Jau nekalbant, kad sunku įvertinti kuria kryptimi yra Meka. Ir apskritai, esant TKS, saulė kyla ir leidžiasi kas 90 minučių, tad gal reikia atitinkamai daugiau kartų melstis?

Bin Salmanas bin Abdulaziz Al Saud iš Saudo Arabijos dar 1985 metais leidosi į skrydį su amerikiečiais ir tapo pirmuoju musulmonu, pabuvojusiu kosmose. 2006 metais 8 dienas Tarptautinėje kosminėje stotyje praleido Irano atstovė – Anousheh Ansari. Tačiau nė vieno iš judviejų, maldos problemos, rodosi, nekamavo.  Bent jau viešai šis klausimas niekada nebuvo keltas.

Tačiau atėjo 2007 metai, ir Malaizijos astronautui Sheikhas Muszapharas Shukoras, besiruošiančiam į TKS, šis klausimas tapo vos ne pirmo svarbumo.

Siekdami išspręsti dilemą, kuri galimai bus aktuali ir ateityje, Malaizijos Nacionalinė kosmoso agentūra ir Islamo plėtros departamentas sušaukė 150 musulmonų akademikų ir mąstytojų į konferenciją, kurios tikslas buvo išsiaiškinti, kaip musulmonas turi praktikuoti savo tikėjimą kosminėje erdvėje.

Jei skaitytume Koraną pažodžiui ir atitinkamai vadovautumėmės jo nurodymais, reikštų, kad astronautas TKS privalo meltis apie 80 kartų per parą, kitaip tariant, kas 18 minučių. Saulės tekėjimas ir laida, pagal kuriuos orientuojamos maldos, esant TKS pasireiškia kur kas dažniau. Nereikia ir sakyti, kokių nepatogumų tai sukeltų astronautui, kurio beveik visa diena suplanuota minučių tikslumu.

Taigi, konferencijos metu visi šie klausimai buvo aptarti, o jos sėkmę vainikavo suformuoti specialūs nurodymai astronautui musulmonui, pavadinti: „Maldos atlikimo gairės Tarptautinėje kosminėje stotyje“.

Gairėse numatyta, kad melstis reikia ne pagal saulėtekio ir saulėlydžio perspektyvą, bet remiantis paskutine vieta, kurioje astronautas buvo įsikūręs Žemėje. Šiuo atveju tai Baikonuro kosmodromas Kazachstane.

Be to, leista maldas sutrumpinti, jei to reikalauja intensyvus darbų grafikas, o laisvu laiku „atsigriebti“ ir pasimelsti ilgiau.

Dar liberaliau pasižiūrėta į maldos kryptį. Remiantis gairėmis, astronautas turėtų  savo nuožiūra priimti teisingiausią sprendimą. Gairėse nurodytas, prioritetų sąrašas, kaip astronautas turėtų elgtis, esant palankioms aplinkybėms:

    atsigręžti į Kaabą, t.y. žymiausią ir svarbiausią islamo šventovė Mekoje;

    atsigręžti į Žemę;

    melstis bet kuria kryptimi.

Pastarasis variantas priimtinas, jei astronautas neturi galimybių nustatyti kokia kryptimi yra Žemė.

Savaime suprantama, kosmose neįmanoma atlikti viso maldos ritualo. Neįmanoma klūpėti, nusilenkti ir atsitiesti. Todėl maldos ritualui iškelti kiti prioritetai:

    laikytis vertikalios pozicijos;

    sėdėti ir sėdint lenkti smakrą žemyn link kelių;

    gulėti ant dešinės pusės, kūnu atsigręžus į Meką;

    gulėti ant nugaros ar pilvo, kūnu atsigręžus į Meką;

    akių vokais atkartoti nusilenkimo ir atsitiesimo ritualą;

    nieko nedaryti, o tik mintyse įsivaizduoti maldos ritualą.

Dar vienas keblus klausimas – Ramadanas. Tačiau ir į jį pasižiūrėta liberaliai. Jei skrydžio laikas sutampa su Ramadano laikotarpiu, apsispręsti, kaip elgtis, paliekama pačiam astronautui. Leidžiama pasninką net praleisti ir atsigriebti už praleistas nevalgymo dienas nusileidus.

Galiausiai gairėse buvo pabrėžtas reikalavimas gerbti kitų šalių astronautus ir palaikyti su jais gerus santykius.