Į lietuvių kalbą neseniai išversta naujausioji Sofi Oksanen knyga "Kai dingo balandžiai". Jau pirmuoju savo romanu "Stalino karvės" (2003), nagrinėjančiame emigraciją, jaunos moters akimis stebimas Tarybų Estijos ir demokratinės Suomijos priešpriešas, autorė buvo įvertinta literatūriniame lauke, o viešumoje stebėtasi, kad jauna rašytoja domisi tokiomis nepatogiomis temomis.
Bene labiausiai S.Oksanen išgarsėjo trečiuoju savo romanu "Valymas" – jis pelnė ne vieną tarptautinį apdovanojimą. Laurus skina ir pagal šį kūrinį pastatyti spektakliai. Tačiau pretekstas kalbinti S.Oksanen – ne praeitis, bet naujasis, jau ketvirtasis, romanas. Pokalbis su 37 metų Suomijoje gyvenančia estų kilmės rašytoja – ne tik apie literatūrą, bet ir apie Baltijos valstybių istoriją, grėsmingą propagandos sistemą bei kitus, su nūdienos įvykiais glaudžiai susijusius dalykus.
– Kaip atrodė knygos "Kai dingo balandžiai" rašymo procesas?
– Mintys dėliojosi įvairiai. Pavyzdžiui, Judita (romano personažas) buvo mano mėgstamiausias moters tipažas dailės istorijoje nuo tada, kai ėjau šeštus metus. Vėliau, mąstydama apie Rusijos užsienio politiką, supratau, kad šalies vykdytas propagandos mechanizmas yra ta tema, apie kurią norėčiau kažką parašyti. Taigi pradėjau romaną 2009-aisiais.
– Pagrindinis romano veikėjas Edagaras, tarnaujantis komunistiniam režimui,perrašo savo tėvynės Estijos istoriją, vykusią vokietmečiu. Jūs – šio romano autorė – taip pat mėginate transformuoti istoriją į fikciją. Kodėl to ėmėtės?
– Jaučiau, kad Vakarų kultūroje gyvenantys žmonės iš tiesų nesupranta sovietinės propagandos ir visos tos meto kūrimo sistemos. Taigi tarsi tapau ta, kuri turi parašyti Baltijos valstybių (ir kitų okupuotų teritorijų) istoriją, skirtą taip pat ir Vakarų skaitytojų auditorijai. Viso to politinio režimo pėdsakai gali būti matomi ir dabar, turint omenyje dabartinius Ukrainos įvykius. Taigi šios propagandinės mašinos suvokimas ir dekonstravimas dabar yra dar svarbesnis, negu buvo tada, kai pradėjau rašyti romaną.
Sovietinis naratyvas buvo labai stiprus ir šiandien nebėra jokio tikslo leisti jam vis dar gyvuoti. Bet mes negalime to melagingo pasakojimo sugriauti, jei nežinome kam, dėl kokių priežasčių ir kieno jis buvo kuriamas. Sovietų sąjunga naudojosi falsifikuotais dokumentais, patvirtinančiais Baltijos šalių okupaciją. Dabar Rusija naudoja tokius pačius metodus Ukrainoje...
– Kokie buvo pagrindiniai šaltiniai, kuriais rėmėtės rašydama knygą? Ar mėginote kalbinti amžininkus?
– Kalbinau ne tik amžininkus, bet ir daugelį Estijos istorikų. Seni laikraščiai taip pat buvo labai puikus šaltinis, iš kurio sėmiausi reikiamų faktų. Skaičiau ir krūvas propagandinių 6-ojo ir 7-ojo dešimtmečio knygų – vienu aspektu labai įdomių, kitu – visiškai nuobodžių ir panašių.
– Ankstesniuose jūsų romanuose pagrindinės veikėjos dažniausiai buvo moterys. Tačiau šioje knygoje jūs meistriškai sugebėjote išskrosti juodžiausias vyriško personažo vidines gelmes. Kas padeda jums susitapatinti su skirtingos dorovės ir lyties personažais?
– Na, rašymas yra kaip vaidinimas scenoje, tik visa tai vyksta popieriuje. O tada, kai vaidini, nėra jokio skirtumo – geras tai personažas ar ne.
– Ar Vakarų ir Baltijos šalių skaitytojai suvokia jūsų knygas skirtingai?
– Taip, buvusių okupuotų šalių gyventojai mano romanų foną supranta kur kas geriau. Taip pat tokios šalys, kaip Ispanija, turi visiškai kitokį supratimą apie diktatūrą, jos pobūdį bei prigimtį. Tie patys skandinavai niekada negyveno okupacijoje, jų pasaulėvoka susiformavo visiškai skirtingoje politinėje sistemoje. Tarkim, iš jų skaitytojų gali išgirsti klausimą, kodėl, pavyzdžiui, to meto dokumentuose nebuvo rašoma apie įvykdytus nusikaltimus? To niekada neišgirstum iš skaitytojo, kuris neseniai gyveno diktatoriaus valdomoje šalyje.
Visgi Suomijos gyventojai kur kas geriau nusimano apie Sovietų sąjungą nei prieš dešimtmetį. O klausimai dėl Rusijos vykdomos politikos kyla net ir dabar. Daugelis šios šalies politikų poelgių yra visiškai nesuvokiami skandinaviškoje demokratijos dirvoje užaugusiems žmonėms.
Štai vienas pavyzdys:
Romane per visą pasakojimą nevartojau žodžio "nacis". Tai buvo keista daugeliui Vakarų vertėjų ir jie tikino, kad reikėtų vartoti žodį "nacis" vietoje "fašistas". O Baltijos šalyse toks žodis vertėjams yra artimas ir suvokiamas – dėl to nekilo jokių klausimų.
Taip pat patyriau labai šiltą Pietų Amerikos skaitytojų priėmimą. Jos šalys yra gerai susipažinusios su diktatūromis ir esu laminga galėdama pasakyti, kad, pavyzdžiui, Čilėje ar Argentinoje "Balandžiai" buvo viena iš sezoniškai rekomenduotinų knygų net moterų žurnaluose.
– Kaip paaiškintumėte savo angažuotumą Estijos praeičiai?
– Augau laviruodama ant geležinės uždangos krašto. Mačiau abi puses.
– Ar sekate šiuolaikinį Estijos kultūrinį gyvenimą, skaitote Baltijos šalių literatūrą?
– Seku, bet dažniau skaitau estiškas knygas, kurios nėra grožinė literatūra.
– Rašytojai, gyvenę sovietmečiu ir patyrę sovietinį režimą, turėjo taikstytis su daugybe moralinių įsipareigojimų. Ar matote kokių nors iššūkių būdama jauna ir pripažinta rašytoja šių laikų Suomijoje?
– Tiesą sakant, per praėjusius dešimt metų matau šiokį tokį skirtumą. Mano pirmasis romanas "Stalino karvės" buvo publikuotas 2003 m. Šiais laikais taip nebūtų.
Suomijoje 50 procentų rašytojų yra moterys, taigi čia, Skandinavijoje, lytis niekada nebuvo kliūtis norint daryti rašytojo karjerą. Tačiau, kiek pastebėjau, moterys rašytojos yra gana retas reiškinys kitose valstybėse.
Kai išleidau savo pirmąją knygą, man buvo sakoma, kad tokios temos, kurias nagrinėju, nėra labai tinkamos jaunoms rašytojoms (pavyzdžiui, politikos istorija).
Dabar daug suomių skaitytojų noriai skaito istorijas, susijusias su nesena Sovietų sąjungos istorija. Kai pradėjau rašyti ta tema, jaunesnė karta dar nebuvo susidomėjusi Sovietų sąjungos praeitimi – tai buvo dar viena priežastis imtis tos temos. Rusija keičia savo politiką ir manau, kad ši karta neturėtų pamiršti Rusijos politikos prigimties.
– O kokie autoriai jus formavo kaip rašytoją?
– Na, išvardysiu kelis. Tai būtų: Kazuo Ishiguro, Marguerite Duras bei Aleksandras Solženicynas.
– O ko palinkėtumėte mažos šalies, tarkime, Lietuvos, rašytojams?
– Daugiau vertimų! Visos mažos tautos ir kalbos susiduria su ta pačia problema – mums reikia daugiau vertėjų ir vertimų. Kitaip tautos balsas bus izoliuotas tik mūsų pačių teritorijose. Fikcija yra puikus kelias padėti suprasti tavo šalį tiems, kurie galbūt šiaip nėra interesuoti į tavo valstybės kultūrą ar istoriją.
Mes neturime Holivudo, galinčio papasakoti mūsų istoriją masėms ir pinigų tam Holivudui pastatyti, bet galima rašyti knygas, kurias skaitytų ir užsienyje.
Gaila pripažinti, kad nėra tiek daug vertimų, ateinančių iš Baltijos šalių.
Ir reikėtų pasakyti taip: Rusija turi neišsemiamą biudžetą propagandai. Vienintelė galimybė išvengti tokių istorijų dominavimo yra papasakoti žmonėms istorijas, kurias jie norėtų skaityti labiau už anas. Istorijas, kurios yra kur kas labiau pribloškiamos ir įdomios. Rašytojai turėtų priartinti mažas šalis prie didžiųjų šalių skaitytojų. Jūs tai galite padaryti. Neturėtų būti pamiršta, kad tam tikru laiku Solženicynas privertė Sovietų sąjungą kaip reikiant padrebėti. Žodžių pakanka – jie yra svarbūs ginklai. Ir tam visai nereikia Holivudo.
Taip pat aš tikiuosi, kad ES labiau rems vertimus, nes daugelis leidėjų nerizikuoja leisti mažų šalių vertimų bijodami ekonominių nuostolių. Tad neleiskime žodžių galiai nutilti.
"Kai dingo balandžiai" (ištrauka)
Sofi Oksanen
„Kai dingo balandžiai“ – trečiasis romanas iš S.Oksanen tetralogijos apie netolimą Estijos praeitį ir politinį Europos suskaldymą. Ankstesnės dalys – „Stalino karvės“ ir „Valymas“. Romane vaizduojami neramumų ir tariamos taikos dešimtmečiai: Estijos Respublikos pirmojo laikotarpio pabaiga, Antrasis pasaulinis karas ir „atšilimas“ bei stagnacijos pradžia Sovietų Sąjungoje. Tai pasakojimas apie žmogaus santykius su valdžia, apie gebėjimą ir nenorą prisitaikyti, apie kaukes, kurias vieni pajėgia dėvėti, kiti – ne. Ką rinktis: ištverti tiesia nugara traiškomam krumpliaračių, ar pačiam tapti tokiu krumpliaračiu? Kartu knygoje gvildenamas tragiškas vienos šeimos likimas, ją supančių žmonių viltys ir netektys.
Autorė už šiuos kūrinius buvo apdovanota „Finlandia“ literatūros premija, Šiaurės šalių Ministrų tarybos literatūros premija ir ordinu „Pro Finlandia“. Išėjus romanui „Kai dingo balandžiai“ S.Oksanen pelnė Švedijos akademijos Šiaurės šalių literatūros premiją.
****
Vaivara,
Estijos generalinė sritis,
Ostlando reichskomisariatas. 1943-ieji
Kai opelis paliko Taliną už nugaros, Judita pamėgino niūniuoti „Das macht die Berliner Luft“*, tačiau Helmutas tik stebeilijo pro langą, viena ranka atsainiai apsivijęs Juditos pečius, kita viršum sprigtu atvertos peleninės stingiai laikydamas cigaretę, o ne jos kojinės kraštą. Juditos balsas nuslopo. Ir šįkart jie kartu nedainuos žvalinančio maršo, neskardens linksmų dainelių, kaip seniau dažnai darydavo, Helmutas neišsiims mažutėlaičio estų ir vokiečių pasikalbėjimų žodynėlio, iš kurio Judita kelionėje mokydavo Helmutą naudingų posakių ir kurio viršelyje abiem kalbom buvo išspausdinti Marijos Under posmai; Helmutas nebekužda jai į ausį „lūpos tavosios lūpose mano“. Pro šalį šmėsčiojančių elektros stulpų laidus pakeitė spygliuota viela. Helmutas, nuleidęs langą, išmetė cigaretę pavėjui ir atgręžė veidą į oro srautą, tartum opelyje nepakaktų deguonies. Judita jautė šalia sėdinčio Helmuto įtampą, vyras tolydžio į ją žvilgčiojo, pernelyg dažnai, tarsi darydamas tai sąmoningai, tik tam, kad Judita nepastebėtų raukšlės jo kaktoje.
Jau kuris laikas naftos bendrovės „Baltische Öl“ vyrai slapčiomis lankėsi Rožinio gatvėje ir pro durų plyšį miegamajame Juditos ausis pasiekdavo dirglūs žodžiai: „Svarbiausia karinė ir ekonominė Vokietijos užduotis buvusiose Baltijos valstybėse – tai skalūno panaudojimas, dėl to aukščiausioji reicho valdžia neketina derėtis.“ Todėl „Opel Olympia“ dabar lėkė Vaivaros ir naftos produktų galimybių link, veždamas susirūpinusią Juditą. Galbūt tai nulėmė Stalingradas. Nuolatinis traukimasis Rytų fronte. Tarp Helmuto draugų įsėlino įtampa, ir Judita net nesistengė galvoti, ką tai galėtų reikšti. Ji nustumdavo tas mintis šalin, vis nustumdavo, stengdamasi palaikyti gerą nuotaiką, kai Helmutas atsidusdavo, esą karininkai tampa atsargų tiekėjų marionetėmis.
Iš pradžių Judita manė esant gerą ženklą, kad darbininkams buvo pastatyti būstai ir sutvarkyti besitraukiančių bolševikų nuniokoti gamybiniai statiniai. Vokiečiai nebūtų dėję tiek lėšų į vietinę pramonę, nebūdami tikri, kad bolševikai daugiau čia nebeateis, tiesa? Tai kodėl gi Helmutas toks susirūpinęs? Naujienose knibždėjo propaganda. Gerda būtų pasakiusi, kad politika ne moterims, į ją neverta veltis. Gerda buvo teisi. Aitrus teršalų dvokas vertė tvinkčioti smilkinius, viskas buvo pernelyg sudėtinga, Judita nesuvokė ir krimtosi, kad aistroms teks trauktis prieš prasiskverbiančias į miegamąjį karines problemas.
Atvykusi į vietą Judita stebėjo, kaip Helmutas skuba aptarti reikalų su svarbiais žmonėmis, kaukšėjo užkulniai ir aidėjo pasveikinimai, ir Judita nuėjo ieškoti akmens, tinkamo galbūt paskutinėms šios vasaros saulės maudynėms. Ji užsidėjo tamsius akinius, nusiavė batelius ir nusivyniojo kojines, pakėlė sijono kraštą, ne per aukštai, atsižvelgdama į padorumą ir orą. Vėsus vėjas jau dvelkė rudeniu, ji ir šiaip drebėjo, bet ne tiek, kad iš rankinuko turėtų išsitraukti pervitino**. Pradėjo jį nešiotis po vasario bombardavimo. Ėjo kalbos, kad armija nori atsikratyti savųjų pervitino atsargų, ir Helmutas gavo jo kelias dėžes. Helmutas buvo teisus, pervitinas gelbėjo. Nuo jo slogutis tirpo kaip sniegas apie bombas; Judita prisiminė nebūdingą vasariui juodą žemę, kolonas keliuose, perkrautas roges, paliekančias miestą, ir tai, kaip vakarą prieš bombardavimą ji pirmą kartą gatvėje pamatė girtą vokiečių kareivį. Judita spragtelėjusi atidarė rankinuką. Griuvėsių jau nepastebėdavo, žvilgsnis nuslysdavo nuo jų kaip nuo dulkių ant baldų. Viskas nuslopo, išskyrus mintį apie vyrą. Saulėje skaisčiai sužvilgę raudoni kojų nagai vėl jai priminė vyro priekaištus, girdi, anytai nebūtų patikę lakuoti nagai. Jie dabar galėjo glemžti šviesą ir raudonuoti taip pat laisvai kaip Lėni Ryfenštal nagai – Lėni garsėjo savo įdegiu ir į keliones visuomet pasiimdavo porą fotografų, kad paveiksluotų ją ir jos apdarus.
– Ką pasakytum... kelios vištos, karvė, paprastas kaimo gyvenimas? Kartu su tavimi.
Judita nebuvo tikra, ar gerai suprato Helmutą. Opelis šokčiojo duobėtame kelyje, Judita užsigavo alkūnę į durų rankeną ir cyptelėjo iš netikėtumo ir skausmo. Kai saulei leidžiantis jie susirengė važiuoti atgal, Helmutas tylėdamas įlipo į automobilį ir kurį laiką ramiai sėdėjo ant užpakalinės sėdynės. Jis net nepaėmė Juditos už rankos, nepabučiavo. Ar Helmutas iš tiesų kalbėjo apie galimybę po karo likti čionai? Ar tikrai? Kaime?
– Ne vienas karininkas ketina taip padaryti. Tu juk norėtum į kaimą, širdele?
Iš pradžių Judita tesuvokė viena: Helmutas neketina važiuoti be jos į Vokietiją, Helmutas pasiliks čia, Judita jo nepraras. Paskui mintyse šmėstelėjo vaizdas, kaip juodu gyvena vidury panašaus į Tarą kaimo, kvepia rugiai, merginos neša į vežimą pieno bidonus, ji gyvena su vokiečiu, nors jau yra ištekėjusi, žvilgsniai iš padilbų, kaskart vos jai nusigręžus, ant kulnių teška spjaudalai. Nepadėtų nė tai, jeigu Helmutas įsigytų ne ūkį, o dvarą, Judita nenorėjo likti dvare kaip sugyventinė. SS karininko santuokos paraišką peržiūri saugumo tarnybos štabas, per šį sietą jinai nepereis, ir netgi gavus leidimą santuoka sugriautų Helmutui karjerą, Berlyne Juditai nėra kas veikia. Galbūt todėl Helmutas ir šnekėjo apie kraustymąsi į kaimą. Tačiau Helmuto žodžiai reiškė ir kitką: Vokietija išliks, Vokietija nugalės, bolševikai čia nebesugrįš. Kitaip Helmutas neplanuotų čia savo ateities.
– Susirašinėjau su vienu kitu bičiuliu ir pasiūliau jiems Est¬lando kaimo vietoves. Tu buvai nuostabi kaimo gyvenimo gidė. Žemė pažiūrėti derlinga, viskas veša, ko daugiau gali norėti. Tad kodėl nesusikurti kaime nuosavo rojaus?
– Tačiau po karo tu juk turėsi visas galimybes daryti bet ką ir bet kur! – sušuko Judita.
– Aš maniau, kad tu nori likti čia.
– Seniau tu nieko neklausinėjai apie ateitį.
Helmutas spragtelėjo portsigarą ir užsidegė cigaretę.
– Tai tu nori vykti Vokietijon?
– Šito irgi neklausei.
– Nedrįsau.
Tie žodžiai nuramino Juditą, ji veltui išsigando. Helmutas kol kas neįgyvendino savo planų, dar nenusižiūrėjo vienkiemio arba dvaro. Judita, ko gero, neturės jam aiškinti, kaip skirtingai estai vertina sugyventines, jai neteks savo gėdos išlieti žodžiais. Vokiečių pažiūra į meilužes atrodė kur kas pakantesnė, draugių ar sekretorių augantys pilvai nieko nedirgino. Moterys paprasčiausiai iškeliaudavo poilsiauti į kokį nors Vokietijos miestą, kur, pasak gandų, galima smagiau ir drąsiau leisti laiką ir geriau maitintis. Taip iškeliavo Alisė, turėjusi tą pačią siuvėją kaip ir Judita, ir taip išvažiavo Ast¬rida, su kuria Judita lankėsi pas tą pačią kirpėją, ir galų gale savo lagaminus susikrovė Gerda, bet Gerda nors buvo pažadėjusi parašyti. Judita turi paklausinėti Gerdos, koks ten, Vokietijoje, gyvenimas, gal prieš visiškai apsispręsdama ji nuvyks pas ją paviešėti. Vokietijoje nėra pažįstamų iš ankstesnių laikų, tenai, ko gero, būtų vis viena, jeigu tektų nugyventi likusį gyvenimą kaip sugyventinei. Helmutas gali vesti savo giminei ir reichui tinkamą moterį. Judita tai iškęstų, jei juodu liktų kartu.
– Aš keliausiu visur, kur tik tu panorėsi, – sukuždėjo ji.
Iš suomių k. vertė Danutė Sirijos Giraitė
* Štai ką daro Berlyno oras (vok.).
** Pervitin (vok.) – kristalinio metamfetamino ankstyvoji versija, nacistinėje Vokietijoje plačiai paplitęs medikamentas, juo buvo palaikomas karių budrumas.
