Meilė nuo vaikystės

Škotų terjeras – mažas, kresnas, trumpakojis, ypač tvirto sudėjimo, šiurkštaus kailio, kiek groteskiškos išvaizdos šuo. Ši veislė kadaise buvo išvesta urviniams gyvūnėliams medžioti.

A. Petrilionienė sako šios veislės šunis pamėgo dar vaikystėje, pamačiusi tuo metu populiarų klouną Karandašą su šunimi Kliaksa. Nors apie tokio šuns įsigijimą negalvojo, sutikusi kur nors bevaikštinėjant negalėdavo ramiai praeiti – turėdavo apžiūrėti, pakalbinti, paglostyti.

„Prieš kokius keturiolika metų vyko mūsų studijų grupės susitikimas, – pasakoja Ana. – Kadangi mes su vyru Gyčiu esame bendrakursiai, nuvažiavome į tą susitikimą. Ten dalyvavo ir mūsų grupės draugas Aras Dichavičius, žinomo fotografo Rimanto Dichavičiaus sūnus. Jis papasakojo, kad augina škotų terjerą. Pažadėjo, jei kergs šunį ir jis turės šuniukų – man praneš. Po kurio laiko ir skambina: yra šuniukų. Aš net drebėti iš susijaudinimo pradėjau. Tais metais buvo mano jubiliejus, tad nusprendėme ta proga škotuką ir įsigyti.“

Tęstinumas: net A. Petrilionienės skiautiniuose – škotų terjerai, todėl jos darbus dažniausiai perka šios veislės šunų mylėtojai iš įvairiausių pasaulio šalių. / Butauto Barausko nuotr.

Šeimos džiaugsmas

Tiesa, teko lukterėti, kol buvo galima šuniuką pasiimti, o kai atėjo laikas, A. Dichavičius su dukra buvo išvažiavę į Turkiją atostogauti. Moteris sako minutes skaičiavusi, kada jis grįš, kad galėtų važiuoti šuniuko.

„Kaip dabar pamenu – Aras paskambino iš oro uosto ryte. Sako: „Važiuojame namo, pamiegosime truputį, tada važiuosime pasiimti Kamanės.“ Tai mes sėdėjome ir laukėme, kada jis išsimiegos“, – prisimena Ana.

Ir galiausiai šeimos namuose atsirado didelis džiaugsmas – juoda škotų terjerė vardu Kamanė.

„Kadangi esu siuvėja, pas mane lankydavosi daug įvairių žmonių. Viena klientė pasiūlė: vesk šuniuką į parodas, – pasakoja Ana. – Aš apie šunų parodas nieko nesupratau, tad ji rekomendavo man pažįstamą vedlę – labai šaunią merginą Karoliną. Kartu su ja nuvažiavome į parodą Panevėžyje ir... laimėjome. Viskas, užsikabinome. Susidraugavome su Karolina ir pradėjome važinėti po parodas. Kadangi mes su vyru ir taip mėgome keliauti, tai nuvažiavus kur nors dar reikėdavo pilis, dvarus apeiti. Kai dabar nuotraukas pasižiūriu – visur mes su šunimis.“

Butauto Barausko nuotr.

Greitai gretos pasipildė

Vėliau šeima nusprendė, kad Kamanei reikia draugo. Ieškojo šuniuko su gerais genais Lietuvos škotų terjerų veislynuose, bet galiausiai pamatė, kad yra šuniukų vada viename Čekijos veislyne.

„Peržiūrėjau šuniukų nuotraukas ir vieno akytės įstrigo man į širdį, pagalvojau: mano šuo. Parašiau laišką veislyno savininkui, jis man labai gražiai atrašė, paskui paskambino ir svarstė, kaip tą šuniuką mums atsiųsti, – prisimena Ana. – O aš galvoju: kaip čia dabar paštu šunį siųsti? Sakau vyrui – važiuojam. Susikrovėme į automobilį daiktus ir nuvažiavome į Čekiją, dar pakeliui gausybę pilių aplankėme. Taip į mūsų namus atkeliavo Fabriano Euri-Escot, trumpiau – Fabris.“

Paaiškėjo, šeima parsivežė labai puikų veislės atstovą – Lietuvos parodose jis iškart pradėjo rinkti apdovanojimus. Tada vedlė pasiūlė nuvažiuoti į parodą Slovakijoje, kur šuo taip pat buvo puikiai įvertintas, vėliau vyko ir į parodą Čekijoje, kitose šalyse. Taip prasidėjo iki šiol besitęsiančios šeimos ir augintinių kelionės po visą Europą. Galiausiai buvo įkurtas ir škotų terjerų veislynas „Kamanės lizdas“.

Kolekcija: Petrilionių šeimos namuose gausu su škotų terjerų veisle susijusių suvenyrų. / Butauto Barausko nuotr.

Skirtingi charakteriai

Ana pasakoja, kad kartą pamačiusi rudą škotų terjerą, įsimylėjo, tačiau Lietuvoje šios spalvos škotų terjerų nedaug. Teko pasistengti, kad tokios – kviečių – spalvos augintinė atsirastų ir jos namuose. Tai moters numylėtinė Aguona, Kamanės ir patinėlio iš Kauno palikuonė, šeimininkės švelniai vadinama Agute.

Dabar šeima turi visų spalvų šios veislės augintinų – juodų, raibų, kviečių spalvos.

Juokaujame, kad tai pusiau šuo, pusiau katinas: eina kur nori, jei reikia kažką daryti, – pagalvoja, ar jam verta.

Paprašyta apibūdinti, koks šios veislės šunų charakteris, veisėja sako: „Tai dideli šunys, tik jų pakuotė maža. Dideli dantys, stambios letenos – ne be reikalo jie buvo išvesti kaip medžiokliniai. Kiekvienas šuo – su savo charakteriu, bet apibūdindama vienu žodžiu pasakyčiau, kad tai šunys aristokratai. Mes juokaujame, kad tai pusiau šuo, pusiau katinas: eina kur nori, jei reikia kažką daryti, – pagalvoja, ar jam verta. Tačiau yra sukalbami, išdresuoti juos įmanoma, supranta, kad ringe reikia dirbti – uždedi ringo pavadėlį, ir šuo tiesiog pasikeičia, su malonumu eina ir dalyvauja.“

Moteris pasakoja, kad šunys, kaip ir žmonės, kiekvienas turi savo įpročių ir baimių. Pavyzdžiui, Aguona – romantikė, mėgsta laiką leisti kieme viena, o einant pasivaikščioti ją asmeniškai reikia tris kartus pakviesti. Fėja – didžiausia žiežula, gina savo teritoriją – namus – nuo svetimų šunų kaip nežinia ką.

Fabris bijo visokių nestabilių dangų. „Slovakijoje gyvenome apartamentuose labai gražioje vietoje: aplink pieva, aguonų laukas, netoliese maža bažnytėlė, viešbutukas įrengtas afrikietišku stiliumi. Prie įėjimo grindyse – stiklas, apačioje smėliukas, vaikšto vėžliukas, dar kažkas. Fabrį pro ten reikėjo kaip maišą pratempti“, – sako Ana.

Jauniausias šeimos augintinis Mačio Vilniaus parodoje išsigando ventiliacijos šachtų perdangų, mat jos ten labai barškėjo, ypač kai visi bėgiojo. Dabar metalą jis užuodžia net po kilimais. Parodoje Alytuje nėjo net prie savo pelnytų apdovanojimų nusifotografuoti, nes šalia nedidelis šulinukas buvo – po aviganiu palindo, kad tik neiti pro tą geležį, nors šiaip visai nieko nebijo.

Butauto Barausko nuotr.

Škotukų pilni namai

Keliauti mėgstančiai porai šunų parodos užsienio šalyse – puikus pretekstas nuvažiuoti ir tas šalis geriau pažinti. O štai vasario mėnesį, kai šventė vestuvių 40-metį, į kelionę vežėsi visus septynis savo augintinius.

Dėl škotų terjerų veisėjų namai prisipildė ir gausybe įvairiausių su šia veisle susijusių suvenyrų.

„Iš pradžių būdavo į parodas važiuoji, pamatai kokį suvenyrą, nusiperki, – sako Ana. – Vėliau labai susidraugavome su tokia konkurente iš Danijos, taip pat turinčią juodą škotų terjerą. Ji pamatė mano siuvamus skiautinius su škotukais ir norėjo nusipirkti. Vėliau pradėjome susirašinėti, sveikinti viena kitą švenčių proga. Aš jai Kalėdoms dovanų skiautinį nusiunčiau – ji man, žiūriu, antikvarinę škotuko skulptūrėlę su sertifikatu. Tada mano vyras užsidegė tų antikvarinių škotukų ieškoti – naršo antikvaro grupėse, kur ką su škotų terjerais susijusio pamato, tuoj perka. Tie, kas žino mūsų meilę škotams, patys pasiūlo įsigyti, jei tik ką turi. Taip ta kolekcija ir auga, auga, auga.“

O Ana puošia namus (dabar jau ne tik savo, bet ir visų norinčiųjų) skiautiniais su škotų terjerais.

„Mokiausi Vilniaus inžineriniame statybos institute, vėliau dirbau Statybininkų mokymo centre, – pasakoja pašnekovė. – Kartą, gal prieš 30 metų, ten vyko siuvimo kursai. Ir aš užsimaniau siūti. Sakau: išmokykite mane siūti taip, kad aš, pamačiusi paveiksliuką, galėčiau pasiūti. Mokytoja nusijuokė: aš po penkių metų mokslų negalėjau taip padaryti. Tačiau aš vis tiek užsidegiau, pati pradėjau bandyti ir išmokau, nereikėjo ir kursų.“

Pasiekimai: A. Petrilionienės augintiniai pelnė gausybę apdovanojimų tiek šalies, tiek tarptautinėse šunų parodose. / Butauto Barausko nuotr.

Atvaizdai ant rankdarbių

Iš pradžių Ana siuvo vaikams, paskui nusprendė siūti kostiumus vyrams. Galiausiai tiek ištobulėjo, kad vyrai pradėjo savo žmonas, vaikus pas ją vežti, tad klientų ir darbo buvo tikrai daug.

„Pastebėjau, kad nuo visų tų siuvinių labai daug likučių lieka, o aš turiu ligą – nieko neišmetu, – sako Ana. – Vis pasižiūrėdavau internete, ką iš tų likučių pasiūti galima. Atradau skiautinius ir taip užsimaniau... Pradėjau siūti iš gabaliukų. Atsimenu, sūnui paltą pasiuvau, tai kažkada gatvėje viena moteriškė net sustabdė pačiupinėti, kaip čia kas padaryta.“

Nemenkai pasipraktikavusi ir paeksperimentavusi, moteris sukūrė savo technologiją, kaip siūti skiautinius ir įsiūti į juos škotukus – dabar tai jos aistra. Ir škotukai kažkaip paslaptingai atsiranda bene kiekviename skiautinyje – ar tai būtų servetėlė, ar užtiesalas, ar pagalvės užvalkalas, ar aksesuaras, krepšys, rūbas.

„Kažkada skiautiniai buvo žaidimas, dabar jau ne – jau turiu internetinę parduotuvę, parduodu ten savo skiautinius, gaunu užsakymų. Kadangi į kiekvieną mano skiautinį būtinai įlenda škotukas, tai pagrindiniai mano pirkėjai – škotų terjerų mylėtojai iš viso pasaulio. Kartą įsigijęs škotą apie kitą veislę niekada nebegalvosi“, – sako pašnekovė.

Judri ir linksma gauja

Dar neseniai J.Žalakevičiaus namuose jų buvo net penki.  Vyriausiajai, trylikos metų kalytei, neseniai iškeliavus, dabar šeimininkus džiugina keturi šunys: dvylikos metų kalytė Karina, Perla iš jos vados, kurią šeimininkus pakerėjo savo grožiu, per stebuklą namuose atsiradusi kalytė Zezė ir Perlos "sūnus" Getsbis, kuris turėjo skristi pas šeimininkus į Ameriką, bet dėl karantino liko Lietuvoje. Kitaip sakant, namuose puikiai sutaria trys šuniukų kartos.

"Škotų terjerai yra labai svarbi mūsų gyvenimo dalis – tai mūsų šeimos nariai, kuriuos labai mylime, kurie džiugina, su kuriais visada yra ką veikti, – sako Julius. – Jie labai aktyvūs, bet ne iš tų šunų, su kuriais reikia bėgioti – juos pakanka pavedžioti. Škotų terjerai – ir kojų šildytuvai žiemą, ir puikus draugas vasarą."

J.Žalakevičius su žmona Ramona specialiai neplanavo, kad turės daug šunų. Tiesiog taip susiklostė gyvenimas. Šunims dviese linksmiau, nes kai šuniukas turi draugą – gali žaisti. Kai atsirado trečias – jie jau tapo komanda, o atsiradus ketvirtam – maža gauja.

Smagu: aktorius J.Žalakevičius mielai leidžia laiką su savo augintiniais – škotų terjerais.

"Tiesiog gyvenimas padovanojo mums šuniukų, o mes su džiaugsmu priėmėme", – sako vyras.

Kodėl škotų terjerai? Pasak pašnekovo, todėl, kad tai yra mobilus šuo: nėra labai didelis – telpa į automobilį, nėra labai sunkus – suaugęs šuo sveria 11–14 kg – kaip juokauja šeimininkas, gal nuo gero gyvenimo, o gal nuo fengšui. Dar todėl, kad jie gražūs – nuo seno škotų terjerai pažymėti kaip išskirtinio grožio šunys, su savo barzda, sijonu ir į viršų styrančią uodegėle.

"Šiaip visi šunys man yra gražūs – gal tik tie plikieji nelabai patinka, bet jie, kiek žinau, yra labai švelnūs, jaukūs, nori būti prie žmogaus, ant rankų. Škotukų charakteris labai geras, – teigia Julius. – Jie neagresyvūs, sargūs. Pavyzdžiui, jeigu pas mus ateina nepažįstamų žmonių, šunys visada stovi tarp tavęs ir nepažįstamųjų. Dar nebuvo, kad pultų, bet jie tarsi tvora saviems apsaugoti. Škotų terjerai atrodo mieli, bet turi vilko dantis, todėl kitiems gyvūnams – barsukams, šeškams, net kitiems šunims – jų reikėtų pasisaugoti. Šios veislės šuo, nors yra nedidelio ūgio, jaučiasi esąs labai didelis, jis tikrai nieko nebijos. Kas ir kaip būtų, tai yra urvinis medžioklinis šuo, kuris gali drąsiai susikauti su dvigubai už save didesniu gyvūnu."

Čia panašiai kaip su vaikais: visų pirma esame jiems tėvai, o tik paskui – draugai. Taip pat ir su šunimis – visų pirma esame jų šeimininkai.

Prižiūrėti, bet nemuštruoti

Kai kurie žmonės su vienu šuniu sunkiai susitvarko, o kaip gyventi su keturiais penkiais? Anot Juliaus, tiesiog turi parodyti, kas šeimoje viršesnis.

"Čia panašiai kaip su vaikais: visų pirma esame jiems tėvai, o tik paskui – draugai. Taip pat ir su šunimis – visų pirma esame jų šeimininkai. Jeigu neprižiūrėsi šuns, bus problemų kaip tėvams, kurie leidžia vaikams viską, – teigia J.Žalakevičius. – Šuniui turi pasakyti, ko negalima, ir jis turi suprasti, kad negalima, o jeigu tik neskiri pakankamai dėmesio ir neduoti veiklos – šuo pradeda siautėti ir griauti namus. Jeigu nuo mažumės tinkamai augini, užauga protingas, subalansuotas, tvarkingas šuo. Jeigu nori dar geresnio ir paklusnesnio šuns, – tada nuvedi į šunų mokyklėlę, kur jis išmoksta klausyti komandų."

Tiesa, Žalakevičiai savo augintinių į dresūros pamokas neveda. Tik kartą nuvedė patį jauniausią šuniuką, nes jis – patinėlis ir jam reikėjo daugiau drausmės. Bet tada prasidėjo karantinas... Visi kiti šeimos šunys dalyvauja parodose, yra tituluoti, pelnę nemažai medalių, tad yra išmokyti to, kas reikalinga dalyvaujant parodose. Daugiau jie nemuštruojami.

"Jie pas mus gyvena ramiai, yra laimingi šunys. Kartais ir duobių pakasa, kas man nelabai patinka, bet užmeti žemių, užberi žolės sėklų ir vėl viskas gerai", – sako pašnekovas.

Jo teigimu, škotų terjerai – bent jau augantys jų šeimoje – nereikalauja ypatingos priežiūros. Kažkada teko parinkti jiems tinkamą ėdalą, mat jei maistas netinka – šuns plaukai pradeda riebaluotis arba pleiskanoti, tampa sunkiau šukuojamas. Tad nereikėtų jų šerti maistu, kuris subalansuotas visiems, o radus tinkamą – nebekeisti, nes šuo, kaip ir žmogus, prie tam tikro maisto pripranta ir pakeitus gali kilti virškinimo problemų.

Šiurkštų škotukų kailį reikia šukuoti, nes iš miško savo sijonėlyje ir barzdoje jis gali parsinešti įsivėlusių kokių nors šakelių, šapelių. Kerpa – labiau ne kerpa, o peša – Žalakevičių augintinius nuo seno šeimos draugė, kuri yra profesionali gyvūnų kirpėja ir škotų terjerų veisėja.

Bruožai: škotų terjerai – nedideli, bet sargūs ir drąsūs šunys.

Laiko augintiniams pakanka

Julius, šiuo metu auginantis keturis šunis, vaikystėje savo šuns neturėjo – draudė tėvai. Juk, norint turėti šunį, reikia būti labai atsakingam.

"Man niekada neleido. Sakė – kai turėsime butą. Mes kaip ir gyvenome bute, bet ten buvo tik du kambariai. Pasakė, kai turėsi savo nuosavą kambarį, tada galėsi. Kai jau turėjau nuosavą kambarį, sakė, kad tada, kai turėsiu savo namą", – sako J.Žalakevičius.

Aktorius šiuo metu filmuojasi LRT specialiai Kalėdų laikotarpiui kuriamame linksmame seriale vaikams apie Kalėdų Senelį ir jo elfus, kuris bus rodomas nuo gruodžio pradžios iki pat Kalėdų. Dar filmuojasi seriale "Monikai reikia meilės", laidoje "Dviračio šou", vaidina "Domino" teatre, Oskaro Koršunovo teatre. Darbų, anot pašnekovo, yra, tik svarbu neprisiimti jų per daug, kad galėtum visus padaryti ir liktų šiek tiek laiko sau.

Kaip tarp visų darbų suspėti dar ir prižiūrėti šunis? "Taip, šuo nėra gėlytė, kurią tik palaistyti svarbu. Tačiau nuolatos būti šalia irgi nereikia, – sako J.Žalakevičius. – Reikia ryte pašerti, išleisti, vakare, kartais dieną pavedžioti. Bet šiaip jie dažniausiai visada ir visur būna su mumis, negyvena narve. Būna, kad žmonės, gyvenantys 40 kv. m bute, nusiperka didelį šunį ir tam, kad jis nieko nedraskytų, niekur nelįstų ir nieko nepurvintų, tiesiog kaip kalinį uždaro į narvą. Pas mus jie gyvena laisvai. Gyvename nuosavame name, tad yra kiemas, daug erdvės. Prižiūrime visi – vaikai, aš, žmona."

Paklaustas, koks šuo būtų šalia jo, jei nebūtų škotų terjerų, aktorius teigia, kad su žmona kažkada yra kalbėję apie šuniuką iš prieglaudos. Dar galėtų būti briaras, Skajaus terjeras, airių vilkogaudis, erdelterjeras... Yra daugybė puikių veislių, o šuns būdas labai smarkiai priklauso nuo šeimininkų.

"Bet problema – kuo didesnis šuo, tuo jis aukščiau pasiekia. Gali atsitikti, kad padengsi stalą ir atėjęs po kurio laiko neberasti sausainių, sumuštinių ar kalėdinio kepsnio, – juokiasi Julius. – Mes turime portatyvinius šunis, kurie mums yra patys nuostabiausi šuniukai."

Koks jis?

*Mažas, kresnas, trumpakojis, ypač tvirto sudėjimo.

*Turi šiurkštų kailį, kurį būtina triminguoti, antraip šis gražuolis pavirs į grindų šepetį.

*Ūgis ties ketera – kalių – 25,4 cm, patinų – 28 cm. Svoris atitinkamai – 8,6, 10,4 kg.

*Protingas, neribotos fantazijos, mėgstantis apsvarstyti kiekvieną šeimininko žodį, prieš priimdamas savo sprendimą.

*Nereikalauja ilgų pasivaikščiojimų, tačiau visada palaikys jums kompaniją su dideliu malonumu.

Tėvynė – Škotija

* Škotų terjeras (trumpiau – škotas) – sena šunų veislė. Daugiau kaip prieš 400 metų jo protėviai buvo veisiami Škotijos Hebridų salose medžioti laukų ir namų kenkėjus. Šie maži keistos išvaizdos šiurkščiaplaukiai terjerai gerai pritapo prie izoliuotų kalnuotosios Škotijos rajonų ir atšiauraus klimato. Jie medžiodavo žiurkes, lapes ir net opšrus. Šiurkštus kailis saugojo nuo oro permainų.

* Veisėjai škotų terjerus demonstruodavo parodose bendrame ringe su jų artimiausiais giminaičiais – Skajaus, Dendžio Dinmonto, Kerno ir Vakarų Škotijos baltaisiais terjerais. Pirmą kartą į atskirą grupę jie išskirti ir apžiūrėti Braitono (Anglija) parodoje 1875 m., o 1882 m. entuziastai įkūrė pirmąjį Anglijos škotų terjerų mėgėjų klubą. Po septynerių metų jie paskelbė veislės standartą.

* Tuometis škotas nebuvo išvaizdus, jo kailis buvo ne juodas, bet raibas. Juodą teturėjo snukutį. Laikui bėgant šunų išvaizda kito: ilgėjo galva, trumpėjo kojos, kūnas darėsi masyvesnis, o judesiai – gražesni. Po Pirmojo pasaulinio karo veislės populiarumas tiek Britų salyne, tiek Europoje sparčiai augo. Tai iš dalies galima paaiškinti tuomet priimta ir iki šiol galiojančia įmantria škotų šukuosena.

* Meilė škotams Didžiąją Britaniją užplūdo 1930–1940 m. 1935 m. veislės klube įregistruotas įspūdingas skaičius – 4 531 šuo. Škotai tapo didelių miestų, aukštosios visuomenės šunimis, pabrėžiančiais šeimininko eleganciją ir kilmę.

*Deja, mada gali pakenkti veislės raidai. Kaip grybai ėmę dygti komerciniai veislynai veisė daug ir bet kokių šuniukų, todėl prireikė nemažai laiko, kad škotų terjerų veislė vėl būtų reabilituota. Vis dar atliekami bandymai, kurių metu terjerai siunčiami paskui grobį. Bet šiuo metu dauguma škotų yra naminiai šunys ir parodų dalyviai.

Parengta pagal Lietuvos terjerų mėgėjų klubo informaciją