Nuo iki šiol buvusių šeimos gydytojų apsilankymų, ši paslauga skirsis tuo, kad šeimos bus lankomos iki vaikui sueis 2 metai. Bus rūpinamasi ne tik kūdikio priežiūra, bet ir pačių tėvų fizine ir emocine savijauta. Kol kas tai bandomasis projektas. Bet net neabejojama, kad jis taps įprastu. Kurios šeimos sulauks tokios pagalbos?

Šeimų lankymo namuose programos jau senokai veikia JAV, Norvegijoje, daugelyje Europos šalių. Ir Lietuvoje jau gali šeimos, susilaukusios vaikų, tokios paslaugos ir tokio specialisto sulaukti. Apie tai kalbėjosi LNK žurnalistė su CPVA Europos ekonominės erdvės ir Norvegijos programos skyriaus vadove Sandra Remeikiene.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

– Ar tokios paslaugos ir programos atsiradimą paskatino tai, kad Lietuvoje nemažai tokių tragiškų atvejų, kai jaunos mamos nesusitvarko, nesulaukia pagalbos, po gimdymo išgyvena sunkias depresijas ir tiesiog neturi kur kreiptis? Ar vis dėlto tai iš anksčiau buvo ruošiama ir rengiama Lietuvai?

– Šita programa pradėta rengti anksčiau. Tačiau kai pradėjome ją rengti, vyko diskusijos, konsultacijos su nevyriausybinėmis organizacijomis, medicinos įstaigų darbuotojais. Buvo išsakytas poreikis, kad trūksta tokių paslaugų mamoms: psichologinių, emocinių, o ne tik tų fizinių apžiūrų kūdikiams ar pačioms mamoms po gimdymo.

– Kiek numatyta tokių apsilankymų šeimose? Vieną ar du? Kiek specialistų yra Lietuvoje?

– Šiuo metu yra 13 specialistų, kurie lanko šeimas. Apsilankymai vyksta maždaug nuo 22-os nėštumo savaitės iki kol vaikui sueis 2 metai. Numatyta, kad turėtų būti 64 vizitai vienai šeimai. Tai pilnas paslaugų komplektas nuo priežiūros, kai mama laukiasi, kai jai kyla daug klausimų. Šios specialistės taip pat prižiūrės ir gyvenimo būdą, galbūt reikės pakeisti tam tikrus įpročius – kad kūdikėlis gimtų sveikas iki kol vaikui bus 2 metukai.

– Pačios šeimos turi ieškoti tokio specialisto? Ar specialistai susiranda šeimas?

– Mes šiuo metu turime tokį atvejį, kai specialistai ieško šeimų. Eina į medicinos įstaigas, ypatingai akušerijos skyrius, kur klausia: „Ar turite pacienčių, kurios tokios paslaugos norėtų?“ Nes tai yra pradžia. Mes turime pristatyti tokią paslaugą, nes jos iki šiol Lietuvoje nebuvo. Pradžia visada būna vangi. Mes labi tikimės, kad dabar sklis žinios iš lūpų į lūpas „kaip gerai, kad ateina, kai gerai, kad padeda“. Tada jau pačios moterys ieškos specialisčių.

– 13 specialistų jau dirba Lietuvoje. Kokiuose miestuose? Ar ši paslauga pasiekiama atokesnių miestelių, kaimų gyventojams?

– Turime specialistų tik 12 savivaldybių. Jų turi Vilnius, Šiaulių rajonas, bet tikrai ne visur. Prioritetas buvo šitiems projektams – šeimos iš atokių vietovių. Kad būtent jos gautų tą paslaugą. Nes mes suprantame, kad mieste gyvenant tos paslaugos labiau prieinamos negu regionuose.

– Kokios šeimos sulauks tokių specialistų vizito?

– Gali visos šeimos. Tačiau pirmumas yra teikiamas socialinės rizikos šeimoms, kur mažiau vaikų priežiūros įgūdžių ir labiau reikalinga pagalba. Taip pat toms, kurios gimdo pirmą kartą ir visiška neturi patirties. Nepilnametėms. T.y. toms, kurioms tikrai reikia pagalbos.

Daugiau apie šeimų lankymo namuose specialistus, jų pagalbą LNK žurnalistė klausė Lietuvos Sveikatos Mokslų Universiteto (LSMU) profesorės Aurelijos Blaževičienės.

„Tai šeimų lankymo specialistai, kurie teikia ankstyvos intervencijos paslaugas šeimoms, turinčioms padidintus socialinius poreikius. Jais gali būti bendrosios praktikos slaugytojai, išplėstinės praktikos slaugytojai, akušeriai. Po 72 valandų diplominės programos. Kurios metu supažindiname su edukacinėmis technologijomis, kurias taiko elgsenos keitimui“, – sakė profesorė.

– Kokios jų funkcijos?

– Jų funkcijos – įgalinti būsimą mamą saugiai pasirūpinti kūdikiu, sukurti saugią aplinką, stebėti mamos psichinę sveikatą, ar tikrai ta aplinka yra tinkama ir saugi kūdikiui, į vaiko priežiūrą įtraukti tėvelį ir įgalinti mamą grįžti į darbo rinką suėjus tinkamam kūdikio amžiui.

Buvo išsakytas poreikis, kad trūksta tokių paslaugų mamoms: psichologinių, emocinių, o ne tik tų fizinių apžiūrų kūdikiams ar pačioms mamoms po gimdymo.

– Kaip ir kada šeimų lankymo specialistai gali įsijungti į šeimų gyvenimą?

– Įtraukimo kriterijai – nuo 22 nėštumo savaitės moterys, kurios lankosi pas šeimos gydytoją arba konsultacinėse poliklinikose ir matome, kad turi tam tikrų padidintų socialinių poreikių arba yra labai jauno/vyresnio amžiaus besilaukiančios moterys. Taip yra šiai dienai, nes tai – bandomasis projektas, kol kas tai nėra rutininė paslauga teikiama Lietuvoje. Tokios mamos yra pakviečiamos dalyvauti šiame projekte ir išbandyti naujas paslaugas.

– Kaip tokie specialistai vienu metu gali išmanyti ir psichologiją, ir teisinius procesus. Ar tai įmanoma?

– Nekalbame apie teisinius. Jų darbas nėra teisiniai procesai. Yra socialiniai darbuotojai, kurie turi tam tikrų teisinių žinių. Yra tarnybų pateiktas sąrašas, jeigu yra teisinių klausimų, į kuriuos šeimų lankymo specialistai gali kreiptis arba nukreipti tas pačias šeimas. Šeimų lankymo specialistai turi savo atskiras funkcijas, t. y. elgsenos keitimas per edukacines intervencijas.

– Kokios šeimos galės gauti tokią paslaugą?

– Kai paslauga bus standartizuota, bus taikoma visoje Lietuvoje standartiniu būdu. Tai visos šeimos, kurioms tos paslaugos reikės, kurios jaus poreikį, kurios turės padidintus socialinius poreikius arba kurioms reikės pagalbos jaustis tvirtai besilaukiant ir susilaukus kūdikio.

Stigmatizuotas požiūris turėtų keistis, nes labai dažnai  klaidingai suvokiamas psichikos ligonio keliamas pavojus.

Apie tai, kodėl svarbu keisti požiūrį į psichikos ligonius, nustoti stigmatizuoti psichikos ligas ir jomis sergančius žmones, kalbamės su sveikatos psichologe Neringa Martišiene.

Trukdome sveikti

– Dabartiniu metu „stigmos“ terminas, kuris išvertus iš graikų kalbos reiškia „žymė“, vartojamas negatyviąja prasme, kaip neigiama reakcija į žmogaus kitoniškumą. Psichikos ligomis sergantiems žmonėms iš karto klijuojamos etiketės „psichas“, „šizofrenikas“, „alkoholikas“. Kodėl verta kalbėti apie psichikos ligas ir jomis sergančius žmones?

Labai jaučiasi kartų skirtumai. Jauni žmonės noriai patys ieško pagalbos.

– Lietuvoje atlikti tyrimai rodo, kad požiūris į psichikos ligomis sergančius žmones vis dar yra vienas prastesnių. Kodėl verta apie tai kalbėti? Paprastai šie dalykai siejami su tuo, kiek žmogus turi žinių šioje srityje ir yra susidūręs su psichikos ligomis artimoje aplinkoje. Tyrimai rodo, kad, pavyzdžiui, slaugytojų požiūris į psichikos ligomis sergančius žmones yra geresnis, kai didesnis jų darbo stažas. Ką tai rodo? Tai, kad slaugytojai turi specialiųjų žinių ir progą pamatyti, pažinti ir suprasti, kad psichikos ligos nėra tokios baisios.

Ko mes bijome? To, ko nepažįstame ir to, apie ką turime mažiau supratimo.

Ne mažiau svarbu ir tai, kokią žymę stigmatizavimas palieka psichikos ligonio gyvenime, kaip veikia jo savijautą ir skatina ar riboja kreiptis pagalbos, tikėti savimi ir savo vidiniais resursais. Ir kaip mes prie to prisidedame: padedame sveikti ar trukdome.

– Kokie psichikos ligų stigmatizavimo padariniai?

– Psichologas, dirbdamas su klientais, ieško sveikųjų asmenybės dalių ir stiprybės. Pastiprindamas jas, stengiasi padėti klientui. Pastebiu, kad klientai ateina patyrę negatyvų požiūrį ir jau pradėję patys save stigmatizuoti. Tokiais atvejais jie turi mažiau šansų per tas sveikąsias dalis pasiekti pokyčių. Ligą priima kaip stigmą, jaučiasi mažiau verti ir patys save nuvertina. Tada psichologas ar psichiatras mažiau gali padėti. Tai ne tik iš išorės patiriamas požiūris, kartais gal ir niekinimas, nuvertinimas, bet kur kas blogiau, kai pats ligonis visa tai asimiliuoja. Tokios patirtys gijimo procesui tik trukdo.

F kodo baimė

– Vis dėlto, apie kokias psichikos ligas kalbame, kai vartojamas stigmatizavimo terminas. Viena, ko gero, yra lengva depresijos forma ir visai kas kita – kokia nors sunki psichikos liga?

N.Martišienė pastebi, kad psichikos ligos ir jomis sergantys žmonės vis dar stigmatizuojami. (Vilmanto Raupelio nuotr.)

– Tyrimai rodo, kad labiausiai visuomenė bijo žmonių, sergančių šizofrenija. Yra labai daug mitų, kokie tie žmonės pavojingi. Šizofrenija sergantys žmonės patiria garsinių, vaizdinių haliucinacijų. Tačiau pavojus yra perdėtas. Psichikos ligoniai nėra labiau pavojingi nei sveiki.

Yra šizofrenija sergančių žmonių, kurie daro karjerą. Jiems puikiai pritaikytas gydymas. Neabejoju, kad tokių yra ir tarp žinomų žmonių. Sunkiau tiems, kurie nepriima gydymo, juos labiau ir pastebime. Žinoma, viskas galėtų pasikeisti, jei kažkas atsivertų ir pakalbėtų, o tada pamatytume, kiek mes tuo atvirai apie savo ligą kalbančiuoju žavimės, kiek jis mums imponuoja. Tada ne taip baisiai atrodytų jo psichikos liga.

Negali sakyti, kad yra psichikos ligų, kurios nestigmatizuojamos. Visiems turbūt girdėta, o ir specialistai tarp savęs kalba apie F kodą. Šiuo kodu yra žymimos lengvesnės psichikos ligos: lengvos neurozių formos, reakcijos į stresą ir adaptacijos sutrikimai, pavyzdžiui, kultūrinis šokas. Stigmatizacija jaučiama jau vien pasakius apie F kodą.

Kai gydytojas pacientui pasako diagnozę, kurios kodas F, visai nesvarbu, kokie skaičiukai bus šalia F, bet tas pacientas jau jaučiasi stigmatizuojamas. Kokiais kodais žymimos kvėpavimo ar virškinimo sistemų ligos, dažniausiai nė nenumanome, tačiau F kodą žmonės žino.

– Sirgdami psichikos liga žmonės labiau linkę tai laikyti paslaptyje. Netgi gydytojų prašo dokumentuose nurodyti, kokią nors kitą diagnozę, kuri nežymima F kodu.

– Kai kurių profesijų atstovams tokia diagnozė gali kenkti. Dėl ginklo išdavimo yra niuansų, bet tai ne tiek kenkia, kiek patį žmogų apsaugo. Pirmiausia į tai reikėtų žiūrėti ne kaip į kenkimą, o kaip į apsaugojimą nuo galbūt tikrai sudėtingų situacijų. Kai kuriose veiklose žmogui būtų sunku susitvarkyti, kai jis turi tam tikrų sutrikimų.

Tačiau jei pats gydytojas pasiūlo rašyti kitą diagnozę, pacientui kyla minčių, kad ta tikroji diagnozė yra kažkuo pavojinga. Iš kitos pusės, o kodėl turėtų gąsdinti? Juk nebijome sirgti astma, bet bijome sirgti nerimo sutrikimu, kuris gali išsivystyti po kokio nors traumuojančio įvykio, netekties. Tai labai adaptyvios ir normalios reakcijos. Gal ne tiek pati liga ar jos diagnozė baugina, kiek tas F kodas.

Per daug mistikos

– Kodėl vis dėlto likęs toks neigiamas požiūris į psichikos ligonius?

– Sunku pasakyti, bet, greičiausiai, daug mistikos. Trūksta informacijos, kad psichikos ligoniai ne tokie pavojingi. Taip, yra būklių, kai žmogus neadekvačiai vertina savo veiksmus, jam reikia pagalbos stacionare, tačiau tokie ligoniai labiau linkę save sužaloti, o ne kitus. Visuomenės baimė, sakyčiau, yra labiau dėl nepažinimo. Juk natūraliai bijome to, ko nepažįstame ir kur neturime patirties.

– Tačiau, kai matai žmogų, kuris elgiasi kažkaip kitaip, gal natūralu, kad į jį žiūrime irgi kiek kitaip, o gal net ir atsargiai, nes negali prognozuoti jo kito žingsnio?

– Mes į kiekvieną kitokį, nei patys, žmogų žiūrime kitaip. Lengviau priimti žmogų, kuris elgiasi taip, kaip mes, ir yra lengvai prognozuojamas. Ar mes į jį tik žiūrime, ar kažkaip ribojame tą žmogų? Gal net labiau tiktų sakyti bijome to žmogaus.

Tarkime, nusikalstamumo lygis ir tarp nesergančių psichikos ligomis žmonių yra gana aukštas. Palyginkime, kiek žmonių nukenčia per avarijas ir kiek nukenčia nuo psichikos liga sergančio žmogaus – per avarijas nukentėjusiųjų skaičius būtų žymiai didesnis. Tačiau šizofrenija sergantis žmogus labiau gąsdina nei automobilis.

– Kaip toks požiūris veikia patį ligonį?

– Tai tikrai nepadeda tam žmogui sveikti. Jis patiria visuomenės atstūmimą, mato, kad jo bijo ir jaučiasi kitoks, o ilgainiui gal net ima galvoti, kad jis iš tikrųjų kitoks, pavojingas, kad jo bijo, šalinasi. Patys žmonės konsultacijų metu įvardija save tais terminais, kuriais juos vadina aplinkiniai. Stigmatizacija persikelia į savistigmatizavimą. Tai trukdo ligoniui sveikti, jis jaučiasi nuvertintas. Realiai kiekvienas turi sveikųjų adaptyviųjų dalių. Kai kažkuri organizmo dalis serga, kad ir psichikos, tai neretai sveikosios psichikos dalys perima ir kompensuoja tos sergančios veiklą. Žmogus visada stengiasi nepasiduoti ir jo organizmo savybės gali jam padėti sveikti.

Žmonių, sergančių depresija, mes nebijome. Apie depresiją daug rašoma ir net vaistai reklamuojami. Nemačiau, kad būtų reklamuojami vaistai nuo šizofrenijos. Tad ir baugina tai, ko nežinome. Reakcija natūrali, tačiau, kaip rodo tyrimai, ji susijusi ir su išsilavinimu, ir su pažinimu. Kad turėtume daugiau žinių ir patyrimo, būtinas švietimas.

Padeda švietimas

– Požiūris į depresiją labai pasikeitė, kai žymūs žmonės ir kiti ligoniai ėmė atvirai pasakoti apie šią ligą. Tačiau turiu pripažinti, kad sunkiai įsivaizduoju, ką nors atvirai sakantį, kad jis serga šizofrenija.

– Būtų daugiau žinių, daugiau švietimo, atvirų pokalbių šia tema, tai pamažu ir šydas nuo šizofrenijos pradėtų kristi, panašiai kaip nuo depresijos. Yra ne tik šizofrenija, yra ir kitų psichikos ligų, apie kurias mes nenumanome, o kai nežinome, kas su tuo žmogumi vyksta, kaip jis gali veikti aplinkinius, tai ir vengiame tokių. Yra ir iš kartos į kartą persiduodančių dalykų. Jei tėvai kaimyną vadina šiziku, vaikai jau auga turėdami tam tikrą nuostatą. Sergantis žmogus taip pat turi teisę į visavertį socialinį gyvenimą.

– Jei pavyktų atsikratyti psichikos ligų stigmatizavimo, kaip reikėtų elgtis?

– Kaip ir bet kurį kitą sergantį žmogų turėtume priimti tokį, koks jis yra. Gal reikėtų padėti jam ieškoti pagalbos, jei neišgali pats. Paprastai dauguma psichikos ligomis sergančių žmonių yra bendraujantys ir gebantys priimti sprendimus. Todėl reikia įvertinti, kiek jam mūsų pagalba reikalinga. Nes yra psichologinis momentas, tarkime, judėjimo negalią turintys žmonės ne visada džiaugiasi pagalba, reikia jų atsiklausti, ar jiems reikia padėti, nes gal jie jaučiasi galintys savimi pasirūpinti. Tokį norą reikia gerbti. Taip ir psichikos ligoniai. Jei jie jaučiasi galintys normaliai gyventi, dirbti, turime priimti kaip bet kurį kitą žmogų.

Tyrimai rodo, kad Lietuvoje požiūris į psichikos ligonius vis dar prastas. (Evaldo Butkevičiaus nuotr.)

Daugelis psichikos ligų yra sėkmingai gydomos. Farmakologija pažengusi ir pagalba yra. Taip, kai liga paūmėja, žmogus elgiasi kitaip, bet jis ne toks pavojingas, kiek yra skurta mitų. Pirmiausia jis gali būti pavojingas sau. Žinoma, gali išsilieti ir ant aplinkinių, bet tai pavieniai atvejai. Bet net ir tais atvejais, jei artimieji neatsiribotų, o suteiktų pagalbą, tai ją gavęs žmogus galėtų ir kitaip jaustis, ir kitaip gyventi.

Stigmatizacija persikelia į savistigmatizavimą. Tai trukdo ligoniui sveikti, jis jaučiasi nuvertintas.

Pavyzdžiui, manija skamba grėsmingai. Bet tai gali būti viena iš būsenų sergant bipoliniu sutrikimu. Tai gali kenkti pačiam žmogui dėl jo neapgalvotų veiksmų, pavyzdžiui, išlaidavimo, o ne aplinkiniams.

– Kaip manote, kiek lengvai keistųsi požiūris net ir atsiradus daugiau informacijos apie psichikos ligas?

– Labai jaučiasi kartų skirtumai. Jauni žmonės noriai patys ieško pagalbos. Retas atvejis, kad jaunas žmogus pirma eitų pas šeimos gydytoją. Jie iš karto ieško psichologo. Sunkiau vyresniems žmonėms. Jie vis tiek pirma eina pas šeimos gydytoją dėl įvairių skausmų, o kai jau atmetamos visos fizinės ligos, tik tada patenka pas psichiatrą, kuris siunčia pas psichologą. Ir tai pavieniai atvejai. Palyginti su jaunimu, yra labai didelis skirtumas.

Dabar labai populiarūs apibūdinimai toksiškas žmogus, toksiški santykiai. Tai iš anglų kalbos atėjęs vertinys, tačiau populiariosios psichologijos. Nei enciklopediniame psichiatrijos terminų žodyne, nei aiškinamosios psichologijos terminų žodyne tokio termino kaip „toksiškas žmogus“ nėra.

Kodėl tai blogai? Mes stebime naujos stigmos gimimą. Įvardijama, kad žmogus, kuris realiai daro įtaką jo gyvenimui, yra toksiškas, tačiau pasakyti, kas su juo yra negerai, negali. Lyg savaime viskas, kas susiję su tuo žmogumi, yra blogai – toksiška. Priklijuojama tarsi etiketė. Sakydami, kad tas žmogus yra toksiškas, ar su juo toksiški santykiai, mes tarsi nusikratome atsakomybės. Tai neskatina nei brandos, nei atsakomybės. Etiketės niekada nebuvo naudingos, jos nieko neduoda nei stigmatizuojamam, nei stigmatizuojančiam žmogui. Jos apriboja mūsų priėmimo, sprendimų ir pokyčių galimybes, kurios, jei žiūrėsime be baimės ir išankstinio nusistatymo, dažnai yra neišmatuojamos.

Visi esame pažeidžiami

Pasak šios srities atstovų, psichiatrija, nors ir apaugusi daugybiniais mitų sluoksniais, po truputį keičiasi – ši gydymo sritis vis mažiau asocijuojasi su prievarta ir grotuotais langais.

Laikas nuo rugsėjo 10 d. iki spalio 10-osios Lietuvoje tradiciškai skelbiamas Atviros psichiatrijos mėnesiu. Šiai progai skirti renginiai (dauguma jų – virtualūs dėl pandemijos) baigsis spalio 10-ąją – Pasaulinę psichikos sveikatos dieną.

Respublikinės Klaipėdos ligoninės Psichiatrijos filialo vadovas Mindaugas Būta įsitikinęs, kad tokie renginiai suteikia daugiau informacijos bei atvirumo apie psichinę sveikatą ir su ja susijusias paslaugas.

Vadovas atkreipė dėmesį, kad požiūris į psichiatriją yra glaudžiai susijęs su pagalba. Nors ligoninėje seniai nebėra grotų, daugeliui žmonių ši gydymo įstaiga vis dar kelia baimių ir neigiamų asociacijų. Baimė kartais pakiša koją gauti visavertę pagalbą, o proginiai renginiai padeda įsitikinti, kad psichiatrija nėra baubas.

Kaip sakė Respublikinės Klaipėdos ligoninės Psichiatrijos filialo Ūmios psichiatrijos skyriaus laikinasis vedėjas V.Butrimas, žmones padrąsina žinomų žmonių, autoritetų pavyzdys – jie papasakoja savo istorijas, jog patys patyrė sunkių akimirkų, gydėsi psichiatrijos ligoninėje, o gavę pagalbą toliau sėkmingai tęsia karjerą.

„Turime parodyti realų gyvenimą, jog visi esame pažeidžiami, net ir sėkmingųjų kelyje yra suklupimų ir rimtų nesėkmių, kartais netgi daugiau nei sėkmių. Pavyzdys įkvepia, padrąsina, normalizuoja žmonių patirtis, mažina gėdos jausmą, kuris atskiria, izoliuoja. Žmogus, pirmą kartą susidūręs su tokia liga, gali sunkiai išgyventi tokią patirtį, gali atrodyti, kad tik jis vienas patiria tokius išgyvenimus“, – sakė specialistas.

Ieškoti pagalbos – po gyvenimo griūties

V.Butrimas pastebi, kad visgi besikreipiančiųjų pagalbos tikrai yra daugiau, ypač jaunų žmonių, kurie kartais nori tiesiog pasikonsultuoti, pasitikslinti, kaip geriau būtų elgtis vienomis ar kitomis aplinkybėmis, kokia pagalba jiems labiausiai tiktų dėl iškilusių sunkumų, kad jie nesikomplikuotų ar neatitrauktų žmogaus nuo jo tikslų, karjeros. Deja, esama ir kitokių situacijų.

„Tekdavo sutikti žmonių, kurie iš paskutiniųjų stengėsi neiti pas psichiatrą, jau buvo beprarandą darbą, griūdavo santykiai tarp šeimos narių. Kai jau nebelikdavo kitos išeities, galiausiai perlipdavo per save ir ateidavo pasikonsultuoti. Paskyrus gydymą, žmogus grįždavo padėkoti, kad savijauta pasikeitė, vėl tapo panaši į tokią, kokia buvo prieš susirgimą, išsakydavo apgailestavimą, jog nesikreipė anksčiau“, – pavyzdį iš savo praktikos pateikė Ūmios psichiatrijos skyriaus laikinasis vedėjas.

Pasak psichiatro, kartais tai kainuoja dar daugiau: yra sutrikimų, apie kuriuos statistika rodo, jog nuo simptomų pradžios iki atėjimo pas specialistą arba tinkamo gydymo suteikimo vidutiniškai praeina 7–8 metai.

„Tokia padėtis gąsdina, pagalvojus, jog žmogus tiek laiko pragyvena be tinkamos pagalbos ir kokių pasekmių tai turi jo gyvenimo kokybei. Labai skaudu matyti tuos atvejus, kai pats pacientas nori gydytis, mato prasmę, tačiau jo artimieji yra kategoriškai nusiteikę prieš gydymą, kartais net kreipiasi į įvairius alternatyvios medicinos atstovus, ieško pagalbos nepatikimuose šaltiniuose, išleidžia krūvas pinigų, tačiau nepripažįsta, jog žmogui reikalinga psichiatro pagalba, o sutrikimas ir kančia sergančiajam tik pasunkėja“, – apgailestavo V.Butrimas.

Diagnozė nėra nuosprendis

Pasak psichiatro, svarbu suprasti, kad dalis psichikos sutrikimų yra laikini, netgi praeinantys savaime, o kartais, paskyrus gan paprastą, saugų ir efektyvų gydymą, sutrikimas praeina be liekamųjų reiškinių.

Daliai sutrikimų, pavyzdžiui, obsesiniam kompulsiniam sutrikimui, būdinga tai, kad be profesionalios pagalbos nepraeis ir greičiausiai trikdys kasdienį gyvenimą bei jo kokybę. Suteikus profesionalią pagalbą, tikėtina, kad žmogus gyvens visavertį gyvenimą.

Tačiau yra kita grupė sutrikimų, kuriems būdinga lėtinė eiga, ligos pasikartojimai, kartais net ir nepaisant sudėtingo, kompleksinio gydymo nepavyksta išvengti atkryčių. Tuomet gydytojai stengiasi padėti pacientui kuo geriau valdyti simptomus, kad jų pasireiškimas netrukdytų gyventi ir kiek galint labiau apsaugotų nuo atkryčių. Jiems kartojantis gali likti tam tikrų negrįžtamų pakitimų žmogaus asmenybėje.

„Nė viena diagnozė nėra nuosprendis ir kiekvienu atveju viską tenka vertinti individualiai“, – pabrėžė V.Butrimas.

Po gydymo – greitas pokytis

Ūmios psichiatrijos skyriaus laikinasis vadovas prisiminė, kaip vieno budėjimo metu vėlyvą naktį į Priėmimo skyrių greitosios pagalbos automobiliu buvo atvežtas labai neramus pacientas, matantis įvairius vaizdinius, išgyvenantis haliucinacijas.

Praėjus vos kelioms dienoms po paskirto gydymo, tas pats žmogus, kuris dar visai neseniai žiūrinčiajam iš šalies galėjo kelti baimę dėl savo elgesio ar išsakomų nesuprantamų teiginių, jau dalyvavo pacientams skirtuose meno užsiėmimuose, normaliai ir adekvačiai bendravo.

„Šiuo atveju psichofarmakologinis gydymas gali būti stebėtinai veiksmingas, duodantis labai gerų rezultatų, visiškai atkuriantis sutrikdytą žmogaus funkcionavimą, sumažinantis kančią“, – apie laiku suteiktos pagalbos galią reziumavo psichiatras.

Pažinimas: „Per spalvas ir simbolius padedu žmonėms atpažinti savo jausmus ir juos įvardyti“, – sakė meno terapeutė D.Lubienė.

Skepticizmas greitai išgaruoja

Respublikinės Klaipėdos ligoninės Psichiatrijos filialo meno terapeutė Daiva Lubienė pasidžiaugė, kad vis daugiau pas ją ateinančių pacientų nesibaimina ieškoti pagalbos, jie vis palankiau vertina ir džiaugiasi užsiėmimais. Jaunesni ne tik patys drąsiai kreipiasi, bet paragina ir savo draugus ar artimuosius.

„Kartais atėjusieji teisinasi, kad nemoka piešti – įsijungia vidinė gynyba arba abejoja terapijos poveikiu, tačiau jau po vieno ar kelių užsiėmimų abejonės dingsta ir patys būna nustebinti vykstančiais pokyčiais. Skeptikai tampa ištikimiausiais meno terapijos užsiėmimų dalyviais. Jie tada viską geria į save“, – šypsojosi D.Lubienė.

Specialistė paaiškino, kad meno terapija apima ne tik dailę, bet šokio ir judesio, molio, smėlio, pasakų, kino, audiovizualinę terapijas. Jos lanksčiai parenkamos pagal susirinkusiųjų grupes, priklausomai nuo sutrikimų.

Su Psichosomatikos, kur gydomi suaugusieji, ir Vaikų psichiatrijos skyrių pacientais dirbanti D.Lubienė pastebi, kad meno terapija padeda saugiau, jautriau atsiverti pacientams, kai kartais net žodžiais būna sunku išsakyti vidinį skausmą. Piešimas, tam tikros metodikos palengvina vidinę kančią bei sunkumus, nuramina. Per spalvas, simbolius ateina palengvėjimas, ramybė.

„Ašaros – gyvenimo upė, ir kai gali sau leisti saugiai paleisti tai, ką laikei ar laikai giliai užgniaužęs, – palengvėja“, – taip savo pacientams mėgsta sakyti meno terapeutė.

Kasdien – po stebuklą

Tarpusavio santykiai, įvairios baimės, savęs ieškojimas, emociniai sužeidimai, netektys, valgymo sutrikimai, bandymai žudytis, fizinė ir seksualinė prievarta, autizmas, depresijos – labai skirtingos priežastys žmones atveda į meno terapeutės užsiėmimus. Kiekvienas ateina su savo skirtinga istorija. D.Lubienė juos švelniai vadina „pacientukais“.

„Kiekvienas užsiėmimas prasideda ir baigiasi klausimu, su kokiu jausmu atėjai ir su kokiu išeini. Per spalvas ir simbolius padedu žmonėms atpažinti savo jausmus ir juos įvardyti – kai atpažįsti ir pažįsti jausmus, supranti, kas vyksta. Šiandien dauguma žmonių taip bėga ir skuba, kad nebejaučia savęs. Tad užsiėmimuose daug dėmesio skiriame būtent jausmams“, – sakė D.Lubienė.

Ji pastebi, kad karantinai, izoliacija paliko pėdsaką tarpusavio santykiuose – vaikams sunku grįžti į mokyklas, suaugusiesiems pradėti bendrauti, tarp žmonių atsirado daug baimių, nerimo.

Meno terapeutė prisiminė pacientę, kuri dar prieš pirmą užsiėmimą įspėjo, jog su spalvomis nedraugauja, o šiandien mergaitė puikiai piešia pastele, „atrado“ guašą ir nuostabų spalvų pasaulį, svajoja apie dailės studijas. Tokius atradimus lydi ir vidiniai pokyčiai.

„Man meno terapija – gyvenimo dovana, nes kasdien per užsiėmimus vyksta stebuklai. Ateina žmogus su dideliu nerimu, skauduliu, o paskui pripažįsta, kad tapo geriau ar palengvėjo. Arba matai, kaip per piešinius vyksta transformacija čia ir dabar. Tokie stebuklai vyksta kasdien“, – pasakojo specialistė.

To nepadarius, akcentuoja prezidentas, pasitikėjimas koronaviruso sukeltą krizę sprendžiančiomis valdžios institucijomis tik didės.

„Aš manau, kad nebegalime gyventi, kada priimami sprendimai, o po to bandoma juos koreguoti atsižvelgiant į savivaldybių pastabas. Ankstyvajame etape turi būti sutarta, ar yra pakankamai pasirengta tokiam sprendimui, nes bet kokios implikacijos, bet kokie nepasisekimai ar konfliktai tik mažina pasitikėjimą valdžios institucijomis“, – pabrėžė jis.

Pasak jo, šiuo metu esama nemažai spragų Vyriausybei koordinuojant sprendimus su savivaldybėmis.

Mes turime tikrai griežtinti karantinavimo sąlygas, kadangi matome pernelyg daug pavyzdžių, kuomet jos ignoruojamos arba jų nesilaikoma.

„Turi būti skuba, bet ne skubotumas. Mes turime skubiai priiminėti sprendimus, nes situacija neleidžia mums lūkuriuoti. Kita vertus, tai neturi vykti stichiškai, neapgalvojus pasekmių ir ypač nesuderinus veiksmų su kitomis valdžios institucijomis“, – sakė G. Nausėda po susitikimo su žvalgybų vadovais.

Kartu, užsiminė prezidentas, Lietuvoje turi būti griežtinamos karantinavimo sąlygos.

„Mes turime tikrai griežtinti karantinavimo sąlygas, kadangi matome pernelyg daug pavyzdžių, kuomet jos ignoruojamos arba jų nesilaikoma“, – sakė G. Nausėda.

Numatytas pokalbis su Pietų Korėjos prezidentu

G. Nausėda sako, kad penktadienio rytą yra numatytas pokalbis su Pietų Korėjos prezidentu, su kuriuo bus aptariami šios šalies veiksmai valdant koronaviruso protrūkį bei galima Pietų Korėjos ekspertų pagalba teikiant konsultacijas.

„Su Pietų Korėjos prezidentu ketinu kalbėtis apie tai, kokios yra Pietų Korėjos sėkmės paslaptys, kokie algoritmai lėmė tai, kad, patyrusi gana ženklų koronaviruso protrūkį, ankstyvojoje stadijoje vis dėlto priėmė adekvačius, teisingus sprendimus jo plitimą sustabdė ir šiuo metu gali šiek tiek liberalizuoti gyvenimą ir visuomenės tvarkos režimą“, – nuotolinėje spaudos konferencijoje sakė G. Nausėda.

Pasak šalies vadovo, tikimasi, kad Pietų Korėjos ekspertai galėtų pateikti konsultacijų.

„Mano tikslas yra, kad tai nebūtų pasikalbėjimas dėl pasikalbėjimo, bet kad tai būtų transliuota į tam tikrą ekspertų lygmenį ir galėtume pasitelkti ekspertizę konkrečių specialistų asmenyje. Nebūtinai kalbame apie fizinį atvykimą į Lietuvą. Tam pakanka elektroninio ryšio priemonių“, – sakė G. Nausėda.