Kad gydytojas galėtų gydyti
„Gydytojo darbas yra gydyti. Jam neturi rūpėti, kaip žmogų perkelti į slaugos ligoninę ar aprūpinti neįgaliojo vežimėliu. Tai yra socialinių darbuotojų rūpestis. Mes tam ir esame – kad gydytojai negaištų savo laiko nemedicininėms problemoms“, – aiškina S.Davainis, netrukus penktąjį gimtadienį švęsiančio RKL Socialinės veiklos skyriaus vadovas.
„Socialinių darbuotojų yra daugumoje ligoninių, kaip ir reglamentuoja teisės aktai. Bet suformuotas Socialinės veiklos skyrius – tai visai kitas lygis. Tai koordinuojamas komandinis darbas, galimybė vienam kitą pavaduoti, aptarti situacijas, ieškoti bendrų sprendimų. Bendradarbiaujame ir su nevyriausybinėmis organizacijomis, ir su savivaldybėmis, rengiame tarpinstitucinius susitikimus“, – vardija S.Davainis RKL Socialinės veiklos skyriaus privalumus.
„Mūsų siekiamybė turėtų būti Skandinavijos šalių patirtis, – sako Saulius. – Ten ligoninėse yra socialinio darbo skyriai, kurių darbuotojai vadovaujasi biopsichosocialiniu modeliu – t.y. žiūri į žmogaus problemą kompleksiškai, vertina emocinius, fizinius, socialinius gyvenimo komponentus ir žmogaus galimybes jo kasdienėje aplinkoje. Tai leidžia labiau individualizuoti paslaugas.“
Darbas – ir meilė, ir kūryba
Kaip suorganizuoti socialinės priežiūros arba slaugos paslaugas namuose? Kokiais atvejais kreiptis į krizių, socialinių paslaugų ar dienos užimtumo centrą? Kas yra slauga, kas yra globa, o kas yra priežiūra? Kaip nustatomas darbingumo lygis, neįgalumas, specialieji poreikiai? Ką daryti, jei į ligoninę patekęs žmogus neturi privalomojo sveikatos draudimo? O jei jis neturi net asmens dokumento? Kokia savęs neapsitarnaujančių pacientų pervežimo tvarka?
Tai tik dalis rūpesčių, gulančių ant ligoninės socialinių darbuotojų pečių. Kartais S.Davainis namo grįžta toks pavargęs, kad jam nesinori bendrauti su namiškiais. Jis pasiima šunį – nenustygstančią augintinę Keirą ir eina pasivaikščioti. Tik tada, kai po pusvalandžio ar valandos žingsniavimo pareina atsipalaidavęs, jau gali kalbėtis. „Žmona Evelina žinojo, už ko teka“, – nusijuokia Saulius.
„Jei nemėgčiau savo darbo, būtų labai sunku“, – prisipažįsta jis. Trylika metų RKL dirbantis S.Davainis yra ir Kauno rajono savivaldybės tarybos narys. Dar – Kauno rajono priešgaisrinės saugos tarnybos savanoris ugniagesys. Ir didelis akordeonisto Martyno Levickio talento gerbėjas.
„Kai buvau studentas, – prisimena S.Davainis, – girdėdavau, kad socialinis darbas – tai kūrybiškas žinių ir įgūdžių derinimas. Galvodavau, kokia dar kūryba? Juk aš ne menininkas. Vėliau supratau, kad kūryba prasideda, kai susiduri su konkrečia paciento gyvenimo problema, bet ne visuomet turi užtektinai priemonių jai išspręsti. Tada imi labai kūrybiškai žiūrėti, ką įmanoma pasitelkti, siekiant padėti žmogui.“
Kai pasiseka žmogui padėti, kai jis šypsosi, dėkoja, jaučiu didelį pasitenkinimą savo darbu, jaučiu prasmę.
Benamio sėkmės istorija
„Kai pasiseka žmogui padėti, kai jis šypsosi, dėkoja, jaučiu didelį pasitenkinimą savo darbu, jaučiu prasmę“, – kalba S.Davainis.
RKL Reabilitacijos klinikoje gydomas insultą patyręs vyras, kurį atvežė tiesiog iš gatvės. Iš pradžių situacija atrodė prastai. Pacientui patekus į RKL Neurologijos skyrių paaiškėjo, kad vyras benamis, neturintis nei nuolatinės gyvenamosios vietos, nei sveikatos draudimo, todėl gydyti tiek, kiek reikia, ligoninė negali.
Spręsti problemą ėmėsi RKL Socialinės veiklos skyriaus darbuotojai. „Sodra“, dokumentų tvarkymas, išrūpinta šalpos pensija. O tuomet – ilgas ir rezultatyvus gydymas.
Šiuo metu vyras, kuris po insulto buvo iš dalies paralyžiuotas ir neįsivaizdavo, kur jam, neįgaliam benamiui, reikės dėtis, vaikšto, po truputį atsikuria kalba. Jis jau turi privalomąjį sveikatos draudimą ir iš ligoninės keliaus ne atgal į gatvę, o į Nakvynės namus.
„Jų socialiniai darbuotojai galės pradėti procedūrą dėl specialiųjų poreikių nustatymo ir bandyti jį perkelti į socialinės globos namus“, – paaiškina S.Davainis.
Be nedarbingumo pažymėjimo
Būna istorijų ir ne su tokia gera pabaiga. „Kai žmogų, suniokotą priklausomybės, medikų ir socialinių darbuotojų pastangomis pavyksta grąžinti į gyvenimą, tikiesi, kad jis, pakilęs iš dugno, atgal nebenugrims. Bet po kurio laiko tą patį žmogų Greitosios pagalbos automobilis atveža vėl. Ir vėl – tokios pačios būklės. Tada supranti, kad tu gali padėti, bet svarbiausius gyvenimo pasirinkimus žmogus vis tiek daro pats“, – kalba Saulius.
Savo gyvenimo pasirinkimu jis džiaugiasi. „Man smagu kasdien vykdyti ir RKL Socialinės veiklos skyriaus vadovo pareigas, ir dirbti mėgstamą socialinį darbą“, – sako S.Davainis. Jis nuolat dalyvauja kvalifikacijos kėlimo renginiuose, su Pažangiosios medicinos draugija vyksta į gydymo įstaigas skaityti pranešimų apie socialinį darbą.
„Neįsivaizduoju savęs kitokiame darbe“, – papurto galvą Saulius.
Per trylika darbo RKL metų jis nė karto neturėjo nedarbingumo pažymėjimo. „Reikia pabelsti tris kartus į stalą, – juokiasi, – arba kokį kartą leisti sau susirgti. Neabejoju, kad kvalifikuoti RKL gydytojai, slaugytojai, kiti asmens sveikatos priežiūros specialistai, kurių darbą matau kasdien, mane kaipmat pastatytų ant kojų.“
Žvilgsnis į ateitį
„Lietuvos visuomenė sparčiai sensta, sergančių žmonių nemažėja. Akivaizdu, kad socialiniams darbuotojams ateityje darbo tikrai netrūks ir jis privalės tapti dar kvalifikuotesnis, įvairiapusiškesnis. Jau kelerius metus Socialinės veiklos skyriaus darbuotojai aptarnauja vis daugiau pacientų ir suteikia daugiau paslaugų, parengia vis daugiau dokumentų“, – apibūdina tendenciją skyriaus vadovas.
„RKL socialinių darbuotojų komandos laukia nemaži iššūkiai, – prognozuoja S.Davainis. – Reikia stiprinti ir toliau plėsti tarpinstitucinį bendradarbiavimą, nes, pacientui baigus gydymą, socialinės paslaugos dažnu atveju būna reikalingos ir toliau, o jas teikia vis daugiau įvairių įstaigų. Reikia nuolat skatinti darbuotojų profesinį ir akademinį tobulėjimą, plėsti praktikos galimybes šią profesiją pasirinkusiems studentams.“
„Esame pasiruošę iššūkiams, – sako jis. – Manau, kad RKL Socialinės veiklos skyrius gali tapti pavyzdžiu ir kitoms gydymo įstaigoms turėti tokius skyrius. Nes komandoje dirbti lengviau, o pacientams ir jų artimiesiems paprasčiau kreiptis į viename padalinyje sutelktus pagalbos ranką tiesiančius socialinius darbuotojus.“
Diana Žaliaduonytė
Komentaras
Doc. dr. Diana Žaliaduonytė
Respublikinės Kauno ligoninės generalinė direktorė
Nė vienas žmogus turbūt nepasirinktų sirgti, jei tik galėtų rinktis. Prasidėjusi liga, ypač lėtinė – tai naujos gyvenimo aplinkybės, prie kurių teks prisitaikyti. Reikės kitaip planuoti laiką, nemažą dalį jo skirti vizitams pas gydytojus, nuolatiniam gydymuisi ir ambulatoriškai, ir stacionariai. Neretai liga ima riboti socialinį žmogaus gyvenimą, ji gali lemti neįgalumą, užgriūva finansiniai rūpesčiai. Žmogui prireiks pagalbos. Pažangiausių ES ir pasaulio gydymo įstaigų patirtis rodo, kad būtent komandinis darbas ligoninėje leidžia siekti maksimalaus rezultato – šalia labai svarbios aktyvaus gydymo dalies būtina ir kita, sprendžianti nebe medicinines, bet socialines paciento problemas, susijusias su jo ir jo artimųjų emociniais pokyčiais, baime, nerimu, gedėjimu, gyvenimo kokybe, aplinka, galimybėmis prisitaikyti prie aplinkos ir socialinės erdvės susirgus. Lietuvos ligoninėse ši sritis, deja, nėra plačiai išvystyta. Ligoninės Socialinės veiklos skyriaus darbas turėtų būti suprantamas ne tik kaip parūpinti slaugos namus ar dokumentus, bet ir aprėpiantis paciento ir jo artimųjų emocines, socialines, aplinkos pokyčių, psichologines konsultacijas pagal nustatytą individualų paciento poreikį. Socialinio darbuotojo vaidmuo – atkurti pusiausvyrą paciento gyvenime, jo šeimoje ir aplinkoje jam susirgus, padėti jam adaptuotis ir reintegruotis į visuomenę.
