Jei susiesime į visumą animacinių filmukų pagrindinius veikėjus Sorokiną, Perestukiną ir Barankiną su Andrejaus Mironovo herojaus atliekama daina, pastebėsime tam tikrą ryšį tarp siūlomų simbolių. Jei žmogus nesimoko, jis pakliūna į įsivaizduojamą salą, kurią galime vadinti neišmoktų pamokų ar nesėkmių šalimi, ir ten turi pradėti mokytis. Tačiau čia yra vienas "bet", apie kurį dainuoja filmo "Briliantinė ranka" herojus Kozadojevas. Tai bandymas politiniu sprendimu panaikinti nesėkmių priežastį.
Taigi, tenka pripažinti: kova dėl rinkėjų balsų būsimuosiuose rinkimuose jau prasidėjo. Ir tokie žmonės – Sorokinas, Perestukinas ar Barankinas – yra rinkėjai. Tuomet ir supranti, kad kalbėjimas apie klaidų salas ar neišmoktų pamokų šalis yra nepatraukli ir labai nešiuolaikiška tema. Tiesiog klausant valdančiosios daugumos lyderių pasisakymų kyla klausimas, ar šiuolaikinės Lietuvos valstybės tikslas yra sukurti galimybes Barankinui be rūpesčių leisti dienas mokykloje? Kai tai supranti, visi politikų pasisakymai švietimo aktualijų klausimais susidėlioja į loginę grandinę.
Pavyzdžiui, 2017 m. lapkričio 24 d. Švietimo ir mokslo ministrė Jurgita Petrauskienė, kalbėdama sostinės "Litexpo" rūmuose vykusioje parodoje "Mokykla", išdėstė savo viziją apie ateities mokyklą, kurioje nebebus namų darbų. Aišku, natūraliai kyla prieštaravimas: o kodėl Lietuvos ateities mokykla negali būti inovacijų kūrėjų kalvė arba atsakingų piliečių lopšys. Suprantama, kad šioms vizijoms įgyvendinti reikia atlikti labai daug namų darbų, o pasakyti, kad ateityje nebus namų darbų, yra daug lengviau.
Kita vertus, reikia pakartoti jau visų išmoktą burtažodį, jog Sorokinas, Perestukinas, ar Barankinas į Neišmoktų pamokų šalį patenka dėl to, kad mokytojai neatkreipė dėmesio į jų poreikius ir pagal tai neindividualizavo ugdymo proceso. Sutinku, ironija šiek tiek nepagrįsta. Tai yra rimta problema.
Klausant valdančiosios daugumos lyderių pasisakymų kyla klausimas, ar šiuolaikinės Lietuvos valstybės tikslas yra sukurti galimybes Barankinui be rūpesčių leisti dienas mokykloje?
Kitas faktas. 2018 m. rugpjūčio 13 d. valdančiosios daugumos lyderis Ramūnas Karbauskis pareiškiė, kad kitąmet įsigalios nauja stojimo į aukštąsias mokyklas tvarka – priėmimas bus vykdomas atsižvelgiant ne į brandos egzaminų rezultatus, o į 11 ir 12 klasių moksleivių pažymių vidurkius. Per šiuos metus vykusios tarpinės diskusijos dėl ugdymo programų kaitos ir valstybinių brandos egzaminų tikslingumo yra kalno viršūnė, nuo kurios pradeda riedėti gniūžtė.
Taip, prieš dešimtmetį patvirtintos bendrosios ugdymo programos atsirado dėl to, kad iki tol galiojusias programas reikėjo koreguoti, sumažinti jų apimtis. Tenka pripažinti, kad korekcijos ne visais atvejais pavyko. Visos bendrosios ugdymo programos buvo pritemptos prie kompetencijos trafareto. Primenu, kad kompetencija – tam tikros srities žinių, gebėjimų ir nuostatų visuma, įrodytas gebėjimas atlikti užduotis, veiksmus pagal sutartus reikalavimus. Vadinasi, valstybinių brandos egzaminų sistema yra šios loginės grandinės baigiamoji dalis.
Kita vertus, svarbi ir visą dešimtmetį primiršta bei neįgyvendinta sritis – tai mokėjimas mokytis. Pagal šią kompetenciją, kiekvienas turi sugebėti spręsti gyvenime iškilusias problemas įvairiomis aplinkybėmis. Jei tau reikia naujų žinių, tu gali jas surasti. Jei tau reikia naujų įgūdžių – gali juos įgyti. Bet kas tau gali patarti ar paguosti, tačiau visus sprendimus reikės priimti pačiam.
Geriausiai mokėjimo mokytis kompetenciją iliustruoja animacinis filmukas "Barankinai, būk žmogus", kurio herojai tik pabuvoję žvirblių, drugelių ir skruzdėlių kailyje susipažįsta su jų gyvenimo problemomis, supranta, kokių žinių bei įgūdžių reikia norint jas išspręsti arba išgyventi laukinėje gamtoje. Visa tai yra taip gražiai surašyta valdiškuose popieriuose, kad net verkti norisi. Tačiau grįžkime prie gniūžtės, kurią politikai paleido nuo kalno viršūnės. Valstybiniai brandos egzaminai parodo rezultatą, prie kurio atsiradimo prisideda kompetencijų ugdymas, kurių turinys aprašytas bendrosiose ugdymo programose. Vadinasi, jeigu esamas rezultatas netenkina, gal verta pradėti kalbėti su mokytojais, kodėl jie nesiekia galiojančiuose dokumentuose numatytų tikslų? O gal verta paleisti antį apie tai, kad mes turime jaunąją kartą ruošti gyvenimui, o ne egzaminams? Aiškinti, kaip gali sugriauti jų gyvenimus.
Pateiksiu du pavyzdžius. Pirmas, kodėl niekas nekelia klausimo apie egzaminų, reikalingų vairuotojo pažymėjimui gauti, sunkumą. Kodėl tie, kurie iš pirmo karto neišlaiko šio egzamino, nesėkmę laiko natūraliu dalyku? Antras pavyzdys. 20 varžtų prisukami keturi jūsų automobilio ratai. Pagal valstybinio brandos egzamino (VBE) reikalavimus egzaminą mokinys išlaiko, kai atlieka mažiausiai 16 proc. užduoties. Apskaičiuokite varžtų skaičių pagal minimalius VBE reikalavimus, kuriais mokinys prisuktų jūsų automobilio ratus. Ar sutiktumėte važiuoti tokiu automobiliu? Be to, reikia pastebėti, kad automobilio techninė priežiūra ir su jo naudojimu kylančios problemos sudaro daug platesnį ir įvairesnį spektrą, nei ratų montavimas. Visa tai ir atskleidžia autoserviso darbuotojo kompetencijų svarbą.
Vairuotojo ir jo automobilį prižiūrinčio specialisto kompetencijos yra itin svarbios užtikrinant saugumą keliuose. Dėl to niekas nediskutuoja, nes besąlygiškai pripažįsta šių kompetencijų svarbą. Kodėl bendrosios ugdymo programos ir egzaminai yra nuolatinių diskusijų objektai?
Prisiminkime Barankiną ir jo kompaniją. Vadinasi, kiekvienas iš mūsų turi pasirinkimą, ar, vadovaujantis dainos "Nesėkmių sala" žodžiais, palaipsniui panaikinti VBE ir sukelti vienokį gniūžtės efektą arba skleisti abejones galiojančiais nutarimais bei sukelti kitokį gniūžtės efektą. Nereikia pamiršti, kad valdančioji dauguma labai nori gerai pasirodyti artėjančiuose rinkimuose ir Barankinas su kompanija gaudys kiekvieną jų žodį, nes jie puikiai supranta, kad ir Klaidų saloje ar Neišmoktų pamokų šalyje gali būti paleista ne viena sniego gniūžtė. Dėl to ir įmanomas jų bendradarbiavimas siekiant palankių politinių sprendimų dėl šių salų ar šalių egzistavimo panaikinimo. O tuomet padėtis gali tikrai priminti serialo "Twin Peaks" situaciją, kai visi supranta, kad Loros Palmer nužudymas yra blogas ir baisus dalykas, ir visi žino, kokios priežastys tai paskatino, bet visi apie tai tyli.
