Pernai Kauno miesto muziejaus išleistoje knygoje „Kaunas: pasakojimai apie miestą ir jo žmones“ aštuoni istorikai nauju žvilgsniu pažvelgė į 700 Kauno istorijos metų, aprašydami svarbiausius miesto įvykius nuo jo įkūrimo iki šių dienų. Autoriai pasirinko po vieną Kauno miesto istorijos laikotarpį ir išskyrė svarbiausius to meto įvykius ir asmenybes. Galiausiai istorikė dr. Giedrė Milerytė-Japertienė visą medžiagą sujungė į vientisą tekstą.
Šurmulingasis 1924-ųjų rugpjūtis
Kauno miesto muziejaus Istorijos skyriaus vadovė dr. Inga Puidokienė rinko istorinę medžiagą apie Kauno gyvenimą 1922–1940 m. Kadangi tarpukaris buvo itin gausus garsiai nuskambėjusių įvykių, nuspręsta knygoje dėmesio skirti kiek mažiau žinomiems istoriniams faktams.
Pasak dr. I. Puidokienės, Kaunui itin svarbūs tapo 1924-ieji, kai mieste surengta pirmoji Lietuvos dainų šventė „Dainų diena“. Kartu mieste vyko Lietuvos žemės ūkio ir pramonės paroda, kuri taip pat sutraukė begalę smalsuolių iš visos šalies. Pašnekovė pasakoja, kad šventinis savaitgalis prasidėjo nuo parodos atidarymo. Nepaisant lietaus, jau pirmąją parodos dieną – rugpjūčio 22-ąją, joje apsilankė apie 5 tūkst. lankytojų. Parodoje taip pat dalyvavo apie 200 įmonių.
Sportas: bilietas į Europos krepšinio čempionatą Kaune. 1939 m. gegužės 24 d. / Organizatorių nuotr.
„Žmonės į Kaune vykstančią parodą ir Dainų šventę iš kitų miestų plūdo garlaiviais, traukiniais, vežimais. Kadangi mieste buvo laukiama daug svečių, į Kauną atvykusiems žmonėms buvo siūloma įvairių kultūros renginių: parodų atidarymų, spektaklių, koncertų. Tad šis rugpjūčio savaitgalis Kaune buvo išties šurmulingas“, – atskleidė d. I. Puidokienė.
Tiesa, dėl didelio atvykėlių skaičiaus neišvengta ir sunkumų. „Svečiams trūko nakvynės vietų, tad šventės dalyviai buvo apgyvendinami įvairiose mokyklose, kur jiems bendrose patalpose buvo paruošti čiužiniai iš šiaudų. Miesto svečiai, kurie norėjo apsistoti viešbučiuose, turėjo kaip reikiant paploninti pinigines, nes nakvynės paslaugų kainos tą savaitgalį buvo gerokai išpūstos“, – pasakojo istorikė.
1922 m. pradėta rengti Žemės ūkio ir pramonės paroda Kaune iš pradžių vykdavo kasmet, vėliau – rečiau. Pasak pašnekovės, ji vykdavo Žaliakalnyje, ant Parodos kalno, – taip ir kilo šio kalno pavadinimas. Sklype tarp dabartinių Parodos, K. Petrausko ir Radastų gatvių stūksojo didelė Parodos aikštė, kur prekybininkai įsirengdavo spalvingus paviljonus. Dabar šioje vietoje stovi Kauno apskrities viešoji biblioteka.
„1924 m. rugpjūtį oras buvo itin lietingas, tad išliko nemažai prisiminimų, kaip žmonės sunkiai lipo į nuo lietaus pažliugusį Parodos kalną. Nepaisant oro sąlygų, paroda buvo lankoma išties gausiai, nes tai buvo tikras metų įvykis, – pasakoja dr. I. Puidokienė. – Paroda buvo puiki proga prekybininkams parodyti save, o lankytojams pamatyti tai, ko kasdien tikrai neišvysi. Čia savo produkciją pristatydavo įmonės iš visos Lietuvos. Savo siūlomomis prekėmis tarpukario laikų parodos buvo panašios į šiandienes. Tačiau jos išsiskyrė įspūdingais, nuostabaus grožio paviljonais, kokių šiandien parodose jau nematome. Tad kauniečiai suplūsdavo į Parodos aikštę ne tik ko nors nusipirkti, bet ir pasigrožėti.“
Žvaigždės: Lietuvos krepšininkai – Europos nugalėtojai Kauno J. Damijonaičio mokyklos salėje. Kaunas. 1939 m. / Organizatorių nuotr.
Europos čempionai
Reikšmingu įvykiu tarpukario Kaune tapo ir Sporto halės statybos. 1937 m. Lietuvos vyrų krepšinio rinktinei laimėjus 2-ąjį Europos vyrų krepšinio čempionatą, kuris vyko Rygoje, Lietuva įgijo teisę rengti kitą čempionatą. Žinoma, tam reikėjo modernios sporto salės, tad 1938 m. pabaigoje imta statyti būsimą Sporto halę. Statybos darbų kaina siekė net 376 790 litų. Įsipareigota darbus pabaigti iki 1939 m. gegužės 15 d., t. y. mažiau negu per pusmetį. Ambicingas planas buvo įvykdytas – gegužės 10 d. baigti pagrindiniai statybos darbai, o jau gegužės 15 d. Lietuvos vyrų krepšinio rinktinė treniravosi naujojoje, ką tik baigtoje statyti, halėje. Įdomu tai, kad Kauno sporto halė tapo pirmąja specialiai krepšiniui statyta arena Europoje.
„Tuo metu naujoji Kauno sporto halė labai išsiskyrė savo architektūra, statybos kaina, dydžiu ir pastatymo greičiu. Tais laikais ji atrodė be galo didelė ir talpinanti labai daug žiūrovų. Valstybės ir miesto įsipareigojimas taip greitai pastatyti tokią didelę halę mums atskleidžia, kaip rimtai tada buvo žiūrima į krepšinį, – akcentavo dr. I. Puidokienė. – 1939 m. atidarius Sporto halę, gegužės 21–28 d. joje įvyko 3-iasis Europos krepšinio čempionatas, kurį Lietuva vėl laimėjo. Niekas netikėjo, kad tokia jauna komanda du kartus iš eilės gali tapti Europos čempione. Tad nuotaika mieste buvo itin pakili, šį neeilinį įvykį šventė ne tik Kaunas, bet ir visa Lietuva. Tai buvo vienas pakiliausių tarpukario laikotarpio pabaigos įvykių. Kaip žinoma, čempionatas vyko Europoje jau tvyrant įtampai ir būsimo karo nuojautai.“
Duoklė Vytautui Didžiajam
Dr. I. Puidokienė atskleidė, kad tarpukario Kaunui svarbūs metai buvo ir 1930-ieji, kai minėtos Vytauto Didžiojo 500-osios mirties metinės. 1930-ieji buvo paskelbti Vytauto Didžiojo metais, kunigaikščio vardas buvo suteiktas ir Lietuvos universitetui. Tarp švenčių ir minėjimų gausos tais metais išsiskyrė iškilminga kunigaikščio paveikslo kelionė po Lietuvą.
Vytauto Didžiojo paveikslu buvo vadinamas į medinius rėmus įstatytas skulptoriaus Petro Rimšos sukurtas ir iš metalo lietas padidintas medalis, iškeltas ant stiebo su dviem atramomis. Šį Vytauto Didžiojo atvaizdą iškilminga procesija beveik du mėnesius nešė palei Lietuvos valstybės sienas. Žygis pradėtas Kaune liepos 15 d. Paveikslas ir su juo keliavusi Vytauto Didžiojo jubiliejinius metus mininti raportų knyga pabuvojo beveik visuose didesniuose Lietuvos miestuose ir daugelyje miestelių, o rugsėjo 7 d. grįžo į Kauną. Kadangi tuo metu Vilnius buvo okupuotas Lenkijos, į maršrutą šis miestas nebuvo įtrauktas. Vis dėlto vienas iš žygio tikslų buvo dar kartą priminti okupuoto Vilniaus krašto klausimą.
Simbolis: atvirukas „Kaunas Laisvės alėja. Viešbutis „Metropol“. XX a. 4 deš. / Organizatorių nuotr.
Kavinių ir restoranų kultūra
Tarpukariu Kaune netrūko maitinimo įstaigų, kurių daugiausia buvo Laisvės alėjoje, taip pat – Senamiestyje, Žaliakalnyje ir Vytauto prospekte. Kauno kavinėse buvo parduodama kava, arbata, pienas, gaivieji gėrimai, saldumynai. Visose Kauno kavinėse buvo galima nusipirkti alaus, tačiau didesnė alkoholinių gėrimų įvairovė siūlyta restoranuose.
Kavinėse, skirtingai nei restoranuose, nebuvo karštųjų patiekalų. Restorano valgiaraštyje nebuvo desertų. Pasak dr. I. Puidokienės, laikinosios sostinės restoranai nuo kavinių skyrėsi ne tik stipriaisiais gėrimais ir valgiais, bet ir patalpų dekoravimu. Pavyzdžiui, kavinėse buvo draudžiama ant staliukų tiesti staltiesę, o restorane tai buvo privaloma.
Kavinėse, skirtingai nei restoranuose, nebuvo karštųjų patiekalų. Restorano valgiaraštyje nebuvo desertų.
„Restoranai tarpukario Kaune buvo skirstomi į pirmos, antros ir trečios rūšies, tačiau toks skirstymas ne visada atspindėjo realią situaciją. Restoranais galėjo vadintis ir tos įstaigos, kurios sumokėdavo didžiausius mokesčius. Tad pirmos rūšies restoranu galėjo vadintis ir kiek geresnis baras, sugebėjęs mokėti Vyriausybės nustatytus mokesčius ir įsikūręs prabangesnėse patalpose“, – pastebi ji.
Gerą vardą tarpukario Kaune turėjo restoranai „Metropolis“, „Versalis“, „Central“ „Trys milžinai“, kurie tapo miesto kultūrinės erdvės dalimi. Čia vykdavo įvairūs renginiai, pobūviai, labdaros vakarai, koncertai. Restoranai buvo miesto inteligentijos ir bohemos traukos vieta. Restoranas „Central“ (Laisvės al. 47) pasižymėjo patiekalais iš žvėrienos, paukštienos ir žuvies. Restorano reklamose lankytojams buvo siūloma paragauti stirnų, kiškių, laukinių ančių, kurapkų, tetervinų, vėžių, upėtakių. Restoranas „Versalis“ siūlė „Aleksandro Makedoniečio sriubą“, „frikando iš avies uodegos“, „marinuotą liežuvį“.
Dr. I. Puidokienė pastebi, kad valstybės tarnautojai daugiausia lankydavo kavines ir užkandines. Pavyzdžiui, kavinę „Monika“, kurioje iki 1928 m. veikė A. Perkausko cukrainė (Laisvės al. / Maironio g. kampas), kavinę „Aldona“ (dabartinio Dramos teatro vietoje), „Romos valgyklą“ (Laisvės al. 32), „Pienocentro“ užkandines. Pietūs pirmos eilės restoranuose kainavo 2–4 litus (10 proc. už aptarnavimą), valgyklose – 1,5 lito. Tikra Kauno bohemos susibūrimų vieta buvo Konrado kavinė (Laisvės al. 45). Kavinėje lankydavosi įvairių sričių menininkai: aktoriai, dailininkai, žurnalistai, rašytojai. Kiekvienos srities menininkai rinkdavosi prie tų pačių stalų, tad jie neretai turėdavo net savo pavadinimus. Pavyzdžiui, stalas, prie kurio nuolatos sėdėdavo Balys Sruoga ir Vincas Krėvė, buvo vadinamas „Parnasu“.
1932 m. vasaros pradžioje buvo atidaryta pirmoji ir vienintelė Kaune vegetariška kavinė-valgykla. Jos interjeras buvo išskirtinis: trys dideli erdvūs kambariai puošti lietuviško stiliaus baldais, sienos ir grindys dekoruotos lietuviškais ornamentais, ant sienų paveikslai su Lietuvos kraštovaizdžiais. Kavinė pasižymėjo didesnėmis nei kitur porcijomis, čia buvo galima užsisakyti tik lietuviškų patiekalų. Saldus pienas čia kainavo 0,10, kefyras – 0,20, kiaušinienė – 0,40, virti kiaušiniai – 0,15, „vinigretas“, „saločiai“ – 0,50 lito.
Skausmas: lakūnų Stepono Dariaus ir Stasio Girėno laidotuvių eisena Laisvės alėjoje. 1933 m. / Organizatorių nuotr.
Kas ant kauniečio stalo?
Dr. I. Puidokienė pasakoja, kad tarpukario kauniečiai maitindavosi panašiai kaip ir mes šiandien. Vis dėlto, to meto darbininkų ir inteligentų valgomas maistas skyrėsi. Darbininkai pusryčiams valgydavo ruginę duoną su sviestu, sumuštinius su kaimišku sūriu ar lašiniais. Dalis darbininkų vietoj duonos valgydavo bandeles, retkarčiais riestainius. Apie 20 proc. darbininkų per pusryčius valgydavo kiaušinius arba kiaušinienę. Buvo geriama arbata arba kava, retkarčiais verdama košė arba pakepama duona.
Pietums darbininkai dažniausiai rinkdavosi sriubą su joje virusia mėsa, pietums taip pat būdavo kepami bulviniai ar miltiniai blynai, valgomas plokštainis, bulvių kukuliai, įvairios košės.
Tarpukario Kauno inteligentai gyveno pasiturimai, tad galėjo maitintis įvairiau. Vis dėlto inteligentų pusryčių meniu taip pat buvo populiarūs sumuštiniai su arbata ar kava, įvairiai paruošti kiaušiniai ar dešrelės. Pietums, be karštųjų patiekalų, būdavo valgomi ir šaltieji užkandžiai: salotos, grybai, silkė, šaltiena.
Antrajam patiekalui inteligentai rinkdavosi įvairius žuvies ir mėsos valgius: maltinius, kiaulienos ir jautienos muštinius, keptą veršieną, paršelį. Buvo valgoma daug patiekalų iš žiedinių ir raudonųjų kopūstų, kitų daržovių. Po pietų inteligentai pasimėgaudavo ir pyragaičiu, tortuku.
Aukso amžius
Dr. I. Puidokienė pastebi, kad tarpukaris ne veltui vadinamas Kauno aukso amžiumi. Vos per 20 metų miestas išaugo, neatpažįstamai pasikeitė ir tapo tikru europietišku didmiesčiu.
„Tuo laiku Kaune gyvenusių žmonių prisiminimuose užfiksuota, kad mieste nuolat vyko statybos ir kilo nauji modernios architektūros pastatai. Kaune veikė daug muziejų ir kino teatrų, vyko spektakliai, koncertai. Kaunui tapus laikinąja sostine, čia kėlėsi dirbti ir gyventi valdininkai ir įvairių kitų profesijų atstovai, o jiems visiems apgyvendinti reikėjo dar daugiau pastatų. Tad tas laikotarpis buvo labai pakilus ir optimistiškas. Deja, jis ilgai netruko ir prasidėjo sovietų okupacija“, – apgailestavo pašnekovė.
