– Aiste, esi vienintelė menininkė Lietuvoje, kurianti muziką fiksuodama žmogaus smegenų bangas. Papasakok daugiau apie tai.
– 1924 m. vokiečių psichiatras Hansas Bergeris padarė pirmuosius smegenų bangų piešinius. Tai panašu į kardiogramą. Piešinyje matyti, kurios smegenų bangos stipresnės, kurios – silpnesnės. Amerikiečių kompozitorius, garso menininkas Alvinas Lucieras pirmasis suprato smegenų bangų ritmą ir susiejo jį su perkusiniais instrumentais: gongais, lėkštėmis, timpanais, metalinėmis šiukšliadėžėmis, kartoninėmis dėžėmis, bosiniu ir soliniu būgnais. Eksperimentus tęsė kiti menininkai, o kurti netradicinius garsus, kurie neužrašomi natomis, paskatino Johnas Cage’as, inspiravęs XX a. garso meną. Skirtingos žmogaus smegenų dalys skleidžia skirtingus signalus, smegenyse fiksuojamos penkių rūšių bangos. Įdomu tai, kad jos visos gali susidaryti žmogaus galvoje vienu metu. Kurdama šiuos smegenų signalus paverčiu garsais. Tai darau naudodama „Max MSP“ programą. „Max“ yra be galo lanksti erdvė, skirta interaktyviai programinei įrangai kurti. Ši programa taip pat priima signalus iš išorinių šaltinių, tokių kaip smegenų bangų jutikliai, ir leidžia naudoti tuos signalus garso sintezei.
– Kaip susidomėjai šia paslaptingai, netgi kosmiškai, skambančia sritimi?
– Muzika mane lydi nuo penkerių: grojau fortepijonu muzikos mokykloje, mokiausi Mikalojaus Konstantino Čiurlionio menų mokykloje. Baigusi vidurinę supratau, kad nenoriu sieti ateities su klasikine muzika: mane visą laiką traukė eksperimentai, kūryba. Būtent todėl ir susidomėjau garso menu ir dizainu. Išvykau studijuoti į Londono menų universitetą. Tikiu, kad ir mano, ir kitų žmonių vidinį augimą lemia tai, kokioje aplinkoje esame, su kokiais žmonėmis bendraujame. Londone susipažinau su daug įdomių ir talentingų žmonių. Norėdama įgyti daugiau žinių, Brazilijoje mokiausi apie blokų grandinę, o Vilniuje – programavimo ir dailės. Šiuo metu Kauno technologijos universitete studijuoju pedagogiką. Smegenų bangų muzika susidomėjau studijuodama Londone, tai buvo tikrai neįprasta, eksperimentiška, turbūt todėl mane ir sudomino.
– Į interneto paieškos sistemą įvedus tavo vardą ir pavardę, galima rasti labai įdomių nuotraukų, kuriose dėvi šalmą. Tai yra tavo kūrybos instrumentas?
– Trečiaisiais studijų metais Londone turėjome sukurti projektą, susietą su garso menu ir dizainu. Tuo metu jau domėjausi smegenų bangų muzika. Sužinojau, kad ne vienam menininkui yra pavykę įgyvendinti įvairių smegenų muzikos projektų, bet aš norėjau visa tai kuo labiau priartinti prie žmonių. Nusipirkau baltą motociklininko šalmą, daug ką jo viduje išpjoviau, įmontavau elektroencefalografą (smegenų bangų jutiklį) ir belaides ausines. Kadangi prietaisas ir ausinės yra belaidžiai, nebūtina šalmo laidais jungti prie kompiuterio, galima stovėti su tuo šalmu ir klausytis savęs. Vadinu jį patirčių šalmu.
Savo kūryba noriu papasakoti, koks turtingas gali būti vidinis žmogaus proto pasaulis.
– Kiekvienas menininkas gyvena atskirame idėjų pasaulyje ir savo kūriniais nori perduoti tam tikras žinutes. Kokias idėjas svarbu perduoti tau?
– Savo kūryba noriu papasakoti, koks turtingas gali būti vidinis žmogaus proto pasaulis. Visa tai sieju su kosmosu. Visatoje yra begalybė žvaigždžių, daugybė galaktikų, kurias sieja galaktikos gijos, o žmogaus galvoje yra milijardai neuronų, sujungtų sinapsėmis. Jei palygintume visatos ir žmogaus smegenų nuotraukas, pamatytume daug panašumų, man tai atrodo labai įdomu. Esame ateities žmonės, tad kodėl gi mums nepasiklausius savęs vietoj muzikos?
– Šiuo metu gyveni ir kuri Vilniuje, mieste, švenčiančiame 700 metų jubiliejų, bet vis dar jauname. Kuo tau įdomus šis miestas?
– Vilnius man visada buvo įkvepiantis miestas, teikiantis daug kūrybinių galių. Dideli miestai mane įkvepia, juose jaučiuosi labai gerai. Grįžau į Vilnių norėdama įgyvendinti projektą su patirčių šalmu – įkūriau startuolį „XSense“, tikėdamasi, kad patirčių šalmas taps visiems prieinamu produktu, – bet kuris žmogus galės jį įsigyti ir pasiklausyti savęs. Dalyvavau įvairiuose startuolio tipo renginiuose, pavyzdžiui, „Login“. Deja, šio prietaiso nėra prekyboje, startuolio „XSense“ taip pat nebėra. Kai kurie žmonės sako, kad tai yra pernelyg tolimos ateities technologija.
– Šiemet trečią kartą vyks literatūros ir muzikos festivalis „Karoliniškių ruduo“, kurio tema – „Kosminės Karoliniškės“. Festivalyje inovatyviomis audiovizualinėmis meno formomis atliksi performansą „Mano minčių kosmosas: smegenų bangų muzika“. Ką išgirs ir pamatys į tavo pasirodymą atėję žmonės?
– Šiuo metu esu sukūrusi ganėtinai didelę garsų bazę. Anksčiau performansus labiau mėgdavau atlikti viena, o dabar vis dažniau stengiuosi įtraukti žmonių. Festivaliui ruošiu paskaitą, kurios metu papasakosiu apie smegenų bangų muzikos istoriją ir apie savo kelią į šią sritį, pademonstruosiu, kokią programą naudoju kurdama. Be to, žmonės galės pasiklausyti mano smegenų bangų muzikos, taip pat užsidėję šalmą pasiklausyti savęs ir vieni kitų.
– Pagrindinė šio festivalio misija – į miegamąjį rajoną pritraukti šiuolaikinę kultūrą. Kaip šiuolaikinė kultūra prisideda prie miegamųjų rajonų puoselėjimo, atgaivinimo ir formavimo?
– Kadangi nesu vilnietė ir miegamųjų rajonų itin gerai nepažįstu, į šį klausimą atsakyti nelengva, tačiau remdamasi Alytuje, savo gimtajame mieste, kuris nedidelis miestas, įgyta patirtimi (ten atlikau du performansus), galiu pasakyti, kad žmonės yra atviri šiuolaikinei kultūrai, jie klausosi, girdi ir neatstumia. Kalbant apie Vilnių, mane džiugina, kad atsiranda vis daugiau menininkų, kurie įžvelgia miegamųjų rajonų grožį, pastebi, ko jiems trūksta, kokio tipo kūriniai ar instaliacijos ten įsikomponuotų, ir stengiasi tai daryti. Teigiamai vertinu šiuolaikinės kultūros, šiuolaikinių meno formų atėjimą į miegamuosius rajonus ir manau, kad jei tokių dalykų vyktų daugiau, rajonuose formuotųsi didesnės ir stipresnės bendruomenės, nes kultūra, taip pat ir šiuolaikinė, inovatyvi, suburia žmones.
– Pamėgink įsivaizduoti, kaip tau skambėtų Vilniaus, konkrečiau Karoliniškių, muzika, jei būtų galimybė ją užfiksuoti.
– Tai būtų nostalgiška muzika, nes miegamuosiuose rajonuose yra labai daug istorijos, juk jie nėra naujai išdygę kaip Paupys. Ši muzika skambėtų lėtai, galbūt ją kuriant būtų galima panaudoti tokią perkusiją, kokia buvo naudojama pirmą kartą sonifikuojant žmogaus smegenų bangas. Trumpai tariant, tai būtų minimalizmas.
