Europos Sąjungos (ES) duomenimis, kasmet ES užregistruojama apie 7 tūkst. prekybos žmonėmis aukų. Tikėtina, kad tikrasis aukų skaičius yra daug didesnis, nei rodo pateikti duomenys, nes daugelis aukų lieka neatpažintos.

2018–2022 metais Lietuvoje buvo pradėta 60 naujų ikiteisminių tyrimų dėl įvairių formų prekybos žmonėmis.

Šia tema antradienį rengiama ir institucijų spaudos konferencija, kurioje bus apžvelgta esama situacija, aukų atpažinimo ženklai bei šiuo metu teikiama pagalba šalyje. 

Rotušės aikštėje Mykolo Romerio universiteto ir Karaliaus Mindaugo profesinio rengimo centro mokiniai demonstruos keturias prekybos žmonėmis formas: prostitucija, fiktyvi santuoka, vergiškas darbas bei nepilnamečių įtraukimas vykdyti vagystes. Trumpi epizodai bus kuriami kas valandą po 15 minučių, o tarp vaidinimų vyks diskusijos šiomis aktualiomis temomis. Renginyje dalyvaus ne tik Kauno apskrities policijos pareigūnai, bet ir prokuratūros, Caritas bei Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro atstovai, kurie kvies gyventojus diskutuoti ir dalinsis aktualia informacija.

„Prekybos žmonėmis formos yra įvairios ir jos nuolat kinta, ne visada yra iškart pastebimos, tad kalbėti apie šią problemą – privalu. Daugelis mūsų gali net nesuvokti, jog tokie dalykai gali vykti visai šalia mūsų. Labai svarbu šviesti visuomenę šiuo klausimu, kad susidūrus su tokia situacija, žmonės ją atpažintų, netylėtų ir praneštų apie tai“, – teigia Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato bendruomenės pareigūnai.

Kauniečiai ir miesto svečiai kviečiami nelikti abejingais, atvykti ir sudalyvauti renginyje. Pasitelkiant įvairių institucijų atstovus, taip pat pristatant scenas šia tema, susirinkę gyventojai galės ne tik iš arčiau susipažinti su visomis prekybos žmonėmis formomis, bet ir įgaus žinių, kaip tinkamiausiai elgtis sužinojus apie tokius atvejus.

Pirmasis performansas vyks 11 val., kiti pasirodymai vyks: 12.-12.15 val., 13-13.15 val., 14-14.15 ir 14.45-15 val.

Mastai neišmatuojami

Prie Užimtumo tarnybos Kauno klientų aptarnavimo departamento psichologės R.Ševerenkienės kabineto durų nesidriekia ilgos skaudžią gyvenimo mokyklą praėjusių žmonių eilės. "Vienetai", – šypteli psichologė, tačiau sutinka, kad atvejai dažnai būna išskirtiniai, reikalaujantys nemažų pastangų padėti nukentėjusiam sugrįžti ne tik į visavertį gyvenimą, bet ir į darbo rinką.

Tikslios statistikos, kiek Lietuvoje yra nukentėjusių nuo prekybos žmonėmis, nėra. Pagalbą prekybos žmonėmis aukoms teikiančių organizacijų atstovai sutaria, kad teisėsaugos pradėti ikiteisminiai tyrimai dėl prekybos žmonėmis atvejų toli gražu neatspindi realių šios modernios vergovės mastų.

Palyginimui: ikiteisminių tyrimų dėl prekybos žmonėmis per metus pradedama kelios dešimtys, tačiau net kelios Lietuvoje veikiančios nevyriausybinės organizacijos skaičiuoja per metus suteikiančios pagalbą keliems šimtams šiandienos vergijos ragavusiems žmonėms, nors jie nebūna pripažįstami nukentėjusiais dėl prekybos žmonėmis.

Pasak Užimtumo tarnybos atstovės R.Ševerenkienės, apskaičiuota, kad pasaulyje apie 20,9 mln. žmonių išnaudojami, verčiami užsiimti prostitucija – taip pat. Apskaičiuota, kad moterų ir vaikų yra daugiau nei vyrų. Net ir tokios turtingos šalys kaip Jungtinės Amerikos Valstijos (JAV) kalba, kad tai – problema.

Užimtumo tarnybos psichologė remiasi pasaulinėmis tendencijomis, kurios rodo, kad šis nelegalus verslas yra labai pelningas.  Restoranai, viešbučiai, žvejybiniai laivai, nedidele apimtimi statybos sektorius ir žemės ūkis – tos sferos, kur tikėtini dažniau pasitaikantys išnaudojimo atvejai. Išnaudojama tose vietose, kur reikia pigios darbo jėgos, ir kur nėra pažangių technologijų.

"Kad prekybos žmonėmis aukai pagalba būtų sėkminga, daug prisideda ir mano kolegos iš Užimtumo tarnybos Kauno klientų aptarnavimo departamento, socialiniai partneriai Šv.Mortos iniciatyvinės grupės nariai ir Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu (KOPŽI) centro darbuotojai", – vardija pašnekovė.

Apdalija dėmesiu

"Nepasakyčiau, kad aplinkiniai itin pastebi žmogaus praeitį, kiaurai permato, bet yra tam tikrų bruožų: judesiai, žmogaus nusivylimas, nepasitikėjimas savimi. Šis psichologinis rinkinys liudija, kad žmogus yra kažką išgyvenęs", – apie vergovę patyrusių žmonių išskirtinumą atsargiai kalbėjo R.Ševerenkienė.

Ar jie skiriasi nuo kitų darbo ieškančių žmonių? R.Ševerenkienė tęsia, kad prekybos žmonėmis aukomis dažniausiai tampa asmenys iš socialinės atskirties su ribotais socialiniais įgūdžiais aplinkos. Ta prasme jie skiriasi nuo talentingų, kvalifikuotų, turinčių profesiją žmonių.

Auka – nesvarbu, prekybos žmonėmis, prostitucijos, seksualinio išnaudojimo – psichologiškai skiriasi nuo žmogaus, kurį galima laikyti stabiliu.

Dažnai R.Ševerenkienės klientų profesinė patirtis būna skurdi. Paprastai paskutinius kelerius metus jie nebūna dirbę jokio oficialaus, apmokamo darbo, todėl darbiniai įgūdžiai – neypatingi. Kai kurie praeityje turėję profesiją: nuo buhalterio iki savo smulkaus verslo, bet per gyvenimą, aplinkybes, dėl kurių tapo modernios vergovės auka, anksčiau turėti profesiniai įgūdžiai tampa nepaklausūs rinkai.

"Auka – nesvarbu, prekybos žmonėmis, prostitucijos, seksualinio išnaudojimo – psichologiškai skiriasi nuo žmogaus, kurį galima laikyti stabiliu. Išgyventa trauma turi pasekmių. Reikia turėti omenyje, kad kažkada jų valia buvo palaužta. Valios palaužimas žmogaus gyvenime yra taškas", – psichologė išskyrė vieną pagrindinių dalykų, dėl ko prekybos žmonėmis aukoms sunku vėliau rasti darbą ir deramai prisistatyti darbdaviui.

R.Ševerenkienė pasakojo, kad per pirmąjį susitikimą ir siekia įvertinti, kiek tam žmogui reikės pagalbos. Jei mato, kad jam gali sektis gana gerai ir pačiam spręsti įsidarbinimo klausimus, specialistė tik stengiasi nukreipti reikiama linkme. Tačiau pasitaiko ir tokių atvejų, kai vergiškomis sąlygomis dirbusiam žmogui ar po prostitucijos vergovės atsitiesiančiai moteriai tenka atstovauti ir prieš darbdavį. Tokiais atvejais reikia apie tai paaiškinti ir darbdaviui.

"Kartais jiems dideliu iššūkiu tampa susitvarkyti elementarius sveikatos pažymos klausimus. Kartais reikia skambinti, klausti, kaip sekėsi, kaip suprato, ką turės daryti. Savo ruožtu susisiekiu ir su darbdaviu, teiraujuosi, kokį jam įspūdį paliko", – kasdienius rūpesčius teikiant pagalbą pasakojo R.Ševerenkienė.

Renata Ševerenkienė

Nepasiekiamumo įspūdis

Užimtumo tarnybos psichologė prisiminė vieną moterį. Beveik dvejus metus Jungtinėje Karalystėje ta moteris buvo verčiama dirbti prostitute. Dar gyvendama Lietuvoje ji įgijo slaugytojos ir socialinės darbuotojos kvalifikaciją ir tikėjosi tą patį dirbti Jungtinėje Karalystėje. Vedama svaiginamų pažadų ir lūkesčių įkliuvo kaip ir kitos prekybos žmonėmis aukos. Beveik dvejus metus ji nekentė savęs, aplinkinių, kol galiausiai padedama visuomeninių organizacijų grįžo namo ir kabinosi iš naujo į gyvenimą.

"Ne taip seniai peržiūrėjau ieškančiųjų darbo sąrašus. Jos vis dar nėra. Radome jai darbą pagal anksčiau įgytą kvalifikaciją", – pasidžiaugė R.Ševerenkienė. Psichologė neslėpė ir to, kad pasitaiko atvejų, kai vergovę patyrę asmenys kone viduryje darbo paieškų spjauna į viską.

"Būna, bet tai reikia išgyventi. Nepaleidžiame. Praeis kažkiek laiko ir vėl galima bandyti. Visiems sakau, kad pasaulyje yra labai daug įvairių darbo vietų ir yra žmonių, kurie gali tikti į tas darbo vietas. Jei taip atsitinka, kad vieną kartą galvoja, jog šis darbas ne jam, kad nepavyks, vadinasi, rytoj neatsiras tokio darbo, kurio jie imtųsi", – apie sunkiuosius klientus pasakojo psichologė. Ne paslaptis, kad kai kuriuos jų kankina ir problemos dėl alkoholio.

"Teoriškai galiu spėti, kad šių dienų vergvaldžiai yra psichologiškai gerai pasirengę, jiems padeda lyderystės bruožai", – apibūdino R.Ševerenkienė. Pasak specialistės, psichologiškai valios palaužimo technologija panaši į tai, ką vadiname ugdymu, kai mokytojas moko, ugdo žmogų, jį motyvuoja, skatina. Tačiau tai pozityvu, o valios palaužimo technologija yra lygiai tas pats, tik priešinga, neigiama prasme.

"Prie mokytojo žmogus būna prisirišęs. Jei nusikaltėlis tai daro techniškai gerai ir tvarkingai, žino kaip paveikti, tai anksčiau ar vėliau pasieks rezultatų", – pagrindinį prekybos žmonėmis organizatorių siekį – palaužti žmogaus valią – analizavo psichologė.

Pradeda dominuoti prisirišimas, manipuliuojama įtikinėjimais "aš tavo gelbėtojas", "tu niekur kitur negalėsi dirbti, tai vienintelė vieta, kurioje aš tave laikau", "tu man turi atidirbti skolas, kai atidirbsi, aš tau mokėsiu dvigubai didesnį atlyginimą, galėsi gerai gyventi" ir ši psichologinė technologija įsuką žmogų į uždarą vergijos ratą.

"Valios palaužimas tą ir reiškia. Išnaudojamas žmogus dažnai galvoja, kad jis daro viską, kas yra jo jėgose ir kad daugiau kažko padaryti yra neįmanoma. Tai nepasiekiama. Tie žmonės gal ir žino, kad būtų galima kitaip elgtis, bet jiems tai atrodo nepasiekiama", – vidinius aukų išgyvenimus atskleidžia R.Ševerenkienė.

Vergovė – čia pat

"Pagalvoju, kad kiekvienam iš mūsų reikėtų pastebėti savo aplinkos žmones, jei jie keistai liūdni arba mažai bendrauja, nerodo gyvenimiško džiaugsmo. Žmonės, patekę į vergovę, nėra linkę staiga imti ir pasakyti, kad yra blogai. Taip nenutiks. Reikia pasitikėjimo, tam tikrų sąlygų, kad žmogus atsivertų", – pastebi pašnekovė.

Tokį pastebėjimą Užimtumo tarnybos psichologė R.Ševerenkienė išsakė neatsitiktinai. Lietuva pamažu darosi tikslo šalimi, tai reiškia, kad žmonės iš kitų šalių atvežami pas mus juos išnaudoti. Psichologė ragina į tokius dalykus nenumoti ranka. Tapo netoleruotina nepranešti apie mušamą vaiką. Tai ir išnaudojimas neturėtų būti toleruojamas.

Vienas paprastas paaiškinimas – jei žmogus neturi galimybės išeiti, pabėgti, jis yra įbaugintas, paimti jo dokumentai, taikomos įvairios bausmės ir nebūtinai fizinės, gali būti moralinės, visaip priekabiaujama, jis neturi galimybės palikti tos darbo vietos – tai ir yra išnaudojimas.

"Kitą kartą sako, kad painiojama, kas yra nelegalus darbas, o kas išnaudojimas. Vienas paprastas paaiškinimas – jei žmogus neturi galimybės išeiti, pabėgti, jis yra įbaugintas, paimti jo dokumentai, taikomos įvairios bausmės ir nebūtinai fizinės, gali būti moralinės, visaip priekabiaujama, jis neturi galimybės palikti tos darbo vietos – tai ir yra išnaudojimas", – paprastus ir aiškius prekybos žmonėmis požymius suminėjo R.Ševerenkienė.

Kai dirbi nelegaliai, bet kada gali apsisukti ant kulno ir išvažiuoti, o vergijos sąlygos yra tokios, kad kai sugalvojęs išeiti negali to padaryti arba galvoji, kad nepavyks. "Na, ne Marse gyvename, ir dažnai aplinkiniai mato tą auką, todėl reikia žmones šviesti, kad jie pabandytų pasižiūrėti, kas vyksta aplink mus visuomenėje", – visuomenei atverti akis dėl žmogų žeminančios nusikalstamos veiklos ragino psichologė.

R.Ševerenkienė tęsė galimos prekybos žmonėmis atpažinimo ypatybių sąrašą. „Viešbutyje ar kurorte galima pastebėti, kad kai kurie žmonės, moterys ar vaikai neturi daiktų, lagaminų, už juos kažkas išsirašo iš viešbučio. Arba prie tos vietos, kurioje jie gyvena, laukia kokios nors keistos eilės žmonių, vyrų. Kiekvienas tai pamatęs turėtų pagalvoti – kas tai, kodėl taip? Kai už lango vyksta statybos, bet nėra darbuotojų, tik keistai nelaimingi, prislėgti žmonės, kuriuos kažkas kontroliuoja ir net į parduotuvę nusipirkti cigarečių palydi, vadinasi, kažkas yra ne taip", – dėstė R.Ševerenkienė.

Paviešinimas apie galimą ukrainiečių išnaudojimą Lietuvoje pastūmėjo pasirūpinti šios šalies žmonėmis. Lankstinukai su trumpais prekybos žmonėmis apibrėžimais, pagalbą tokiais atvejais teikiančių organizacijų kontaktais buvo išleisti ukrainiečių kalba ir platinami dažniausiai statybų sektoriuje ir tarp tolimųjų reisų vairuotojų.

Tikros istorijos

1.

Mane, trijų mėnesių kūdikį, paliko mama. Užaugau vaikų globos namuose, įstojau mokytis, tačiau studijoms labai trūko pinigų. Pažįstamas vaikinas pasiūlė vasarą išvažiuoti į Ispaniją padirbėti. Sakė reikės skinti apelsinus, darbas nesunkus ir užsidirbsiu pinigų studijoms. Kai atvažiavome, man pasakė, kad pamirščiau apelsinus – turėsiu dirbti prostitute. Buvau parduota. Verkiau, nesutikau. Tada mane mušdavo, daužydavo, pririšdavo prie lovos ir prievartaudavo.

2.

Gyvenau kaime su mama, jos sugyventiniu ir broliais. Trylikos metų mane išprievartavo patėvis. Pasakiau mamai, bet ji manimi netikėjo. Man buvo labai skaudu. Po trijų metų išvažiavau mokytis siuvėjos specialybės, susiradau draugę. Ji pasiūlė važiuoti pailsėti į Vokietiją. Apsidžiaugiau, nes niekada nebuvau užsienyje. Vokietijoje mane uždarė į kambarį ir pasakė, kad vakare ateis vyras ir turėsiu viską daryti, ko jis norės. Aš verkiau ir galvojau, jog noriu mirti. Ašaros nepadėjo, turėjau tapti prostitute.

3.

18 žmonių su šortais ir šlepetėmis iš Nepalo, tikėdamiesi geresnio uždarbio, atsidūrė Lietuvoje. Tačiau čia laukė gyvuliškos gyvenimo sąlygos, maistas kas antrą dieną, vietoje pažadėto atlygio už darbą – grašiai. Už svajonę užsidirbti nepaliečiai įlindo į skolas. Savo šalies įdarbinimo agentūrai kiekvienas už kelionę sumokėjo iki 13 tūkst. JAV dolerių. Susigundę 1,3 tūkst. eurų uždarbiu tegaudavo 120 eurų per mėnesį. Žadėtas darbas statybose virto anglies kasimu rankomis. Griuvena nepaliečiams buvo pristatyta kaip jų gyvenamasis būstas: grotuoti langai buvo uždengti juodu plastiku, kad gyventojai nematytų, aptrupėjusios sienos, nušiurusios, gyventi netinkamos patalpos be plautuvės, dušas atstojo ir indaplovę. Dėl šios istorijos pradėtas ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas. Temidė buvo akla pamatyti prekybos žmonėmis ženklus. Prokuratūra pareiškė, kad ikiteisminio tyrimo metu nenustatyta, jog nepaliečius įdarbinusi bendrovė ar kitos susijusios įmonės būtų gavusios atlygį už jų įdarbinimą Lietuvoje.

Šaltinis: KOPŽI centras

Naujienų agentūra „Reuters“ informuoja, kad per operaciją Anglijos pietvakariuose, Kornvalyje esančiame gėlių ūkyje, sulaikyti trys asmenys. Britų tarnybos, kovojančios su žmonių išnaudojimu, atstovai patvirtino, kad ūkyje vadinamosios šiuolaikinės vergovės sąlygomis dirbo apie 200 migrantų iš Lietuvos, Rumunijos ir Bulgarijos. Jiems žadama suteikti visą teisinę, migracijos pareigūnų pagalbą, laikiną apgyvendinimą.

Jungtinės Karalystės vyriausybės duomenimis, iš viso priverstinio darbo, seksualinio išnaudojimo ir buitinės vergovės aukomis gali būti apie 13 tūkst. asmenų, Policija spėja, kad šie skaičiai yra gerokai didesni – iš viso pradėta per 500 su tuo susijusių tyrimų, teigia Nacionalinė nusikalstamumo agentūra.

Pavyko prakalbinti ne visus

Tokie kaltinimai pareikšti dviem beveik penkerius metus tuo besivertusios organizuotos nusikalstamos grupės nariams. Kiti jų bendrai tebeieškomi. Dviem iš jų, gali būti besislapstantiems Jungtinėje Karalystėje, kurioje jie gyveno ir vertėsi prekyba žmonėmis, išduoti Europos arešto orderiai.

Deja, pavyko nustatyti tik septynis nukentėjusiuosius. Kitų, taip ir neišsivadavusių iš baimės gniaužtų, Kauno teisėsaugininkams prakalbinti nepavyko, nors nuo nelaimėlių išgyvento košmaro praėjo jau mažiausiai dveji metai. Nustatyta, kad jauni vyrai iš įvairių aplink Kauną esančių miestų bei miestelių pateko į kaltinamųjų prekyba žmonėmis spąstus ir išbuvo juose nuo 2009-ųjų pavasario iki 2014-ųjų sausio.

Apie tai tapo žinoma tik tada, kai į "Caritą" kreipėsi vienos iš aukų sesuo. Jos broliui buvo pavykę sėkmingai ištrūkti iš šių spąstų ir grįžti į Lietuvą. Tačiau netrukus paskui jį atvažiavo ir vienas iš jį išnaudojusios grupuotės narių ir toliau reikalavo grąžinti skolas, kurių apgauta auka buvo priversta prisidaryti.

Pateko į spąstus

Kartu su minėtais šios grupuotės nariais prieš teismą stos ir vieno iš jų draugė. Pastaroji – dėl poveikio nukentėjusiajam.

Šiai kaunietei, pirminiais duomenimis, taip pat netrūko įžūlumo, jau pradėjus ikiteisminį tyrimą, atvykti pas vieną iš jos draugo aukų į namus ir daryti psichologinį spaudimą, kad šis duotų jos draugui bei šio bendrams palankius parodymus.

Dauguma nukentėjusiaisiais šioje byloje pripažintų asmenų – Jonavos rajono, iš kur kilęs ir vienas kaltinamųjų, gyventojai. Kaip ir kitos šios nusikalstamos grupuotės aukos, jie pateko į spąstus, ieškodami per draugus ir pažįstamus darbo užsienyje. Visi vyrai patikėjo pažadais, kad, nuvykę į Jungtinę Karalystę, bus greitai įdarbinti, todėl dauguma išvyko ten be pinigų.

Kiti nukentėjusieji patys susirado kaltinamuosius Jungtinėje Karalystėje, kai patys, nuvykę ten ieškoti laimės, negalėjo susirasti darbo. Pastarieji, kaip ir atsiviliotieji į Jungtinę Karalystę apgaule, buvo maitinami tik pažadais. Vis dėlto jiems buvo suteikta pastogė ir paskolinta pinigų pragyventi. Kai tapo priverstiniais skolininkais, netrukus iš jų buvo pareikalauta už tai atidirbti.

Pasirinkimo nebuvo

"Darbo dar nėra, bet galima eiti į parduotuvę vogti", – tokį patarimą, kaip atiduoti skolas, po kurio laiko išgirdo dauguma nukentėjusiųjų.

Pasirinkimo nebuvo, nes anglų kalbos jie nemokėjo, o grįžti į Lietuvą nebuvo už ką. Nebuvo net pinigų maistui, dėl to kai kurie nukentėjusieji prisipažino patys ėję jo vogti į parduotuves.

Patiems jų išnaudotojams tiko ne visų parduotuvių prekės. Dažniausiai nukentėjusieji buvo siunčiami į buitinės technikos parduotuves – vogti mobiliųjų telefonų bei planšetinių kompiuterių. Dar tiko drabužiai bei kvepalai.

Tie, kurie bandė išvengti šio "darbo", buvo verčiami tai daryti. Anot nukentėjusiųjų, prieš juos naudotas ne tik psichologinis, bet ir fizinis smurtas. Trys iš jų pareiškė ieškinius kaltinamiesiems dar prieš perduodant šią bylą teismui. Vienas prašo 8 tūkst. eurų, kiti – 3 tūkst. eurų moralinio atlygio.

Neatmetama tikimybė, kad jais paseks ir kiti nukentėjusieji, kurie dar gali pareikšti ieškinius prieš teismui pradedant įrodymų tyrimą.

Vertė prekiauti narkotikais

Netiko kaltinamiesiems prekyba žmonėmis ir visos jų aukų pavogtos prekės. Kai kurios, galbūt menkavertės, būdavo jiems grąžinamos.

Verčiamieji vogti buvo ne kartą įkliuvę ir atsidūrę už grotų. Tačiau išėję į laisvę, vėl patekdavo į tą patį užburtą ratą, nes skolos pačios netirpo.

Kiti nukentėjusieji, greičiausiai šiek tiek kvalifikuotesni už likusiuosius, buvo įdarbinti kaltinamiesiems priklausančioje parduotuvėje, pirminiais duomenis, prekiavusioje legaliomis narkotinėmis medžiagomis. Bent taip linkę teigti įdarbintieji ten už skolas. Nors neatmetama galimybė, kad tarp legalių narkotikų ši parduotuvė siūlė ir nelegalius.

Priverstinis darbas joje taip pat buvo vergiškas: darbo diena –  nenormuota, nebuvo ir jokių poilsio dienų, atlyginimas už šį nelegalų darbą buvo toks mažas, kad neužteko net maistui, o kai kuriems ten įdarbintiesiems ši parduotuvė atstojo ir pastogę – jie ten ir miegodavo.

Už prekybą žmonėmis organizuotoje grupėje Lietuvos Respublikos baudžiamasis kodeksas numato laisvės atėmimą nuo ketverių iki dvylikos metų.

Lietuvoje užverbuotų žmonių išnaudojimas priverstiniam darbui užsienyje klesti. Mūsų įstatymai numato baudžiamąją atsakomybę ir už šią prekybos žmonėmis formą. Tačiau Kauno policija įsitikinusi, kad ši problema jos valdose – neaktuali. Arba ją turi spręsti kolegos iš užsienio.

Prireikė laiko

Istorijas apie tai, kaip užsienyje laimės ieškantys mūsų tautiečiai išnaudojami priverstiniam darbui, Lietuvos "Carito" darbuotojai girdi jau seniai.

"Tačiau prireikė laiko, kol mūsų socialinės tarnybos, nevyriausybinės organizacijos bei kol kas tik pavieniai policijos pareigūnai išmoko suprasti, kad tai – taip pat prekyba žmonėmis, – pasakojo Lietuvos "Carit" projekto "Pagalba prostitucijos ir prekybos žmonėmis aukoms" koordinatorė Kauno regione Jolita Juškevičienė. – Anksčiau ir mes, klausydamiesi tokių istorijų, gūžčiodavome pečiais: na, nesumokėjo žmogui už darbą – vadinasi, nepasisekė. Išvažiavo gi į užsienį pats ir ne atostogauti."

Svarbiausia nutylėjo

Viena naujausių istorijų, įrodančių, kad tikimybė patekti į prekybos žmonėmis pinkles tebėra didelė, – vos prieš mėnesį iš Didžiosios Britanijos, padedant vietinei agentūrai, teikiančiai socialines paslaugas užsieniečiams, grįžusio 30-mečio pasakojimas.

Jis teigė susiradęs skrajučių platintojo darbą netoli Londono interneto svetainėje anglija.lt. Paskambinęs nurodytu telefonu, vyras išgirdo, kad nereikės rūpintis nei kelione, nei pastoge, o per dieną uždirbsiantis nuo 30 iki 50 svarų. Tiesa, būsimas darbas apibūdintas šykščiai – reikės nešioti labdaros skrajutes su specialiais maišeliais.

Sutartu laiku prie jo namų sustojo darbdavio atsiųstas autobusiukas. Deja, tik pasiekus Angliją, paaiškėjo, kad pasakęs telefonu "a", darbdavys nutylėjo "b" – kad bus mokama ne už išnešiotų skrajučių kiekį, o už tai, į kiek anglų širdžių pavyks jomis prisibelsti: kiek kitą dieną pavyks surinkti iš jų maišų su labdara – drabužiais, avalyne bei smulkia buitine technika.

Alga tirpo akyse

Šie spąstai dar turėjo ir dvigubą dugną – surinkti maišų su labdara darbdavys važiavo pats.

Prieš pradedant dirbti vyrui žadėta už vieną maišą mokėti po vieną svarą. Tačiau nusiplukęs nuo lakstymo jis daugiau kaip 10 svarų už dieną negaudavo. "Mažai kas aukoja", – pasiteisindavo darbdavys.

Vėliau pradėjo nebemokėti, ir tiek. Kol galiausiai ėmė pernelyg dažnai kartoti: "Šiandien – bloga diena: neradome tavo teritorijoje nė vieno maišo." Nors sunku patikėti, kad surenkant per dieną vos vieną du maišus su labdara, būtų verta užsiimti tokia veikla.

Labdara pardavinėjama?

"Susidaro įspūdis, kad šis "verslas" – gerai organizuota sukčiavimo schema. Ar jūs girdėjote apie tokią labdarą iš Anglijos, kuri turėtų pasiekti Lietuvą nuolat? Mes apie tai nesame girdėję", – dalijosi savo įtarimais J.Juškevičienė.

Pašnekovės įsitikinimu, visa anglų labdara patenka į mūsų dėvėtų drabužių parduotuves ir turgavietes. Tačiau, kaip žinoma, ten daiktai nedalijami dykai, o pardavinėjami.

"Į mūsų projektą jau kreipėsi mažiausiai trys asmenys, platinę Anglijoje tokias skrajutes. Kitiems dviem šį darbą pasiūlė pažįstami. Todėl galima teigti, kad Anglijoje šis verslas – paplitęs", – grindė savo įsitikinimus projekto "Pagalba prostitucijos ir prekybos žmonėmis aukoms" koordinatorė Kauno regione.

Gyveno drabužių spintoje

Anot kriminologų, latentinių nusikaltimų, kuriems priskiriama ir prekyba žmonėmis, atvejais, vienam nustatytam faktui tenka dešimt nežinomų.

Geriausias to įrodymas – J.Juškevičienės papasakota iš pažįstamų girdėta jaunos poros, taip pat platinusios Anglijoje tokias skrajutes, istorija. Į pašnekovės koordinuojamą projektą šie jaunuoliai pagalbos nesikreipė.

Jie buvo vežiojami iš kaimo į kaimą ir verčiami vaikščioti daugybę kilometrų bet kokiu oru. Į darbdavio nuomojamą namą, kuriame turėjo gyventi po aštuonis viename kambaryje, jie buvo parvežami tik vakare. Vis dėlto šiai porai "pasisekė" : ji turėjo privatų kampą – galėjo miegoti drabužių spintoje: tamsiame kambarėlyje, skirtame drabužiams susikabinti.

Ir šiems jaunuoliams per savaitę mokėta vos 20 svarų, nes darbdavys atsiskaitydavo ne tik už pastogę, bet ir už vežiojimą į darbą.

Katorga Ispanijoje

Apie panašų vergovę primenantį egzistavimą "Carito" darbuotojams pasakojo ir prieš porą mėnesių iš Ispanijos, padedant Lietuvos ambasadai, grįžusi pora.

Ir šį kartą "geradarį", kurio dėka atsidūrė netoli Afrikos krantų, jai rekomendavo pažįstami. Ir šią porą būsimas darbdavys papirko pažadu nuvežti į vietą nemokamai. "Atidirbsite po to", – sakė ir jis. Nors apgavo jau iš pat pradžių – teigdamas, kad kelionė kiekvienam jų kainuos apie 400 eurų.

Atsidūrus vietoje – gana nuošalioje alyvuogių plantacijoje, teko dirbti apie šešias septynias dienas per savaitę. Po aštuonias dešimt valandų kasdien. Apgyvendinti jie buvo kažkokioje pašiūrėje. Kaip pripažino patys, toli nuo civilizacijos. Be to, teko patirti ir darbdavio smurtą, ir pažeminimų.

Vergiškas egzistavimas

Šioje plantacijoje dirbo apie 30 žmonių. Ne vien lietuviai, bet ir lenkai.

Ir visiems buvo mokama tik 30 eurų per savaitę, nes darbdavys atskaičiuodavo ne tik už vežiojimą į darbą, bet ir autobusiuko nuplovimą bei remontą. O šis gesdavo nuolat.
Teko permokėti darbdaviui ir už cigaretes. Vietoj septynių eurų mokėti aštuoniolika.

Net prireikus pas gydytoją, darbdavys pareikšdavo: "Klok 60 eurų – nuvešim!" Nors medikų pagalbos dažniausiai prireikdavo, kai darbdavio padėjėjai sulaužydavo kam nors koją ar šonkaulį. Taip baigdavosi parodomosios egzekucijos bandantiesiems purkštauti dėl prastų sąlygų ar per mažo atlyginimo.

Kalbos spąstai

"Ispanijos pavojai – ne tik dideli atstumai tarp miestų bei gana pasyvi ir neveikli policija", – dalijosi sukaupta patirtimi J.Juškevičienė.

Ne mažesnė, anot pašnekovės, problema – kad vietiniai gyventojai kalba tik ispaniškai. Užsienio kalbos Ispanijoje ignoruojamos.

Šis pastebėjimas paaiškina, kodėl plantacijos darbininkai negalėjo papasakoti apie darbdavio savivalę jiems pirmąją pagalbą teikusiems vietiniams medikams.

Užburtas ratas

"Priverstinio išnaudotojiško darbo esmė – nėra aišku, nei kiek tu uždirbi, nei kiek kainuoja būsto nuoma ar kitos paslaugos, kokius turtus tu krauni tave išnaudojančiam darbdaviui", – apibendrino J.Juškevičienė.

Pašnekovės pastebėjimu, žmonės atsiduria tokiose situacijose, nes šios kategorijos darbdaviai specialiai ieško būsimų aukų, kurios ne tik negali už save pakovoti, bet ir neturi pinigų kelionei, dėl to automatiškai jiems įsiskolina.

Be to, į šiuos spąstus dažniausiai patenka asmenys, nemokantys užsienio kalbų bei neturintys artimųjų, galinčių jų ieškoti.

Ne pyragai ir Norvegijoje

"Jau girdėjome panašių istorijų ir apie išvykusiuosius dirbti į Norvegiją", – dalijosi savo žiniomis ir apie ten be žadėto atlygio priverstus egzistuoti lietuvius J.Juškevičienė.

Anot pašnekovės, ir Norvegijoje darbo ieškančių lietuvių problemos susijusios su vietinės kalbos barjeru.

Be to, ten įprasta atsiskaityti už darbą tik jį baigus. Todėl, jeigu kažkas nepatiko, anksčiau neišvažiuosi arba negausi jokio atlyginimo.

Išeities nėra?

Klausantis pašnekovės, sunku buvo patikėti, kad mūsų mobiliųjų telefonų amžiuje tikrai nėra išeities iš šių sudėtingų situacijų. Nors ir telefono sąskaitai papildyti reikia pinigų.
Išsprendus ir šią problemą, dar reikia turėti ir kam paskambinti. O ir esant tokiam žmogui, šis gali neturėti pinigų tau padėti.

Tiesa, jis dar galėtų bandyti ieškoti pagalbos Lietuvoje. Tačiau po vieno eksperimento, rengiant šią publikaciją, atrodo, kad ir tai – ne išeitis.

Bergždžias reikalas

Surinkusi vieno Kauno policijos komisariato budėtojų dalies numerį, perpasakojau atsiliepusiam pareigūnui vieną aprašytų istorijų. Tiesa, neprisistačiusi, o apsimetusi Anglijoje į bėdą patekusios merginos motina.

"O kuo čia gali padėti Lietuvos policija? – iš karto stojo piestu pasakojimą išklausęs pareigūnas. – Kaip supratau, jūsų duktė gyva, nedingusi..."

"Tai laukti, kol dings ir tada kreiptis į jus? Tik tiek galite man patarti?" – neatlyžau. Ir sulaukiau atsakymo, kad viena išeitis – pervesti dukrai pinigus, kad ši turėtų už ką grįžti. O jeigu aš jų neturiu, tai dar dukra pati gali kreiptis į Lietuvos ambasadą Anglijoje arba vietinę policiją. O jeigu nėra ir tokios galimybės, tikėtis pagalbos iš Kauno policijos vis tiek neverta, nors dukra ir buvo apgauta Lietuvoje bei išvežta į nežinią iš Kauno.

Be to, atlyginimas, kurio dukra negauna, jai turi būti mokamas ne lietuviškais pinigais. Taigi, Kauno policija tikrai nevažiuos į Angliją jos parsivežti. Nesikreips ir į tenykščius kolegas, nes tokių problemų jie bendrai nesprendžia.

Teorija ir praktika

Ko po tokio dialogo verti Lietuvos įsipareigojimai suderinti savo įstatymus, numatančius atsakomybę už prekybą žmonėmis, su tarptautiniais ir ES teisės aktais? Kas ir buvo padaryta, 2012 m. birželį įtraukus į mūsų Baudžiamąjį kodeksą atsakomybę ir už naujas prekybos žmonėmis formas. Tarp jų – ir priverstinį darbą bei vertimą daryti nusikaltimus ir elgetauti.

Lietuvos "Carito" projekto "Pagalba prostitucijos ir prekybos žmonėmis aukoms" vadovė Kristina Mišinienė taip pat įsitikino, kad Kauno policija nesugeba identifikuoti naujų prekybos žmonėmis formų.

"Informacija apie naujas prekybos žmonėmis formas bei savo įžvalgomis esame pasidaliję su Kauno apskrities vyriausiuoju policijos komisaru Linu Pernavu, tačiau, jo teigimu, Kauno regione prekybos žmonėmis problemos nėra. Neva, to įrodymas – statistikos eilutės, kuriose šioje pozicijoje – nuliai, – dalijosi skaudžia patirtimi K.Mišinienė. – Nors mes manome, kad Kauno policija tiesiog nesugeba identifikuoti šio reiškinio arba nenori, todėl ir neranda nukentėjusiųjų, nemoka jų prakalbinti."

Viena jau už grotų

Gerų žinių Lietuvos "Carito" projekto "Pagalba prostitucijos ir prekybos žmonėmis aukoms" koordinatorės sulaukia tik iš Didžiosios Britanijos.

Viena tokių – birželio 18 d. vietinės žiniasklaidos paskelbta informacija apie nuosprendį Jūratei Grigelytei.

Ši 53 metų lietuvė nuteista trejų metų laisvės atėmimo bausme už tai, kad išnaudojo priverstiniam darbui vienuolika savo tautiečių – dvi moteris ir devynis vyrus. Jie buvo priversti platinti jau minėtas skrajutes su labdaros maišeliais.

Komentaras
Linas Pernavas
Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininkas

Nuo 2012 m., kai buvo papildytas Baudžiamojo kodekso straipsnis, numatantis atsakomybę už prekybą žmonėmis, Kauno apskrities policija pradėjo vieną ikiteisminį tyrimą. Jis buvo pradėtas šių metų vasarį, gavus nukentėjusiosios pareiškimą apie tai, kad du asmenys, kontroliuodami jos elgesį ir buvimo vietą, siekė įtraukti ją į prostituciją ir taip gauti turtinės naudos. Ši byla birželio 13 d. perduota teismui.

Ikiteisminis tyrimas dėl prekybos žmonėmis pradedamas pagal nukentėjusiųjų pareiškimus arba policijos pareigūnams gavus informacijos, atliekant kriminalinės žvalgybos veiksmus. Tikriname visą informaciją, kuri gali būti susijusi su prekyba žmonėmis.

Policijai vienodai svarbus visų nuskalstamų veikų tyrimas, būtina jas ištirti objektyviai ir nešališkai.