Lietuvos rašytojų sąjungoje pasirodžiusios knygos (iš anglų kalbos vertė Emilija Visockaitė) originalas išpopuliarėjo vos išleistas ir tapo 2022 m. apdovanojimų „Goodreads Choice Awards“ finalininku.

Istorijos centre – Tuvė Salivan, dirbanti naktinėje pamainoje Sovelio įlankos akvariume. Ji neseniai neteko savo vyro ir vis dar bando susitaikyti su mintimi dėl prieš kelis dešimtmečius dingusio aštuoniolikmečio sūnaus. Vieniša Tuvė užmezga netikėtą draugystę su akvariume gyvenančiu Ramiojo vandenyno didžiuoju aštuonkoju Marcelu, kuris ją paskatina grįžti į gyvenimą – įminti praeities mįsles, ativerti žmonėms ir gyventi toliau.

Pernai vasarą debiutantę S. Van Pelt leidinyje „Authorlink. Writhers&Readers Magazine“ kalbino rašytoja, trumposios prozos meistrė Ellen Birkett Morris.

– Papasakokite apie savo rašymo patirtis. Ar turėjote mentorių, patarančių, kaip geriau rašyti? Gal ir tebeturite?

– Negalėčiau pasakyti, kad turėjau mentorių, bet mane supa ilgamečiai rašantys bičiuliai, negailintys kritikos, ir nuostabi kūrybinio rašymo grupė. Joje buvo keli pradedantys autoriai, kurie tuo pat metu, kaip ir aš, ieškojo savo braižo. Be šių žmonių, man atrodo, nebūtų pavykę ir man. Neįsivaizdavau, ką darau. Mes mokėmės vieni iš kitų.

– Jamesas Dickey yra sakęs, kad „Deliverance“ idėja jam kilo kaip vizija apie vyrą, stovintį kalno viršūnėje. Jo užduotis buvo nulydėti šį žmogų į slėnį. Kaip jums kilo mintis parašyti būtent „Itin protingas būtybes“?

– Kilo kur kas ne taip poetiškai. Pasirinkti aštuokojį Marcelą kaip pagrindinį knygos veikėją mintis gimė pamačius internete vaizdo įrašą – kažkas nufilmavo nelaisvėje laikomą Ramiojo vandenyno didįjį aštuonkojį, kuris ne kartą bandė pasprukti iš savo rezervuaro. Man toptelėjo, kad jis būtų įdomus knygos personažas: apmaudu labai protingam padarui kiaurą dieną už storo akvariumo stiklo matyti žmones ir nuobodžiauti. Padariau prielaidą, kad aštuonkojis laiko save protingesne rūšimi ir išmano žmonių elgesį. Netrukus supratau, kad rašau istoriją apie žmones.

Pagrindinę žmogiškąją veikėją Tuvę įkvėpė mano mirusi močiutė, su kuria vaikystėje buvau labai artima. Kaip ir Tuvė, ji buvo stojiška švedė, atvira, darbšti, kepė naminius sausainius, bet buvo labai uždaro būdo, jai viskas visada buvo gerai, ji nuolat zuidavo tvarkydamasi ir ruošdamasi po namus, ypač mirus mano seneliui. Ji nugyveno gyvenimą laikydamasi nusistovėjusios tvarkos, name, kurį šeimai pastatė jos vyras. Niekada nesu mačiusi jos prarandančios savitvardą, ji visada buvo užsidariusi savo kiaute.

Romaną rašiau mąstydama, kas atsitiktų, jeigu mano močiutė užmegztų netikėtą draugystę su aštuonkoju ar kitu gyvūnu – ir tai jos gyvenimą apverstų aukštyn kojom.

– Aštuonkojis – drąsus pasirinkimas. Kaip kūrėte Marcelo personažą?

– Kartais juokauju, kad ankstesniame gyvenime turbūt buvau kaprizingas senukas, nes jo balsas, kurį suteikiau Marcelui, man atėjo labai natūraliai. Lengviausia buvo įsikūnyti į personažą, sunkiau – sugalvoti, kur nubrėžti fantastikos elementų ribą. Ar Marcelas turėtų mokėti kalbėti? Rašyti? Kaip jis turėtų bendrauti su žmogiškaisiais personažais? Kiek fizinių išdaigų galiu sau leisti? Tai buvo plonytė riba. Viename juodraščio variante aštuonkojis dirbo kopijavimo aparatu, bet vienas iš mano rašančių bičiulių pasakė: „Ne, to jau per daug.“

– Jums puikiai pavyko sukurti labai skirtingus personažus ir nuostabiai supinti jų gyvenimus. Kaip pavyko nepamesti pasakojimo gijų – naudojotės konspektais, rodyklėmis?

– Kartais pati stebėdavausi! Nesu iš tų rašytojų, kurie iškart turi sugalvoję siužetą, todėl dauguma susikertančių romano linijų atsirado einant bandymų ir klaidų keliu. Pabrėžiu – klaidų: buvau priėjusi daug aklaviečių, ne kartą teko koreguoti kursą. Kai jau turėjau juodraštį, su spaudos ženklų skaičiuokle apskaičiuodavau kiekvieną skyrių – ją naudodavau taisydama, vienodindama skyrių apimtį. Tai man padėjo suvaldyti stilių, be to, peržiūrėdama daug ką papildžiau.

Tiesą sakant, norėčiau dirbti kartotekoje. Kai pamatau susistemintų spalvotų kortelių nuotraukas – pavydžiu. Tai daug efektyvesnis būdas parašyti knygą, bet mano smegenys ne taip veikia. Beveik niekada neturiu gerų siužeto idėjų, jos atsiranda procese – tai šiek tiek panašu į bandymą pastatyti siloso bokštą virš grūdų krūvos. Neracionalu ir neefektyvu.

– Kiek laiko kūrėte „Itin protingas būtybes“?

– Viena vertus, kelerius metus, kita vertus, apie devynis mėnesius. Idėja kilo maždaug 2014-aisiais, paskui daug metų rašiau pirmus skyrius, su pertraukomis. Tiksliai net nepasakyčiau, kiek kartų perrašinėjau tuos du skyrius. Keičiau vardus, amžių, esamąjį laiką į būtąjį ir atvirkščiai. Buvau įstrigusi ties detalėmis, trukdė siekis tobulinti kiekvieną smulkmeną. 2019 m. pabaigoje viena mano rašanti bičiulė atsidūrė tokioje pat padėtyje – ji irgi daug metų vargo su tuo pačiu rankraščiu, mudvi su ja sudarėme paktą – baigti rankraščius. Kas savaitę keisdavomės puslapiais, o turint terminą ir prievolę kas savaitę atsiskaityti daug lengviau priartėti prie pabaigos.

– Kokie buvo didžiausi iššūkiai? Kaip juos įveikėte?

– Skambės komiškai, bet didžiausia kliūtis buvo, kad aš tiesiog nežinojau, kaip rašomas romanas. Neturėjau jokio supratimo apie tokius istorijos elementus kaip veiksmas, siužetinė linija ir ritmas. Personažai ir balsai man atėjo lengvai, bet turėjau daug mokytis, kol suvokiau, kas yra struktūra.

Kitas didelis iššūkis buvo, kad didžiąją dalį knygos parašiau pirmaisiais pandemijos mėnesiais, įstrigusi namuose su dviem mažais vaikais. Juos papirkinėjau užkandžiais ir „Netflix“. Pati vakarodavau iki išnaktų ir gerdavau per daug kavos. Žvelgdama atgal, džiaugiuosi, kad turėjau į ką sutelkti dėmesį, be minčių apie artėjančią pražūtį ir civilizacijos žlugimą. Neabejoju, kad rašymas tamsiuoju laikotarpiu pastūmėjo mane tinkama linkme.

Su spaudos ženklų skaičiuokle apskaičiuodavau kiekvieną skyrių – ją naudodavau taisydama, vienodindama skyrių apimtį. Tai man padėjo suvaldyti stilių.

– Pasikalbėkime apie darbo su redaktorium procesą. Kokių pakeitimų atlikote ar priešinotės taisymams?

– Atgauti rankraštį su daugybe taisymų gali būti sunku psichologiškai. Nors mano redaktorė yra viena maloniausių ir nuostabiausių žmonių pasaulyje, vis tiek jaučiausi apdujusi, kai pirmą kartą gavau jos suredaguotą rankraštį. Tad pirmas patarimas – nepulkite iškart atmesti taisymus, apsipraskite, jei tik turite tam laiko – atsidarykite dokumentą, perskaitykite, tada uždarykite ir leiskite nurimti emocijoms. Pamenu, pirmą kartą perskaičiusi kai kuriuos pasiūlymus pagalvojau „Nė už ką!“. Tačiau po kelių dienų supratau, kad redaktorės siūlymai labai geri.

Galutinį sprendimą ji visada palikdavo man, bet realybė tokia, kad bent jau tradicinėje leidyboje, kai pasirašai sutartį, tavo istorija tampa produktu. Tai, kas kadaise buvo tavo žodinis kūdikis, dabar yra grupinis projektas. Turėjau sau priminti, kad redaktorė išmano knygų rinką, be to, visi norime, kad knyga būtų parduota. Yra tam tikrų svarbių dalykų, dėl kurių niekada nesileisčiau į kompromisus dėl pardavimų, bet, peržiūrėjusi redakcinius tekstus, supratau, kad yra daug mažesnių dalykų, su kuriais galiu sutikti.

Vienas ryškus pavyzdys – „fuck“ vartojimas. Tai žodis, kurį vartoju kasdieniame gyvenime. Prieš redagavimą mano tekste buvo bent 30 „fuck“. Man tai atrodė normalu, bet redaktorė primygtinai ragino jų sumažinti ar net visiškai atsisakyti. Visą dieną peržiūrinėjau tas rankraščio vietas, rimtai persvarsčiau, sudariau alternatyvų sąrašą, erzinau rašančius draugus nuolatiniais prašymais pasakyti, ką mano. Galiausiai žodį palikau trijose vietose, kitur ištryniau. Ir žinote, ką? Redaktorė buvo teisi – knyga dėl to tik laimėjo.

– Ką patartumėte pradedantiems rašytojams?

– Susibičiuliaukite su rašančių žmonių bendruomene. Šie žmonės jums reikalingi ne tik kaip skaitytojai ir informacijos šaltiniai, bet ir kaip sunkaus, vienišo užsiėmimo pakeleiviai. Su draugais rašyti ir publikuoti bus daug smagiau. Užsirašykite į kursus. Tai nebūtinai turi būti kažkas didingo, dauguma koledžų ir bibliotekų siūlo gerus kūrybinio rašymo kursus, jie palyginti nebrangūs ir visiems atviri. Ten sutikau keletą savo ilgamečių kritikos partnerių. Kursuose gavus rašymo užduotį „rašyk iš netikėto požiūrio taško“, tie mano pirmieji puslapiai vėliau tapo „Itin protingų būtybių“ įžanga.

Skaitykite savo rankraštį garsiai. Aptiksite sakinių, kurie monitoriuje atrodo nekaltai, bet ištarti klumpa.

Išmokite priimti ir išsakyti kritiką. Apsikeitimas tekstais – puikus būdas tobulinti įgūdžius. Iš pradžių bus sunku priimti neigiamus atsiliepimus asmeniškai, bet paskui palengvės.

Svarbiausia – išmokti atsirinkti, kas jums tinka. Yra tiek daug patarimų, kaip rašyti, tiek garsių rašytojų memuarų, straipsnių, patarimų ir taisyklių apie tai, kas rašytojo gyvenimą daro sėkmingą. Jei jums tinka rašyti kasdien, taip ir darykite, bet jei tai jums kelia neproduktyvų stresą, ignoruokite tokius patarimus. Kai kurie žmonės rašo kasdien, nepabaigiamai – tai tik rutina virtęs įprotis... Kiti elgiasi priešingai – eina rašyti į kavinę. Prisimenu, maniau, kad man kažkas negerai, nes nepavyksta išnaudoti ryto valandų produktyviai rašyti, kaip, regis, darė visi kiti iki manęs. Tačiau aš nesu ryto žmogus. Ne man kūrybingai dirbti prieš patekant saulei. Darykite taip, kaip jums tinka.

– Po didžiulės „Itin protingų būtybių“ sėkmės – kokie sumanymai dabar kirba jūsų galvoje?

– Tikiuosi, kad rašau antrą romaną. Dažnai girdėdavau, kad antras kūrinys autoriui sunkiausias per visą jo karjerą, ir kol kas, sakyčiau, taip, man nelengva.

Istorijos centre – Tuvė Salivan, dirbanti naktinėje pamainoje Sovelio įlankos akvariume. Ji neseniai neteko savo vyro ir vis dar bando susitaikyti su mintimi dėl prieš kelis dešimtmečius dingusio aštuoniolikmečio sūnaus. Vieniša Tuvė užmezga netikėtą draugystę su akvariume gyvenančiu Ramiojo vandenyno didžiuoju aštuonkoju Marcelu, kuris ją paskatina grįžti į gyvenimą – įminti praeities mįsles, ativerti žmonėms ir gyventi toliau.

Pernai vasarą debiutantę Shelby Van Pelt leidinyje „Authorlink. Writhers&Readers Magazine“ pakalbino rašytoja, trumposios prozos meistrė Ellen Birkett Morris. Pokalbį pagal authorlink.com parengė Lolija Spurgienė.

– Papasakokite apie savo rašymo patirtis. Ar turėjote mentorių, patarančių, kaip geriau rašyti? Gal ir tebeturite?

– Negalėčiau pasakyti, kad turėjau mentorių, bet mane supa ilgamečiai rašantys bičiuliai, negailintys kritikos, ir nuostabi kūrybinio rašymo grupė. Joje buvo keli pradedantieji autoriai, kurie tuo pat metu kaip ir aš ieškojo savo braižo. Be šių žmonių, man rodos, nebūtų pavykę ir man. Neįsivaizdavau, ką darau. Mes mokėmės vieni iš kitų.

– Jamesas Dickey yra sakęs, kad „Deliverance“ idėja jam kilo kaip vizija apie vyrą, stovintį kalno viršūnėje. Jo užduotis buvo nulydėti šį žmogų į slėnį. O kaip Jums kilo mintis parašyti būtent „Itin protingas būtybes“?

– Kilo kur kas ne taip poetiškai. Pasirinkti aštuokojį Marcelą kaip pagrindinį knygos veikėją mintis gimė pamačius internete vaizdo įrašą – kažkas nufilmavo nelaisvėje laikomą Ramiojo vandenyno didįjį aštuonkojį, kuris ne kartą bandė pasprukti iš savo rezervuaro. Man toptelėjo, kad jis būtų įdomus knygos personažas: apmaudu labai protingam padarui kiaurą dieną už storo akvariumo stiklo matyti žmones ir nuobodžiauti. Padariau prielaidą, kad aštuonkojis laiko save protingesne rūšimi ir išmano žmonių elgesį. Netrukus supratau, kad rašau istoriją apie žmones.

Shelby Van Pelt./ Organizatorių nuotr. 

Pagrindinę žmogiškąją veikėją Tuvę įkvėpė mano mirusi močiutė, su kuria vaikystėje buvau labai artima. Kaip ir Tuvė, ji buvo stojiška švedė, atvira, darbšti, kepė naminius sausainius, bet buvo labai uždaro būdo, jai viskas visada buvo „gerai“, ji nuolat zuidavo tvarkydamasi ir ruošdamasi po namus, ypač mirus mano seneliui. Ji nugyveno gyvenimą laikydamasi nusistovėjusios tvarkos, name, kurį šeimai pastatė jos vyras. Niekada nesu mačiusi jos prarandančios savitvardą, ji visada buvo užsidariusi savo kiaute.

Romaną rašiau mąstydama, kas atsitiktų, jeigu mano močiutė užmegztų netikėtą draugystę su aštuonkoju ar kitu gyvūnu – ir tai jos gyvenimą apverstų aukštyn kojom.

– Aštuonkojis – drąsus pasirinkimas. Kaip kūrėte Marcelo personažą?

– Kartais juokauju, kad ankstesniame gyvenime turbūt buvau kaprizingas senukas, nes jo balsas, kurį suteikiau Marcelui, man atėjo labai natūraliai. Lengviausia buvo įsikūnyti į personažą, sunkiau – sugalvoti, kur nubrėžti fantastikos elementų ribą. Ar Marcelas turėtų mokėti kalbėti? Rašyti? Kaip jis turėtų bendrauti su žmogiškaisiais personažais? Kiek fizinių išdaigų galiu sau leisti? Tai buvo plonytė riba. Viename juodraščio variante aštuonkojis dirbo kopijavimo aparatu, bet vienas iš mano rašančių bičiulių pasakė: „Ne, to jau per daug.“

– Jums puikiai pavyko sukurti labai skirtingus personažus ir nuostabiai supinti jų gyvenimus. Kaip pavyko nepamesti pasakojimo gijų – naudojotės konspektais, rodyklėmis?

– Kartais pati stebėdavausi! (Juokiasi.) Nesu iš tų rašytojų, kurie iškart „turi“ siužetą, todėl dauguma susikertančių romano linijų atsirado bandymų ir klaidų keliu. Pabrėžiu – klaidų: buvau priėjusi daug aklaviečių, ne kartą teko „koreguoti kursą“. Kai jau turėjau juodraštį, su spaudos ženklų skaičiuokle apskaičiuodavau kiekvieną skyrių – ją naudodavau taisydama, vienodindama skyrių apimtį. Tai man padėjo suvaldyti stilių, be to, peržiūrėdama daug ką papildžiau.

Tiesą sakant, norėčiau dirbti kartotekoje. Kai pamatau susistemintų spalvotų kortelių nuotraukas – pavydžiu. Tai daug efektyvesnis būdas parašyti knygą, bet mano smegenys ne taip veikia. Beveik niekada neturiu gerų siužeto idėjų, jos atsiranda procese – tai šiek tiek panašu į bandymą pastatyti siloso bokštą virš grūdų krūvos. Neracionalu ir neefektyvu.

– Kiek laiko kūrėte „Itin protingas būtybes“?

– Viena vertus, kelerius metus, kita vertus – apie devynis mėnesius. Idėja kilo maždaug 2014-aisiais, paskui daug metų rašiau pirmus skyrius, su pertraukomis. Tiksliai net nepasakyčiau, kiek kartų perrašinėjau tuos du skyrius. Keičiau vardus, amžių, esamąjį laiką į būtąjį ir atvirkščiai. Buvau užstrigusi ties detalėmis, trukdė siekis tobulinti kiekvieną smulkmeną. O 2019 metų pabaigoje viena mano rašanti bičiulė atsidūrė tokioje pat padėtyje – ji irgi daug metų vargo su tuo pačiu rankraščiu, mudvi su ja sudarėme paktą – baigti rankraščius. Kas savaitę keisdavomės puslapiais, o turint terminą ir prievolę kas savaitę atsiskaityti daug lengviau priartėti prie pabaigos.

– Kokie buvo didžiausi iššūkiai? Ir kaip juos įveikėte?

– Skambės komiškai, bet didžiausia kliūtis buvo ta, kad aš tiesiog nežinojau, kaip rašomas romanas. Neturėjau jokio supratimo apie tokius istorijos elementus kaip veiksmas, siužetinė linija ir ritmas. Personažai ir balsai man atėjo lengvai, bet turėjau daug mokytis, kol suvokiau, kas yra struktūra. Esu be galo dėkinga kūrybinio rašymo grupei už tai, kad padėjo man išmokti šių dalykų. Daug padėjo ir knygos apie rašymą – pavyzdžiui, Jessicos Brody „Save the Cat! Writes a Novel“.

Kitas didelis iššūkis buvo tas, kad didžiąją dalį knygos parašiau pirmaisiais pandemijos mėnesiais, įstrigusi namuose su dviem mažais vaikais. Juos papirkinėjau užkandžiais ir „Netflix“. Pati vakarodavau iki išnaktų ir gerdavau per daug kavos. Žvelgdama atgal, džiaugiuosi, kad turėjau į ką sutelkti dėmesį, žinot, be minčių apie artėjančią pražūtį ir civilizacijos žlugimą. Ir neabejoju, kad rašymas tamsiuoju laikotarpiu pastūmėjo mane teisinga linkme.

– Pasikalbėkime apie darbo su redaktorium procesą. Kokių pakeitimų atlikote ar priešinotės taisymams?

– Atgauti rankraštį su daugybe taisymų gali būti sunku psichologiškai. Nors mano redaktorė yra viena maloniausių ir nuostabiausių žmonių pasaulyje, vis tiek jaučiausi apdujusi, kai pirmą kartą gavau jos suredaguotą rankraštį. Tad pirmas patarimas – nepulkite iškart atmesti taisymus, apsipraskite, jei tik turite tam laiko – atsidarykite dokumentą, perskaitykite, tada uždarykite ir leiskite nurimti emocijoms. Pamenu, pirmą kartą perskaičiusi kai kuriuos pasiūlymus pagalvojau „Nė už ką!“. Bet po kelių dienų supratau, kad redaktorės siūlymai labai geri.

Organizatorių nuotr 

Galutinį sprendimą ji visada palikdavo man, bet realybė tokia, kad bent jau tradicinėje leidyboje, kai pasirašai sutartį, tavo istorija tampa produktu. Tai, kas kadaise buvo tavo žodinis kūdikis, dabar yra grupinis projektas. Turėjau sau priminti, kad redaktorė išmano knygų rinką, be to, visi norime, kad knyga būtų parduota. Yra tam tikrų svarbių dalykų, dėl kurių niekada nesileisčiau į kompromisus pardavimų vardan, bet peržiūrėjusi redakcinius tekstus, supratau, kad yra daug mažesnių dalykų, su kuriais galiu sutikti.

Vienas ryškus pavyzdys – „fuck“ vartojimas. Tai žodis, kurį vartoju kasdieniame gyvenime. Prieš redagavimą mano tekste buvo bent trisdešimt „fuck“. Man tai atrodė normalu, bet redaktorė primygtinai ragino jų sumažinti ar net visiškai atsisakyti. Visą dieną peržiūrinėjau tas rankraščio vietas, rimtai persvarsčiau, sudariau alternatyvų sąrašą, erzinau rašančius draugus nuolatiniais prašymais pasakyti, ką mano. Galiausiai žodį palikau trijose vietose, kitur ištryniau. Ir žinote, ką? Redaktorė buvo teisi – knyga dėl to tik laimėjo.

– Ką patartumėte pradedantiems rašytojams?

– Susibičiuliaukite su rašančių žmonių bendruomene. Šie žmonės jums reikalingi ne tik kaip skaitytojai ir informacijos šaltiniai, bet ir kaip sunkaus, vienišo užsiėmimo pakeleiviai. Su draugais rašyti ir publikuoti bus daug smagiau. Užsirašykite į kursus. Tai nebūtinai turi būti kažkas didingo, dauguma koledžų ir bibliotekų siūlo gerus kūrybinio rašymo kursus, jie palyginti nebrangūs ir visiems atviri. Ten sutikau keletą savo ilgamečių kritikos partnerių. Kursuose gavus rašymo užduotį „rašyk iš netikėto požiūrio taško“, tie mano pirmieji puslapiai vėliau tapo „Itin protingų būtybių“ įžanga!

Skaitykite savo rankraštį garsiai. Aptiksite sakinių, kurie monitoriuje atrodo nekaltai, bet ištarti „klumpa“. Galimai pastebėsite, kad netyčia pakeičiate ar praleidžiate žodžius, po taisymų proza tekės sklandžiau.

Išmokite priimti ir išsakyti kritiką. Apsikeitimas tekstais – puikus būdas tobulinti įgūdžius. Iš pradžių bus sunku priimti neigiamus atsiliepimus asmeniškai, bet paskui palengvės. Kai kreipiatės į agentus ar kai jūsų romanas atsiduria „Amazon“ ir „Goodreads“ recenzentų malonėje – geriau turėti storą odą.

Tačiau svarbiausia – išmokti atsirinkti, kas jums tinka. Yra tiek daug patarimų, kaip rašyti, tiek garsių rašytojų memuarų, straipsnių, patarimų ir „taisyklių“ apie tai, kas rašytojo gyvenimą daro sėkmingą. Jei jums tinka rašyti kasdien, taip ir darykite, bet jei tai jums kelia neproduktyvų stresą, ignoruokite tokius patarimus. Kai kurie žmonės rašo kasdien, nepabaigiamai – tai tik rutina virtęs įprotis... Kiti elgiasi priešingai – eina rašyti į kavinę. Prisimenu, maniau, kad man kažkas negerai, nes nepavyksta išnaudoti ryto valandų produktyviam rašymui, kaip, regis, darė visi kiti iki manęs. Bet aš nesu „rytinis“ žmogus. Ne man kūrybingai dirbti prieš patekant saulei. Darykite taip, kaip jums tinka.

– Po didžiulės „Itin protingų būtybių“ sėkmės – kokie sumanymai dabar kirba Jūsų galvoje?

– Tikiuosi, kad rašau antrą romaną. Dažnai girdėdavau, kad antras kūrinys autoriui sunkiausiais per visą jo karjerą, ir kol kas, sakyčiau, taip, man nelengva. Bet manau, kad iš dalies tai bandymas išsilaipinti po pašėlusio pastarųjų mėnesių „pasivažinėjimo“, kai romanas mane nusviedė į „Today" ir kitas laidas, pristatymus, susitikimus, interviu – visą tą verpetą. Patyriau neįtikėtinų dalykų, tokių nepanašių į mano tikrąjį gyvenimą. Nuo pandemijos laikų namuose su sportinėms kelnėm iki pasirodymų tiesioginiame eteryje – gerokas šuolis, todėl stengiuosi sau atleisti, kad kol kas sunku susikaupti.

Knyga tapo 2022 m. „Goodreads Choice Awards“ finalininke ir „New York Times“ bestseleriu, išversta į daugybę kalbų per metus išpopuliarėjo visame pasaulyje.

Sh. Van Pelt užaugo Takomoje, JAV šiaurės vakaruose, prie Ramiojo vandenyno, vėliau persikėlė į Čikagos priemiestį, bet vandenynas ir jo gyventojai nepaleido rašytojos. Jos debiutinio romano „Itin protingos būtybės“ centre – senasis akvariumas ir Ramiojo vandenyno šiaurės vakarų kraštovaizdis, vietos, kur rašytoja užaugo.

Romane pasakojama apie išgalvotame Sovelo įlankos miestelyje gyvenančią ir vietiniame akvariume dirbančią naktine valytoja našlę Tuvę, kurios paauglys sūnus dingo prieš kelis dešimtmečius, apie jaunuolį Kameroną, kuris po daugybės nesėkmių parvažiuoja į miestelį ieškoti niekada nepažinoto tėvo, ir Marcelą, užsispyrusį Ramiojo vandenyno didįjį aštuonkojį, kuris naktimis sprunka iš savo aptvaro ir gvelbia pašarus iš kitų akvariumų.

Užsimezga keista aštuonkojo draugystė su Tuve. Marcelas kaip tikras detektyvas išsiaiškina, kas nutiko tą naktį, kai dingo Tuvės sūnus. Dabar aštuonkojis turi griebtis gudrybių, kokias tik leidžia panaudoti jo senas bestuburis kūnas, kad atskleistų, kol nevėlu, Tuvei tiesą.

Organizatorių nuotr. 

Romane autorė gvildena sielvarto, draugystės, namų, atleidimo ir meilės prasmės idėjas, taip pat jame nestinga paslapties ir švelnaus humoro. Šiame neįprastame ir paslaptingame debiutiniame romane Shelby Van Pelt atskleidžia, kad kartais griežtas žvilgsnis į praeitį parodo kelią į ateitį, kuri kadaise rodėsi visiškai neįtikėtina.

„Mano mėgstamiausiose knygose kalbama apie sunkius dalykus, bet jos nėra liūdnos. Todėl sąmoningai ar nesąmoningai siekiau parašyti būtent tokią knygą. Man rodos, romanas išėjo neliūdnas – nepaisant sielvarto, atskirties ir užsisklendimo temų, – istorija džiugi“, – sakė viename savo interviu autorė.

„Shelby Van Pelt padarė neįmanomą dalyką. Ji sukūrė tobulą istoriją su netobulais veikėjais, kuri yra tokia širdį glostanti, tokia paslaptinga ir tokia įtraukianti, kad negalėsite jos paleisti – laikysite apkabinę, net ir neskaitydami“, –  teigė amerikiečių rašytojas Jamie Fordas.

---

Siūlome paskaityti romano ištrauką

Organizatorių nuotr.

1299-oji diena nelaisvėje

Man patinka tamsa.

Kas vakarą laukiu išjungiamų šviesų spragtelėjimo, po kurio lieka švytėti tik didysis akvariumas. Neidealu, bet neblogai.

Prieblandos zona, panaši kaip vandenyno gelmėse. Gyvenau ten, kol buvau sugautas ir įkalintas. Nebeprisimenu jų, bet tebejuntu šaltas nerimstančias atvirų vandenų sroves. Tamsa srūva mano gyslomis.

Kas aš toks, paklausite. Esu vardu Marcelas, bet retas žmogus taip mane vadina. Paprastai vadina „va tuo“. Pavyzdžiui: „Pažiūrėk į va tą – štai jis, užlindęs už akmens.“

Esu didysis Ramiojo vandenyno aštuonkojis. Sužinojau iš lentelės prie savo rezervuaro.

Numanau, ką galvojat. Taip, aš moku skaityti. Moku daugybę dalykų, kurių iš manęs nesitikėtumėt.

Lentelėje surašyta ir daugiau faktų: mano dydis, mėgstamas maistas ir vietos, kuriose gyvenčiau, jei nebūčiau čia uždarytas. Paminėti mano intelektiniai gebėjimai ir polinkis protauti – tai žmones kažkodėl stebina. „Aštuonkojai – itin protingos būtybės“, – parašyta. Lankytojai perspėjami apie mano kamufliažą, paraginami atidžiau ieškoti, jei pasislėpčiau, susiliejęs su smėliu.

Lentelėje neparašyta, kad mano vardas Marcelas. Bet žmogus vardu Teris, kuris vadovauja šiai įstaigai, kartais tai pasako prie akvariumo susirinkusiems žiūrovams. „Pažiūrėkit štai ten. Jo vardas Marcelas. Jis ypatingas.“

Ypatingas. Tai jau taip.

Mažytė Terio dukra išrinko man vardą. Visas būtų toks – Marcelas Makalmaras. Taip, absurdiškas. Dėl jo ne vienas mane palaikė kalmaru – didesnio įžeidimo nė nesugalvotum.

Tai kaip į mane kreiptis? – paklausite. Ogi kaip jums patogiau. Galbūt, kaip ir visi kiti, vadinsite mane „va tuo“. Viliuosi, kad ne, bet jūsų nesmerksiu. Vis dėlto esat tik žmonės.

Turiu informuoti, kad drauge tikriausiai būsime neilgai. Lentelėje pateiktas dar vienas faktas – vidutinė didžiojo Ramiojo vandenyno aštuonkojo gyvenimo trukmė. Ketveri metai.

Mano gyvenimo trukmė: ketveri metai arba 1460 dienų.

Buvau čia atgabentas dar jauniklis. Ir numirsiu čia, šiame akvariume. Daugių daugiausia man liko šimtas šešiasdešimt bausmės dienų.

SIDABRINIO DOLERIO ŽYMĖ

Tuvė Salivan ruošiasi kovai. Užpakalinėje kišenėje lyg kanarėlės plunksną įsikišusi geltoną guminę pirštinę, pasilenkusi vertina savo priešą.

Kramtomąją gumą.

– Dėl Dievo meilės.

Niukteli rožinį gniutulėlį šepečio rankena. Paviršių nutaškuoja nešvarumų įspaudai, primenantys sportbačio padą.

Tuvė niekad nesuprato kramtomosios gumos tikslo. Juolab kad žmonės taip dažnai ją pragano. Galbūt šitas čiaumotojas neužsičiaupdamas plepėjo, ir ji tiesiog išsprūdo, išplauta neslūgstančio žodžių srauto.

Pasilenkusi Tuvė užkabina gumą nagu, bet ši neatlimpa nuo plytelės. Viskas tik dėl to, kad kažkas nesugebėjo paėjėti dešimties žingsnių iki šiukšliadėžės. Sykį, kai Erikas buvo mažas, Tuvė jį pričiupo bandantį suminkyti gumulėlį po stalu. Daugiau niekad nebepirko jam kramtomosios gumos, nors ir negalėjo sužiūrėti, kaip vėliau, paaugęs, leido savo rankpinigius.

Prireiks specialiosios ginkluotės. Gal dildės. Niekas iš vežimėlyje turimų priemonių gumos neįveiks.

Atsitiesiant trakšteli nugara. Garsas nuaidi tuščiu lenktu koridoriumi, kaip paprastai užlietu melsvos šviesos, o Tuvė patraukia į sandėliuką. Aišku, niekas jos nekaltintų, jei paliktų tą gumos gniutulą. Iš septyniasdešimtmetės negali tikėtis itin kruopštaus valymo. Bet ji privalo bent jau pamėginti.

Vis šioks toks užsiėmimas.

Tuvė – vyriausia darbuotoja Sovelio įlankos akvariume. Kas naktį išplauna grindis, nušluosto stiklus, išneša šiukšles. Kas dvi savaites pasiima atlyginimo čekį iš savo spintelės poilsio kambaryje. Keturiolika dolerių už valandą, atskaičius visus mokesčius ir lengvatas.

Neišgrynintus čekius ji krauna į seną batų dėžutę ant šaldytuvo. Uždarbis kaupiasi taupomojoje sąskaitoje Sovelio Įlankos santaupų ir paskolų banke.

Į sandėliuką Tuvė nužygiuoja tokia ryžtinga sparta, kokia ne kiekvienas galėtų pasigirti, o mažytė pagyvenusi moterytė pakumpusia nugara ir išsišovusiais kaulais tiesiog stulbina.

Virš galvos lietaus lašai teškena į stoglangį, nušviestą senojo keltų doko žibintų. Sidabriniai lašeliai lenktyniaudami ritasi stiklu žemyn, palikdami tviskančius siūlelius po ūkanotu dangumi. Visi šneka, kad šis birželis siaubingas. Bet Tuvės pilkuma neerzina, tik lietus galėtų apstoti, kad kiemas pradžiūtų. Rankinė žoliapjovė užsikemša, kai žemė patižusi.

Spurgos formos pastatas su kupolu, kurio centre įrengtas pagrindinis akvariumas su keliais mažesniais aplink, nėra nei itin didelis, nei itin įspūdingas, gal dėl to, kad ir pati Sovelio įlanka nėra nei didelė, nei įspūdinga. Sandėliukas įrengtas tiksliai priešingoje apskritimo pusėje nuo tos vietos, kur įvyko susirėmimas su kramtomąja guma. Balti Tuvės sportbačiai cypsi ten, kur jau išvalyta, palikdami blankias žymes ant spindinčių plytelių. Ji, be abejonės, tas vietas dar sykį pavalys.

Sustoja prie nedidelės nišos su realaus dydžio bronzine kaliforninio jūrų liūto skulptūra. Tikroviškumą dar sustiprino žvilganti nugara ir plika galva, per dešimtmečius nusėdėtos ir nuglostytos vaikų. Tuvės namuose ant židinio atbrailos stovi nuotrauka, kurioje Erikas, gal vienuolikos ar dvylikos, išsišiepęs iki ausų, joja ant skulptūros keteros, iškėlęs ranką, lyg ruoštųsi mesti lasą. Jūrų kaubojus.

Tai viena paskutinių nuotraukų, kuriose jis dar atrodo vaikiškas ir nerūpestingas. Eriko nuotraukas Tuvė laiko chronologine tvarka lyg montažą, kuriame išsišiepęs bedantis vaikas virsta dailiu, už tėvą aukštesniu paaugliu, pozuojančiu su mokyklos komandos švarku. Segančiu korsažą išleistuvių partnerei. Glėbyje spaudžiančiu mokyklų regatos trofėjų ant pakylos uolėtoje sodriai mėlyno Pugeto sąsiaurio pakrantėje. Praeidama Tuvė paliečia šaltą jūrų liūto galvą, tramdydama troškimą vėl ir vėl spėlioti, kaip Erikas atrodytų dabar.

Ji, kaip žmogui lemta, žengia tolyn. Tamsokame koridoriuje stabteli priešais saulešerių akvariumą.

– Labas vakaras, brangieji.

Toliau – japoniniai krabai.

– Sveiki, gražuoliai.

– Kaip einasi? – teiraujasi smailianosio kūjagalvio.

Tuvė nėra didelė vilkinių ungurių gerbėja, bet vis tiek linkteli pasisveikindama. Juk nebūsi nemandagi, net jei šitie gyviai galėtų vaidinti tuose siaubo filmuose, kuriuos jos amžiną atilsį vyras Vilas, negalėdamas užmigti po chemoterapijos, buvo įnikęs vidury nakties žiūrėti per kabelinę televiziją. Iš akmeninio urvo išsliuogia didžiausias ungurys firminės nepritarimo išraiškos perkreiptais žabtais. Iš apatinio žandikaulio lyg adatėlės kyšo maži aštrūs dantukai. Nenusisekusios išvaizdos gyvis, švelniai tariant. Bet juk išvaizda gali būti apgaulinga, tiesa? Tuvė nusišypso unguriui, nors tas snukelis net panorėjęs negalėtų atsakyti tuo pačiu.

Kitas eksponatas – jos mylimiausias. Ji pasilenkia arčiau stiklo.

– Taigi, sere, kaip šiandien sekėsi?

Ne iškart jį pastebi – tą oranžinę giją už akmens. Kaip vaikui žaidžiant slėpynes, per neapsižiūrėjimą iš už sofos styro plaukų uodegytė ar iš po lovos kyšo kojinėta pėda.

– Šįvakar truputį kuklinatės?

Lūkuriuodama žingteli atgal; didysis Ramiojo vandenyno aštuonkojis nesujuda. Nesunku įsivaizduoti, kaip žmonės ištisą dieną beldžia krumpliais į stiklą ir nieko nepamatę drožia tolyn. Šiais laikais niekas nebeturi kantrybės.

– Negaliu jūsų kaltinti. Atrodo, tikrai jaukiai ten įsitaisėt.

Oranžinė galūnė virpteli, bet kūnas lieka slėptuvėje.

Kramtomoji guma narsiai priešinasi dildei, bet galiausiai atšoka.

Sukietėjusiam gniutulėliui nuskriejus į šiukšlių maišą, maloniai sušiugžda plastikas.

Dabar Tuvė imasi valyti. Iš naujo.

Ore padvelkia su lašeliu citrinos sumaišytu actu, garuojančiu nuo šlapių grindų. Daug geriau nei siaubingas tirpalas, čia naudotas, iki Tuvei įsidarbinant – tas ryškiai žalias marmalas svilindavo šnerves. Šito reikalo ji ėmėsi nedelsdama. Pirma, nuo jo svaigo galva, antra, ant grindų likdavo bjaurių dryžių. O visų blogiausia, – nors Tuvė tai nutylėjo, – kad kvapas priminė Vilo ligoninės palatą ir jį patį, sergantį.

Lentynos buvo prikimštos žaliojo marmalo butelių, bet Teris, akvariumo direktorius, galų gale tik gūžtelėjo pečiais ir leido jai naudoti, ką panorės, jei tik pati atsineš. Aišku, Tuvė taip ir padarė. Tad nuo tol kas vakarą atsitempia ąsotį acto ir buteliuką citrinų aliejaus.

Dabar metas kitoms šiukšlėms. Ištuštinusi šiukšliadėžes fojė ir prie tualetų, ji pagaliau pasiekia poilsio kambarį, kuriame stalas visad nubertas trupiniais. Nors Tuvei nepriklauso (tuo rūpinasi kas antrą savaitę atvykstantys meistrai iš Elando), ji visada skuduru perbraukia seno kavos aparato apačią ir spagečiais atsiduodantį nutaškytą mikrobanginės vidų. Tačiau šiandien yra ir svarbesnių reikalų – ant grindų mėtosi tuščios užsisakyto maisto dėžutės. Net trys.

– Kad tave kur, – subara ji tuščią kambarį. Pirma guma, o dabar šitai.

Surinktas dėžutes švysteli į šiukšliadėžę, kuri kažkodėl stovi per pusmetrį nuo įprastinės vietos. Sukračiusi atliekas į maišą, pastato dėžę į vietą.

Greta stovi nedidelis priešpiečių stalelis. Tuvė pristumia kėdes. O tada pamato.

Kažką. Po stalu.

Kampe užkištą rudai oranžinį gniužulą. Megztinį? Makenzė, bilietų kasoje dirbanti maloni mergina, dažnai palieka savąjį užmestą ant kėdės atkaltės. Tuvė priklaupia, norėdama jį pasiekti ir padėti į Makenzės spintelę. Bet gniužulas sujuda.

Sukruta galūnė.

– Dieve brangus!

Toje mėsos krūvoje materializuojasi aštuonkojo akis. Marmurinė lėliukė išsiplečia, vokas nusileidžia. Priekaištingai.

Tuvė sumirksi, suabejojusi, ar jos pačios akys normaliai funkcionuoja. Kaipgi didysis Ramiojo vandenyno aštuonkojis gali būti ne savo akvariume?

Galūnė vėl sujuda. Gyvūnas įsipainiojęs elektros laiduose. Kiek kartų ji keikė tuos laidus. Per juos neįmanoma deramai pašluoti.

– Įstrigote, – sušnibžda.

Aštuonkojis kilsteli milžinišką svogūnišką galvą ir atkiša čiuopiklį, aplink šį kelis kartus apsivyniojęs vienas tų laidų, kuriais įkraunamas telefonas.

Gyvūnui dar labiau įsitempus, laidas užsiveržia, oda išpampsta tarp kilpų. Kadaise Erikas turėjo tokį žaislą iš pokštų krautuvėlės. Nedidelį pintą ritinėlį, į kurio galą įkišęs pirštą paskui negalėdavai ištraukti. Kuo stipriau traukdavai, tuo tvirčiau žaislas susiverždavo.

Tuvė vos vos prisiartina. Atsakydamas aštuonkojis trinkteli į linoleumą vieną iš savo aštuonių galūnių, tarsi įspėdamas: „Pasisaugok, moteriške.“

– Gerai, gerai, – murma ji, lįsdama iš po stalo.

Atsistojusi įjungia lempas, užliedama patalpą fluorescencine šviesa, tada vėl pamėgina pritūpti, šįkart lėčiau. Bet, kaip paprastai, jai trakšteli nugara.

Nuo to garso aštuonkojis sukrunta ir grėsmingai smarkiai pastumia kėdę. Perčiuožusi kambarį ši atsitrenkia į sieną.

Iš po stalo blyksi neįtikimai skaidri gyvūno akis.

Pasiryžusi Tuvė artinasi, mėgindama suturėti virpančias rankas. Kiek kartų praėjo pro tą lentelę prie akvariumo? Ten lyg ir nepaminėta, kad aštuonkojai būtų pavojingi žmonėms.

Ji jau visai arti. O aštuonkojis, regis, susitraukė, jo spalva nublanko. Ar aštuonkojai turi dantis?

– Bičiuli, – švelniai kreipiasi Tuvė, – pamėginsiu ištraukti tą laidą už jūsų.

Ji nusižiūri konkretų laidą, sukėlusį šią kebeknę. Pasiekiamą ranka.

Aštuonkojo akis seka kiekvieną jos judesį.

– Nenuskriausiu jūsų.

Viena iš trijų laisvų jo galūnių bilsnoja į grindis kaip katės uodega.

Trūktelėjus laidą, aštuonkojis lošteli atgal. Lošteli ir Tuvė. Tikisi, kad jis slinks palei sieną prie durų, kur ir veržėsi.

Bet jis šliuožteli arčiau moters.

Tartum rusva gyvatė atvinguriuoja čiuopiklis. Akimirksniu apsiveja Tuvei dilbį, tada lyg šventinis kaspinas apsuka alkūnę ir petį. Ji junta kiekvieną prilipusį siurbtuką. Instinktyviai pamėgina nusipurtyti, bet aštuonkojis tik sugriebia ją tvirčiau, beveik skaudžiai. Jo keistos akys mirkčioja žaismingai kaip išdykusio vaiko.

Išmėtytos tuščios maisto dėžutės. Pastumta šiukšliadėžė. Dabar viskas aišku.

Tuomet staiga jis ją paleidžia. Tuvė nepatikliai žiūri, kaip gyvūnas išsliuogia iš kambario, stumdamasis storiausiomis savo aštuonių galūnių dalimis. Mantija velkasi gale, dar labiau išblyškusi – keliauti jam nelengva. Tuvė nusiskubina iš paskos, bet, jai išėjus į koridorių, aštuonkojo niekur nebematyti.

Persibraukia veidą ranka. Jau visai varžtai atsisuko. Taip ir yra. Juk šitaip viskas prasideda. Ima vaidentis aštuonkojai.

Kadaise jai teko stebėti, kaip silpsta amžiną atilsį motinėlės protas. Tapo užmaršesnė, nebeprisimindavo vardų ir datų. Bet Tuvė dar nepamiršta telefono numerių ir nepainioja vardų. Ji pažvelgia sau į ranką, numargintą mažyčiais apskritimais. Siurbtukų žymėmis.

Svaigstančia galva užbaigia vakaro užduotis, tada kaip paprastai dar sykį apeina pastatą atsisveikindama.

– Labanakt, saulešeriai, unguriai, krabai, kūjagalvi. Labanakt, aktinijos, jūrų arkliukai, jūrų žvaigždės.

Už posūkio priduria:

– Labos nakties, medūzos, jūrų agurkai. Labanakt, vargšiukai rykliukai.

Tuvė visad nuoširdžiai užjautė ryklius, pasmerktus nepaliaujamai plaukti ratu. Ji žino, ką reiškia negalėti sustoti nė akimirką, nes antraip nebepajėgsi kvėpuoti.

Štai ir aštuonkojis, vėl lindintis už savo akmens. Kyšo kūno kauburėlis. Oranžinė spalva jau ryškesnė, nei buvo poilsio kambaryje, bet vis dar palyginti blyškoka. Ką gi, taip jam ir reikia. Verčiau laikytųsi savo vietoje. Kaip išvis ištrūko? Ji įsižiūri į raibuliuojantį vandenį, nužvelgia vandens paviršių, bet nepastebi nieko keisto.

– Neklaužada, – taria purtydama galvą.

Dar minutėlę pastoviniuoja prie jo akvariumo ir išeina.

Vos paspaudus pultelio mygtuką, geltonas automobilis čirpteli ir sumirksi šviesomis – Tuvė vis dar prie to neįprato. Jai gavus šį darbą, draugės, būrelis paužkandžiauti susitinkančių ponių, meiliai save vadinančių Virbailomis, įkalbėjo įsigyti naują mašiną. Jų teigimu, nesaugu patamsiais važinėti senu kledaru. Kelias savaites ją įtikinėjo.

Kartais paprasčiau tiesiog pasiduoti.

Tuvė sukrauna į bagažinę ąsotį su actu ir buteliuką citrinų aliejaus, nes, kad ir kaip primygtinai Teris siūlytų juos laikyti sandėliuke, niekada nežinai, kada gali prisireikti lašelio citrinos ir acto. Galiausiai pakelia akis į tiltą. Taip vėlai jis tuščias, vakaro žvejai seniai išsiskirstę. Senasis dokas dunkso priešais akvariumą lyg sutrūnijęs senovinis mechanizmas. Dūlančius polius padengę vėžiagyviai. Per potvynį jie apkimba jūržolių draiskalais, kurie, vandeniui atslūgus, išdžiūvę virsta žaliai juodu ėduonimi.

Ji kerta suskeldėjusių lentelių taką. Kaip visada senoji bilietų būdelė stovi tiksliai per trisdešimt aštuonis žingsnius nuo jos parkavimosi vietos.

Tuvė darkart apsidairo, ar patamsiuose nelindi kokių pašalinių. Prispaudžia delną prie būdelės lango – stiklas įstrižai perskilęs lyg senu randu pažymėtas skruostas.

Tuomet ji užlipa ant tilto, prie savo įprastinio suolelio. Glotnaus nuo sūrių purslų, nutaškyto kirų išmatomis. Atsisėdusi atsitraukia rankovę, ieškodama keistųjų apskritų žymių ir truputį tikėdamasi neberasti. Bet jos tebematyti. Piršto galiuku apibraukia didžiausiąją, per patį riešo vidurį. Maždaug sidabrinio dolerio dydžio. Kiek laiko žymė išliks? Gal pavirs mėlyne? Mėlynių pastaraisiais metais atsiranda labai lengvai; žymė jau patamsėjo lyg pilna kraujo pūslelė. Gal liks su visam. Sidabrinio dolerio žymė.

Rūkas išsisklaidė, vėjas nuginė jį tolyn nuo vandens, nustūmė kalvų papėdės link. Pietų pusėje prisišvartavęs krovininis laivas, jo korpusas susmegęs žemai po konteineriais, sudėliotais lyg vaiko kaladėlės. Mėnesiena virpa vandens paviršiuje, rodos, tūkstantis žvakių spingčioja paviršiuje. Tuvė užsimerkia ir įsivaizduoja jį po vandeniu, dėl jos iškėlusį visas tas žvakes. Eriką. Savo vienintelį vaiką.