Prieš dešimtmetį milijonus gyvenimų sugriovusio cunamio pasekmės vis dar jaučiamos. Stichinė nelaimė turėjo įtakos ne tik Pietryčių Azijos regiono politinei ir ekonominei padėčiai, bet paskatino pokyčius ir kitose šalyse. Lietuvoje po cunamio buvo įkurtos seisminių stebėjimų stotys, kurios fiksuoja įvairiausius virpesius visame pasaulyje: nuo žemės drebėjimų iki atominės bombos bandymų.
„Turime dvi gerai veikiančias modernias seismologines stotis. Viena yra Paberžėje, Kėdainių rajone, kita stotis veikia Žemaitijos nacionaliniame parke. Mūsų stotys gauna signalus iš viso pasaulio. Matome visus didesnės galios žemės drebėjimus tolimiausiuose pasaulio kraštuose“, – sako Lietuvos geologijos tarnybos direktorius Jonas Satkūnas.
Benamiais liko 1,5 mln. žmonių
Prieš dešimt metų, gruodžio 26-ąją, Pietryčių Azijoje aušo eilinis rytas: Indonezijoje Sumatros krantus buvo nusėdę žvejai, Šri Lankoje pakrantės traukiniais riedėjo šimtai keleivių, Tailande atsidarinėjo paplūdimio restoranai, šilto oro išsiilgę Kalėdų šventėjai iš viso pasaulio ruošėsi dar vienai nuostabių atostogų dienai, o Havajų Ramiojo vandenyno cunamių stebėjimo centro darbuotojai, kaip kasdien, tikrino įrangą. Niekas iš jų tuomet nežinojo, kad greit taps vienos baisiausių stichinių nelaimių liudininkais.
Cunamį, nusinešusį daugiau kaip 220 tūkst. gyvybių ir 1,5 mln. žmonių palikusį benamiais, sukėlė itin stiprus – 9,3 balo – povandeninis žemės drebėjimas. Vertikalių Žemės plutos judesių sukelto cunamio galia buvo dukart stipresnė nei visų per Antrąjį pasaulinį karą panaudotų karinių ginklų, įskaitant atomines bombas.
Šiaurės Sumatra Indonezijoje, kur ir buvo epicentras, tada Šri Lanka, Indija, Tailandas, Maldyvai, Somalis... Praėjus dviem valandoms, daugiau kaip 500 km/val. greičiu sklidusios bangos aukštis vandenyne siekė 60 cm, o pakrantėse banga pakilo tiek, kad aukštis vietomis siekė iki 30 m aukščio.
Šiandien internete gausu dokumentinių filmų, o žiniasklaidos atstovai grįžta apsidairyti, kaip per dešimtmetį atstatytos gyvenvietės.
BBC žurnalistas Andrew Hardingas apsilankė Ačehe, Šiaurės Indonezijoje, vienoje iš labiausiai nukentėjusiųjų vietų. Miestai ir kaimai ten buvo praktiškai nušluoti, žuvo per 160 tūkst. žmonių.
„Esu kelių aukštų pastate, viename iš skirtų prisiglausti, jeigu pasitaikytų dar vienas cunamis. Čia gali suprasti, kaip panaudoti 7 mlrd. dolerių, tarptautinės bendruomenės surinktų po cunamio. Pamenu, kad prieš 10 metų čia buvo nuverstas kiekvienas medis, nugriautas kiekvienas namas, o dabar pastatyta 140 tūkst. namų, nutiesta 3,5 tūkst. km naujų kelių. Kai kalbiesi su žmonėmis, supranti, kad niekas nė sekundei nepamirš to, kas nutiko, bet beveik visi sako, kad jų gyvenimai, šalies ekonomika dabar geresni nei prieš cunamį“, – pasakoja A. Hardingas.
Po cunamio padaugėjo vaikų namų
Dar daugiau istorijų – apie netektis. Pietų Indijoje, Nagapattinamo mieste, kur žuvo 6 tūkst. žmonių, daugiausia žvejų šeimos, agentūros „Reuters“ kalbinta šeima iš penkių vaikų per cunamį neteko keturių. Vyras iš sielvarto vis gėrė, nors vaikų pora susilaukė ir po cunamio: viena mergaitė mirė anksti, o berniukas gimė negalintis vaikščioti.
Indijos kaimuose dukros, jei nėra sūnų, kartais dėl didelio kraičio reikiamybės suvokiamos kaip našta. Todėl motina Lakshmi kasdien sapnuoja košmarus apie per cunamį dingusius vaikus ir itin išgyvena dėl sūnaus ateities. Jos vyriausioji dukra Saranya sako, kad tėvo negebėjimas susitaikyti su nelaime kainavo brangiai.
„Vos tik baigėsi pinigai iš cunamio kompensacijos fondo, prasidėjo problemos. Mums labai sunku. Tėvas nepadeda. Nuolat barniai ir gėrimas“, – sako Saranya.
Tailande po cunamio atsirado daugiau vaikų namų. Ban Than Namchai fondas įsteigė namus, kuriuose padėjo šeimoms ir vaikams, tapusiems našlaičiais. Šiandien, po dešimties metų, ten likę tik du vaikai, tiesiogiai paveikti didžiulių bangų, o kiti – iš sutrikusių šeimų, kurias, kaip sako „Reuters“, išlepino tarptautinė parama.
Apie cunamio istorijas sukurtas ne vienas filmas, pavyzdžiui, ispanų „Pragaras rojuje“, pasakojantis apie Tailande atostogavusią šeimą, kurios visi penki nariai liko gyvi. Jie vieni kitus rado ne iš karto. Vėliau moteris išgyveno 18 plastinių ir kojos operacijų, bet sutiko kurti apie tai filmą, norėdama pagerbti tuos, kuriems likimas nebuvo toks dosnus.
Antroji nelaimė parodė, kad pasiruošta netinkamai
Nors tiksliai nuspėti žemės drebėjimų vis dar negalima, Lietuvos geologijos tarnybos direktorius J. Satkūnas sako, kad prieš 10 metų įvykusi katastrofa paveikė visą pasaulį. Jis pasikeitė ir tuo, kad stichines nelaimes vis dėlto galima nuspėti tiksliau.
„Po to didžiojo cunamio tikrai daug kas patobulėjo. Pavyzdžiui, UNESCO okenografijos komisija iniciavo ir sukūrė cunamių perspėjimo sistemą, kurioje dalyvauja Indijos vandenyno šalys. Šių metų rugsėjo mėnesį buvo vykdytas eksperimentas: susimuliuotas arba, kitaip sakant, sumodeliuotas 9,1 magnitudės žemės drebėjimas. Atrodo, kad suveikė ir visos šalys gavo perspėjimo signalus“, – aiškina J. Satkūnas.
Jis priduria, kad šioje srityje daug pasistūmėję yra amerikiečiai, kurių monitoringo, perspėjimo sistema veikia visame Ramiajame vandenyne. Jie naudoja slėgio daviklius, nuleidžiamus į jūros ar vandenyno dugną. Dėl hidrofizinių savybių šie davikliai pajunta, kai prasideda didesnis bangavimas ar net cunamis.
2012-aisiais Ačehas, labiausiai nukentėjęs miestas, gavo siaubingą priminimą, kaip yra nepasiruošęs kitai nelaimei. Įvykęs 8,6 balo žemės drebėjimas nusinešė mažai aukų, bet gelbėjimas ir evakuacija buvo chaotiški. Nors girtasi patobulintomis perspėjimo sistemomis, kai kurie žmonės Tailande, Pukete, sakė nieko negirdėję, ir, anot jų, galingos perspėjimo sirenos liko tylios. Bangos tąkart nebuvo, bet jei būtų buvusi, niekas nežino, kiek aukų būtų nusinešta vėl. Ekspertai ir pareigūnai sutinka, kad visame regione perspėjimo sistemos tebeturi daug trūkumų, o perspėjimai žmonių laiku nepasiekia dėl biurokratijos ar geografinių sąlygų.
Lietuvos seismologijos stotys gali užfiksuoti ir atominę bombą
„Sistemos tikrai atsirado, bet yra tokių atvejų, kai korupcija ar viešųjų pirkimų principas, kuriuo siekiama viską įrengti kuo pigiau, pakišo koją“, – teigia Vytauto Didžiojo universiteto Azijos studijų centro lektorė Daiva Repečkaitė. Anot jos, ten, kur sistemos veikia, informacija kartais nepasiekia žmonių.
Ji pasakoja, kad, bendradarbiaujant su vokiečių mokslininkais, Indonezijoje buvo pastatyti plūdurai, kurie turėjo veikti kaip ankstyvo perspėjimo sistema, tačiau gyventojai nelabai mokėjo su jais elgtis. Todėl, D. Repečkaitės teigimu, plūdurai buvo apgadinti.
„Kai kurie mokslininkai mano, kad, jeigu dar kartą kiltų tokio lygio nelaimė, nežinia, ar būtų daug geriau pasiruošta. Turi būti numatyta, koks yra pats geriausias kanalas: ar radijas, ar SMS žinutės, ar kita – kaip tiems gyventojams sužinoti, kad jau reikia sprukti, evakuotis. To gali imtis vietinės institucijos“, – pastebi ekspertė, pridurdama, kad dėl visų šių sprendimų turi būti priimti specialūs potvarkiai. Esą paprastai, kol informacija pasiekia vietinius gyventojus, ji turi apeiti labai didelį ratą. Anot D. Repečkaitės, tai ir yra silpnoji grandinės dalis.
Perspėjimo sistemos, išdygusios nuo beveik nulio 28-iose šalyse, kainavo daugiau nei 400 mln. dolerių. Geriau nei UNESCO prižiūrima Indijos vandenyno cunamių perspėjimo sistema, anot ekspertų, yra pasiruošusios Japonijos sistemos.
Lietuvoje po cunamio, įvykusio Pietryčių Azijoje, pasak J. Satkūno, atsirado iki tol neegzistavę labai plataus diapazono nuolatinių seisminių stebėjimų stotys. „Turime dvi gerai veikiančias modernias seismologines stotis. Viena yra Paberžėje, Kėdainių rajone, kita stotis veikia Žemaitijos nacionaliniame parke. Mūsų stotys gauna signalus iš viso pasaulio. Matome visus didesnės galios žemės drebėjimus tolimiausiuose pasaulio kraštuose“, – sako J. Satkūnas.
Jis pamini, kad, jei kur nors susprogdinama atominė bomba, tai iš karto taip pat matoma. Anot pašnekovo, seismologijos stotyje matomi bet kokie virpesiai: tiek sukelti gamtos jėgų, tiek žmogaus. J. Satkūno teigimu, Lietuva seisminių stebėjimų srityje yra tikrai stipri. Iki minėtų stočių atidarymo stebėjimai taip pat buvo atliekami, bet dabar tai galima padaryti geriau.
Turizmas nuniokotose šalyse atsigauna
D. Repečkaitė sako, kad nelaimė Pietryčių Azijos regione pakeitė ir politinių procesų eigą. Pasak jos, šis cunamis yra ypatingas dėl savo ekonominių ir politinių padarinių. Iki šių dienų tai buvo didžiausia pagalbos operacija pasaulyje.
„Tai turėjo labai didelių padarinių, nes bendradarbiauti arba bent jau stengtis bendradarbiauti ėmė tokie veikėjai, kurie anksčiau nelabai rasdavo bendros kalbos arba apskritai nepagalvodavo, kad reikėtų kažką veikti kartu. Išskirtinis šiame kontekste yra Indonezijos vyriausybės ir sukilėlių separatistų susitaikymas“, – tvirtina D. Repečkaitė.
Ji pasakoja, kad 2005 m. buvo pasirašyta sutartis tarp nuniokotos provincijos Ačecho ir Indonezijos centrinės valdžios. Lygiai taip pat šia galimybe pasinaudojo ir Tailando vyriausybė. Ekspertės teigimu, ten susitarimas nepasiekė tokio aukšto lygio, bet buvo išspręsta iki tol kilusi problema dėl pakrantėse įsikūrusių kaimų, kurių nebuvo galima iškeldinti.
Kalbantis su Lietuvos kelionių agentūrų vadovais ir Pietryčių Azijoje per 10 metų buvusiais žmonėmis, visi pasakoja, kad pakrantės tviska ir daug kas atstatyta. Verslininkai, klausinėję savęs, ar turistai į šias šalis kada nors sugrįš ir ar norės degintis tose vietose, kur žuvo tiek žmonių, šiandien jau turi teigiamą atsakymą.
„Buvo skirta labai daug paramos ir ta parama pasiekė ne tik vyriausybes, ne tik NVO, bet ir pelno siekiantį privatų sektorių. Turizmu ėmė verstis ir tos bendruomenės, kurios anksčiau to nedarydavo. Jos pamatė, kad yra galimybė. Turistų srautai vis dėlto buvo ilgam sumažėję“, – aiškina D. Repečkaitė, pridurdama, kad tai buvo postūmis dar labiau stengtis.
Anot jos, kai kurie nelaimę sugebėjo išnaudoti: atsirado cunamio muziejus, gidai turistams rengia ekskursijas, kurių metu pasakoja, kaip viskas atrodė po cunamio ir kaip viskas buvo atstatyta.
Mažėja gyvenimui tinkamų plotų
Kalbant apie prieš 10 metų vykusios nelaimės aukų skaičių, paminima, kad gruodį atostogautojų iš vėsesnių šalių buvo itin daug. Be to, pakrantėse apsigyvenančių žmonių skaičius tuo metu labai augo. Apie tai užsimena ir Geologijos tarnybos direktorius J. Satkūnas.
„Turėtų būti kažkoks kitoks pasiruošimas, kad žmonės nenukentėtų. Reikia vengti pavojingų vietų. Žinoma, lengva pasakyti. Žinome, kad 60 proc. pasaulio gyventojų yra susikoncentravę pakrančių zonose – pačiose pavojingiausiose vietose“, – sako J. Satkūnas.
Jam prieštarauja D. Repečkaitė, aiškindama, kad tinkamo gyventi ploto, ypač Azijoje, sparčiai mažėja, nes vyksta upių deltų sūrėjimo procesas. Ji pateikia pavyzdį, kad Bangladeše beveik nebėra žemės plotų, kuriuose gyventojai galėtų verstis bet kokia sausumos veikla.
„Japonijoje, kai įvyko nelaimė, irgi buvo kalama, kad gal gyvenama per arti vandens, bet nėra kur. Gal tada reikėtų kalnuose įsikurti? Tinkamos sausumos nelabai yra. Kita tinkama alternatyva galbūt būtų iškirsti miškus, bet nelabai norėtųsi tokios alternatyvos siūlyti“, – įsitikinusi D. Repečkaitė.
J. Satkūnas pripažįsta, kad dėl tobulėjančių technologijų dabar daug saugiau būti pavojingose vietose, bet pavojai nėra išnykę. Pasak jo, cunamiai gali pasikartoti dar didesne griaunamąja jėga, nors ir bus galimybė juos atspėti.
„Žemės drebėjimų kol kas neatspėja jokios sistemos. Dar galima sakyti, kur įvyks. Tos zonos yra pakankamai gerai žinomos – vadinamieji ugnies žiedai, jautrios tektoninės zonos, įtampų zonos, tačiau kada įvyks žemės drebėjimas ir kokius padarinius jis paliks? Tik nuo žemės drebėjimo galios, intensyvumo priklauso cunamio jėga“, – aiškina J. Satkūnas.
Jo teigimu, žemės drebėjimas, kaip reiškinys, yra labai sudėtingas. Norint nuspėti, kada įvyks drebėjimas, reikėtų stebėti gilius žemės sluoksnius – 10 km ar dar gilesnius.
„Tarptautinė mokslininkų visuomenė, kai susirenka į pasaulinius kongresus, kalba, kad, jeigu XX a. buvo kosmoso pažinimo amžiumi, tai XXI a. turėtų būti žemės gelmių pažinimo amžiumi, nes jos dar gerokai mažiau pažįstamos nei kita mus supanti aplinka“, – tvirtina J. Satkūnas.
