Bėgant laikui, mameliukai tapo išskirtiniu islamo pasaulio reiškiniu, kurio atstovų gyvenimo būdas mažai ką teturėjo bendro su pažeminimo ir priespaudos pilna vergo egzistencija.
1517 m. Palestiną iš mameliukų atėmė Osmanai. Konstantinopolį užėmę (1453 m.) ir Bizantijos imperijos likučius likvidavę Osmanai greitai užvaldė ne tik Artimųjų Rytų kraštus, bet ir kai kurias Šiaurės Afrikoje bei Europoje esančias žemes (Krymo pusiasalį, Graikiją, Balkanų regiono valstybes).
Osmanų valdymo laikais didžiausia Palestinos opa tapo vietiniai satrapai ir klanų galvos, kurie nuo imperijos centro atitolusiame regione tvarkėsi it savame kieme.
XVIII a. pabaigoje – XIX a. pradžioje Osmanų imperija ėmė byrėti. Graikai ir Balkanų pusiasalio tautos pradėjo reikalauti nepriklausomybės, o 1799 m. į Palestiną pakariauti užsuko žymus tų laikų avantiūristas Napoleonas Bonapartas (1769–1821).
1831 m. rudenį Egiptą kontroliavęs Osmanų valdininkas Muhammadas Ali Pasha (1769–1849) pradėjo atvirus, prieš Turkiją nukreiptus karo veiksmus. 1832 m. vasarą Muhammado sūnaus Ibrahimo Pashos (1789–1848) pajėgos jau kontroliavo Palestiną ir Siriją, tačiau 1834 m. gegužę Šventojoje žemėje prasidėjo valstiečių maištas. Vietiniai gyventojai buvo nepatenkinti mokesčiais ir reformomis, kurias modernizacijos labui pradėjo diegti naujieji užkariautojai.
1840 m. liepos 15 d. Jungtinė Karalystė, Austrija, Prūsija ir Rusijos bei Osmanų imperijos sudarė Londono sutartį, kuria buvo siekiama išspręsti šią keblią padėtį. Sutartis numatė, kad Muhammadas Ali Pasha privalės grąžinti Osmanų imperijai visas užkariautas žemes, tačiau liks de facto tikrasis Egipto ir dabartinių šiaurės Izraelio žemių valdovas.
XIX a. pabaigoje Osmanų imperijos prielankumo ėmė siekti nauja Europos politinė jėga – Vokietijos imperija. 1898 m. spalio 25 d. į Šventąją žemę atvyko pats Antrojo reicho valdovas Wilhelmas II (1859–1941). Oficialus vizito pretekstas – naujos protestantų bažnyčios Jeruzalėje atidarymas.
Teigiama, kad musulmonai šiltai pasveikino Vokietijos imperijos monarchą, tačiau pakilią vizito nuotaiką šiek tiek aptemdė įkyrus prašalaitis Theodoras Herzlis (1860–1904), siekęs Wilhelmo II dėmesio. Šis žydų tautybės žurnalistas ir teisininkas atstovavo Sionistų judėjimui, tvirtinusiam, kad šimtmečius trunkantys žydų persekiojimai ir diskriminacija liausis tik tada, kai šios tautos žmonės turės savo valstybę.
Sionizmo aktyvistai ne tik apie tai garsiai samprotavo, bet ir skatino tautiečius grįžti į Osmanams priklausančią žemę, kurią kadaise valdė žydų protėviai. 1881 m. prasidėjo viena pirmųjų didesnių žydų migracijos į Palestiną bangų. Didelė dalis žydų į Osmanų valdomą Palestiną atvyko iš Rusijos imperijai priklausančių žemių, kuriose tuo metu vykdavo itin šlykštūs antisemitiniai pogromai.
Mūsų dienomis ne vienas sąmokslo teoretikas tvirtina, kad už Sionizmo judėjimo slėpėsi turtinga ir įtakinga iš Nibiru planetos atvykusi driežažmogių Rothschildų šeima. Kai kas net tiki, kad Rothschildų šeimos atstovai, vykstant Vaterlo mūšiui (1815), paskleidė melagingą žinią apie Napoleono pergalę ir sukėlė staigų akcijų kurso kritimą Didžiojoje Britanijoje. Vėliau jie supirko visą nuvertėjusį britų salų turtą, tad tiek Jungtinės Karalystės monarcho karūna, tiek viešieji Londono tualetai iki šiol faktiškai priklauso masonams.
T.Herzlis tikėjosi sudominti Antrojo reicho kaizerį savo projektu ir pasinaudoti užsimezgusiu Vokietijos bei Osmanų imperijos flirtu, tačiau net ir po trijų susitikimų Wilhelmas II į žydų valstybės idėją žvelgė gana abejingai.
1901 m. Bazelyje (Šveicarija) vykusiame penktajame Sionistų kongrese buvo įkurtas specialus fondas, kurio pinigais turėjo būti perkama žemė Osmanų imperijos teritorijoje. 1909 m. pavasarį tūkstantmečius skaičiuojančio Jafos miesto pašonėje buvo įkurta žydų gyvenvietė. Mūsų dienomis ji vadinama Tel Avivu.
Tais laikais apie savarankiškas valstybes svajojo ne tik judėjai, bet ir kitų tautų bei religijų atstovai. 1916 m. vasarą Osmanams priklausiusiose Arabijos pusiasalio žemėse prasidėjo maištas, kuriam kartu su sūnumis dirigavo Mekos valdytojas Husseinas bin Ali Al-Hashimi (1854–1931).
Siekdami pakirsti Antrojo reicho sąjungininkę, britai maištininkams siuntė ginklus, pinigus, charizmatiškus patarėjus ir žarstėsi įstabiais pažadais, kurių veikiausiai neketino laikytis.
1916 m. gegužės 16 d. prancūzai ir britai sudarė slaptą sutartį, kuria buvo numatyta, jog, žlugus Osmanų imperijai, Prancūzijos globon atiteks dabartinių Libano, Sirijos valstybių žemės, taip pat Šiaurės Irakas ir Pietryčių Turkija. Didžioji Britanija po savo sparnu turėjo priglausti Palestiną, pietinę Irako dalį ir vadinamąją Transjordaniją, iš kurios žemių vėliau buvo sukurta Jordanijos karalystė.
Iš pradžių Jungtinės Karalystės valdžios atstovai tik kurstė arabų sukilimą ir padėjo jo dalyviams rengti netikėtus išpuolius dykumoje, tačiau 1917 m. britų ekspedicinės pajėgos, vadovaujamos generolo Edmundo Allenby‘io (1861–1936), kartu su princo Faisalio I (1885–1933) sukilėliais pradėjo itin atkaklų ir atvirą puolimą.
1917 m. lapkričio 2 d. buvo išleista vadinamoji Balfouro deklaracija, kuria Didžiosios Britanijos valdžia išreiškė palaikymą "žydų nacionalinių namų sukūrimui, jeigu tik tai nepažeis kitų Palestinos gyventojų teisių".
Po penkiolikos dienų britai pradėjo Jeruzalės puolimą ir, nepraėjus nė mėnesiui (1917 m. gruodžio 11 d.), E.Allenby‘is pėsčias demonstratyviai įžengė į Šventąjį miestą.
