Vietoj prisistatymo

Paklausta, kas ji tokia, Klaipėdoje gyvenanti J. Navalinskė susimąsto. Atsako, kad pirmiausia yra labai dinamiška moteris, kurios gyvenimas nuolat keičiasi. „Kalbėti galiu tik apie šiandieną, tik apie šį momentą, nes rytoj viskas jau gali būti kitaip“, – paslaptingai nutęsia ji.

Jei dirbtų konkretų darbą, turėtų vieną konkretų hobį, gal būtų lengviau. Kartais per savaitę Justei tenka surengti net tris nuotolinius seminarus. O kur dar gyvi mokymai?! Tada užsikuičia organizaciniuose-administraciniuose darbuose ir pasiilgsta kūrybiškumo.

Nerimo sutrikimą ir sunkią depresiją kadaise išgyvenusi Justė dabar stengiasi neatsiduoti vien darbui. Kūryba jos vidiniam balansui būtina lyg oras. „Mokausi nubrėžti ribas tarp darbo ir poilsio, o visą laisvą laiką skiriu savo vidiniam pasauliui tyrinėti“, – aiškina ji.

Jau beveik dešimt metų J. Navalinskė yra įvairių mokymų, seminarų, paskaitų organizatorė. „Spalvotos transformacijos“ įkūrėja kviečia žmones drąsiai priimti gyvenimą su visomis spalvomis. „Juk jis ne vien juodas ar baltas. Gyvenime slypi plačiausia paletė įvairiausių potyrių, skonių, spalvų, garsų ir malonumų. Kviečiu jungtis į patirtinę kelionę!“ – gundo pašnekovė.

Nepasotinamas smalsumas

Ilgą laiką Justė tiesiog buvo tarpininkė tarp lektorių ir klausytojų, tačiau šią žiemą įvyko perversmas.

„Įsidrąsinau ir sukūriau patirtinį projektą „Advento laiškai“. Kiekvieną dieną tam tikra intencija rašydavau laišką, juo dalydavausi su projekte dalyvaujančių moterų grupe. Paskui visos reflektuodavome ta tema. Šiuo metu irgi vyksta pavasarinių laiškų rašymas, skaitymas ir nagrinėjimas“, – sako Justė.

Jai patinka laiškų formatas, kai nereikia nieko kontroliuoti – kiek nori, tiek ir neria į gilyn į savo vidų. Norinčios dalijasi potyriais, pastebėjimais.

Žinote, kuo man labiausiai patinka žurnalinimas? Jame nėra jokių taisyklių. Kaip tau tą akimirką norisi lipdyti, karpyti, klijuoti, taip ir darai!

„Įdomiausia, kad dažnai mano iš anksto laiškuose aprašytos situacijos stebuklingu būdu atsiduria realiame gyvenime. Net pagalvoju, kad reikėtų atsargiau tuos laiškus rašyti…“ – juokiasi J. Navalinskė.

Seminarai, mokymai, stovyklos – visa tai rūpi ne tik Justės veiklos sekėjams, bet ir jai pačiai. Smalsi moteris prisipažįsta, kad ne tik dalyvauja visose savo organizuojamose lietuvių mokytojų paskaitose (kaip moderatorė ir klausytoja), bet ir perka sau daug nuotolinių užsienio lektorių pamokų. Jų klausosi laisvu nuo darbo metu. „Kam man jų reikia? Dėl savo refleksijų ir tobulėjimo“, – aiškina ji.

Kai studijavo ir gyveno Vilniuje, buvo prisipirkusi ir atitinkamų knygų, kaip antai Sergejaus Lazarevo „Karmos diagnostika“, Josepho Murphy „Jūsų pasąmonės galia“ ir kt. Sako, kad jų neskaitė: bijojo pradėti. „Turbūt jau tada supratau, kad, vieną perkaičius, lauks ilga kelionė gilyn, į savo vidų, kur gali labai skaudėti“, – prisipažįsta Justė.

Aktyviai: šokio judesio terapijai neabejinga Justė stovykloje „Dance Luxor“ nesėdėjo rankų sudėjusi./ J. Navalinskės asmeninio archyvo nuotr.

Išpardavė visas ir išsikraustė gyventi į pajūrį. „Dirbau „Lietuvos draudime“, gavau Vakarų regiono vadovės pareigas ir nė nenutuokiau, kad būtent Klaipėdoje susipažinsiu su būsimu savo vyru Arūnu. Tai buvo tarnybinis romanas. Jis vis kviesdavo mane drauge nueiti į jogą, o aš vis atsisakydavau, nors smalsu buvo be galo…“ – juokiasi ji.

Už pirminį stimulą – greitai ir drąsiai nerti į save – moteris dėkinga būtent savo vyrui, kuriam galiausiai pavyko nusivesti ją į jogą. Po jogos sekė daug kitų įdomių dalykų: meno terapija, sąmoningumo festivaliai,  knygos, vedusios Justę vis tolyn į save.

Per Egiptą – į save

Prieš mėnesį Justė grįžo iš „Dance Luxor“ stovyklos, kuri vyko Egipte. „Šiandien pajutau, kad jau esu pasiruošusi dalytis kelione, – transformacine ir gilia per Egiptą į save“, – rašo ji savo feisbuko puslapyje.

„Kol kas dar negaliu paaiškinti to jausmo, kuris mane aplanko kaskart nuvykus į šią šalį, – aiškina Justė. – Myliu Egiptą. Esu ten buvusi keletą kartų. Šįsyk „Dance Luxor“ stovyklos organizatorę radau internete apie vadinamuosius retritus Egipte. Turbūt visata, Egipto dievai išgirdo mano troškimą ir padarė viską, kad mane pasiektų Katie Holland naujienlaiškis“, – svarsto J. Navalinskė.

Katie, pasak jos, yra „Awakened Bellydance“ kūrėja, sakralinio šokio, energijos terapijų ir gyvenimą transformuojančių procesų specialistė.

„Šiuo metu Egipte įgytomis patirtims, situacijoms, pamokoms leidžiu integruotis manyje“, – prisipažįsta Justė, šokio judesio terapijai Lietuvoje jau kurį laiką skirianti išskirtinį dėmesį.

Tikslingai: prieš vykdama į Egiptą trečiąsyk, J. Navalinskė pajuto norą kūrybiškai pamedituoti Egipto tema – jai paskyrė vieną albumo puslapį./ J. Navalinskės asmeninio archyvo nuotr.

Šiuo metu pašnekovė planavo dar keletą kelionių į Egiptą. Draugai pajuokauja, kad pasaulis toks didelis, platus – rodos, keliauk, mėgaukis ir gėrėkis kaskart vis kitais kraštais! Tačiau Justės atsakymas vienas: „Taip! Jūs tikrai galite keliauti po visą pasaulį, o man palikite Egiptą.“

Save ji priskiria ne tiems paviršutiniškiems keliautojams, kurie aplanko tik populiariausias turistines vietas. „Nuvykusi į svečią šalį aš stačia galva neriu į ją gilyn ir ieškau durų, kurių taip paprastai neatidarysi. Ypač mane žavi senosios Egipto kultūros samplaika su islamiškuoju pasauliu“, – atvirauja Justė.

Noras didesnis už jaudulį

Kai viduje įsižiebia kibirkštis, ji uždega mūsų viduje didžiulį laužą, deginantį visas iškilusias abejones. Taip buvo ir Justei. Nors anglų kalbos nesimokė mokykloje, moteris nedvejodama ryžosi skristi į stovyklą, kur mokymai vyko vien anglų kalba.

„Grupėje buvau vienintelė lietuvė. Visoms kitoms stovyklos dalyvėms anglų kalba buvo gimtoji. Susidūriau su skirtingų tarmių, kultūrų, amžiaus moterimis, vedamomis to paties tikslo – pažinti save. Tikrai turėjau kultūrinį barjerą. Laimei, viską kompensavo buvimas mylimoje šalyje, šventyklų grožis, mokytojų pamokos. Ten pajutau, kad turiu kažkokį ypatingą santykį su deive Sekhmet. Prie jos atvaizdo man netikėtai iš mano akių pasipylė ašaros…“ – pasakoja Justė.

Egiptu ji susižavėjo penktoje klasėje, kai istorijos pamokose mokėsi apie senąsias pasaulio civilizacijas. „Galbūt kuriame nors iš savo ankstesnių gyvenimų buvau egiptietė?“ – pusiau juokais, pusiau rimtai svarsto ji.

Švarina ir vidų, ir išorę

Buvo laikas, kai Justė negalėjo sau leisti sąmoningumo kelionių užsienyje, bet vis tiek liko ištikima pasirinktai gyvenimo koncepcijai – siekti kuo didesnio tvarumo, ekologiškumo tiek viduje, tiek ir išorėje.

Kadaise ji net turėjo dėvėtų drabužių parduotuvę, iš kurios rūbų prisisiūdavo visokių įdomių derinių. Ryškumas – noras būti kitokiai – gyveno tiek raudonuose moters plaukuose, tiek ir raudonai dažytose lūpose. Jos tapo savotiška Justės vizitine kortele.

Kalbėdama apie savo dvylikametę dukrą Ugnę atvirauja, kad ir ji nuo mažų dienų turi įgimtą vertybinį stuburą: „Jau nuo penkerių metų Ugnė yra vegetarė. Kai sykį pamatė pas močiutę kaime dorojamą vištą, nuo to karto mėsos nebevalgo.“

Tiek Justei, tiek jos vyrui, tiek jų dukrelei ne vis tiek, kas šiuo metu vyksta Žemėje, todėl šeima stengiasi švarinti ne tik savo vidų, bet ir išorę – susirinkti šiukšles, jas rūšiuoti, nepasiduoti pertekliniam vartojimui ir pan.

Sužavėjo koliažai

Neseniai atrastą užsiėmimą – žurnalinimą – J. Navalinskė taip pat vadina vienu iš kelių į savo vidų. „Nuo vaikystės buvau meniška krapštukė. Rinkdavau  blizgančius saldainių popieriukus ir dekoruodavau jais savo pačios gamintus kalėdinius atvirukus. Paskui dar priklijuodavau sentencijų, išsirašytų iš perskaitytų knygų. Gal toji žurnalinimo pradžia ir slypi ten?“ – svarsto ji ir sako, kad šiuo metu visa galva panirusi į dar vaikystėje pamėgtus koliažus.

Nors pasaulyje tokie koliažai turi be galo daug pavadinimų, Justei labiau patinka žurnalinimo definicija. „Esu į šį procesą panirusi visa galva. Tai ne tik mano kūrybiškumo išraiška, bet ir terapijos dalis. Kai reikia, gydausi tokiomis holistinėmis priemonėmis“, – šypsosi J. Navalinskė.

Savęs tyrinėjimas – vienas svarbiausių vaistų ir įrankis geriems santykiams su kitais žmonėmis puoselėti. Jausdama save, ji geriau jaučia kitus.

„Leisdama sau būti su visais jausmais, patirtimis, istorijomis, kritimais ir pakilimais, priimu ir kitų patirtis kaip jų gyvenimo kelionės dalį. Mokėdama nubrėžti savo ribas, stengiuosi neperžengti ir kitų“, – dėsto savo gyvenimo filosofiją „Spalvotos transformacijos“ įkūrėja.

Nėra jokių taisyklių

Paklausta, kaip žurnalinimas atrodo praktiškai, Justė dalijasi patirtimi. „Tarkime, šiandien baigiau skaityti knygą ir noriu apie ją pažurnalinti. Seniau mėgdavau tik išsirašyti patikusius sakinius, tačiau dabar specialiai šiam tikslui turiu pasisiuvusi albumą. Tokią rankų darbo užrašų knygą su gražiai pačios dekoruotu viršeliu. Čia ir žurnalinu“, – pasakoja ji.

Pirmiausia Justė atsišviečia patikusius knygos puslapius. Pasiruošia senus laikraščius, žurnalus, lipdukus, medžiagų skiautes, plunksnas ir kitokį dekorą. Žurnalinimo technikų, anot jos, gali būti labai įvairių.

Atradimas: neseniai atrastą žurnalinimą Justė vadina vienu iš įdomiausių kelių į savo vidinį pasaulį./ J. Navalinskės asmeninio archyvo nuotr.

„Man patinka lipdyti koliažą kokia nors viena tema. Tarkime, neseniai perskaitytos knygos ar kelionės į Egiptą. Prieš išvykdama į „Dance Luxor“ stovyklą vieną puslapį paskyriau Egiptui. Karpiau ir klijavau viską, ką tuo metu iš savo vidaus norėjau ištransliuoti į išorę“, – dalijasi ji.

Koliažą galima paįvairinti ir tam tikru tekstu. Reikia iškirpti raktinius žodžius iš nukopijuoto knygos puslapio. Iš tų žodžių galima net visą poemą sudėlioti.

„Žurnalinimas – be galo įdomus terapinis procesas, daug pasakantis apie žmogaus vidinę būseną. Atkreipkite dėmesį į tai, kokius žodžius išsirinkote iš teksto. Kur dar visos spalvinės, tekstūrinės, faktūrinės ar naudotų paveiksliukų reikšmės?! Jei žmogus viską daro nepaviršutiniškai – t. y. ne tik karpo, klijuoja, bet ir tai darydamas panyra į save, – nauda milžiniška“, – įsitikinusi Justė, dažnai tyrinėjanti savo jausmus iš suklijuotų albumo puslapių.

Nemažą dalį priemonių – senus laikraščius, žurnalus – moteris ima iš bibliotekų. „Kai ateina laikas senienas nurašyti, aš būnu šalia ir viską susirenku“, – juokiasi žurnalintoja. Atiduoda ir draugai.

„Žinote, kuo man labiausiai patinka žurnalinimas? Kad jame nėra jokių taisyklių. Kaip tą akimirką nori lipdyti, karpyti, klijuoti, taip ir darai!“ – džiaugiasi Justė.

Nupiešti žmogaus veido ji nesugebėtų, bet juk žurnalinant šito ir nereikia. „Jei žmogus savo rankai leidžia daryti tai, ką ji nori, visada gražiai išeina. Tik nereikia niekur skubėti“, – pataria ji.

Pykčio žurnalo nauda

Žurnalinimas – tarsi lėtas pasivaikščiojimas po savo vidų. Čia esmė ne rezultatas, bet pats procesas. „Kai žurnalinu, neriu giliai. Vyras kviečia vakarieniauti – neinu. Juk mano mintys ne ten. Laimei, per trylika santuokos metų jis jau žino: kai Justė pagauna kokią nors bangą, reikia leisti jai plaukti pasroviui. Juk rami žmona, rami mama – rami šeima“, – savo lektorių išmintimi kalba J. Navalinskė.

Ar galima žurnalinti neigiamų jausmų tema? Kodėl gi ne? Justė netgi siūlo atskirą pykčio žurnalą, kur būtų galima lieti emocijas, piešti velnius, klijuoti visokias baisybes su intencija, kad visas pyktis liks užverstas čia, o ne žmogaus viduje. Tokius pykčio puslapius pravartu gerai patyrinėti – ką kalba ten atsidūrę simboliai, spalvos, formos, kokios jausminės asociacijos iš jų kyla. Kai nebijai eiti gilyn, visko galima pamatyti.

„Kartais užtenka tik išsisakyti – t. y. sudėti visą tą savo vidinį „š“ į vieną vietą ir užversti žurnalą. Pamiršti. Be jokių gilesnių analizių“, – rekomenduoja žurnalinimo ekspertė.

Ypatingi knygų skirtukai

Ateityje Justė norėtų surengti edukaciją žurnalinimo tema. Pamokyti moteris, kaip ši technika galėtų būti naudojama originalių knygų skirtukų gamybai. Paprašyta pasidalyti, ji mielai sutinka.

Skirtukai: perskaičiusi patikusią knygą, Justė mėgsta pasidaryti skirtuką žurnalinimo technika. Kartais iš knygos žodžių išeina kokia nors prasminga mintis. / J. Navalinskės asmeninio archyvo nuotr.

„Pirmiausia pasidarykite bazinį knygos skirtuką. Apklijuokite popieriaus juostelę spalvotomis iškarpomis. Tuomet nusikopijuokite patikusį knygos puslapį. Žvilgsniu keliaukite per jį ir pasižymėkite žodžius, kurie rezonuoja. Tuomet vėl juos skaitykite ir mėginkite tuos žodžius sudėlioti į kažkokį logiškesnį sakinį. Viską, kas nereikalinga, užtušuokite. Tuomet išsikarpykite likusius žodžius ir… gausite sakinį ar eilėraštį apie save!“ – pasakoja Justė.

Jei ji kažką daro, būtinai ieško prasmės. Jei keliauja, žiūri, kaip žmonės svečioje šalyje su ja bendrauja. Jei žurnalina, klijuoja tos dienos emociją. Jei rengia „Spalvotos transformacijos“ seminarą – iš pradžių pažiūri, ar su lektoriumi sutinka vertybės.

„Išmėginkite žurnalinimą, – kviečia Justė. – Galbūt ir jums jis taps kūrybos, terapijos, įsikrovimo, išsikrovimo, ribų plėtimo, pasitvirtinimo, išsilaisvinimo, prisipildymo įrankiu?“