Eksperimentas, kuriame kas savaitę susitiks nauji dalyviai, vyks keturias dienas – nė viena diena nebus tokia pati, kaip praėjusi, o kas kartą laukiantys išbandymai taps vis sunkesni.

Šiandien, pirmadienį, visų eksperimento dalyvių laukia pirmoji pažintis. Jie atvyks į eksperimento vietą, pirmą kartą gyvenime vienas kitą pamatys ir bus pakviesti užduočiai, kurios metu visiems teks veikti kaip komanda. Tačiau iškart po to jų laukia netikėtumas – tie, kurie realiame gyvenime dėl savo kardinalių skirtumų vienas kitam nė negalėtų ištiesti rankos, bus suskirstyti į poras. Tiesa, apie tai, kad jų nuostatos absoliučiai skirtingos, iš pradžių jie nenutuoks. Svarbiausias ir abi poras vienijantis tikslas – ištrūkti iš kalėjimo, o atliekant užduotis kas kartą pasirodyti geriau nei likusi kita pora.

Antrąją dieną kiekvienos poros lauks dar dvi užduotys. Jas atlikdami, jie ims vienas kitą vis geriau pažinti, išmoks bendradarbiauti, ieškoti sprendimų, kurie padėtų užduotis įveikti lengviau. Kai kas įsivels į pirmuosius konfliktus, o kiti, galbūt, susibičiuliaus. Tačiau trečiadienį, po dar vienos užduoties, įvyks didysis lūžis – kiekvienos poros nariai pagaliau sužinos, kad bendro tikslo siekia su didžiausiu savo priešininku. Trečiadienis taps ta diena, kai kiekviena pora privalės apsispręsti – užmerkti akis prieš skirtumus ir pabandyti atrasti daugiau vienijančių nei skiriančių dalykų, kad galėtų tęsti kovą su didžiausiu savo priešininku, ar likti ištikimam sau ir savo įsitikinimams?

TV3 nuotr.

Tačiau būtent ketvirtadienis – paskutinė eksperimento diena – taps lemtinga. Kiekvienos poros lauks paskutinės fizinius ir psichologinius gebėjimus testuojančios užduotys, kol galiausiai liks tik viena nugalėtojų pora, kuriai atiteiks piniginis prizas. Tačiau ir čia ne viskas bus taip paprasta. Pinigai nebus iškart padalijami per pusę – kaip pasidalinti, teks nuspręsti patiems dalyviams. Pasiimti viską sau ar pasidalinti pergalės skoniu su savo didžiausiu priešininku?

Šiandien pirmojo eksperimento dalyviais taps keturi visiškai skirtingi asmenys, du vyrai ir dvi moterys – laisvų pažiūrų Tadas ir šeimos vyras Eugenijus, prieš skiepus pasisakanti Jūratė ir buvusi gimnastė, medicinos mokslų rezidentė Vaida.

Jau šiandien visų jų lauks pirmieji išbandymai. Vien pirmoji užduotis, kurioje dalyvaus visi keturi dalyviai, taps pasitikėjimą ir fizines galimybes testuojančiu iššūkiu. Herojams per tam skirtą laiką teks sudėlioti spalvinę dėlionę. Tiesa, užduotis nebūtų tokia sunki, jei ne vienas „bet“ – visa tai jiems teks padaryti stovint ant... kabančios platformos.

Kaip keturi žmonės bus suskirstyti į poras? Ar jiems pavyks veikti išvien su didžiausiu savo priešininku? Galiausiai, kuri pora taps piniginio prizo savaitės pabaigoje nugalėtoja?

Socialinis eksperimentas „Skirtingai nuostabūs“ – nuo šiandien, pirmadieniais–ketvirtadieniais, 20.30 val., per TV3.

Beveik ketvirtadalis šalies gyventojų įsitikinę, kad socialiniuose būstuose gyvena vien „probleminiai“ žmonės, kurie piktnaudžiauja alkoholiu, smurtauja, triukšmauja, kelia kitų rūpesčių artimiesiems ir kaimynams. Tačiau atliktas eksperimentas parodė – kaimynams nepageidaujamųjų etikečių nelipdome, kai nežinome, kad jie gyvena socialiniame būste.

„Dalis visuomenės kratosi socialinio būsto gyventojų kaimynystės manydami, kad šiuose būstuose apgyvendinami vien gyvenimo paraštėse atsidūrę asmenys. Kaip ir visa visuomenė, taip ir socialinio būsto gyventojai yra įvairūs. Visgi nemaža mūsų dalis vadovaujasi išankstine nuomone ir vadina tokį būstą probleminiu net neturėję asmeninės patirties. Skatindami didesnę visuomenės toleranciją, atlikome socialinį eksperimentą – pasiūlėme pabendrauti tarpusavyje visiškai nepažįstamiems žmonėms, kurie kalbėjosi apie savo gyvenimą, patirtis bei svajones, neakcentuodami savo gyvenamosios vietos ir... išsikalbėjo, susibendravo, pajuto simpatiją“, – sakė Europos Sąjungos investicijų priemonę socialinių būstui įrengimui administruojančios Centrinės projektų valdymo agentūros direktorė Lidija Kašubienė.

Socialiniame eksperimente dalyvavo 20 atsitiktine tvarka parinktų visuomenės atstovų, iš kurių 10 gyvena socialiniuose būstuose arba laukia jo eilėje. Iki eksperimento pabaigos neatskleista, kurie dalyviai yra socialinio būsto gyventojai.

Tyrimo dalyviai turėjo prisistatyti, trumpai papasakoti gyvenimo istoriją. Vėliau eksperimento dalyviai rinkosi, ką norėtų matyti savo kaimynystėje. Daugelis dalyvių tarp labiausiai geidžiamų kaimynų matė mažiausiai kelis socialinio būsto gyventojus, o kai kurie išvis nepanoro rinktis, teigdami, jog mielai gyventų visų bendravusių asmenų kaimynystėje.

„Šis eksperimentas parodė, kad baimės, nepasitikėjimo ar atmetimo reakcijos priežastimi gali tapti išankstinės nuostatos bei stereotipai, jog socialinis būstas atitenka tik rizikos grupėje atsidūrusiems asmenims. Tačiau matant tvarkingus, draugiškus, maloniai bendraujančius, įdomias gyvenimo istorijas pasakojančius žmones nė vieno jų nebuvo paklausta, gal jis kartais gyvena socialiniame būste? Rūšiuoti žmones pradedame tuomet, kai jiems prilipdome atitinkamas etiketes, ir šį požiūrį laikas keisti“, – sako L. Kašubienė.

2017 m. Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos iniciatyva atlikto visuomenės nuomonės tyrimo duomenimis, 22 proc. gyventojų laikosi nuomonės, kad socialiniuose būstuose gyvena „probleminiai“ asmenys, piktnaudžiaujantys alkoholiu, smurtaujantys ir keliantys kitų problemų. Tokią nuomonę dažniau išreiškė 26-35 m. respondentai, aukščiausio išsimokslinimo atstovai ir didmiesčių gyventojai. Tuo tarpu 72 proc. gyventojų teigė, kad socialinis būstas skiriamas skurdžiai gyvenantiems žmonėms, kurie dėl objektyvių priežasčių gauna labai mažas pajamas.

Lietuvoje yra per 11 tūkst. socialinių būstų, dar apie 10 tūkst. šeimų laukia būsto eilėje. Iki 2020 metų ES struktūrinių fondų lėšomis bus įsigyta apie 2000 būstų valstybės remiamiems asmenims apgyvendinti.

Į socialinį būstą gali pretenduoti daugiavaikės šeimos, vieniši tėvai, našlaičiai ar asmenys, likę be tėvų globos, neįgalieji, pensinio amžiaus asmenys, darbingi asmenys, gaunantys mažas pajamas.

Realybės šou-eksperimente „Tamsoje” dalyvauja vis daugiau garsenybių, taip pažindami svetimą jiems neregių pasaulį. Šį kartą tamsos namus nušvies spindinti Mios šypsena. Tačiau vos įžengusi į izoliuotą namą, Miai šypsena greitai dingo. Šį antradienio vakarą 20 val. realybės šou dienoraštyje žiūrovai išvys Mios reakciją pakliuvus į juodą vakuumą – akliną tamsą.

„Buvau mačiusi keletą „Tamsoje” laidų. Tačiau stebint per televiziją neįmanoma suvokti to jausmo, kurį patiri čia atėjęs. Tai yra milžiniškas iššūkis. Man tik norėjosi kuo stipriau prisiploti prie Andžėjaus ir jo nepaleisti”, – pasakoja Mia, kuriai ekskursiją po klaidžius tamsos labirintus atsakingai organizavo projekto dalyvis, jau daugelį metų neregintis Andžėjus.

Man tik norėjosi kuo stipriau prisiploti prie Andžėjaus ir jo nepaleisti.

„Tamsa visus sulygina, juk čia nesimato nei Mios grožio, o tai, kad ji superžvaigždė, nepadeda jai lengviau nusigauti iki stalo ar iki šaldytuvo. Šie maršrutai tampa sudėtingiausia užduotimi”, – šypsosi Andžėjus.

Kelias valandas aklinoje tamsoje praleidusi Mia stebėjosi, kokius pokštus ėmė krėsti jos protas: „Mačiau prarają, maniau, žengsiu žingsnį ir prasmegsiu. Net išsigandau savo minčių”.

Kiek apsipratusi, atsigėrusi Andžėjaus patiekto vandens, dainininkė skyrė užduotį socialinio eksperimento dalyviams: tamsoje pagaminti pusryčių desertą. Dalyvių poros, kurias sudaro neregiai ir tikrame pasaulyje regintys žmonės, vertėsi per galvą, kad įtiktų žvaigždei. Muzikantė Simona nutarė pusryčius pagardinti gitaros melodijomis. Kol Mia kirto vaisių asorti, skambėjo grupės „Metallica” kūrinys „Nothing Else Matters”. O ši daina Mią nukėlė į sentimentų pasaulį.

„Gal daug kas manęs nesupras, bet pasakysiu: tamsos pasaulyje gyventi yra daug lengviau. Čia nesvarbi išorė, čia tu tampi tikruoju savimi. Ir gali išlaisvinti fantaziją, matyti tai, ko geidi, apie ką svajoji. Per pusryčius man užgrojo dainą, ir aš mintyse nusikėliau į romantišką vakarienę. Įsivaizdavau žvakes, o prieš akis išvydau savo svajonių vyrą. Taip taip, tikrai regėjau mylimąjį, tik nesakysiu jo vardo. Tai buvo intymi akimirka”, – intriguoja dainininkė, apie kurios sudėtingus santykius su vyru Nerijumi spauda trimitavo ne sykį.

Šiandien, gruodžio 13 d. Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Viešosios tvarkos valdybos viršininkas Remigijus Stukas kartu su Bendruomenės pareigūnų veiklos skyriaus viršininke Agne Greblikaite vyko į Kauno apylinkės teismą, kuriame dirba itin pilietiškai akcijos prieš smurtą metu pasielgusi moteris. Dėkodami už neabejingumą, pareigūnai teismo raštinės darbuotojai Romai įteikė naują skėtį bei keletą simbolinių atminimo dovanų.

„Džiugiu, jog gyventojai pilietiški, reaguojantys ir linkę padėti. Kiekvienas iš mūsų yra atsakingas už saugią aplinką, tad nebūkime abejingi“, - teigia Viešosios tvarkos valdybos viršininkas Remigijus Stukas, primindamas, kad visuomet apie pastebėtus daromus teisės pažeidimus gyventojai aktyviai informuotų bendruoju pagalbos telefonu 112.

Pribloškiamą neįgalumo kainą atskleidė visą mėnesį vykęs socialinis eksperimentas „Mėnuo neįgaliojo vežimėlyje“.

Vaikščioti galintis vilnietis Mindaugas Jodogalvis jau beveik mėnesį naudojasi neįgaliojo vežimėliu. Jaunas vyras dalyvauja Lietuvos gyvybės draudimo įmonių asociacijos kartu su Lietuvos neįgaliųjų draugija inicijuotame socialiniame eksperimente, kuris surengtas siekiant atkreipti visuomenės dėmesį į sudėtingą negalią turinčių žmonių  padėtį šalyje.

Atsisėdęs į vežimėlį projekto savanoris ne tik lankėsi viešose vietose, vyko apsipirkti ir bandė įsidarbinti, bet ir pamėgino paskaičiuoti, kokių išlaidų patiria ligos ar nelaimės į vežimėlį pasodinti žmonės Lietuvoje, prireikus įsigyti būtinas judėjimo priemones, susikurti patogią buitį ar įsigyti sveikatai būtinus preparatus.

Daugeliui tai neįkandamos išlaidos

Nors statistika rodo, kad neįgalus yra kas dešimtas gyventojas Lietuvoje, viešose vietose negalią turinčių žmonių matome labai mažai. Kaip sako Lietuvos neįgaliųjų draugijos pirmininkė Jelena Ivančenko, viena pagrindinių priežasčių yra ta, kad dauguma neįgaliųjų paprasčiausiai negali išvažiuoti iš namų.

Jų buitis yra labai sudėtinga ir jie negali išeiti iš namų kada panorėję – žmonės yra įkaitai savo pačių namuose.

„Daugybė fizinę negalią turinčių žmonių skursta – neturi karšto ar apskritai jokio vandens, negali pasiruošti namuose maisto, išsiskalbti, gyvena jų poreikiams nepritaikytuose būstuose. Tai reiškia, kad jų buitis yra labai sudėtinga ir jie negali išeiti iš namų kada panorėję – žmonės yra įkaitai savo pačių namuose“, – liūdnai konstatuoja J. Ivančenko.

Socialinį eksperimentą inicijavusios Lietuvos gyvybės draudimo įmonių asociacijos prezidentas Artūras Bakšinskas priduria, kad vienas projekto tikslų yra atkreipti dėmesį, kokių kasdienių sunkumų patiria neįgalūs žmonės Lietuvoje bei priminti, kad nuo nelaimės nė vienas nesame apsaugotas.

„Neįgalieji yra labai pažeidžiama ir sunkiai išgyvenanti visuomenės grupė – visai kaip Lietuvos senjorai, kuriems irgi yra be galo sunku sudurti galą su galu, – pabrėžia A. Bakšinskas. – Apie tai ir yra šis projektas: jis mums primena, kad turime keisti požiūrį į negalią ir kad nelaimė gali ištikti kiekvieną – pasirūpinti neįgaliu žmogumi nėra vien tik valstybės atsakomybė, apie tai turi galvoti ir tuo rūpintis ir pats žmogus.“

Socialinio eksperimento „Mėnuo neįgaliojo vežimėlyje“ dalyviu tapęs neabejingas vilnietis M. Jodogalvis griebėsi už galvos sužinojęs, kiek jam reikėtų investuoti, kad jo dviejų kambarių butas viename senos statybos daugiabučių būtų pritaikytas judėti vežimėliu.

„Butą reikėtų pertvarkyti iš esmės: koridoriaus sienas griauti ir praplatinti – čia dabar vežimėliu aš vos pravažiuoju. Taip pat išgriauti sieną tarp vonios kambario ir tualeto – juos reiktų sujungti, nes dabar nei į vieną, nei į kitą patalpą irgi negaliu patekti. Reikėtų ir naujos santechnikos: unitazo su specialiais laikikliais, plautuvės, dušo kabinos su kėdute“, – vardijo su keliomis statybų bendrovėmis konsultavęsis M. Jodogalvis.

Vaikinas išsiaiškino, kad  vidutinė jo būsto remonto kaina būtų maždaug 300 Eur už kvadratinį metrą, o visos  buto pritaikymo judėti vežimėliu išlaidos, įskaitant naujus baldus, santechniką bei laiptinės išbetonavimą, kad Mindaugas savarankiškai galėtų pakilti vežimėliu iš pirmo į antrą aukštą, galėtų siekti apie 23 tūkst. Eur.

„Prie įėjimo į daugiabutį yra pora betoninių laiptų. Kad užkopčiau iki buto antrame aukšte, reikia įveikti dar keliolika laiptelių, nes liftas sustoja tik nuo trečio aukšto. Pigiausias variantas, kurį man pasiūlė statybininkai, būtų iki lifto esančias laiptų pakopas išbetonuoti ir šiek tiek pakoreguoti turėklus. Tai atsieitų apie 500 Eur. Na, o norint laiptinėje įsirengti keltuvą, tektų investuoti kur kas daugiau – jų kainos prasideda nuo 6700 Eur“, – pasakojo eksperimento dalyvis, pabandęs sužinoti, kokių išlaidų jis patirtų, jei iš tikrųjų tektų atsidurti neįgaliojo vežimėlyje.

Jei dabar kreipčiausi paramos būsto pritaikymui, tektų laukti eilėje vidutiniškai 22 mėnesius.

Tai yra didžiulės išlaidos, kurios yra sunkiai įkandamos daugeliui negalią turinčių žmonių, tuo labiau kad dauguma jų nebegali dirbti ar tiesiog neberanda darbo. Mūsų valstybės galimybės mokėti orias išmokas neįgaliesiems taip pat nėra pakankamos: „Sodros“ mokama vidutinė netekto darbingumo pensija šalyje siekia vos 168 Eur.

Eksperimento dalyvis M. Jodogalvis pastebi, kad neįgalieji turi galimybę kreiptis valstybės bei savivaldybės paramos būstui pritaikyti ar net naujam socialiniam būstui įsigyti, tačiau valstybės galimybės padėti čia taip pat yra ribotos: kompensacijų visiems nepakanka, neįgaliesiems tenka laukti eilėse.

„Paaiškėjo, kad jei dabar kreipčiausi paramos būsto pritaikymui, tektų laukti eilėje vidutiniškai 22 mėnesius“, – priduria projekto savanoris. Vilniaus miesto socialinės paramos centro duomenimis, šiuo metu sostinėje būsto pritaikymo laukia 104 negalią turintys asmenys. 

Žmogus, pasiryžęs gauti valstybės paramą būsto pritaikymo darbams, ne tik turi apsišarvuoti kantrybe, bet ir  nusiteikti, kad bus dengiamos ne visos išlaidos, nes egzistuoja tam tikros lubos.

Vežimėlis gali atsieiti ir keliolika t ūkstančių

Būsto pritaikymas – toli gražu ne vienintelės išlaidos, kurių patiria negalią turintys žmonės. Reikia įsigyti ir vežimėlį, pritaikyti automobilį, nuolat tenka primokėti už vaistus, higienos priemones, reabilitaciją. Nors šioms priemonėms įsigyti taip pat gali būti skiriama valstybės parama, tačiau, kaip pastebi ne vienas į gyvenimą besikabinantis neįgalusis, tai vis tiek pareikalauja ir nemenkų asmeninių lėšų.

Pavyzdžiui, geresnis neįgaliojo vežimėlis, kuris įgyvendinant šį socialinį eksperimentą pasirinktas neįgalumo simboliu, specializuotose parduotuvėse gali kainuoti  nuo 1600 iki  keliolikos tūkstančių eurų. Kartą per penkerius metus neįgalieji gali įsigyti vežimėlį su valstybės kompensacija, kurios maksimali suma yra 1216 Eur. Kainos skirtumą turi padengti pats vežimėlį perkantis žmogus.

„Vežimėlis neįgaliajam yra kaip batai vaikščioti galinčiam žmogui. Jis turi būti patogus, niekur nespausti ir nebūti per laisvas“, – sako 29-erių vilnietė Ramunė Šidlauskaitė, kuri į vežimėlį atsisėdo po autoavarijos būdama šešiolikos metų.

Beje, R. Šidlauskaitė yra puikus pavyzdys, kad net ir sėdint vežimėlyje galima gyventi aktyvų ir visavertį gyvenimą: jauna moteris dirba, aktyviai dalyvauja neįgaliųjų bendruomenės veikloje, sportuoja – savaitgaliais lanko akmenslydžio treniruotes. Kad visur suspėtų, ji vairuoja specialiai pritaikytą automobilį su automatine pavarų dėže.

Lietuvoje yra tik dvi įmonės, kurios gali pritaikyti automobilį fizinę negalią turintiems vairuotojams. Mechaniškai ranka valdomo akseleratoriaus ir stabdžio įrengimas kainuoja apie 1200 Eur – tai yra pati populiariausia automobilių pritaikymo priemonė tarp fizinę negalią turinčių žmonių. Esant poreikiui, jei kurią nors kūno pusę žmogus sunkiai valdo, meistrai gali  perkelti ir posūkių svirtelę – tai kainuotų dar kelis šimtus eurų.

Didžiausia išmoka siekė 18 tūkst. eurų

Negalią turintiems žmonėms taip pat skiriami kompensuojamieji vaistai, higienos priemonės (sauskelnės, įklotai, kitos kasdien reikalingos priemonės), tačiau jų dažniausiai nepakanka – skaičiuojama, kad papildomos išlaidos sveikatos priežiūrai gali siekti apie 100 Eur per mėnesį ir daugiau, priklausomai nuo situacijos.

„Darau išvadą, kad būti neįgaliu yra labai brangu – nutikus nelaimei ar susirgus tavo įprastas gyvenimas ne tik visiškai susijaukia, bet ir tenka susidurti su didelėmis išlaidomis, kad sėdėdamas vežimėlyje apskritai galėtum jaustis žmogumi, – teigia socialinio eksperimento dalyvis M. Jodogalvis. –  Sakau atvirai: jei mane ištiktų toks likimas, aš nežinau, kaip tektų gyventi, nes neturiu santaupų ir jokio finansinio ramsčio, kuris padėtų ištikus nelaimei.“

Lietuvos gyvybės draudimo įmonių asociacijos prezidentas A. Bakšinskas papildo, kad šiuo metu šalyje yra daugiau nei 165 tūkst. gyventojų, kurie yra apsidraudę neįgalumo ar darbingumo praradimo atveju – nelaimingo atsitikimo, nelaimės ar ligos atveju jie sulauktų nemenkos finansinės pagalbos.

Asociacijos duomenimis, didžiausia šiemet išmokėta draudimo dėl nelaimingo atsitikimo išmoka siekė 18 tūkst. Eur – ji buvo išmokėta žmogui nukritus nuo laiptų ir patyrus sunkius smegenų sužalojimus, galvos bei galūnių kaulų lūžius.

„Žinome ir kitą atvejį, kai dėl stuburo traumos žmogui buvo išmokėta 15 tūkst. Eur, kuriuos jis skyrė savo sveikatos būklei pagerinti. Būna ir taip, kad dėl nelaimės žmogui tapus neįgaliu padengiama jo turima paskola: šiemet kaip tik buvo toks nutikimas, kad žmogus nėrė į vandenį, atsitrenkęs į dugną susižalojo stuburą ir jam buvo padengtas visas jo turimas vartojimo kreditas – daugiau nei 2,5 tūkst. Eur“, – apžvelgė A. Bakšinskas ir pridūrė: „Už kiekvieno tokio atvejo slypi atskira istorija ir konkretūs žmonės, jų išgyvenimai. Išmokų sumos taip pat skirtingos, nes įmokos nėra vienodos ir ne visada jos yra pakankamos.“ 

Gauta draudimo išmoka paprastai skiriama  būsto pritaikymui, būtinos įrangos įsigijimui, papildomai reabilitacijai ir kitoms sveikatos reikmėms.

Vilniečiui Mindaugui Jodogalviui yra 28 metai, jis dirba vadybininku vienoje telekomunikacijų bendrovėje. Ateinantį mėnesį Mindaugo gyvenimas pasikeis iš esmės: vaikščioti galintis sveikas jaunuolis atsisėdo į neįgaliojo vežimėlį, kurio pagalba nuo šiol judės namuose, vyks į miestą, naudosis įvairiomis paslaugomis ir net bandys susirasti darbą.

Neabejingas jaunuolis ryžosi dalyvauti socialiniame eksperimente, kurį inicijavo Lietuvos gyvybės draudimo įmonių asociacija kartu su Lietuvos neįgaliųjų draugija, vienijančia daugiau nei 24 tūkst. negalią turinčių žmonių.

„Prieš keletą metų čiuoždamas ant ledo buvau susilaužęs kairįjį riešą: buvo išlūžę abu rankos kaulai ir pusę metų buvau nedarbingas, negalėjau net striukės normaliai apsirengti. Tad ką reiškia patirti traumą, jau žinau, tačiau galiu tik įsivaizduoti, kaip yra sunku žmogui, kuris, užklupus ligai ar nutikus kokiai nelaimei, staiga nebegali valdyti kojų ar patiria kitokių sveikatos problemų”, – prisipažįsta M. Jodogalvis.

Kad lengva nebus, Mindaugas suprato jau pirmąją eksperimento dieną grįžęs su neįgaliojo vežimėliu namo. Vaikinas be kitų žmonių pagalbos negalėjo įvažiuoti net į namo laiptinę, nes jo vežimėliui kelią pastojo laiptų pakopos.

Kaip sekėsi eksperimento dalyviui ir su kokiomis kliūtimis jis tąkart susidūrė, galite pamatyti čia: 

Užnešti Mindaugą su vežimėliu į antrąjį daugiabučio aukštą, kuriame yra vaikino butas, padėjo jo draugas ir į pagalbą pasikviestas nepažįstamas kaimynas. Du vyrai suplukę nešė Mindaugą su vežimėliu, kol šiaip ne taip įveikė visus laiptelius ir pargabeno vaikiną namo. Pasirodo, daugiabutyje liftas yra, bet jis gyventojus kelia tik nuo trečiojo aukšto.

„Man pasidarė baisu, nes suvokiau, kad daugybė žmonių taip gyvena kiekvieną dieną – jiems net grįžimas namo kas kartą yra tarsi didžiulis iššūkis. Kita vertus, likau maloniai nustebintas nepažįstamo vyriškio reakcijos, kuris maloniai sutiko padėti užnešti vežimėlį, tik stebėjosi, kaip aš iki šiol grįždavau namo ir ką toliau darysiu“, – įspūdžiais dalijasi socialinio eksperimento dalyvis.

Vidutinė neįgalumo pensija – 168 eurai

Šiuo socialiniu projektu siekiama atkreipti dėmesį į sudėtingą neįgaliųjų padėtį Lietuvoje. Daugybė žmonių dėl įvairių traumų, nelaimingų atsitikimų ar ligų kasmet tampa neįgalūs ir jų gyvenimo kokybė nuo to momento stipriai pablogėja: išlaidos smarkiai išauga, nors gaunamos pajamos gerokai sumažėja. Susiduriama ir su begale infrastruktūros bei integracijos problemų.

Man pasidarė baisu, nes suvokiau, kad daugybė žmonių taip gyvena kiekvieną dieną – jiems net grįžimas namo kas kartą yra tarsi didžiulis iššūkis.

„Įvairią negalią turintys žmonės sudaro apie 10 proc. Lietuvos gyventojų. Tai yra grėsmingas skaičius, kuris mus įspėja, kad nė vienas nesame nuo to apsaugotas: atsisėsdamas į neįgaliojo vežimėlį, kurį pasirinkome kaip neįgalumo simbolį, eksperimento dalyvis tarsi parodo, kad jo vietoje gali atsidurti kiekvienas“, – sako Lietuvos gyvybės draudimo įmonių asociacijos prezidentas Artūras Bakšinskas.

Jis priduria, kad mūsų valstybei yra itin sunkus uždavinys užtikrinti savo žmonėms orias pajamas ne tik sulaukus senatvės, bet ir nelaimės ar nelaimingo atsitikimo atveju: „Tiek mūsų senjorai pagrįstai nuogąstauja dėl per mažų „Sodros“ pensijų, tiek ir neįgalieji turi pagrindo skųstis – abi šios visuomenės grupės yra labai pažeidžiamos ir joms yra sunku išgyventi“, – pažymi A. Bakšinskas.

Eksperimento dalyvis Mindaugas skaičiuoja, kad jei jis iš tikrųjų atsidurtų neįgaliojo vežimėlyje, jo gaunamos pajamos sumažėtų daugiau nei du kartus. Šiuo metu vadybininku dirbantis vaikinas uždirba per 600 eurų per mėnesį atskaičius mokesčius, o atsidūręs neįgaliojo vežimėlyje gautų apie 295 eurų netekto darbingumo pensiją. Panašaus dydžio „Sodra“ vaikinui prognozuoja ir senatvės pensiją.

Tuo tarpu neįgaliems asmenims mokama vidutinė netekto darbingumo pensija Lietuvoje yra dar mažesnė ir šiandien siekia vos 168 eurus, rodo „Sodros“ duomenys.

„Man dabar sunku suvokti, kaip už tiek įmanoma pragyventi. Juk dabar net savo bute negaliu normaliai pravažiuoti – reiktų daryti remontą, nes net į vonios kambarį vežimėliu aš negaliu patekti.

Be to, neįgaliam žmogui dar reikalinga reabilitacija, reikia nuolat vartoti vaistus – išlaidos yra didelės“, – sako eksperimento dalyvis.

Kaip pastebi A. Bakšinskas, mūsų visuomenė jau supranta, kad savo pensija senatvėje turime rūpintis visi – ne tik valstybė, bet ir pats žmogus. Pasak jo, turime keisti savo požiūrį ir nelaimių, ligų bei nelaimingų atsitikimų atveju: „Turime suprasti, kad tai nėra tik valstybės atsakomybė, nes valstybei tai tiesiog per didelė našta – mes irgi turime rūpintis ir galvoti, o kas bus, jeigu... – priduria asociacijos prezidentas. – Tai yra vienas eksperimento tikslų – priminti, kad turime rūpintis savimi.“

Asociacijos duomenimis, šiuo metu neįgalumo draudimą dėl nelaimingo atsitikimo turi per 95 tūkst. Lietuvos gyventojų, dauguma jų yra apsidraudę per 17 tūkst. eurų sumai. Dauguma žmonių ištikus nelaimei gautas išmokas panaudoja būtent gyvenimo sąlygoms pagerinti: įsigyja elektrinius vežimėlius, įsirengia keltuvus, pakopas namuose, atlieka kitus būsto pritaikymo darbus.

Mūsų neįgalieji – namuose įkalinti „žiemojantys meškinai“

Lietuvos neįgaliųjų draugijos pirmininkė Jelena Ivančenko papildo, kad šiuo metu šalyje dirba vos 29 proc. visų darbingo amžiaus neįgaliųjų. Tai reiškia, kad daugumai tenka gyventi vien iš valstybės išmokų stipriai susiveržus diržus.

„Tai yra labai sunku. Valstybė čia padeda kaip gali, padėtis pamažu keičiasi, bet neįgalių žmonių gyvenimo sąlygos Lietuvoje vis dar yra kur kas blogesnės nei Vakaruose. Todėl turime galvoti visi kartu, ką galime padaryti, kad pakeistume šią situaciją ir pagerintume neįgaliųjų galimybes integruotis“, – pastebi J. Ivančenko.

Jau trylika metų negalią turinti vilnietė Ramunė Šidlauskaitė sako, kad pas mus neretai nesusimąstoma, kad persirengimo kabinos drabužių parduotuvėse turi būti pakankamai plačios, kad į jas būtų galima lengvai įvažiuoti vežimėliu, o veidrodžius neįgaliųjų tualetuose reikia kabinti žemai, nes priešingu atveju žmogus vežimėlyje matys tik savo galvą.

„Vakarų šalyse jau būtų gėda, o pas mus apie tai dar tiesiog nepagalvojama. Dėl to iš Lietuvos jau emigruoja ir neįgalieji. Žinau vaikiną su cerebriniu paralyžiumi, kuris emigravo į Norvegiją ir ten turi visai kitas sąlygas: gavo būstą, didesnes išmokas, specialistų priežiūrą“, – pastebi moteris, kuri vežimėlyje atsidūrė būdama 16 metų po autoįvykio – nelaimės metu lūžo jos stuburas. Beje, gydytojai sakė, kad jei autoavarijos metu ji būtų segėjusi saugos diržą, šiandien greičiausiai galėtų vaikščioti – deja, anuomet galinėje automobilio sėdynėje segtis diržą dar nebuvo įprasta.

„Prieš keliolika metų buvo dar blogiau, bet mums vis dar yra kur pasitempti. Apie tai reikia kalbėti. Turime 245 tūkst. neįgalių žmonių Lietuvoje, nors viešose vietose jų beveik nematome. Kaip aš sakau, dauguma mūsų neįgaliųjų yra kaip žiemojantys meškinai: jie sėdi per dienas užsidarę savo butuose be liftų ir laukia, kol ateis vasara ir kas nors iš draugų atvažiuos juos kur nors nuvežti“, – pasakojo R. Šidlauskaitė.

Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro (KKKC) Meno kieme veikianti „Dizaino manufaktūra“ spalio 18 d., šeštadienį, 11 val. kviečia dalyvauti socialiniame dizaino eksperimente, kurio metu visi norintieji galės tapti naujos uostamiesčio kavinės radimosi liudininkais: steigėjai klaipėdiečiams pristatys savo sumanytą prekinį ženklą ir teirausis vertinimų bei pageidavimų.

Architektas Vytautas Alšauskas ir dizainerė Lina Jaruševičiūtė kviečia padiskutuoti apie savo kuriamos kavinės „Kavos architektai“ logotipą. Kūrybinėse dirbtuvėse laukiami visi besidomintieji logotipų dizainu bei firminio stiliaus kūrimu.

Eksperimento dalyviams pora pristatys savo sukurtą logotipą. Dalyviai aptars, ar jis patrauklus vartotojui, ar lengvai „skaitomas“ ne tik tekstine, bet ir idėjine prasme, ar aiškiai atskleidžia sumanytojų idėją. Po diskusijos, kūrybinėje dalyje, dalyviai patys eksperimentuos kurdami logotipus, svarstys dėsningus bei netikėtus jų sprendimus.

Informacija teikiama ir registracija vykdoma mob. tel. (8–618)14506 bei el. p. inga@kkkc.lt.

„Dizaino manufaktūra“ – jau ketvirtuosius metus vykstantis KKKC kūrybinių industrijų projektas, aprėpiantis nemokamų seminarų, ekskursijų į gamybos įmones bei savarankiško kūrybinio darbo ciklą.

Šį rudenį jau surengtos „Dizaino manufaktūros“ kūrybinės dirbtuvės, skirtos socialinei reklamai, knygos viršelio, audinių dizainui. Šių bei kitų užsiėmimų rezultatai bus pristatyti gruodį KKKC Meno kieme vyksiančioje tradicinėje projekto parodoje.

Vaizdų svetainės „YouTube“ kanalo „Jack Vale films“ autorius šįkart pabandė gatvėje atlikti socialinių tinklų eksperimentą.

Sutiktiems, ypač savų draugų būryje, nelabai patiko tai, ką Jackas žino.

Prašalaičiui pakako internete panaršyti, ir viskas aišku - ne tik kuo jie vardu ar kada gimtadienį švenčia, bet ir ką valgo, kokį augintinį namuose laiko, kaip jį meiliai vadina, ar kada raktus pametė.