Dirba iš pašaukimo
Nedidelis sporto klubas „Greenfit“ Aleksote iš pirmo žvilgsnio primena jaukius namus, o bendruomenė – vieną didelę ir draugišką šeimą.
Rytais čia skuba vaikus į mokyklas išleidusios mamos, popiet, baigę pamokas, būreliais traukia vyresniųjų klasių moksleiviai, vakarais – tie, kurie po visos darbo dienos nori išjudinti sustingusius nugaros raumenis ir išvalyti galvas nuo susikaupusio balasto. „Kauno diena“ sporto klubo duris pravėrė baigiantis savaitei, šiek tiek po vidudienio, kai muzikinį foną tik retsykiais nustelbdavo spaudžiamų treniruoklių garsas.
„Maždaug po pusvalandžio plūstelės daugiau žmonių“, – į laikrodį dirstelėjo D.Bukšnaitis, bendraamžiams žinomas kaip daugkartinis kultūrizmo čempionas ir prizininkas, o jaunesnės kartos sportininkams – kaip puikus treneris, pas kurį norisi grįžti.
Planai: 20 metų atidavęs profesionaliam sportui, dabar Darius ruošiasi veteranų varžyboms. (Justinos Lasauskaitės nuotr.)
Priešingai nei salės darbuotojai, kurie, baigę mėnesio kursus, save vadina treneriais ir klientus vilioja asmeninėmis treniruotėmis, Darius to nedaro. Nors galėtų. Per 20 metų, kuriuos praleido profesionaliame sporte, vyras ne kartą pelnė čempiono titulą ir sukaupė solidų žinių bagažą. Nepaisant to, žvaigždžių ant pečių sau netupdo, o kiekvieną dieną priima kaip dar vieną pamoką.
„Žinote, vis prisimenu savo pirmojo trenerio Sauliaus Misevičiaus žodžius: aš žinau gal tik 60 proc. to, ką turėčiau žinoti. Tada man atrodė keista, dabar suprantu, kad joks treneris negali visko išmanyti“, – todėl į visažinius, D.Bukšnaičio įsitikinimu, vertėtų žiūrėti atsargiai.
Treneriu, kaip ir mediku, esą gali dirbti tik pašauktieji, o ten, kur prasideda išskaičiavimai, nekvepia meistryste. Todėl ir rezultatai gali būti priešingi, nei tikėtasi.
Tikrai žinau ne vieną žmogų, kuris eina ne dėl veidrodyje matomų pokyčių, o dėl dėl geros savijautos. Puiku!
Neskaičiuoja apdovanojimų
Mudviem bekalbant susėdus ant minkštasuolio sporto klube, žvilgsnis užkliuvo už lentynų, lūžtančių nuo taurių. Didžioji dalis jų priklauso Dariui.
„Būna, žmonės klausia, ar čia visos taurės, kurias iškovojau. Tikrai ne. Dar bene tiek pat yra namie“, – ten, anot D. Bukšnaičio, guli du pirkinių maišai, pilni medalių, storas pluoštas diplomų ir nuotraukų, kuriose užfiksuotos jo triumfo akimirkos. Paklaustas, kaip ir kada prasidėjo sportinis kelias, Darius mintimis grįžo į vaikystę, kai po komandinių šakų nusprendė imtis individualaus sporto. Taip vietoj kamuolio varinėjimo krepšinio aikštelėje jis ėmė kilnoti svorius. Iš pradžių tėčio ir paties sukonstruotus įrankius, vėliau – štangas sporto salėje.
Trofėjai: per 20 metų D.Bukšnaitis sukaupė solidžią taurių kolekciją. (Justinos Lasauskaitės nuotr.)
„Tais laikais pats populiariausias klubas mieste buvo „Olimpas“ A.Mickevičiaus gatvėje. Tik į jį būdavo sunku patekti, – supratęs, kad tokiam jaunam entuziastui kaip jis vietos elitiniame miesto klube nebus, Darius kartu su bičiuliu nuėjo pas nusipelniusį sportininką, daugkartinį kultūrizmo čempioną S.Misevičių. – Manau, nuo tada ir prasidėjo tikrasis sportininko kelias. Pradžia buvo sunki, nes daug ką dariau blogai, reikėjo visko mokytis iš naujo. Už pamokas esu dėkingas savo mokytojams – ne tik S.Misevičiui, bet ir visame pasaulyje žinomam kultūrizmo ir kūno rengybos (angl. fitness), Lietuvos rinktinės treneriui Rinaldui Česnaičiui.“
Maždaug po metų intensyvaus darbo 23-ejų Darius pasirodė pirmosiose varžybose vyrų kategorijoje. Trečia vieta, kurią tąkart pelnė kultūrizmo debiutantas, įkvėpė siekti dar daugiau. Per 20 metų Darius savo planą įvykdė su kaupu – rungtyniaudamas su stipriausiaisiais Lietuvoje ir pasaulyje jis užkopė į kultūrizmo olimpą, o savo laimėjimų lentą papildė daugkartinio čempiono ir prizininko titulais.
„Kiek turėjau varžybų, visose patekdavau į prizinį trejetą, – kalbėjo sportininkas, pastaruosius metus gyvenantis nauju, jau ne varžybų, režimu. – Kai atsirado šeima, pasikeitė prioritetai. Iki tol viskas buvo kitaip – maistas, papildai, treniruotės. Kaip sakė vienas veteranas, pasiruošimas varžyboms trunka dvylika savaičių, o ant scenos sportininkas būna vos penkiolika minučių. Per jas reikia padaryti viską, kad nesugadintum to darbo, kurį idėjai per tris mėnesius. Todėl save visuomet atiduodavau maksimaliai. Tą ir dabar darau sporto klube.“
Darius Bukšnaitis/Asmeninio archyvo nuotr.
Laimingi žmonės
Pastaruosius aštuonerius metus Darius nebelipa ant scenos. Tiesa, minčių pasirodyti veteranų varžybose vyras neatsisako. Tačiau kol kas savo sukauptomis žiniomis jis dalijasi su kitais.
Klube, kuris priklauso Dariui ir jo bičiuliui Erikui Lenickui, kasdien galima sutikti labai skirtingų žmonių. Vieni čia eina siekdami patobulinti kūno linijas, pagerinti savijautą, kitus atveda noras siekti sportinių aukštumų, kaip dar visai neseniai darė Darius. Nesvarbu, kokiu tikslu ateina, salės treneriai padeda prie jo priartėti. Tam, anot Dariaus ir Eriko, nereikia brangių asmeninių treniruočių.
Entuziastas: nors tokių laimėjimų, kaip Dariaus, neturi, Erikas tiki, kad kada nors taip pat užlips ant scenos. (Justinos Lasauskaitės nuotr.)
„Sudarome programą, rodome, kaip teisingai atlikti pratimus, stebime, ar viskas gerai sekasi. Jei kas nepavyksta – pataisome. Niekada nepaliekame vienų likimo valiai. Jei matome, kad procesas sklandus, sudarome naują, dar labiau į konkretų asmenį orientuotą programą“, – anot D.Bukšnaičio, jam ir kolegai svarbiausia, kad iš klubo žmogus išeitų laimingi ir pasitikintys savimi. Kai tai įvyksta, aukštyn kyla ir jo, ir trenerio Eriko lūpų kampučiai.
Dabar suprantu, kad joks treneris negali visko išmanyti.
„Viskas keičiasi, todėl dabar savo laimėjimus matuoju ne taurėmis, medaliais ir diplomais, o laimingais žmonėmis. Kažkam po ilgo laiko ėmė tirpti kilogramai. Su kažkuo nuvažiavau į varžybas. Kažkam po mūsų programos pagerėjo savijauta ir liovėsi ilgai varginęs nugaros skausmas. Puiku! Kiekviena tokia istorija mane verčia jaustis gerai!“, – žvelgdamas į sporto salėje pamažu besirenkančius lankytojus kalbėjo D.Bukšnaitis.
Sportuokite su draugu
Kiekviena tokia sėkmės istorija, anot trenerių, neatsitiktinumas. Tai – ilgalaikės draugystės, trenerių ir savo kūno įsiklausymas. Todėl kaskart, kai kalba su naujais žmonėmis, užsukusiais į sporto klubą, Darius ir Erikas pabrėžia, kad sportas turėtų tapti gyvenimo būdu, o ne trumpalaikiu romanu.
Požiūris: Darius su Eriku įsitikinę, kad kur kas daugiau išlošia tie, kurie sportuoja ne su asmeniniu, o su salės treneriu. (Justinos Lasauskaitės nuotr.)
„Ką patarčiau tiems, kurie nori greito rezultato ir kada reikia ruošti kūną vasarai? Pastebiu, kad pirmoji banga į klubą plūsteli sausį, kai dalis žmonių naujus metus pradeda naujais pažadais ir tikslais. Kiti ateina kovą“, – pradėję sportuoti pavasarį, anot D.Bukšnaičio, birželį jau gali tikėtis lieknesnės talijos ir ryškesnio raumenų reljefo.
Nuo šešiolikos metų sportuojantis Erikas pridūrė, kad į salę vertėtų eiti ne mažiau kaip tris kartus per savaitę, o norint geresnio rezultato, būtina ne tik judėti, bet ir žiūrėti, kas keliauja į lėkštę. Tai anaiptol nereiškia drastiškų, alinančių dietų. Svarbiausia, anot 24-erių trenerio, gerbti savo kūną ir nesigraužti dėl savaitgalį suvalgyto burgerio ar šokoladinio pyrago gabalo.
„Tikrai žinau ne vieną žmogų, kuris eina ne dėl veidrodyje matomų pokyčių, o dėl dėl geros savijautos. Puiku! Svarbiausia gyvenime yra pusiausvyra“, – paklaustas, kur semtis motyvacijos eiti į salę, o ne drybsoti namuose, E.Lenickas patarė už parankės čiupti draugus. Sveika konkurencija, anot trenerio, vaikinams labai padeda, o ir merginas tokia motyvacijos sistema išjudina iš vietos.
Justinos Lasauskaitės nuotr.
„Egzistuoja nuomonė, kad 21 dieną iš eilės atliekamas tas pats veiksmas tampa įpročiu. Sporte, manau, yra kiek kitaip. Įprotis susiformuoja tada, kai žmogus pamato rezultatą“, – E.Lenickas ragino apsišarvuoti kantrybe, nes procesas trunka ne 21 dieną, o tris ar keturis mėnesius.
