Programoje buvo pristatyta per 30 unikalių darbų. Gaila, tačiau pirminis mano planas aplankyti visus festivalio renginius neišsipildė. Pavyko pamatyti devyniolika kūrinių, kurie, tikiu, vis vien leidžia susidaryti nuomonę apie visą festivalį. Kad neužsimirščiau, matytus pasirodymus reitingavau.
„ConTempo“ man buvo neįkainojami atradimai ir patirtis. Visuomet maniau, kad negalėčiau mėgautis dalyvaujamuoju teatru, juo labiau aktyviai veikti viso spektaklio metu. Tos dienos nuotaika, o gal žinojimas, kur einu, ar katalonų trupės „Kamchàtka“ įtaigumas nuo pirmų pasirodymo minučių mane įtikino leistis į paruoštą kelionę ir pabandyti įsikūnyti į emigranto kailį.
Panašiai buvo ir su Ivo Dimchevu „Selfie Concert“. Nors tai labiau vakarėlio tipo renginys, tačiau, kad jis vyktų, reikia publikos įsitraukimo. Konkrečiau – bent trys žiūrovai vienu metu turi filmuoti ar fotografuoti asmenukes su atlikėju, kitaip šis nedainuosiąs. Nemėgstu fotografuotis, bet nuotrauką su I.Dimchevu turiu. Ir ne vieną.
Pasirodymas atplėšė nuo kasdienybės, privertęs ištempti ausis ir būti čia ir dabar. Pamatyti ir iš naujo pamilti lietuviškas pievas, saulėlydžius.
Sudėtingi akrobatiniai pasirodymai, kaip Boris Gibé (trupė „Les Choses de Rien“) „L‘absolu“ – nenuginčijami festivalio favoritai. Įspūdį kelia jau vien tai, kad žiūrovai kviečiami į paslaptingą kamerinę erdvę, pastatytą būtent šiam pasirodymui. „Silo“ bokšte ne kartą krūptelėjau, sustingusi bandžiau pamatyti kiekvieną smulkmeną, o reginiui pasibaigus norėjau jį išgyventi dar ir dar kartą. Nuotaikingesnis prancūzų „La Contrebande“ trupės „Bal trap“ priminė vaikystę, gastroliuojantį cirką ir juoką. Po rimtų, sudėtingų ir įtemptų spektaklių norėjosi kiek atsipalaiduoti, nebeieškoti užslėptų reikšmių. Bet, prisipažinsiu, ir čia jaudinausi dėl akrobatų.
Šokio spektakliai „Pakankamas atstumas“ („Nuepiko“ ir Kauno miesto kamerinis teatras) ir „Pasilik paskutinį šokį man“ (Alessandro Sciarroni, Italija) leido vėl patikėti šiuo žanru. Įvyko lyg reabilitacija. Italų pasirodymas truko apie 20 minučių, per kurias atrodo net nekvėpavau ir buvau užburta dviejų atlikėjų nuolatinio sukimosi scenoje. Abu pasirodymai parodė, kiek ištvermės ir darbo reikia įdėti, kad galutinis produktas būtų toks unikalus ir kokybiškas.
Festivalio programos įvairialypiškumas leido kviesti į renginius bene visas socialines grupes – nuo vaikų iki senjorų. Tikiu, kad scenos menų profesionalai ar entuziastai čia taip pat rado kažką, kas juos palietė iki širdies gelmių. Kad ir opera „Signal“ (Nyderlandai) prie Kauno marių – uždarymo renginys. Pasirodymas atplėšė nuo kasdienybės, privertė ištempti ausis ir būti čia ir dabar. Pamatyti ir iš naujo pamilti lietuviškas pievas, saulėlydžius.
Gal tik atsitiktinumas, bet daugelyje renginių teko nusivilti publika, jos nesupratimu, neįsiklausymu į organizatorių nurodymus. Turbūt labiausiai dėl to kalta tokių renginių stoka ar tiesiog žmonių nepagarba atlikėjui. Jeigu norisi paplepėti su giminaite, aptarti filmus ar tiesiog susipažinti – tai galima padaryti ir kitose vietose, o ne spektaklio metu. Mažųjų žiūrovų tėvai galėtų bent jau pamokyti vaikus, kad negalima išbėgti į sceną viduryje pasirodymo.
Šių metų festivalis buvo kokybiškas, įtraukiantis, gausus įvairių patirčių, netikėtumų. Jei kada pamatysite ryškiai rožinius plakatus, užsukite, susipažinti su „ConTempo“ tikrai verta. Didžiausi aplodismentai komandai, kuri sugebėjo išlaikyti tempą ir nesugriūti festivaliui įpusėjus.
