Už tylėjimą – mašinėlė
Pranešime pradėti ikiteisminį tyrimą buvo nurodyta, kad Švč. Mergelės Marijos Nekalto Prasidėjimo Vargdienių seserų kongregacijos prižiūrimuose globos namuose 2008–2013 m. gyvenęs berniukas teigė, kad čia jį seksualiai išnaudojo vyresni berniukai.
Maža to, mažametis nurodė, kad apie tai, ką patyrė, buvo pasakojęs vienuolei, bet ši paprašė niekam apie tai daugiau nesakyti ir už tylėjimą padovanojo didelę žaislinę mašiną. Vaikas tylėjo. Apie savo patirtį berniukas prasitarė tik sulaukęs dvylikos ir, galima sakyti, atsitiktinai.
Šios skaudžios istorijos pradžia – dar nė dvejų neturintį mažylį vaiko teisių apsaugos specialistai paėmė iš nuolat girtaujančių jo tėvų. Vėliau berniukas buvo apgyvendintas seserų vienuolių prižiūrimuose vaikų globos namuose.
Likimas berniuko gyvenime nusišypsojo, kai biologinius tėvus pakeitė religinga globėjų šeima. Globėja tapusi moteris atkreipė dėmesį, kad vaiko apatiniai nuolat sutepti išmatomis. Po vizito pas gydytojus paaiškėjo, kad yra tam tikrų sutrikimų. Globėją labiausiai privertė suklusti berniuko po medikų apžiūros pasakyta frazė: „Gerai, kad daktaras nepastebėjo.“
Ko nepastebėjo? Ką turėjo pastebėti? Ne vienus metus saugotą paslaptį, už ką buvo apdovanotas žaisline mašina, vaikas papasakojo globėjai, vėliau – ir teisėsaugai. Tuomet ir globėja teisėsaugai išklojo, kad, berniuko išpažinties sukrėsta, nesusitvardė ir paskambino vaikų globos namams vadovavusiai vienuolei Evelinai. „Aš norėjau, kad vaikams būtų geriau“, – pravirko vienuolė, tačiau į diskusijas nesileido.
Greičiausiai pajutęs, kad gali atvirai pasipasakoti naujajai savo mamai, berniukas atskleidė ir kitas gyvenimo vienuolyno vaikų globos namuose detales, kurios niekaip nesuderinamos su meile ir rūpinimusi mažaisiais.
Per pastaruosius penkerius metus pastebiu, kokia gili, nematoma, paslaptinga yra Bažnyčios valdžia. Prie to, kas dabar vyksta Lenkijoje, mes prieisime gal po kokių penkiolikos metų.
„Kai vienuolė jį man atvežė globoti, iš karto pasakė, kad jis yra bailiukas ir kad miegočiau kartu su vaiku, – pasakojo globėja. – Netrukus supratau, ką ji turėjo omenyje: vaikas labai bijojo tamsos, taip pat – likti vienas. Kai paklausiau, kodėl, jis atsakė, kad jam vaidenasi, jog jį kažkas tempia už kojų, užmigti gali tik prie šviesos. Tai tęsiasi iki šiol, nors jo globa man patikėta dar 2013 m.“
Prievartos prielaida pagrįsta
Apklausiamas ikiteisminio tyrimo teisėjo vaikas turėjo prisiminti patirtį, kai buvo ketverių penkerių metų.
„Tuo metu buvau mažas, kiti berniukai liepė nusirengti visus drabužius“, – pasakojimu į praeitį grįžo dvylikametis. Toliau užfiksuotas pasakojimas, kad vienas iš vyresnių berniukų savo lytinį organą ėmė kišti prie užpakaliuko ir į užpakaliuką. Mažylis nesuprato, paklausė, kas čia darosi. Jam atsakė: „Nieko, nusisuk.“
Dar keli vyresni berniukai stebėjo veiksmą, kiek pasijuokė. Viskas truko gal 40 minučių. Paskui liepė jam apsirengti. Vaikas jautėsi nekaip, buvo nemalonu, skaudėjo.
Berniukas tęsė pasakojimą, kad apie vyresniųjų elgesį ir tai, ką patyrė, papasakojo vienuolei Evelinai, tačiau ši nutraukė jį sakydama, kad užtenka. Visus pasikvietė į virtuvę, ėmė aiškintis. Pasilikusi tik sekso seanso dalyvius, mažojo supratimu, nubaudė vyresniuosius – atėmė iš jų kompiuterį.
Vyresnieji mažylio nemėgo, dažnai vadino akiniuočiu, keturakiu. Yra vyresniuosius užtikęs žiūrinčius sekso filmus, tačiau jie mažylį vydavo lauk. Ikiteisminio tyrimo teisėjui mažylis pasiguodė ir apie tai, kad kartais jam niekas nepalinkėdavo labos nakties.
Trims dienoms berniukas buvo apgyvendintas Vaikų, nukentėjusių nuo seksualinės prievartos, centre „Užuovėja“ psichologiniam vertinimui. Išvadose nurodyta, kad psichologinio vertinimo metu atsiskleidžia itin stiprios gynybinės reakcijos, sietinos su sunkiais trauminiais patyrimais. Specialistė pastebėjo vaiko reakcijas, kai kalbama apie jo biologinę šeimą ir tuomet kylantį liūdesį, nerimą.
Kalbant apie globėjus stebimos pozityvios emocijos, apie patyrimus – jie spalvingi, įvairūs, tačiau vaiko reakcijos išduoda nerimą dėl vaidmens globėjų šeimoje, stebint reakcijas jaučiasi epizodiškai juos nuviliantis, neatitinkantis jų lūkesčių.
Tiriant seksualinės prievartos įvykį ir vaiko reakcijas, specialistė nurodė, kad konkretaus galimos prievartos įvykio vaikas nenurodo, tačiau reakcijos liudija trauminius patyrimus: „Šlykštu, net kalbėti nenoriu“, „Aš buvau mažiukas, o visi kiti dideli“, „Net liežuvis neapsiverčia sakyti.“
Tiesa, globėja mažyliui užsiminė, kad per apklausą jis ne viską papasakojo, bet vaikas atkirto, kad papasakoti galės pati globėja, tačiau, specialistės vertinimu, iš tyrimo metu surinktos medžiagos – vaiko spontaniškai išsakomų užuominų apie patirtą prievartą, intensyvių nerimo reakcijų, projekcinėse veiklose kylančio susirūpinimo lytiškumu – galima daryti pagrįstą prielaidą apie galimai patirtą seksualinę prievartą.
Gėda: vaiko tragedija, kurios nenorėta matyti Lietuvoje, dabar tapo žinoma visai Europai. Regimanto Zakšensko asociatyvi nuotr.
Tyrimas nutrauktas
Kas atsitiko, kad vaiko pasakojimo, „Užuovėjos“ specialistės psichologinio vertinimo nepakako ikiteisminiam tyrimui užbaigti ir bylą perduoti teismui? Globos namų vyriausiajai vienuolei, galimam prievartautojui ir stebėtojams buvo suteikti specialiųjų liudytojų statusai, tačiau jie visi kaip vienas tvirtino, esą nieko panašaus būti negalėję.
Globos namams vadovavusi vienuolė tyrėjams išsamiai papasakojo apie vaikų bendravimo ypatumus, jų charakterius, kai kurias galimo nederamo elgesio užuomazgas, tačiau jos esą buvo nedelsiant užkardytos. Daug kitų liudytojų, specialieji liudytojai, globos namų vadovė jokių seksualinės prievartos ženklų nepastebėję, jokių signalų iš nukentėjusiojo negirdėję.
Valstybinė teismo medicinos tarnyba pateikė išvadą, kad objektyvių duomenų apie tai, kad su nukentėjusiuoju būtų buvę lytiniai santykiai analinių būdu, nėra. Diagnozuoti tuštinimosi sutrikimai yra funkcinio pobūdžio, o šiems sutrikimams įtakos turi fiziologiniai ir psichologiniai veiksniai, socialinis stresas.
Į tyrimo medžiagą sugulė ir Kauno vaikų klinikos gydytojo, kuris gydė berniuką dėl vidurių užkietėjimo, pastebėjimai: „Kadangi apie galimą išprievartavimą nebuvo žinoma, išangės sužalojimai nebuvo tirti, tačiau dėl šių aplinkybių negalima atmesti prielaidos, kad buvo mechaninis poveikis į išangę.“
Prokuroro sprendimu, vertinant visą ikiteisminio tyrimo medžiagą, „galima teigti, kad nesurinkta konkrečių duomenų apie buvusius draudžiamus lytinius santykius ar tvirkinamuosius veiksmus, taip pat nenustatyta netinkamo tarnybos pareigų atlikimo, todėl baudžiamasis procesas nutraukiamas, konstatuojant, kad nepadaryta jokia veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių“.
Prokuratūra „Kauno dienai“ patvirtino: 2019 m. balandžio 26 d. Kauno apygardos prokuratūros Pirmojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokuroro Virginijaus Mizaro nutarimu ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas, vadovaujantis BPK 3 str. 1 p.: nepadaryta veikos, turinčios nusikaltimo požymių.
Gegužės 29 d. skyriaus vyriausiasis prokuroras atmetė nukentėjusiojo atstovo pagal įstatymą skundą ir paliko galioti prokuroro nutarimą. Tų pačių metų liepos 3 d. Kauno apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjas savo nutartimi paliko galioti prokuroro nutarimą nutraukti ikiteisminį tyrimą.
Rugpjūčio 27 d. Kauno apygardos teismas galutine ir neskundžiama nutartimi paliko galioti prokuroro priimtą nutarimą nutraukti ikiteisminį tyrimą. „Pažymėtina, kad ne tik aukštesnysis prokuroras, bet ir dviejų instancijų teismai paliko galioti prokuroro nutarimą“, – pabrėžta „Kauno dienai“ atsiųstame atsakyme.
Valstybė neatliko pareigos
EŽTT į šią bylą pažvelgė kitomis akimis – per Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnį, kuris skelbia: „Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija ir papildomi protokolai draudžia: kankinimus ir nežmonišką bei žeminantį elgesį ar baudimą.“
Nieko naujo nepasakysiu, jei paminėsiu žūtbūtinį dvasininkų ir jų aplinkos siekį likti teisiems bet kurioje situacijoje. Ko gero, jie turi tam priemonių.
Skunde Strasbūro teismui vaikui atstovavęs gynėjas nurodė kaltinantis Lietuvą neefektyviu pareiškėjo ginčytinų reikalavimų tyrimu dėl seksualinio netinkamo elgesio globos namuose, valdžios institucijų nenoru skirti nukentėjusiajam teismo psichiatrinę ir psichologinę ekspertizę.
EŽTT, skelbdamas bylos „X prieš Lietuvą“ nutarimą, dėsto: „Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, ypač valdžios institucijos nenorą skirti pareiškėjui teismo psichiatrinę ir psichologinę ekspertizę dėl galimo jo seksualinio prievartavimo globos namuose, aukštesniojo prokuroro ir dviejų lygių teismų neveikimą aiškiai spręsti tokio patikrinimo būtinybę, Teismas konstatuoja, kad valstybė neįvykdė savo pareigos veiksmingai ištirti netinkamą elgesį, kurį tariamai pareiškėjas buvo ištvėręs.“
Taigi, buvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnis. Pareiškėjas reikalavo 10 tūkst. eurų neturtinės žalos, kurią jis patyrė dėl valdžios institucijų neveikimo tinkamai išnagrinėti jo, kaip nepilnamečio, seksualinės prievartos skundą, atlyginimo.
„Teismas pakartoja, kad konstatavo Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą, ir mano, kad pareiškėjas turėjo patirti žeminantį elgesį ir nerimą, kurį, šiuo sprendimu konstatavus Konvencijos pažeidimą, nepakanka ištaisyti. Vertindamas sąžiningai, teismas pagal šią dalį pareiškėjui priteisia 5 tūkst. eurų“, – rašoma Strasbūro teismo nutarime.
Kažkas kažko paprašė?
Ši byla – ne vienintelis ikiteisminis tyrimas, nutrauktas prokuroro sprendimu, tačiau jie paprastai, net ir ragindami seksualinės prievartos aukas kreiptis į teisėsaugą, nutraukimą vertina ne kaip negebėjimą ar nenorą ištirti nusikaltimo.
Vis dėlto šiuo atveju net EŽTT, dėstydamas pastebėjimus, kelis kartus akcentavo nuostabą, kad nebuvo skirta teismo psichiatrinė ir psichologinė ekspertizė ir remtasi berniukui atstovavusio gynėjo argumentais ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika.
Aukščiausiasis Teismas aiškiai pasisakė, kas yra įrodymai tokio pobūdžio bylose. Vienas jų – ekspertizė, dar apklausti žmonės, kurie apklausė nukentėjusįjį, kuriems jis pasakojo, ir nukentėjusiojo apklausa. Vaizdo įrašo tokioje situacijoje nebus, juolab kad nusikaltimas įvyko ne praėjusiais metais, o gerokai anksčiau.
Jeigu ekspertizė rodo, kad nusikalstama veika buvo, o ekspertizė dar gali parodyti ir psichologinį sveikatos sutrikdymą, kuris atsirado po tų įvykių, dar yra žmonių liudijimų, to ir pakanka nusikaltimui įrodyti.
Jei nusikaltimas nebus tiriamas, jis ir nebus neištirtas. Šiuo atveju beveik vadovėlinė situacija, kurioje buvo būtina ekspertizė, bet ikiteisminiam tyrimui vadovavęs prokuroras manė kitaip. Kitaip manė ir nukentėjusiojo gynėjų skundus nagrinėję Lietuvos teismai. Ir štai rezultatas po EŽTT nagrinėjimo.
Teisininkai dažnai kartoja, kad, padaręs ekspertizę, gali sakyti, jog nebuvo nusikaltimo, o šiuo atveju ekspertizė net nebuvo skirta. Gynėjas svarstė, kad ikiteisminiam tyrimui vadovavęs prokuroras garsėja kaip labai patyręs panašaus pobūdžio bylose ir nelinkęs nutraukti tyrimų. Tada galima pradėti galvoti, kas čia galėjo atsitikti, ir peršasi neįrodomi pastebėjimai apie galimas įtakas: „Per pastaruosius penkerius metus pastebiu, kokia gili, nematoma, paslaptinga yra Bažnyčios valdžia. Prie to, kas dabar vyksta Lenkijoje, mes prieisime po kokių penkiolikos metų. Aišku, jokių įrodymų nėra. Trys instancijos Lietuvoje nutarė nematyti tyrimo spragų. Spragų nematymo tikimybė lygi tikimybei, kad kažkas kažko paprašė. Problema, kad seksualinę prievartą vykdė kiti nepilnamečiai vaikai.“
Kodėl Bažnyčia nori likti niekuo dėta?
Apie šią skaudžią bylą „Kauno diena“ pakalbino Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu (KOPŽI) centro vadovę Kristiną Mišinienę.
– Jūsų organizacija nuėjo sunkų, bet pergalingą kelią šioje byloje. Pasidalykite pastebėjimais, kodėl ši byla Lietuvos teisėsaugai buvo neįkandama arba gal matėte nenorą išsamiai atlikti ikiteisminį tyrimą dėl galimos mažamečio seksualinės prievartos?
– Sunku tiksliai atsakyti į šį kausimą. Galime pasakyti tik savo nuomonę apie šio atvejo tyrimą, tiksliau, požiūrį į jį. Byla pateko į vieno labiausiai patyrusių prokurorų, žmogaus, kuriuo absoliučiai pasitikime, rankas. Tikrai neturime kompetencijos ir jos nesiekiame turėti, kad vertintume, kokius veiksmus tiriant reikėjo atlikti ir kas buvo ar nebuvo padaryta. Manau, kad ir tada, ir dabar bažnyčių, ypač Katalikų bažnyčios, atstovų išnirimas nepalankioje jiems šviesoje, sulaukiant sunkių kaltinimų, sukelia įtampą visai teisėsaugai. Nieko naujo nepasakysiu, jei paminėsiu žūtbūtinį dvasininkų ir jų aplinkos siekį likti teisiems bet kurioje situacijoje. Ko gero, jie turi tam priemonių.
– Šioje byloje didžiulė atsakomybė tenka ir Katalikų bažnyčiai. Nors įtariami nusikaltimo vykdytojai – vaikai, tačiau galimai apie išprievartavimą žinojusi vienuolė šią informaciją nuslėpė. Kokia buvo Bažnyčios pozicija šioje byloje?
– Pakartosiu – mes kalbame apie instituciją, kuri savo pagrindine figūra laiko mažutėlius, bet realiai gali juos negailestingai nušluoti nuo kelio, jei iškyla grėsmė institucijos reputacijai. Šioje byloje ir mums, ir ypač nukentėjusiajai pusei baisiai skambėjo kad ir tos pačios sesers vienuolės nuolatinis kartojimas, kaip ji ir visi to nelemto centro gyventojai mylėjo mažąjį berniuką, rūpinosi juo ir pan. Pats vaikas mums ir psichologams pasakojo sukrečiančių dalykų. Tyrimas nutrauktas, teisingumas nepasiektas, į tai ir atkreipė dėmesį EŽTT savo sprendimu.
Atkreipčiau dėmesį į pastaruoju metu dominuojančią tendenciją sumenkinti, pavyzdžiui, vaikų pornografijos naudotojų dvasininkų polinkius. Atseit nederamas elgesys – ar jūs juokaujate? Pusamžis kunigas siuntinėja savo lytinio organo nuotraukas paaugliams – gal vis dėlto čia kalbame apie nusikalstamą elgesį?
Teologijos mokslų žinovas, buvęs vienos didžiausių šalies arkivyskupijų kancleris, nuteistas dėl vaizdų su seksualiai išnaudojamais vaikais įgijimo ir laikymo, tad sakykite, ko vertos visos kalbos apie mažutėlius, jeigu metų metais įstaigos veidu yra liguistas, nevaldantis savo pragaištingų potraukių žmogus?
K. Mišinienė. A. Aleksandravičiaus nuotr.
– Iš savo daugiametės patirties, neabejoju, žinote, ką reiškia nukentėjusiajam nuo seksualinės prievartos nutrauktas ikiteisminis tyrimas?
– Labai jautrus klausimas. Vieniems tai sukelia apgailestavimą, kad iš viso kreipėsi į teisėsaugą, pasitikėjo ir mumis, pagalbą teikiančia organizacija. Kitiems, atvirkščiai, sukelia palengvėjimą, kad viskas baigėsi, kad nebereikės daugiau apie tai kalbėti, gali vėl likti vieni, kentėti tyloje. Galima daug karčių žodžių išsakyti dėl kai kurioms institucijoms parankaus aukų tylėjimo, bet manęs vis dėlto nepaliauja stebinti tų, kurie tiesiogiai girdi aukų liudijimus, turi priemonių išgirsti ir prievartautojų pokalbius, stebėti jų cinišką laikyseną, veiksmai. Juk 50 proc. nutraukiamų pradėtų ikiteisminių tyrimų dėl galimos seksualinės prieš vaikus yra labai daug, nenormaliai daug.
– Kaip manote, kas bus, kai EŽTT sprendimas įsiteisės?
– Šis sprendimas tapo nemaža staigmena nukentėjusiojo aplinkai. Juk tiek daug laiko praėjo nuo tų įvykių, o žmonėms reikia teisingumo ne po dešimties metų, bet tada, kai prakalbi, o visi tave puola ir aiškina, kad išsigalvoji.
Norėčiau baigti optimistine gaida – savo Galijotą šis berniukas įveikė. Sveikiname jį su tuo, linkime jam šviesaus, sėkmingo tolesnio gyvenimo.
Komentaras
Rimantas Norvila
Vilkaviškio vyskupas
Vienuolijos veikia autonomiškai. Tai nėra vyskupijos tiesioginis padalinys. Seserį Eveliną gerai pažįstu – gera, pasišventusi sesutė. Žiūrint kaip į žmogų, pasitikėjimo galimumą, ją vertinu labai gerai. Ar ten buvo kokių klaidų, aš nežinau.
Mes bažnyčioje po truputį mokomės, kaip su tais dalykais apsieiti. Tie vaikų nameliai buvo iš geros intencijos ir buvo stengiamasi, ką galima, geriausiai daryti.
Čia toks virsmas vyksta. Du mūsų kunigai dirba Čikagoje lietuvių sielovadai, kartu ir amerikiečiams talkina. Amerika greičiau tai perėjo, nes visi triukšmai ten pirmiausia kilo. Mes mokomės ir skaidrinimo procesas vyksta – kiek galime, kiek pajėgiame. Tačiau nenoriu mesti kokio nors šešėlio, nes su pačia sesute šiuo klausimu nekalbėjau, kalbėjau su kita seserimi. Joms irgi skausmas, kai tiek ilgai tas procesas tęsiasi. Aišku, jeigu kažkas tokio būtų, manau, gal ir kitaip spręstųsi, bet ar kas nors buvo, ar nebuvo, nesiimčiau tvirtinti.
Procesas nelengvas. Ir šeimose visko būna, čia visuomenės klausimas. Mes labai dažnai bažnyčios ribose kalbame, kad seksualinių nusikalstamo pobūdžio veiksmų apskritai visuomenėje labai daug. Žiniasklaida irgi tiria ir nepaleidžia tokių rezonansinių atvejų – sporto kolektyvuose, madų, meno pasaulyje. Vis dėlto tai visuomenės problema – ne tik religinės bendruomenės ar visos Bažnyčios. Lietuvoje virsmas į gerąją pusę praktiškai vyksta visose srityse. Šalių, kuriose šie procesai jau praėję, statistika rodo, kad procentais tokių veiksmų religinėse bendruomenėse yra daug mažesnė dalis nei kituose visuomenės sluoksniuose. Viena yra kalti prie kryžiaus žmogų, ar pasielgė gerai, ar blogai, išmintingai ar neišmintingai, neturint žinių, patirties. Kita vertus, ir pačioje visuomenėje visi pamažu mokomės, kad tokių dalykų negalime toleruoti, ir Bažnyčioje šie postūmiai tikrai dideli. Vienuolija nėra labai didelė bendruomenė.
Labai svarbu visiems būti atsakingiems ir vis labiau turime formuoti požiūrį, kad seksualinių nusikaltimų, kaip ir kriminalinių, negalime leisti toleruoti, ir šis procesas turi judėti pirmyn.
Ne paslaptis, kad anksčiau visose visuomenės srityse – ar Bažnyčioje, ar ne Bažnyčioje – apie visus tuos dalykus buvo nutylima.
