„shishi“ į pasimatymą kalėjime pasikvietė scenos naujoką Joseph June, kuris ir pradės vakaro koncertą. Nuojauta kužda, kad laukia labai įdomi pažintis, smagus vakaras ir liūdinčių tikrai nebus.

Lukiškių kalėjimo konversija Vilniaus centre dabar vienija didelę menininkų bendruomenę, yra kultūrinis traukos objektas, veikiantis kasdien ir pagaliau atvertas visuomenei. Vien iš muzikantų, kurie čia reziduoja, būtų galima sudaryti įspūdingą lietuviško festivalio programą. Nauja ir specialiai pagal užsakymą statyta scena praėjusią savaitę jau buvo išbandyta grupės „Solo Ansamblis“. Apie šį koncertą ir jo sėkmę dar iki dabar kalba visas Vilnius. Dabar atėjo metas šią sceną „pasimatuoti“ „shishi“ ir Joseph June.

shishi – Šiaip ar Taip

Šiuo metu merginų trijulė intensyviai repetuoja, kuria ir įrašinėja trečią autorinį pilno metro albumą. „Bandome suprasti, kad jau vasara ir truputį bijome, kad ji tuoj baigsis. Labai laukėme, kada galėsim pagaliau sukurti albumą, kuriame bus įvairių spalvų, chaoso ir baladžių. Temos kaip visada: meilė, draugystė, teisybė ir neteisybė, gyvenimo nutikimai, įpinti į žodžius. Tam, kad nebūtų per daug nuogi, išgyvenimai truputį aprengti. Nereikia, kad juos visi iki galo suprastų“, – sako žanrais savęs neribojančios muzikantės.

Bandysime šios vietos energiją valyti muzikos vibracijomis.

Gražus sutapimas – rudenį išleistas „shishi“ EP „Vilniaus skaičiuotės“ taip pat pirmą kartą bus sugrotas laisvėje (kalėjime!) ir skirtas ne kameroms ar internautams. Viso to trijulė labai pasiilgo: „Iš kolegų džiugesio, kurie jau grojo Lukiškėse, atrodo, kad bus linksma. Bandysime šios vietos energiją valyti muzikos vibracijomis. Jaudinamės, nes ilgai negrojome gyvai. Džiaugiamės, kad kameros objektyvus pagaliau keis žmonių akys!“

shishi – Burbulas ir Burbulienė

Vakarą kartu su savo grupe pradės jaunas ir energingas personažas Joseph June, šiuo metu gyvenantis repeticijomis, kūryba ir koncertų planavimu. Perspektyvus, saviironiškas jaunuolis ir dar vienas naujas personažas lietuviškos muzikos padangėje. Visų dėmesį jis pernai patraukė po singlo „Cepelininis dangus“. Greitai sulauksime ir pirmojo jo EP, kurio kūrinius bus galima girdėti ir Lukiškių kalėjimas 2.0 scenoje. 

Joseph June – Save Me

„Jaučiu didelį džiaugsmą turėdamas galimybę atsiduoti tam, kas man rūpi. Neketinu sustoti. Naujajame EP sudėtos idėjos ir vertybės, kurias tame laikotarpyje atradau. Jomis besiremdamas galiu užtikrintai ir drąsiai eiti per gyvenimą. Kai esu užsispyręs, tobulėju ir stipriai augu. Džiaugiuosi, kad grosiu vietoje, kurioje atiduodama duoklė kūrybai ir menui. Buvęs kalėjimas pagaliau prasmingai naudojamas”, – sako Joseph June, kurio tikrasis vardas Vytautas Gumbelevičius.

Organizatoriai primena, jog galimybių pasas į šį koncertą yra privalomas. Šį pasą galite nemokamai gauti pasiskiepiję, persirgę COVID-19 arba sulaukę neigiamo tyrimo rezultato. Lukiškių kalėjime 2.0 įrengtas mobilus testavimo punktas. Norintys patekti į šį koncertą gali atlikti greitąjį antigeno testą Lukiškių kalėjime koncerto dieną. Organizatoriai kviečia juo pasirūpinti bent kelios valandos prieš renginį. Lukiškių kalėjimo vartai ir koncertų erdvė atidaroma 18 val. Pasirodymų pradžia – 19:30 val. Bilietais prekiauja „Bilietai LT“.

Moterų suburta grupė „shishi“ metų pradžioje pristatė savo naująją būgnininkę Benadettą ir karantiną skaidrino naujomis dainomis iš birželį pasirodysiančio albumo „Mafitishei“.

Synthpopo kūrėja Ruta MUR 2019 m. pabaigoje išleido mini albumą „Pasakojimai apie...“ ir jau ruošia bendrą kūrinį su grupe „Golden Parazyth“ bei dar kelias staigmenas, o laikui bėgant žada pranešti ir apie savo būsimą albumą, kuris vadinsis „Love Story Short“.

Alternatyvaus ritmenbliuzo scenos atstovė Andželika Petrauskaitė-Angelou 2019 m. išleido EP „All in good time“, vasarį pristatė naujausią singlą „Nobody better“ ir, be abejonės, kuria toliau.

– Dabar pasaulyje nemažai kalbama apie moteris muzikos industrijoje – prodiuseriai ir vadybininkai daugiau dėmesio skiria atlikėjoms / kūrėjoms ir moterų grupėms, festivaliai stengiasi daugiau moterų atlikėjų ar moterų grupių įtraukti į savo programas. Kiek jums tai svarbu?

Angelou: Svarbu, kad visi atlikėjai ir kūrėjai – tiek vyrai, tiek moterys – turėtų lygias galimybes skleisti ir atlikti savo kūrybą, todėl palaikau kiekvieną iniciatyvą, kuri padeda tai įgyvendinti.

Juk roko muzikantams ant scenos galima viskas – jie gali išeiti į sceną nuogi, prisidengę tik gitara, ir visi jais žavėsis. O moterys esą negali taip išsišokti, rėkauti ar atrodyti negražiai.

Victoria (Dominyka, „shishi“): Per „What‘s next in music“ bendravome su kolegomis ir kalbėjome, kad visame pasaulyje yra tokių iniciatyvų. Man patinka, kad į tai atkreipiamas dėmesys ir stengiamasi paieškoti moterų didžėjų, kūrėjų ar moterų grupių.

Maria Rosa (Giedrė, „shishi“): Iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad čia nenatūralu – juk muzika ne apie lytį ir visi grojame, ko moterys skundžiasi? Vis dėlto manau, kad tai gerai. Nuėjusi į bet kokį Vilniuje vykstantį jam session pastebiu, kad beveik nėra merginų. Netgi jei jos groja, kažkodėl neina. Ir gali suprasti kodėl – ten nėra tokių kaip jos. Pamačius, kad ten yra tokių pat, patiki, kad ir tu gali. Gal ne rytoj, bet vieną dieną… Man tai atrodo svarbu, nes mes neturėjome pavyzdžių.

Ruta MUR: Moterų kūrėjų netrūksta, tiesiog jos yra mažiau matomos arba nematomos išvis. Vyrais kūrėjais domimasi dėl jų kūrybos ir asmenybės. Kitaip nei moterimis, kurios sulaukia ir klausimų apie tai, kaip jos jaučiasi būdamos moterys muzikos industrijoje. Šios iniciatyvos – daugiau pseudosolidarumas ir mados reikalas. Kai baigsis mansplainingas prieš ir po koncertų, tada patikėsiu, kad šios iniciatyvos nuoširdžios.

– Yra ir nemažai stereotipų, supančių moteris muzikantes / kūrėjas… Su kokiais jūs susidūrėte?

Ruta MUR: Vis rečiau, bet dar tenka sulaukti klausimų: „Kas tau kūrė muziką?“, „Ar čia tavo balsas?“ Beje, to klausia tik vyrai.

Angelou: Manau, kad jų yra įvairių. Pavyzdžiui, neseniai vienas žmogus pasakė, jog labai nustebo, kad aš pati įrašinėju savo vokalą, tvarkau muziką ir moku dirbti su tam skirtomis programomis…

Victoria (Dominyka, „shishi“): Manau, stereotipas „jei tu muzikantė, tai, matyt, dainuoji“ tikrai yra stiprus.

Benadetta (Kamilė, „shishi“): Yra požiūris, kad jei mergina groja gitara, bosine gitara ar būgnais, tai gros blogai. Man pradėjus groti būgnais iš panų pusės buvo palaikymas, o iš vyrų tą muzikinę pagarbą reikėjo užsitarnauti. Jei bičas ateina – tarsi savaime suprantama, kad jis gerai groja, o jei blogai gros, tiesiog niekam nebus įdomu.

Maria Rosa: Alternatyvi muzika daugiau siejama su vyrais. Mergaitės, auginamos (tikrai ne visos ir ne visada) pagal principą „gražiai elkis, gražiai šnekėk“, neina į sceną, nes galvoja, kad alternatyva yra maištas ir skirta tik vyrams. Juk roko muzikantams ant scenos galima viskas – jie gali išeiti į sceną nuogi, prisidengę tik gitara, ir visi jais žavėsis. O moterys esą negali taip išsišokti, rėkauti ar atrodyti negražiai.

– Kaip į moteris scenoje žiūri Lietuvos klausytojai, vadybininkai, festivalių organizatoriai ir kolegos?

Ruta MUR: Lietuvoje jaučiuosi gerai. Tikslingai dirbu ir žinau, kad laikui bėgant ateis viskas, ko siekiu. O „žinovų“ yra visose kategorijose. Svarbu pasitikėti savimi ir žinoti, ko nori, tuomet joks organizatorius, kolega ar klausytojas neišmuš iš vėžių. Muzikoje drovumui vietos nėra.

Victoria (Dominyka, „shishi“): Nepastebėjau papildomo spaudimo ar didelio palaikymo – arba gerai varai, arba negerai. Būna, kad pabrėžia, jog esame merginų grupė, tai pati dažnai pamirštu ir nesureikšminu. Dirbome su grupe „Daujotas“ – tai mūsų draugas, didžiausias palaikytojas, krikštatėvis ir svarbiausias gerbėjas. Taip pat bendradarbiavome ir su „Without Letters“. Abu susiėjimai buvo labai sėkmingi ir malonūs, įrašėme gražias dainas.

– Su kokiais sunkumais susidūrėte žengdamos į sceną?

Angelou: Manau, kol nesi didesniu mastu žinomas atlikėjas, dažnai patenki į situacijas, kai abejojama tavo sugebėjimais. Tačiau tai nutinka bet kuriam pradedančiam atlikėjui / kūrėjui, ne tik moteriškos lyties.

Ruta MUR: Be techninių trikdžių ir nuomonių nesutapimo su keliais organizatoriais, kitų sunkumų nepatyriau.

Victoria (Dominyka, „shishi“): Buvo didžiosios popscenos šoumenų, kurie truputį nesuprato, ką šneka, daro ir kaip elgiasi, tačiau mums tikrai niekas netrukdė groti, o kaip tik palaikė – ypač tas artimasis muzikantų ratas. Tai svarbu, nes pradžioje buvo sunku patikėti savimi ir man tai buvo didžiausias iššūkis. Trys mergos žaidžia, kad groja, ir galų gale pavyksta. Tikrai reikėjo išdrįsti ir leisti sau patikėti savimi.

– Kokios pamokos išmoktos ir iššūkiai įveikti?

Angelou: Pamoka, kad ištikimybė savo moralės principams, nuoširdumas sau ir kitiems ilgainiui yra žymiai labiau vertinami teisingų žmonių, todėl norėčiau, kad tokie žmonės mane suptų. Taip pat suvokiau tai, kad kelias svajonių link, stengiantis išlikti nuoširdžiai sau, gali būti ilgesnis, tačiau garantuoja mano pačios vidinę ramybę, o tai be galo svarbu.

Maria Rosa (Giedrė, „shishi“): Turbūt klasika – kai pats tiki, tada ir kiti patikės. Jei savimi netikėsi, tai kaip įtikinsi kitus?

Victoria (Dominyka, „shishi“): Dar vienas, gal net ne iššūkis, tiesiog jaunų arba mažai žinomų muzikantų / kūrėjų kasdienybė – viską daryti patiems. Nori į turą – pasidaryk turą, nori koncertų – pasidaryk koncertų, nori klipo – pasidaryk klipą. Pradžioje neturėjome vadybos, viską darėme pačios ir tai mums buvo naudinga.

Ruta MUR: Man scena yra kitas pasaulis, joje išnyksta kasdieninės baimės ir lūkesčiai, ji moko mane gyventi šia akimirka. Kartais jaudulys būna didesnis, kartais mažesnis, bet kai suprantu, ko ten einu, bet koks iššūkis tampa malonumu.