Nors pirmoji trilogijos knyga „Žmogžudystė batsiuvio dirbtuvėje“ pasirodė pernai, kelionę po XVI a. Vilnių galima pradėti ir nuo ką tik pasirodžiusių „Spąstų pirklio žudikui“. Joje budelio mokiniui Adui vėl tenka aiškintis painios mirties aplinkybes, ir tai jam sekasi kur kas geriau, nei mokytis budelio amato. Šįkart jo akiratyje vieno svarbiausių Vilniaus pirklių – pipirų pirklio Lukos Lukičiaus – netikėta mirtis. Visi mirusiojo namiškiai turėjo priežasčių geisti jo mirties, o pas Vilniaus vaitą Augustiną Rotundą saugomas testamentas teikia daugybę vilčių.

Detektyvinė linija skleidžiasi sodrioje XVI a. Vilniaus, Kauno ir net Klaipėdos panoramoje. Apie istorinių faktų ir detalių bei spalvingų miestiečių gyvenimo scenų gausų knygos pasakojimą – pokalbis su jos autore G.Viliūne.

– Šįkart istorinio detektyvo „Spąstai pirklio žudikui“ siužetas sukasi apie vieno garsiausių Vilniaus pirklių mirtį. Kaip jūsų akiratyje atsirado pirkliai?

– Amatininkai ir pirkliai buvo tie banginiai, ant kurių nugarų laikėsi miestas. Pirmoje budelio mokinio Ado byloje pasakojau apie Vilniaus amatininkus, o antroji tarsi savaime išėjo apie pirklių luomą. Pirkliai buvo turtingi miestiečiai, sudarę daugumą Vilniaus magistrate. Buvo nesunku sugalvoti detektyvinės gijos siužetą – juk dideli pinigai visada kaitina aistras.

Įdomiausia ir sudėtingiausia buvo rašyti apie pirklių kelią upių transportu – vytinėmis, nes medžiagos apie tai išliko nedaug. Kitas įdomus aspektas – lietuviški pinigai, mano aprašomu laikotarpiu kalami Vilniuje. Valdovas Žygimantas Augustas inicijavo naujų monetų kaldinimą ir pirmasis uždėjo savo atvaizdą ant pinigo. Kadangi mieste buvo naudojami ne tik lietuviški, bet ir daug svetimų pinigų, netoli rotušės veikė pinigų keityklos. Pinigų padirbinėjimas taip pat buvo žinomas Lietuvoje, įtrauktas netgi į Lietuvos Statutą, už tai grėsė sudeginimas ant laužo. Pirklių gyvenimas Vilniuje buvo įvairus ir spalvingas, tik mažą dalį jo aprašiau knygoje, tikiuosi dar ne kartą sugrįžti prie šios temos.

Leidėjų nuotr.

– Pirmoje knygoje „Žmogžudystė batsiuvio dirbtuvėje“ atvėrėte ir mažiau žinomų Vilniaus istorijos faktų, o šįkart veiksmas persikelia ir į kitus miestus – besistatantį ir linksmybių pilną Kauną bei prekybos uostu bandantį tapti Mėmelį. Apie šiuos XVI a. miestus žinome kur kas mažiau. Tad kokie istoriniai Kaunas ir Klaipėda atsiveria romane?

– Sekdama pirklių pėdomis pakviesiu skaitytoją aplankyti kitus miestus, pasiekiamus vytinėmis. Kaunas XVI a. buvo turtingas prekybos miestas, į jo uostą Nemunu atplaukdavo ir vokiškų laivų, ir lietuviškų vytinių. O ten, kur pirklių laivai, randame ir muitinę, ir smuklių, ir pasiturinčių miestiečių. Vienas knygos veikėjų – rotušėje vertėjaujantis Paulius – taip pat simboliškai atstovauja prekybai ir mainams. Vilniaus budelio Ignaco ir jo mokinio Ado kelionė į Kauną turi istorinį pagrindą, mat kartais, susiklosčius aplinkybėms, miestams tekdavo skolintis budelį iš kaimynų.

Klaipėda, anuometis Mėmelis, į šią knygą pateko, galima sakyti, atsitiktinai. Pradėjusi rašyti ketinau siųsti vytinę į Karaliaučių. Šis miestas buvo dažniausias mūsų pirklių kelionių tikslas. Tačiau, įpusėjusi knygą, aplankiau draugę Klaipėdoje ir ji pasiūlė nueiti į atnaujintą Pilies muziejų, kuriame puikiai pristatoma miesto ir prekybos istorija. Be to, perskaičiau Vasilijaus Safronovo Klaipėdos istoriją. Tuomet ir pasikeitė knygos pirklių vytinės kursas. Nors XVI a. Mėmelis buvo vokiškas miestas, dabar tai mūsų istorijos dalis, tad norėjau bent keliais bruožais jį pavaizduoti. Kokius pamačiau XVI a. vidurio Kauną ir Klaipėdą, skaitytojai sužinos perskaitę knygą.

– Jau užsiminėte apie prekybos kelią upėmis. Pirklių kelionė upėmis – labai įdomi knygos „Spąstai pirklio žudikui“ pasakojimo dalis. Tai buvo intensyvus prekybos kelias? Pavojingas, nuotykių kupinas maršrutas?

– XVI a. pirkliams vandens kelias buvo labai svarbus, nes sausumos keliai prasti, drėgnuoju sezonu sunkiai išvažiuojami. Tačiau upėse taip pat daug pavojų – akmenų, rėvų. Pavojingiausia Neries rėva vadinta Saline, nes ten duždavo vytinės, dažnai pakrautos druskos kroviniu. Sakoma, kad net vanduo ten sūrus nuo ištirpusios druskos. Prieš srovę vytinės judėdavo tempiamos samdytų vyrų. Labai keista, kad lietuvių kalboje neišliko žodžio šiai profesijai apibūdinti, abi su redaktore sukome galvą, kaip pavadinti tuos tempikus.

Simboliška, kad knygoje „Spąstai pirklio žudikui“ šiek tiek veiksmo iš Vilniaus persikėlė į tolimesnes vietas, nes juk nemažą pirklių gyvenimo dalį sudarė kelionės. XVI a. Vilnius nebuvo izoliuotas miestas. Pirkliai, kariai, kunigaikštijos valdininkai, net ir amatininkai keliavo, parsiveždavo naujų patirčių, technologijų, papročių, madų.

– Dar vienas įdomus ir knygos pasakojimui svarbus faktas – Vilniuje XVI a. buvo gaminamas popierius. Ir ne iš bet ko, o iš skudurų... Knygoje veikia ir įdomios profesijos žmogus – skudurininkas. Ar iš tiesų buvo tokių skudurininkų?

Vilniaus budelio Ignaco ir jo mokinio Ado kelionė į Kauną turi istorinį pagrindą, mat kartais miestams tekdavo skolintis budelį iš kaimynų.

– Nors mano aprašomu laikotarpiu Vilniuje spaustuvių nebuvo, popieriaus mieste reikėjo. Jis buvo gaminamas čia pat, Vilniaus priemiestyje, taip pat pirklių atvežamas iš kitų šalių. Skuduro kelią iki popieriaus lapo radau aprašytą istoriko Edmundo Laucevičiaus knygoje „Popierius Lietuvoje XV–XVIII a.“ Man pačiai buvo nauja ir labai įdomu sužinoti visą gamybos procesą, todėl negalėjau tuo nepasidalyti su skaitytojais. Netgi popieriaus malūno šeimininkas Petras Buivydas yra tikras istorinis personažas, gaminęs popierių būtent 1558 m. Ir skudurininkų iš tiesų buvo. Jie pelnėsi duoną rinkdami skudurus – žaliavą popieriui.

– Kaipgi geras detektyvas be meilės istorijos. Kai ėmėtės pirmos knygos apie miesto budelį, pasakojote, kad budeliui sudėtinga sukurti šeimą, miestiečiai jo šalinasi, ką jau kalbėti apie dukros ištekinimą. Bet šįkart parodote, kad tai įmanoma?

– Apie Vilniaus budelių asmeninį gyvenimą žinių nedaug, todėl teko žvalgytis į Vakarų Europos miestus. Skaičiau Niurnbergo miesto budelio Franco Šmito dienoraštį, rašytą XVI a. pabaigoje – XVII a. pradžioje, o išleistą visai neseniai, tiesa, ne lietuvių kalba. Ten radau atsakymą į ilgai kamavusį klausimą – ar išties budelis galėjo vesti myriop nuteistą moterį ir taip išgelbėti jai gyvybę? Pasirodo, kad XVI a. pradžioje toks paprotys tikrai egzistavo vokiečių žemėse. Amžiaus pabaigoje ten jis beveik išnyko, nes miestų tinklas tankėjo, budelių buvo nemažai, jie organizuodavo sueigas, kurių metu galėjo dalytis patirtimi, o kartu ir susirasti žmoną, kito budelio dukterį. Kaip buvo Lietuvoje, sunku pasakyti. Artimiausi miestai, turintys budelių, buvo gana toli, o ir jų nedaug. Taigi, galima manyti, kad čia šis paprotys laikėsi ilgiau. Tačiau galimybė vesti padorią merginą – budelio dukrą arba neseną budelio našlę vis vien buvo patrauklesnė už alternatyvą priimti į namus nusikaltėlę.

– 2023 m. Vilnius švęs 700 metų gimtadienį. Jūsų dovana skaitytojams – istorinių detektyvų trilogija. Ar jau turite istoriją trečiai detektyvinei knygai?

– Sako, kad jei ką nors iš tiesų myli, tai dovanas reikia dovanoti nuolat, nelaukiant progos. Taigi, aš savo mylimam miestui dovanoju visas savo knygas. Bet jubiliejus labai solidus, tad norėjosi paruošti išskirtinę dovaną. Teko paskubėti, kad iki sukaktuvių spėtų išeiti visos trys. Trečią knygą jau pradėjau rašyti. Istorijų ir temų piršosi tiek daug, kad buvo sunku atsirinkti.

Siužetą padiktavo faktai, mat 1559 m. vasarą Vilniuje vyko Seimas, skirtas Livonijos karo reikalams aptarti. Taigi trečios knygos temos bus bajorai, pasiruošimas karui, ginklai ir miestiečių apgyvendinimo prievolė. Kad nebūtų pernelyg kariška ir niūru, į knygos puslapius nužengia tuo metu Vilniuje gyvenusios spalvingos Renesanso epochos asmenybės Andrius Volanas ir Petras Roizijus. Žvangės ginklai ir liesis poezija.