Garbaus amžiaus klaipėdietė Inesa Rutkutė į šią ekskursiją atėjo, nes pati būdama vos ketverių neteko tėčio ir mamos.
Abu jie buvo mokytojai, su dviem mažais vaikais gyveno ir mokytojavo Klaipėdos rajone, abu juos nužudė NKVD smogikai.
„Mano tėtis neturėjo dviejų dešinės rankos pirštų. Todėl jo neėmė į kariuomenę. Po karo, kai vėl atėjo sovietai, jiems tai buvo priežastis jį suimti. Esą jei tėvas nekariavo, tai, vadinasi, čia Lietuvoje tarnavo vokiečiams ir žudė žmones. Aš buvau labai maža, bet prisimenu tą baisią dieną, kai jį suėmė. O kai mama pradėjo jo ieškoti, reikšti pretenzijas, enkavėdistai ją nužudė. Sunku papasakoti, ką mes su vyresniuoju broliuku išgyvenome. Ilgai bijojome pasakyti, kas mes esame. Mus nuolat vadindavo liaudies priešų išperomis“, – skaudžią savo patirtį pasakojo klaipėdietė.
Panašią patirtį, kaip I.Rutkutė, turinčių žmonių į muziejaus istoriko Sauliaus Karaliaus surengtą ekskursiją Gedulo ir vilties dienos proga atėjo ir daugiau.
Tačiau tarp ekskursantų buvo ir gausus būrelis septintokų iš P.Mašioto progimnazijos.
Jų auklėtoja Zita Juškaitė įsitikinusi, kad tokios ekskursijos įtaigesnės nei bet kuri istorijos pamoka nuotoliniu būdu.
Ekskursijos vadovas S.Karalius savo kelionę kruvinais sovietinių okupantų pėdsakais Klaipėdoje pradėjo S.Nėries gatvėje šalia buvusios KGB būstinės, kurios rūsiuose įrengtame kalėjime kalėjo, buvo kankinami ar net nužudyti paprasti Lietuvos žmonės.
„Lygiai prieš 80 metų Lietuvoje buvo pradėti tremti žmonės. Paradoksas, bet Klaipėdoje 1941 m. tądien trėmimai nevyko, nes kraštas kelerius metus buvo Trečiojo reicho, o ne sovietų valdžioje. Tačiau jau po karo žmonės atvyko ir apsigyveno uostamiestyje, tarp jų ir labai daug tremtinių. Todėl šios dienos minėjimas Klaipėdoje įgauna visai kitą potekstę“, – kalbėjo S.Karalius, prieš pat vidurdienį pakvietęs visus susirinkusiuosius tremties aukas pagerbti tylos minute.
