Prancūzas per savo karjerą jau trylika kartų lipo ant aukščiausio Dakaro nugalėtojų apdovanojimų pakylos laiptelių, o pergalių jam pavyko pasiekti ir važiuojant Afrikoje, ir Pietų Amerikoje – tiek važiuojant motociklu, tiek automobiliu.

Išskirtiniame interviu "Kauno dienai" S.Peterhanselis prisipažino, kad kiekviena pergalė, kurią pavyko pasiekti, buvo labai netikėta.

– Dakaras po kelerių metų pertraukos vėl grįžo į Peru. Ką prisimenate iš 2012-ųjų ir 2013-ųjų Dakaro ralių, kurie taip pat vyko Peru?

– Prisimenu tik gerus dalykus iš greičio ruožų, kurie tuomet vyko Peru. Gal todėl, kad jie man labai priminė tuos greičio ruožus, kurie anksčiau būdavo Afrikoje, – neaprėpiamos dykumos ir didelės smėlio kopos. Panašias kopas man teko įveikti Mauritanijoje. Jeanas Paulas (S.Peterhanselio antrasis vairuotojas) ir aš tuos dvejus metus laimėjome Dakarą ir šios smėlio kopos yra mūsų mėgstama žaidimų aikštelė.

– Peru smėlis, Bolivijos aukštikalnės ar Argentinos karštis? Kas sunkiau?

– Vienareikšmiškai negaliu pasakyti. Matyt, sunkiausia, kad Dakaro ralio negali prognozuoti – jis nepaklūsta jokioms teorijoms ir spėjimams. Turi būti pasirengęs susidurti akis į akį su visais sunkumais, o Dakaras tau pateikia pačią didžiausią sunkumų ir netikėtumų puokštę. Jau po pirmųjų dienų matome, kad šiemet nebus nuobodu. Ir, įveikęs tik kelis etapus Peru kopų,  galiu jums garantuoti, kad mes taip pat ryžtingai kovosime ir kitose šalyse vyksiančiuose etapuose, kad ir kokios sąlygos būtų. Prisitaikymas prie skirtingų sąlygų turi būti mūsų stiprybė. Mes turime būti greiti, kartu nereikia pamiršti, kad jeigu neužklimpsime Peru kopose, galime susidurti su blogu oru Bolivijos aukštikalnėse ar tiesiog dėl aukščio blogai jaustis, taip pat turėsime kovoti su karščiu Argentinoje. Mes žinome, kad jubiliejinis – 40-asis – Dakaras bus labai sunkus, tačiau dėl to jis tik tampa įdomesnis.

– "Peugeot" suformavo svajonių komandą. Ar Sebastianas Loebas yra jūsų komandos bičiulis, ar pagrindinis priešininkas?

– Kai aš lenktyniauju, svarbiausiu prioritetu laikau komandą ir daugiausia dėmesio skiriu visos komandos pasiekimams. Mano svarbiausi varžovai bus iš kitų komandų ir kitos gamintojų komandos. Jeigu "Peugeot" komanda turės galimybių tapti ralio lyderiais ir važiuoti visos rikiuotės priekyje, bus labai gerai –  tuomet mes galbūt turėsime laiko pakovoti ir tarpusavyje, kuris pasieksime geresnių rezultatų: S.Loebas, Carlosas Sainzas ar Cyrilas Despres. Mano pagrindinis varžovas nėra Sebastianas, nes mes abu norime atnešti pergalę "Peugeot" komandai. Didžiausi mano lenktynių priešininkai važiuoja kitos markės automobiliais.

Šiose lenktynėse pasiekiau ne vieną pergalę, tačiau kiekvieną kartą, kai laimėdavau, būdavau tiek pat nustebęs.

– Kas gali labiausiai apsunkinti kelią pergalės Dakare link?

– Dakare nugalėti nėra lengva. Šiose lenktynėse pasiekiau ne vieną pergalę, tačiau kiekvieną kartą, kai laimėdavau, būdavau tiek pat nustebęs ir tai man būdavo didžiulis netikėtumas. Tam, kad laimėtum, reikia labia nuosekliai to siekti, atlikti reikiamus darbus vieną po kito, nedaryti klaidų ir visuomet būti geros formos. Aš pasakyčiau, kad tiek pirma, tiek paskutinė pergalės Dakare buvo vienodai sunkios.

– Ar naujos Tarptautinės automobilių sporto federacijos (FIA) patvirtinos bolidų svorio taisyklės nėra papildomas sunkumas?

– Nesiimsiu svarstyti, kad yra gerai, kas ne. Pastaruoju metu FIA dažnai daro pakeitimų nuostatose, taigi tai nieko naujo. Mūsų komanda tikrai neskyrė daug dėmesio šiam taisyklių punktui – "Peugeot" komanda paprasčiausiai nori būti geriausia tomis sąlygomis, kokios yra dabar, negalvojant apie kažkokius tokio taisyklių pakeitimo pranašumus ar trūkumus.

– Ar tai, kad pastaruosius dvejus metus nugalėjote Dakare, daro jums spaudimą tapti nugalėtoju ir 40-ajame Dakare?

– Visai ne. Spaudimas ir noras laimėti visuomet toks pats. Tačiau aš jo nejaučiu nei iš komandos rėmėjų, nei iš pačios komandos, nei iš "Peugeot" kompanijos, – jis kyla iš manes paties. Aš visuomet noriu pasiekti aukščiausių rezultatų ir padaryti viską taip gerai, kaip tik galiu.

– Tai paskutinis jūsų Dakaras važiuojant "Peugeot". Kaip apibūdintumėte šį savo gyvenimo etapą?

– Man tai buvo geriausi metai dalyvaujant automobilių sporte. Aš visuomet gerai jaučiausi būdamas su "Peugeot" komanda. Mes pasiekėme savo užsibrėžtų tikslų ir visuomet stengėmės iš savęs išspausti geriausia, ką tik galime. Pats puikiausias šios ciklo pabaigos akcentas būtų pergalė ir šiame Dakare. Aš labai džiaugčiausi, jei mes su J.Paulu šią pergalė galėtume padovanoti "Peugeot" – tai būtų nepakartojama, tačiau, jei tai būtume ne mes, o kas nors kitas iš komandos, aš taip pat džiaugčiausi. Tai ir būtų geriausias apdovanojimas.

Dakaras tau pateikia pačią didžiausią sunkumų ir netikėtumų puokštę.

– Ar jau galvojote, ką veiksite pasibaigus šiam Dakarui?

– Aš sau dar nekėliau šio klausimo – ir tai tikrai nėra tema,  kuria dabar norėčiau galvoti. Tai paskutinis "Peugeot" komandos Dakaras ir aš noriu būti susikoncentravęs tik į jį, ir nieką kitą daugiau. Stengiuosi negalvoti apie savo tolesnę karjerą, tačiau aš atviras visiems pasiūlymamas.

– Ne tik Dakaro sirgaliai, tačiau ir sportinininkai vadina jus Ponu Dakaru. Kaip dėl to jaučiatės?

– Aš nelaikau saves kažkokiu išskirtiniu – ikona ar žvaigžde. Esu tik tas, kuris daro tai, kas jam patinka, o darbas yra mano aistra. Mano sukaupta patirtis jau kalba pati už save. Jeigu kurie nors varžovai mane laiko ikona, man malonu. Vis dėlto, kalbant  atvirai, tokio tipo komplimentai mane verčia jaustis šiek tiek nejaukiai. Aš galvoju, kad nesu vertas tų komplimentų, kuriuos gaunu, nors juos girdėti visuomet malonu.