Ieško tarp sendaikčių
Danas pasakoja, kad kartkartėmis jam tenka lankytis Latvijoje vykstančiose sendaikčių mugėse. Prieš ketverius metus vienoje tokioje mugėje jam krito į akį stiklinė caro laikotarpio padažinė ant kojelės.
„Pardavėjas pasakė, kad ji sena. Įsigijau, paskui ieškojau internete ir aptikau tos padažinės aprašymą“, – prisimena pašnekovas.
Nuo to pirkinio viskas ir prasidėjo – vyras pradėjo ieškoti padažinių, jas pirkti ir pildyti kolekciją. Iš pradžių pasižiūrėdavo dar ir porcelianinių, keraminių, bet kai pastebėjo, kad jų gana daug – apsiribojo tik stiklinėmis ir krištolinėmis.
Dabar Danas randa pageidaujamų padažinių, parduodamų internete, bet tai jam nelabai įdomu – juk tai ne tos tikrosios paieškos. Kur kas įdomiau jų ieškoti pas sendaikčių prekeivius.
„Pradedi knistis sendaikčių dėžėje, pamatai kokią įdomesnę padažinę, bet ji dažniausiai būna purvina, apdulkėjusi ir atrodo visai nepatraukliai. Tačiau kai parsiveži namo, nuplauni, pamatai, kaip pasakiškai ji atrodo. Pats įdomumas tas ieškojimas“, – dalijasi vyras.
Pasak jo, paprastesnės padažinės kainuoja 3–4 eurus, įdomesnės – ir 15–16 eurų.
„Žiūrėjau Vokietijos puslapiuose – jų yra, ten irgi nelabai didelės kainos, tik atsisiųsti daug kainuoja. Tada susimąstai, ar apsimoka siųstis“, – svarsto kolekcininkas.
Gausa: kolekcininko namuose – per 200 įvairių spalvų ir formų stiklinių padažinių. / D. Stočkaus asmeninio archyvo nuotr.
Džiugina atradimai
Paklaustas, kiek padažinių dabar jo kolekcijoje, Danas sako tiksliai neskaičiavęs, bet tikrai gerokai per 200. Dydžiai įvairiausi – nuo miniatiūrinių, apie 5 cm aukščio, iki keliolikos centimetrų.
„Tiesą sakant, mano tikslas nėra surinkti kuo daugiau – kur kas svarbiau, kokios jos, – sako pašnekovas. – Į paprastas stiklines padažines jau nelabai kreipiu dėmesio – ieškau, kad kuo būtų įdomesnė, spalva kitoniškesnė. Neseniai atsisiunčiau pirmą stiklinę juodos spalvos padažinę.“
Žmona Danutė prie vyro hobio jau įprato, nors kartais ir kreivai pasižiūri, nes jai dulkes valyti tenka. Prieš kurį laiką viena draugė padovanojo žalsvos spalvos padažinę.
„Štai mylima antroji pusė nustebino atradimu: „Žiūrėk, tu tokią jau turi, tik spalva kita.“ Pažiūrėjome atidžiau – tikrai identiškos. Savotiškai pradžiugino, dar įdomiau pasidarė“, – pasakoja Danas.
Būna, sako vyras, kad kelios vienodos atsiranda, pavyzdžiui, kai kas nors parduoda po kelias. Jei kažkokią jau turi – padovanoja ar išmaino.
D. Stočkaus asmeninio archyvo nuotr.
Daugiau niekas nerenka
D. Stočkaus teigimu, pagaminimo metus ar gamintoją gana sunku atsekti, nes jokių žymėjimų ant padažinių nėra. Apie pagaminimo laikotarpį preliminariai galima spręsti pagal stiklo kokybę. Jei stiklas iki galo neišdirbtas, jame yra burbuliukų, vadinasi, gaminta iki Antrojo pasaulinio karo.
Į paprastas stiklines padažines jau nelabai kreipiu dėmesio – ieškau, kad būtų kuo įdomesnė, spalva kitoniškesnė.
„Net būna taip, kad atrodo – tokia pati padažinė, bet atidžiau į stiklą pasižiūrėjus matyti, jog skiriasi stiklas, siūlės. Kitaip sakant, gaminta tada, kai stiklo apdirbimo technologija dar nebuvo tiek išvystyta, kaip dabar. Anksčiau, kai nesidomėjau, visos jos man atrodė panašios, o dabar pažiūrėjęs į formą jau galiu orientuotis, kokio laikotarpio gaminys gali būti“, – sako kolekcininkas.
Padažinių kolekcija šeimos namuose – ne tik dėl grožio. Kai kurios jų ir naudojamos pagal paskirtį, jei prireikia.
Vis dėlto pačiam, sako Danas, vien tik paliesti, pačiupinėti – ir tai jau malonu. Traukia stiklo trapumas.
„Nesu girdėjęs, kad dar kas tokias padažines rinktų, – niekas tokių daiktų nekolekcionuoja. O mane domina būtent tai, kuo niekas kitas neužsiima“, – sako vyras.
