Nebijojo iššūkių

Adatos ir siūlų Tatjana ėmėsi maždaug prieš vienuolika metų. Įdarbinti pirštai tąkart moteriai padėjo iš galvos išvyti liūdesį. Internetu parsisiuntusi įvairių spalvų siūlų, medžiagų ir atsispausdinusi pirmąjį piešinį, kaunietė virš galvos įžiebė ryškią stalinę lempą. Rezultatas buvo netikėtas – kryželiu siuvinėti žirgai ir fone išnyrantis įsimylėjėlių poros siluetas nė kiek nenusileido menininko Jimo Warreno originalui. Po metų – būtent tiek truko pirmojo paveikslo siuvinėjimas – Tatjana atkartojo dar vieną garsaus dailininko peizažą. Galiausiai į jos rankas pateko žinomos verslininkės Rasos Martens nuotrauka.

"Ši moteris labai daug darė dėl negalią turinčių vaikų, todėl nusprendžiau padaryti gimtadienio dovaną – išsiuvinėti jos portretą, o sau iškelti dar vieną iššūkį", – baigtas darbas, kuris atrodė lyg tik ką iš momentinio fotoaparato paleista nuotrauka, nustebino ne tik R.Martens, bet ir pačią kūrėją.

Tai ją paskatino nesustoti. Ketvirtame Tatjanos paveiksle šypsojosi tik ką devintą klasę baigusi jos dukra Silvija. Paklausta, kaip pavyko perkelti vyresnėlės, o prieš tai ir žinomos verslininkės veidus ant medžiagos, moteris šyptelėjo – viskas kur kas paprasčiau, nei atrodo.

"Yra sukurta nemažai kompiuterinių programų, kurios pagal jūsų nuotrauką paruošia siuvinėjimo schemą. Reikia tik pažymėti norimų spalvų kiekį ir kryželių dydį, tada skaičiuoti ir siuvinėti", – mažomis gudrybėmis, palengvinančiomis darbo pradžią, dalijosi kaunietė.

Teko mažinti kryžiukus

Pamačiusi, kad puikiai sekasi, Tatjana nusprendė išsiuvinėti dar vieną, tik šįsyk visos šeimos paveikslą ir juo siekti net dviejų šalies rekordų – piešinio, kuriame panaudota daugiausia kryžiukų ir didžiausio šalyje siuvinėto portreto.

"Pasidarėme gražią fotosesiją lauke, išsirinkome labiausiai patikusią nuotrauką", – pavertusi ją siuvinėjimo schema, T.Dulinskienė atvertė šalies rekordus registruojančios agentūros "Factum" interneto puslapį, o tada suprato, kad tikslą, kurį sau sau išsikėlė, teks koreguoti.

Lietuvos valstybingumo atkūrimo šimtmečio proga vilkaviškietė Aldona Virbickienė per metus ir septynis mėnesius išsiuvinėjo 250 044 kryželių paveikslą "Graži mūsų Lietuva. Liškiavos bažnyčia". Jame autorė panaudojo 98 atspalvių siūlus. Tatjana nusprendė nekeisti numatyto savo paveikslo dydžio, tačiau pasirinko kur kas mažesnius kryželius. Jei Aldonos kryželiai 3 mm dydžio, kaunietės – kone perpus mažesni. Apskaičiavusi, jų prireiks norint pasiekti naują šalies rekordą, 2018-ųjų metų rugsėjo 15 d. Tatjana pradėjo siuvinėti.

Yra sukurta nemažai kompiuterinių programų, kurios pagal jūsų nuotrauką paruošia siuvinėjimo schemą.

"Siuvinėjimas man – tarsi meditacija. Kai rankose laikai adatą ir siūlą, visos tavo mintis tik čia. Būdavo grįžtu namo ir ne į virtuvę noriu eiti, ar tvarkytis, o tik siuvinėti", – pastarųjų beveik pusantrų metų vakarus su šypsena prisiminė kūrėja.

Dabar nori pailsėti

Pagrindinės T.Dulinskienės priemonės – ryški lempa virš galvos, apie kurią užsiminėme pradžioje, siūlai ir adatos. Darbštuolė skaičiavo, kad, siuvinėdama savo ir vaikų portretus, jų sulaužė bemaž 20. Vienas adatas ji siuntėsi iš Kinijos, kitas pirko vietinėse specializuotose parduotuvėse. Panašiai Tatjana pildė ir siuvinėjimo siūlų krepšelį. Didžiąją dalį itališkų, ilgaamžių, neišblunkančių ir neišsiplaunančių siūlų kruopštuolė atsisiuntė, o pasibaigus atsargoms skubėjo į parduotuvę Kaune. Paveikslui, kurį sudaro 264,6 tūkst. kryželių, moteris panaudojo 253 siūlų atspalvius. Daugiausia spalvų kombinacijų prireikė siuvinėjant veidus ir žolę, ant kurios guli Tatjana su devyniolikmečiu sūnumi Tadu ir metais vyresne dukra Silvija.

Pasitikrinkite: ar atskirsite, kuri popierinė, o kuri siuvinėta nuotrauka?

"Mano baba siuvinėdavo kitaip. Eskizą nupiešdavo ant medžiagos, o tada ją ištempdavo mediniu lankeliu", – šio T.Dulinksienei niekada neprireikė. Neteko naudotis ir antpirščiu – bėgant laikui moteris priprato prie lengvai pabadytų pirštų pagalvėlių.

Paveikslą planavusi baigti savo gimtadieniui – kovo 31-ajai, tašką kryželiams Tatjana padėjo kovo 26-ąją, likus vienai dienai iki dukros gimtadienio. Dabar kaunietė galvoja ne tik apie du rekordus, kuriuos galbūt pavyks pagerinti, bet ir apie rėmą, į kurį įtupdys naujausią savo darbą.

"Žinoma, galvoju ir apie langus, kuriems blizginti turėsiu laisvo laiko", – paklausta, kieno kito portretą perkels ant medžiagos skiautės, T.Dulinksienė įvykių neskubino. Dabar esą metas atsipūsti ir pastiprinti akis, kurias išvargino siuvinėjimas.

Kai šeima tampa kalėjimu

Spektaklyje „Motina“ pasakojama pažįstama šeimos drama: mirštant tėvui namuose renkasi šeimos nariai, laukiantys savo palikimo dalies. Pagrindinė istorijos figūra – motina Vasa, valdanti namus, verslą ir artimųjų likimus. Palikimo dalybos šiuose namuose tampa pretekstu konfliktui, nes Železnovų šeimos vertybės jau yra žlugusios.

Spektaklio režisierius D.Rabašauskas teigė, kad tiek pjesėje, tiek būsimame spektaklyje atskleidžiamas negailestingas požiūris į šeimos instituciją.

„Laimingos ir rūpestingos šeimos modelis šiandien laikomas sėkmingos visuomenės pagrindu. O pjesė „Vasa Železnova“ leidžia pažvelgti į šią temą iš kitos pusės: spektaklyje veikiančios šeimos nariai yra svetimi ir priešiški, drauge juos laikantys giminystės ryšiai daugeliui tapo kalėjimu. Tokia pjesės pozicija neleidžia kritikuoti šeimos, tačiau suteikia galimybę pamatyti dalykus, kurie iš po gražaus fasado lenda į paviršių. Železnovų šeimoje matome žmones-žvėris, kurie instinktyviai ginasi. Paradoksalu, kad tai vyksta tarp artimiausių žmonių,“ – dalijosi mintimis spektaklio „Motina“ režisierius.

Apsikeitimas patirtimis

Spalvingą Železnovų šeimos paveikslą spektaklyje kuria skirtingų kartų aktoriai, o pagrindinį vaidmenį atliks viena talentingiausių Lietuvos aktorių Viktorija Kuodytė. Daugybę vaidmenų E.Nekrošiaus ir kitų režisierių spektakliuose sukūrusi aktorė šiemet buvo nominuota Nacionalinei kultūros ir meno premijai. KJT repetuojama premjera „Motina“ – pirmasis V.Kuodytės spektaklis, kuriamas Klaipėdoje.

Kitus Železnovų šeimos narius spektaklyje vaidina skirtingų kartų aktoriai. Kartu su KJT trupės nariais Ieva Pakštyte, Pauliumi Pinigiu, Vaiva Kvedaravičiūte, Donatu Želviu, Rugile Latvėnaite ir Justina Burakaite „Motinoje“ vaidina patyrę Klaipėdos dramos teatro aktoriai Rimantas Pelakauskas ir Kęstutis Macijauskas. Kūrybinę komandą papildė ir ką tik studijas baigusi „Taško“ teatro aktorė Karolina Kuzborska.

Klampi dramaturgija

Premjera „Motina“ – antrasis D.Rabašausko pastatymas Klaipėdos jaunimo teatre. Pirmasis bendras darbas – 2018 m. pagal Thorntono Wilderio pjesę pastatytas „Mūsų miestelis“, sėkmingai rodomas iki šiol. Kaip teigė režisierius, nors abu spektakliai yra

klasikinių pjesių pastatymai, jie bus labai skirtingi: „Manau, kad aktoriniu požiūriu „Motina“ yra sudėtingesnė – dramaturgija ir santykiai čia painesni, klampesni. Per M.Gorkio tekstą brendame lyg per pelkę, o pati medžiaga, atrodo, priešinasi. Vis dėlto spalvingi veikėjų portretai, autoriaus paliktos paslaptys ir intrigos kelia aktoriams azartą ir padeda kurti įdomius vaidybinius darbus“, – kūrybinėmis detalėmis pasidalijo D.Rabašauskas.

Spektakliui „Motina“ muziką kuria ankstesniame pastatyme su režisieriumi bendradarbiavusi kompozitorė Nijolė Sinkevičiūtė, scenografiją ir kostiumus – scenografė Renata Valčik, šviesas – Julius Kuršis.

Taikinyje – publikos sąmonė

Paklaustas, kokiems žiūrovams bus skirtas naujasis KJT spektaklis, režisierius D.Rabašauskas sakė, kad teatro kūryba neturėtų būti suvaržyta tikslais.

„Atrodytų, kad teatras ar bet koks menininkas turi turėti taikinį – žiūrovų grupę, kuriai kuria. Vis dėlto, mano nuomone, įdomiau ir prasmingiau stebėti, kokia publika kiekvieną spektaklį atranda. Spektaklis yra tik inspiracija. Jį pamatę žmonės apmąsto paliestas temas. Tad mūsų kaip kūrėjų darbas baigiasi būtent ten – žiūrovų sąmonėje. Jei spektaklis ten patenka, jei publika inspiruojama mąstyti, jokie suplanuoti taikiniai tampa nebesvarbūs“, – tvirtino režisierius D.Rabašauskas.

Spektaklio „Motina“ premjera – lapkričio 9 d. 18 val. Klaipėdos kultūros fabrike. Bilietus platina „Tiketa.lt“. Vilniuje premjera bus pristatyta lapkričio 28 d. Menų spaustuvėje.

Gegužės 15-ąją švenčiamą Tarptautinę šeimos dieną sostinės „Skalvijos“ kino centras laukia kine visų šeimų – vaikų su tėvais, senelių su anūkais.

Jiems rengiama popietė su žymiu fotomenininku Gintautu Trimaku. Tik kelioms valandoms jis „Skalvijoje“ įkūrė unikalių vienetinių portretų fotoateljė, kurioje apsilankiusieji gali įsiamžinti su visa savo šeima. Verta dėmesio – juk šiais laikais labai retas užsuka šeimos fotografijos į fotoateljė.

G. Trimako šeimos fotoateljė bus galima ne tik įsiamžinti ir įsigyti vienetinį savo atvaizdą, bet ir stebėti, kaip jis gimsta: nuo kelių sekundžių prieš fotoobjektyvą iki atvaizdo ant popieriaus – nuotrauką ryškinant kartu laboratorijoje. Tai bus vienintelis netiražuojamas portretas, perkeliamas tiesiai ant popieriaus.

G. Trimako šeimos fofoateljė „Skalvijoje“ veiks iki 19 val.