. Žvelgdamas iš laiko perspektyvos net galvoju, kaip tai mums pavyko. Išlindome pro adatos skylutę, įvyko stebuklas. Dabar į tai žiūriu kaip į sapną, nors pats dalyvavau tuose įvykiuose“, – stebisi L. Vasiliauskas.

Tarnavo 400 žmonių, gynė – tūkstančiai

A. Butkevičius akcentuoja, kad daug įtakos turėjo informacijos koordinavimas. Jis pripažįsta – negalima teigti, kad buvo žinoma viskas, bet buvo pasitelktos efektyvios informacijos valdymo priemonės, naudojamasi žmonių pagalba tuometinėms valdžios struktūroms.

„Krašto apsaugos departamentui dirbo ne tik jo darbuotojai. Panašiai kaip policijai. Dirbo daugybė žmonių, kurie tiesiog užėmė patriotinę poziciją ir kurie buvo įtraukti į šią veiklą. Dar svarbiau – buvo pilietinė iniciatyva. Turėjome ją labai stipriai kontroliuoti, nes visada buvo skleidžiama dezinformacija, bet žmonės pranešdavo beveik apie kiekvieną bent kiek įtartiną atvejį“, – tikina A. Butkevičius.

Jo tvirtinimu, buvo netgi galimybė rinkti informaciją apie provokatorius, o paskui tereikėdavo ją patikrinti. Kovo 11-osios akto signataro nuomone, tai, kad iškovojome laisvę, rodo, jog glaudus Lietuvos naujų tarnybų ir visuomenės bendradarbiavimas davė puikų rezultatą.

„Tuo metu Lietuva neturėjo savo kariuomenės. Krašto apsaugos departamentas mokomajame junginyje tuo metu turėjo tik apie 400 žmonių, bet parlamentą bei Radijo ir televizijos kompleksą gynė tūkstančiai. Pilietinis iniciatyvos panaudojimas arba civiliais asmenimis paremta gynyba [...] buvo priimta kaip pagrindinis mūsų gynybos mechanizmas. Visa tai rodo, kad ryšiai su visuomene buvo išskirtinai stiprūs“, – teigia A. Butkevičius.